Liepos
15-oji – diena, kai 1410-aisiais jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
ir Lenkijos tautų pajėgos sumušė iš Vakarų besiveržusias kryžiuočių grobikų
gaujas, užkirsdami kelią mūsų gimtajai žemei užgrobti. Istorinis tautų
draugystės, jų praktinio solidarumo išsivaduojamoje kovoje pavyzdys –
nemirtinga pamoka dabarties ir ateities kartoms. Lietuvių poezijos klasikas –
Liudas Gira – įamžino ją mums visiems, sugretindamas Žalgirio pergalę su savo
meto kova Antrajame pasauliniame kare prieš nuožmiausiąjį visos lietuvių tautos
ir pačios žmonijos priešą – hitlerinį fašizmą. Skaitytojų dėmesiui – poema „Žalgirio
Lietuva“.
ŽALGIRIO LIETUVA
I
Plėšraus teutono engiama
Dejuoja mūs gimtoji žemė.
Reta nerauda ten šeima,
Ir tūkstančiai tenai benamių.
Laisvai gyvent pakilus tik -
Sukaustyta jinai ir vėlei.
Ir vėl vargai jai vargt skirti -
Mūs brangiai, mielai Lietuvėlei.
Po vokiečio sunkiu batu
Jai tenka šiandien vėl gyventi.
Akys‘ tamsu, burnoj kartu,
Vėl kenčiam, kaip kadais kentėm.
Visi atsimenam gerai,
Kas Lietuvoj tada gyvenom,
Kas per prakeikti padarai -
Karių mundieriuose germanai.
Tik Butter, Eier, Brot ir Speck[1],
Tik raus ir los[2] už visa gera.
Be keiksmo – sau nesitikėk
Tu nieko kito iš žandaro.
Jam visa duok – ir nieko sau.
Už varsnų nusivožk kepurę.
Tik vieno jo visur tiesa,
Tik jo visi klausyti turi.
Nors mirtų tau badu vaikai,
Vis tiek jis karvę ves iš tvarto.
Nudėt lyg šunį jam niekai
Tave čia pat, prie kaimo vartų.
Kiek krito brolių kitados
Anais gūdžiaisiais karo metais!
Jie mum nežinomuos kapuos
Ir mirę siaubą tą dar mato...
Vaikučių alasas klaikus,
Žmonos žvelgsa, skausme pastirus -
Kiekkart lydėjo į kapus
Be teismo žudomus mūs vyrus!
Už savo mirtį iš kapų
Iš mūs kadai jie reikalauja:
Siaubu atlygint su kaupu
Grobuonių prakeiktųjų gauja!
II
Suvest tų sąskaitų senų
Dar nesuspėjom, kai tėvynę
Tas pats žiaurusis priešas nū
Užgriuvo ir grubiai pamynė.
Tik nū jam nebužteka jau,
Ko dar anais užteko metais;
Jis šimtąkart skaudžiau, žiauriau
Ant mūs krūtinės koją stato.
Ne Eier, Butter, ir ne Speck!
Kur kas plačiau jis prasižioja:
Jam viską jau iškolk, patiek,
Atsižadėk visai rytojaus!
Dar maža to! To maža dar!
Jis su peiliu prie kaklo stovi:
„Hier deutsches Ostland nur. Nicht wahr?“[3]
Čia „Deutschentumo“[4] bus tvirtovė.
Jau maža išvogta iš mūs
Jam turto, išgabent prikrauto;
Išguiti reikia iš namų
Lietuvninkų jam visą tautą!
Išbraukti vardą Lietuvos,
Išnaikint gentį mūsų seną
(Nesulaukimas! Niekados!) -
Fašistinių banditų planuos!
Nebuvo dar tokios audros
Ties mūs padangėmis nė karto.
Nemanėm jau, kad sumauros
Žvėrim tas šuo ties mūsų vartais.
Deja, įvyko. Slaptomis,
Taikos sulaužęs žodį duotą,
Įsiveržė su bombom jis
Į šalį, laisvei atvaduotą.
III
Ir vėl, pikčiau dar nei tada,
Šeimininkauja mūs žemelėj.
Kryžiuočių senasai wer da[5]
Kapuos senolių kaulus kelia.
Ir kelia nerimą laukuos,
Ir mūs miškų ramumą ardo.
O žemė laukia mūs aukos,
Jos seną, šventą ginant vardą.
Ir, rodos, klausiasi kariai,
Su Kęstučiu kariavę, žuvę:
„Ar viską tujen padarei
Sutriuškint vokiečiui, lietuvi?
Ar viską padarei išties,
Ką padaryti tu galėjai -
Laisvai nuo jungo atsitiest,
Kryžiuotajam išvyt skriaudėjui?“
Ir, rodos, šaukia rūsčiai mums
Pilėnų didvyriškas vadas:
„Nejau ramiai jiems leisti drumst
Kapų mūs tylumą jūs žadat?
Mus irgi buvo puolę jie,
Bet, kai palūžo mūsų plienas,
Mes patys žuvome ugnyj,
Bet žuvome laisvuos Pilėnuos!
Nerado priešas pelenuos,
Ką jis laimėti vylės šičia:
Grūdų šalinės nė vienos
Nei mūs merginų ant patyčių.“
IV
Ir, rodos, aidi dar balsai,
Nuo Žalgirio laukų jie skrenda:
„Nevertas būt žmogum tasai,
Tyliai kas duoda jungti sprandą.
Nors jūsų žemė pavergta,
Bet dvasią kas pavergti gali?!
Iš mūsų kilusi karta
Apginti turi gimtą šalį.
Atminkit Žalgirį! Te jis
Jūs dvasią kovai kelia nūdien.
Netruks: jis jum naujai nušvis,
Tegu kiekvienas jūsų budi.
Atminkit Žalgirį! Tenais
Mokykis, laisvasai lietuvi,
Teutonų kraujo nemunais
Šventos kovos laukus kaip kruvint.
Kaip Žalgirio laukuos plačiuos,
Kovos su priešu nepabūgę
Jiem, mūs‘ panorusiem erčios,
Mes davėm žemės lig jų ūgio –
Taipos šiandieną jum eilė
Paruošt grobikui kapą naują,
Piktos jų sėklos negailėt,
Krauju atsimokėt už kraują.“
V
Sūnau tėvynės pavergtos,
Teutono nuskriaustosios sesės!
Jau žengia, žengia dienos tos:
Vėl antra Žalgirį sau ras jis!
Kaip kad tuomet su Lietuva
Rikiavos rusai, lenkai, čekai,
Totoriai, - šiandien irgi, va,
Jų nė vieni neatsilieka.
Visus žavėdamas narsa,
Nū rusas laiko pirmą barą,
Su juo TSRS visa
Kasdien drąsos stebuklus daro.
Gi šalimais, petis petin,
Rikiuojas čekas jau ir lenkas.
Ir dar kiti, ir dar kiti.
Ir skaičius jųjų neišsenka.
Savąsias gindami žemes,
Jie lemiamajai ruošias kovai.
Nejaugi liktume vien mes
Jos ne dalyviai, tik žiūrovai?
O ne! Tam Žalgiry naujam
Netruks mūs žemės patriotų.
Užsimokės jiem šunauja
Mirtim už šalį nuteriotą.
Už Vilnių, Kauną, už Šiaulius,
Už mūs sudegintas sodybas!
Atmins jis šimtmečius kelius,
Koks prakeikimas ties juo kybo!
Už mūsų vargą ir skriaudas,
Už savo niekšišką žiaurumą -
Ir mūsų atpildą jis ras
To Žalgirio ugny ir dūmuos.
Jam atsilyginta bus ten
Už visa, ką iš jo tik kentėm -
Geriau nei biblijos rašte:
Visas žiaunas už vieną dantį!
VI
Greta su rusais ir gudais,
Po vėliavom benrom Tarybų,
Teutoną mušti kaip kadais
Mokės taip pat ir mūsų Grigas.
Stovės kaip ąžuolas tvirtai
Jisai lig paskutinio šūvio.
Ir vadas pasakys: „Matai,
Kas per kariai – šitie lietuviai!”
O broliai jo, kur pamerkiais
Mažam ūkely pasiliko, -
Tąnakt su partizanais eis
MIškais gurguolių priešo tykot.
Kai Grigas eis nakties metu
Durtuvais must fašistą vėlai, -
Jo broliai su dinamitu
Sprogdinti svarbų tiltą sėlins.
Kai Grigas Gudijos keliais
Plieks vokietį, kur trauksis greitai, -
Jo broliai traukinį paleis
Su priešo transportu nuo šlaito.
Stums Grigas priešą atgalios,
Vaduos aruodus Ukrainos,
O broliai vokietį vilios
Į klampų tėviškės pelkyną.
Ir tam, kurs priešą atakuos
Fronte draug su raudonarmiečiais,
Ir jiem ten, Lietuvos miškuos, -
Tas pats ryžtumas žygy šviečia.
Tėvynės meilės vedami
Ir degdami kerštu šventuoju,
Jie, kaip tie karžygiai seni,
Tą patį nū teotoną tvoja.
Ne tik mūs tėviškės brangios,
Ne tik šventos Tarybų žemės
Jie gina laisvę: žmonijos
Jų kovos ateitį nū lemia!
Taip kaujas jie kasnakt, kasdien -
Pasaulio šventkario dalyviai!
Vaduoja Lietuvą iš vien,
Abipus fronto, priešaky vis!
VII
Ir jie tėvynę atvaduos,
Jie atvaduos mūs laisvę brangią!
Ir piktas priešas niekados
Gaisrais nežibins mums padangės.
Ir vėl pražys tėvų šalis,
Žaliuos gražioji vėl tėvynė!
Plačiai po visą šalį sklis
Garbė drąsuolių, kur ją gynė.
Herojų ordinais tauriais
Gal pasipuoš krūtinių daugel,
Kai atvaduotais pagiriais
Brangion šalelėn trauksim draugėj.
Ir džiugūs susitiks tenai,
Ant slenksčio į tėvynę mano, -
Pilkieji fronto milžinai
Ir „anos pusės“ partizanai.
Ten susitiks ir mūs Grigai,
Išsibučiuos lyg mylimieji.
Ateis pasveikinti draugai.
Džiugu, džiugu bus, kad laimėjom!
Ir žengsim vėl petin petis,
Prie laisvės baro – didžio, naujo, -
Kurt miestų, fabrikų statyt,
Bert dirvon grūdus pilna sauja.
Ir suklestės mūs Lietuva,
Žaizdas skaudžiąsias savo gydys.
Ir su herojiška Masvka
Žygiuos į bendrą tikslą didį.
Ir – ne vaizduotė tai laki,
Tik mūs kovų bus pasekmė tai, -
Ir žengs žmonijos priešaky
Su savo seserim žvaigždėtom!
1942
 |
| L Gira skaito savo eilėraščius (1942 m.) |
Šaltinis:
L. Gira. Raštai. T. 2. V., 1960, p.
118-133.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą