Pranas Girkaitis. Apie Gintaro Butkaus „planinės paklausos“ dėsnį ir esminę TSRS žlugimo priežastį

Neseniai pasirodęs drg. G. Butkaus straipsnis „Planinės paklausos dėsnis“ spėjo išprovokuoti polemiką mūsų bendraminčių tarpe. Sulaukta tiek pritarimo, tiek aršios kritikos, kuriai atstovaujantis drg. P. Girkaitis parašė straipsnį minėtuoju klausimu, siekdamas nušviesti, jo manymu, pagrindines Butkaus klaidas. Principines, dalykiškas diskusijas teoriniais klausimais laikydami sveiku ir pageidautinu reiškiniu, skaitytojų dėmesiui pateikiame Girkaičio atsakymą į Butkaus straipsnį.

APIE GINTARO BUTKAUS „PLANINĖS PAKLAUSOS“ DĖSNĮ IR ESMINĘ TSRS ŽLUGIMO PRIEŽASTĮ

(Šių eilučių autorius iš anksto atsiprašo G. Butkaus dėl vietomis panaudotų „skambių epitetų ar frazių“. Laikytasi principinės nuostatos, kad reikia negailestingai kritikuoti antimarksistinius teiginius ir revizionistinius samprotavimus. net ir pridengtus neįpareigojančios nuomonės figos lapeliu.)

Skaityti išvedžiojimus apie mistinį planinės paklausos dėsnį „Kibirkštyje“, reprezentuojančioje save, kaip vos ne pagrindinę marksizmo citadelę Lietuvoje, mažiausiai, skaudu. Tokio pobūdžio kairuoliškumą imituojančių straipsnių pakanka „Delfi“ ir kituose valdančios klasės ruporuose. Jei jau skelbti marksizmą iškraipančius tekstus, tai tik mokymosi tikslais su smulkmeniškais redakcijos komentarais. Tiesiai šviesiai nurodant į kokius šunkelius galima nuklysti, jei neišmanai marksizmo teorijos pagrindų.

Mėginimas vertės dėsniu – pagrindiniu masinės prekinės gamybos, t. y. kapitalizmo dėsniu aiškinti socialistinę ekonomiką atskleidžia visišką ne tik socializmo, bet ir kapitalizmo ekonomikos pagrindų neišmanymą. K. Markso „Kapitale“ nuo I t. pirmojo skirsnio iki baigiamojo F. Engelso žodžio III t. gale nuosekliai, dialektiškai išaiškintas vertės dėsnis ir jo veikimo sąlygos.

Trumpai apie ypatingai klaidinančius teiginius (citatos išskirtos raidėmis ir kursyvu):

a) „Toliau reikia išsiaiškinti abėcėlę. Planinės paklausos dėsnis. Jei vadovautis mintimi, kad planinės paklausos dėsnis – tai vertės dėsnis, bet kita forma, daug kas pasidaro aiškiau.“

Aiškinantis abėcėlę, vadovaujamasi ne mintimi, o raidynu, kitaip – mokslinės teorijos išmanymu. Vertės dėsnio prilyginimas išgalvotam planinės paklausos dėsniui – pasityčiojimas iš Markso ir Engelso. Paklausos ir pasiūlos dėsnis – tai kapitalizmo dėsnis. Pavadinus juos planiniais, kapitalistinis turinys niekur nedingsta. Beje, griaunantis socialistinę ekonomiką Kosygino reformų poveikis ir pasireiškė, sudarydamas sąlygas vertės dėsnio veikimui bei prekinei, pelno siekiančiai, gamybai. Jei mes kapitalizmą charakterizuojančią kategoriją – prekę – pavadinsime socialistine preke, prekės kapitalistinė forma ir turinys niekur nedings. O grąžinus socializme prekinę gamybą ir darbo jėga tampa preke. Taip, Kosygino reformų „dėka“, atsirado vidinis socializmo ekonomikos prieštaravimas, kuris, drauge su kitais prieštaravimais, atvedė į paskutinį vidinį socializmo prieštaravimą - „perestroiką“.

K. Marksas atskleidė daikto vartojamąją vertę. Socializme – tai yra pagrindinė visuomeninės gamybos procese sukurto visuomeninio produkto savybė. Iš tikrųjų, tai pats gamybos produktas ir yra vartojamoji vertė, kad ir kaip neįprastai tai skambėtų. Nepatekdamas į mainų rinką, jis niekada netampa preke. Tuo pačiu visuomeninės gamybos produktas nepatenka ir vertės dėsnio veikimo įtakon. Planinės socialistinės ekonomikos ir socializmo tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių materialinę gerovę ir sudaryti sąlygas kiekvieno jos nario kūrybiniam, žmogiškam potencialui skleistis ir reikštis. O tam tarnauja nepriklausomai nuo mūsų valios egzistuojantis vartojamosios vertės dėsnis.

b) „Vertės dėsnis neegzistuoja be paklausos, be ekonominio tikslingumo. Jei pagaminta prekė savaime ir gera, ir kokybiška, bet niekam nereikalinga, jokio vertės dėsnio nebus.“

Pastarasis išvedžiojimas savo stiliumi ir kategoriška forma labai būdingas savimi pasitikintiems neišmanėliams. Vertės dėsnis niekur nedingsta. Tai dėsnis! Nesvarumo sąlygomis traukos dėsnis tarsi ir nesireiškia, tačiau jis niekur neišnyksta. Nors išaiškinti nesvarumo būklėje gyvenančiam neišsilavinusiam piliečiui, kas tai yra traukos dėsnis, nelengva. Kaip ir tai, kad niekam nereikalingas daiktas neturi vartojamosios vertės. Reiškia jis neturi ir vertės. Tačiau taip yra, nes „suveikia“ vertės dėsnis!

Vertės dėsnis veikia visur ir visada, kur tik yra prekinė gamyba. Paklausa ar ekonominis tikslingumas įtakoja prekių kainas, o dėsniui neturi jokios įtakos. Net ir socializmo sąlygomis, kuomet pagrindiniu tampa vartojamosios vertės dėsnis, jis niekur nedingsta. Tiesiog nelieka sąlygų jam reikštis (studijuokite G. Hegelio „Logikos moksle“ prielaidas ir sąlygas).  Tik kai Kosyginas ėmėsi „reformų“, grąžino kapitalistines savo esme ir turiniu pelno, prekinės gamybos, prekių kategorijas, pagrindinis kapitalizmo vertės dėsnis pradėjo veikti.  G. Butkus kartoja drg. Stalino klaidas, kuris savo pastabose apie diskusiją politinės socializmo ekonomikos vadovėlio klausimu – „Ekonominės socializmo TSR Sąjungoje problemos“, teisingai įrodęs, kad socializme gamybos priemonės nėra prekės, toliau prekėmis pavadino vartojimui gaminamus reikmenis. Taip pat klaidingas Stalino teiginys, kad socializme veikia vertės dėsnis. Dėsnis ir esmė – tai vienodo lygmens kategorijos. Todėl teiginys, kad socializme veikia vertės dėsnis tolygus teiginiui apie prekinę socialistinės gamybos esmę. Jei teigiama, kad socializme veikia vertės dėsnis, o vartojimo reikmenys socializmo sistemoje – prekės, tuomet seka logiškas perėjimas į kapitalizmą.

c) „Planiniame ūkyje įmonės gamina tik tokias prekes, už kurias valstybė moka.“

Imperializmo epochoje, XXI a.  įsigalėjus finansinio ir pramoninio kapitalo monopoliui, visų daugmaž išsivysčiusių kapitalistinių valstybių ūkis yra planinis. Ir visi gamintojai, net ir Lietuvoje, siekia gauti valstybės užsakymus, kad galėtų planingai organizuoti savo veiklą. Net ir tokios nedidelės ekonomine prasme valstybės, kaip Norvegija ar Suomija, planuoja savo ekonomnę veiklą.

Planas nėra socializmo ekonomikos esmė. Socialistinės ekonomikos esmė – visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė (t. y. panaikinamas pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus pasisavinimo). Kuri, savo ruožtu, įgalina imtis paties efektyviausio visuomenės materialinių poreikių tenkinimo metodo – plano. Organizuojant planingą socialistinės ekonomikos veikimą, privaloma labai tiksliai vykdyti plano reikalavimus. Planiniame socialistiniame ūkyje pramonės įmonės gamina tik tokias prekes, kurios geriausiai bei efektyviausiai užtikrina visuomenės ir atskirų jos narių materialinį gerbūvį. O įmonių efektyvumas vertinamas pagal darbo našumo augimo tempus, darbo laiko taupymo apimtis (darbo dienos ir darbo savaitės trumpėjimas), gaminamos produkcijos nepaliaujamą kainų mažinimą ir naujausių mokslo bei technologijų pasiekimų įdiegimą gamybos priemonių modernizavimui bei jų panaudojimą plataus vartojimo reikmenų asortimento nepaliaujamam atnaujinimui.

d) „Socialistinėje valstybėje papildoma vertė nevirsta pridedamąja verte, nes nėra privačios nuosavybės.“

Papildoma (value added) ir pridedamoji vertė (surplus value) – tai tas pats. Tiesiog marksistinėje terminijoje nusistovėjo pridedamoji (surplus) vertė. Painumo labui, dar yra ir pridėta vertė (added value), kuri aiškinama kiek kitaip, nei papildoma vertė. Papildomos ar pridėtos vertės  terminai  plačiai vartojami, siekiant pakeisti Markso įvestą pavadinimą ir geriau nuslėpti dirbančiųjų išnaudojimą.  Socialistinėje valstybėje nėra ir būti negali nei papildomos, nei pridėtos, nei pridedamosios  vertės. Nes pridedamoji vertė atsiranda tik išnaudojant dirbančiuosius, priverstus parduoti savo darbo jėgą, kaip prekę, esant privačiai gamybos priemonių nuosavybei. Privati asmeninio naudojimo (net ir gamybos priemonių) nuosavybė socializme buvo, yra ir bus.

e) „Bet tokia tvarka reiškia, kad įmonės planinių užduočių rėmuose turi ūkinį savarankiškumą, kaip tas užduotis įgyvendinti, kad galėtų manipuliuoti atlyginimų fondu atsižvelgdamos ir į gaminamos produkcijos paklausą (tame tarpe ir į planine paklausą), ir į kokybę, ir į projekto technologinius reikalavimus. Visa tai kartu reiškia, kad planinės ekonomikos viduje egzistuoja prekiniai-piniginiai santykiai. Tik atrodo kitaip. Maždaug 1950 metais šio planinės ekonomikos varianto buvo atsisakyta. Kodėl taip įvyko – atskira tema, bet esmė, kad abiem atvejais egzistuoja prekiniai-piniginiai santykiai ir darbo kolektyvų materialinis suinteresuotumas.“

Ūkinis savarankiškumas, manipuliacijos atlyginimų fondais ir prekiniai-piniginiai santykiai egzistuoja tik kapitalistinės planinės ekonomikos viduje. Socializmo ekonomikoje, planas privalo būti griežtai vykdomas, politekonomine prasme nėra prekių ir pinigų. Taip ir buvo, kol buvo gyvas drg. Stalinas, o Valstybės Plano komitetui (rus. госплан) vadovavo N. Voznesenskis (talentingiausias to laikotarpio socializmo ekonomikos teoretikas ir praktikas. Vidinės partinės kovos tarp jaunosios ir senosios kartos auka. Sušaudytas 1950 m. Marksistams patartina susipažinti su N. Voznesenskio knyga apie TSRS karo metų ekonomiką ir kitomis. Beje, Kosyginas, kuris priklausė 1950 m. sunaikintai Leningrado komunistų „grupuotei“, „stebuklingai“ išvengė susidorojimo). Ūkinis savarankiškumas, manipuliacijos atlyginimų fondais ir prekinių-piniginių santykių atsiradimas socialistinėje valstybėje veda į kapitalizmo restauraciją. Po Stalino mirties socialistinė TSRS ekonomika nepaliaujamai ir nuosekliai įgyvendino visas „kompartijos“ direktyvas, būtent šita kryptimi. Iki tol buvusi planinė, nuo 60-ųjų ekonomika virto administracine-komandine: planai buvo nuolat koreguojami, peržiūrimi,  „nuleidžiami iš viršaus“, vienur neįvykdomi, kitur viršijami... Taip TSRS valdžiusi komunistų partija pirmąją pasaulyje socialistinę valstybę, iškėlusi finalinį ekonominį lozungą - „Į socialistinę rinką!“, „nuvairavo“ link besąlyginės kapituliacijos, drauge niekšingai išduodama visą tarptautinį darbininkų judėjimą ir visą progresyvią žmonijos dalį.

Tačiau TSRS žlugo ne dėl kapitalistinės prigimties ekonominių reformų, kurias bet kuriuo momentu buvo galima nutraukti. Pvz., įgyvendinus akad. V Gluškovo dar 1961 m. pasiūlytą Bendravalstybinę Automatizuotą apskaitos ir informacijos apdorojimo Sistemą (OGAS), kurią pradžioje rėmė net ir Kosyginas, buvo galima pereiti prie paties efektyviausio socialistinio ūkio valdymo modelio bei įvesti elektroninę atsiskaitymo sistemą (galas bet kokiai spekuliacijai, klastojimams, prirašymams). Aukščiausi partiniai bonzos visais būdais sabotavo šios sistemos įgyvendinimą, Nes jai pradėjus veikti, partinė nomenklatūra prarastų visus ekonominio valdymo svertus. Šią baimę išmaniai kurstė Amerikos imperialistai, suvokę, jog OGAS paliks JAV ekonomiką istorijos dulkėse. Todėl ant žurnalo „Times“ viršelio net atsirado Gluškovo nuotrauka ir užrašas – „Gluškovas paleidžia politbiurą“.

Sujungus marksizmo teoriją su faktais galima pagrįstai tvirtinti, kad formalus socializmo žlugimas prasidėjo 1961 m. kompartijos XXII suvažiavime, kai iš partijos programos vienbalsiai buvo išmestas dar Lenino ranka įrašytas punktas apie proletariato diktatūrą. Tuo pačiu atsisakant  K. Markso nurodyto kelio, kuris dar 1852 m. parašė, jog klasių kova veda į proletariato diktatūrą, o šioji tėra tik perėjimas prie klasių išnykimo ir visuomenės be klasių.  Panaikinus formalų proletariato diktatūros egzistavimą, prasidėjo kelionė atgal į antagonistinę klasinę visuomenę. Nuo to momento partinė nomenklatūra beveik oficialiai tapo kolektyviniu gamybos priemonių savininku ir niekieno netrikdoma palaipsniui transformavosi į išnaudotojų klasę. Kuriai jau prireikė ir prekinės gamybos, ir pelno kategorijų, ir, žinoma, vertės dėsnio, kurio gyvavimui būtinas sąlygas sugrąžino vadinamosios Kosygino reformos.

Plačiau apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį galima perskaityti straipsnyje „Apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį“. – Aut past.