Vilniuje – Landsbergio ir Dalai Lamos šou

Du patriarchai ir JAV CŽV draugai: Landsbergis ir Dalai Lama

Lietuvoje viešėjęs taip vadinamas „Tibeto dvasinis lyderis“ Dalai Lama, pradžioje pasirodęs Vilniaus universiteto kiemelyje, paskui padarė egzotišką šou miesto „Siemens“ arenoje. Tiesa, oficialiosios valstybinės valdžios atstovai – D. Grybauskaitė, S. Skvernelis ar V. Pranckietis – šįsyk nedalyvavo, bet nusivilti svečiui visgi neteko. Priešais susirinkusią minią jį išliaupsino meras liberalas R. Šimašius, kalbą pasakė ir buržujų Lietuvos patriarchas V. Landsbergis. Įdomu – kas gi juos sieja?

Atsakykime pradėdami nuo paprasčiausio. Dalai Lama, nuo 1959-ųjų metų pabėgęs Indijon, ilgus dešimtmečius kaltina Kinijos vyriausybę tariama Tibeto okupacija bei genocidu. Dar daugiau, jis save vaizduoja tikriausiu demokratijos ir žmogaus teisių gynėju. Tačiau toksai įvaizdis, nuosekliai formuojamas Vakarų masinės žiniasklaidos priemonėse, smarkiai prasilenkia su istoriniais faktais. 

Mat iki Tibeto įsijungimo į tuo laiku socialistinę Kinijos Liaudies Respubliką 1950-aisiais, Lamų valdytasis Tibetas buvo kas tik nori, bet ne graži ir pūkuota meilės, taikos ir dvasios ramybės šalis ir juolab ne demokratija. Krašte gyvavo nuožmi dvasininkų luomo diktatūra su Dalai Lama, kaip „Avataru“, žmonių kalba tariant, tariamu dievu žemėje, priešakyje. Didžiuma gyventojų tebuvo beteisiais vergais ir baudžiauninkais, tuo tarpi kol viršutiniai sluoksniai, tesudarę iki 5% Tibeto gyventojų, maudėsi pasakiškuose turtuose. Teokratija ir kastų sistema, o ne jokia „demokratija ir laisvė“ buvo tuometė šalies tikrovė.

Negana to, Tibetas vienaip ar kitaip buvo Kinijos dalimi, o pastarajai pasukus socializmo keliu ir patiems tibetiečiams nuvertus lamų diktatūrą, krašto gyventojai pagaliau įgijo elementariausias žmogiškąsias bei pilietines teises, apie kurias Dalai Lama taip mėgsta svaičioti. Todėl jo kritika Kinijos adresu, kokia bebūtų jos politika ar dabarties tikrovė, yra mažų mažiausiai veidmainiška.

Tačiau Vakarams tai nė motais – Amerikos Centrinei Žvalgybos Valdybai (CŽV) rūpi ne kokia nors istorinė tiesa, bet JAV imperijos galios plėtimas. Čia Dalai Lama – patogus įrankis, siekiant diskredituoti Kiniją tarptautiniu mastu ar netgi mėginti destabilizuoti padėtį pačiame Tibete, beje, nesėkmingai. Po nekaltu dvasinio tėvelio šydu slepiasi buvusio tironiško despoto, paskui tapusio eiline JAV imperijai tarnaujančia prostitute, menkystė.

Šiame kontekste tampa nebesunku suprasti jo idėjinę bei dvasinę giminystę mūsiškiams „patriotams“, juolab V. Landsbergiui, kuris, kalbėdamas „Siemens“ arenoje, Dalai Lamą pavaizdavo bene geriausiu Lietuvos draugu. Tiesa, pastarasis šventino Landsbergį dar Sąjūdžio metu, džiūgaudamas, kol plėšomos TSRS tautų turtus išgrobti buržujais virtę išsigimusios partinės nomenklatūros bonzos. Vienas dar prieš kelis dešimtmečius savų, tibetietiškų „runkelių“ neteko, o štai antras, tuomet dar palyginti nesenas, stovėjo savosios, landsbergizmo epochos, priešaušryje.

Kaip sakoma, panašus traukia panašų. Dalai Lama, buvęs Tibeto valdovas, traukia ir negali netraukti mūsų lietuviškojo pusiau nomenklatūrininko, pusiau feodalo, mūsų šiaudinių „patriotų“ Patriarcho, V. Landsbergio. Juos sieja panaši prigimtis, o kartu ir tarnystė bendram ponui – JAV imperijai. Ir tai nei vienam jų netrukdo ciniškai kabinti makaronus liaudžiai apie meilę, laimę, sąžinę bei kitas gražias sąvokas.

Tačiau žinodami, kas yra kas, neapsigausime. Romių avelių kailiai gal stori, bet net ir jie negali pridengti po apačia slypinčių vilkų.

Kibirkštis