Nemaža
kalbų apie komunizmą ir krikščionybę, arba klausimus, ar egzistuoja dievas. Marksistinė
filosofija, istorijos ir politikos mokslai tvirtai į juos atsako. Bet pradžiai
gali praversti ir trumpas, paprastas paaiškinimas. Kaip tik tokį 1932 m. į
tuometę Tarybų Sąjungą atvykusiems draugams iš Amerikos ir davė žymus
Kompartijos veikėjas, revoliucionierius bei ateizmo populiarintojas J. Jaroslovskis.
Kalbėta prieš gerą aštuoniasdešimtį metų, bet aktualu ir mums.
PASIKALBĖJIMAS SU AMERIKIEČIŲ DELEGACIJA
Klausimas... Kokie yra krikščionybės ir komunizmo elementai, kuriuos
jūs laikote, vienus kitiems neišvengiamai prieštaraujančiais?
Atsakymas. Aš esu tos nuomonės, kad tarp krikščionybės ir komunizmo
nėra nieko bendra.
Žinoma,
jeigu komunizmo šalininkas dar neatsipalaidavo nuo religingumo, jis gali
evangelijoje rasti žodžių, pateisinančių jo siekimą komunizmo, gali rasti tokių
atskirų žodžių, lygiai kaip krikščionybės karų laikotarpiu Tomas Miunceris [1] galėjo pagrįsti savo kovą biblija ir evangelija. Bet tatai tinka tik atžvilgiu
tų atsilikusių elementų, siekiančių komunizmo, kurie dar neatsikratė religingumu.
O jeigu į krikščionybę žiūrėsime kaip į bažnyčios mokymą, religinės organizacijos
mokymą, kaip į sąvokų sistemą, kaip į pasaulėžiūrą, tai ji visu kuo yra priešiška
komunizmui. Vienas iš pagrindinių krikščionybės mokymų – tai visų pirma
išsaugoti visuomenės skirstymą į klases. Aš čia galėčiau nurodyti tokį
dokumentą, kaip neseniai ryšium su krize išleista popiežiaus enciklika [2].
Komunizmo
požiūriu yra būtina panaikinti bet kurį
visuomenės skirstymą į klases. Tuo tarpu, kai krikščionybė įrodinėja, kad
esamoji santvarka yra dievo nustatyta, komunizmas yra revoliucija prieš tokią „dievo“ nustatytąją santvarką, tame tarpe ir prieš krikščionybę, kuri šią santvarką
remia. Labiausiai civilizuotose šalyse krikščionybė, iš vienos pusės, skelbia,
kad visi žmonės yra lygūs prieš dievą,
iš kitos pusės, laimina Amerikoje, pavyzdžiui, tokią padėtį, kad baltasis
žmogus – tai viena, jam vienas įstatymas, o juodasis žmogus – tai kita, jam
kitas įstatymas; juodąjį žmogų galima ir linčiuoti, juodasis žmogus turi
gyventi atskiruose kvartaluose, turėti atskiras bažnyčias, važinėti atskiruose
vagonuose. Krikščionybės veidmainiškaii skelbiama „lygybė“ neturi nieko bendra
su komunizmo propaganda ir praktika; komunizmas visomis priemonėmis stengiasi
įgyvendinti tokią lygybę, kurios pagrindą sudarys neklasinė visuomenė.
Mūsų
šaly kadaise grafas Tolstojus bandė sukurti tokį mokymą, kuris buvo nukreiptas
prieš bažnyčią ir kuris, jo manymu, buvo „gryna“ krikščionybė. Mes prieš tokią „apvalytąją“
krikščionybę kovojame su ne mažesne jėga, kaip ir prieš „grubiąją“ bažnytinę krikščionybę.
Ji ragina mases turėti kantrybės, nesipriešinti piktam prievarta, ji apskritai
ragina nesipriešinti. Tokių pažiūrų skelbimas neabejotinai tarnauja išnaudotojų
klasių interesams.
Aš
galėčiau paimti faktų ir iš šiuolaikinės Amerikos gyvenimo. Aš turiu galvoje
karo veteranų judėjimą. Vyriausybė prieš žmones, kurie siekia, kad jiems būtų
mokama pensija, prieš juos siunčia tankus. Kaip tatai pas jus suderinama su
krikščionybe, su artimo meilės skelbimu, su atleidimo skelbimu? O kai šis artimas sako: pavalgydink mane, tu
degini krosnyje javus, išmeti į jūrą kavą, tu išpili į upes pieną, juk tu gali
mane išmaitinti, – tuomet prieš jį siunčia policiją, kariuomenę ir t. t. Šis
krikščionybės vaidmuo kaip mokymo, kuris viešpataujančioms klasėms padeda
slopinti bet kurį masių siekimą pakeisti esamąją tvarką, iš pagrindų
prieštarauja komunistiniam mokslui, kuris aiškina masėms, kaip kovoti už tai,
kad būtų panaikinta ta neteisinga tvarka, kada vieniems suteikiama viskas, o iš
kitų viskas atimama.
Kai
jūs klausiate, kokie krikščionybės ir komunizmo elementai yra bendri, tai aš
turiu pasakyti, kad tokių elementų nėra. Mes labai domimės visu tuo, kas vyksta
Amerikoje, Anglijoje ir kitose šalyse, ir kiekvienas bent kiek žymesnis
literatūros kūrinys, kuriame krikščioniškojo pasaulio atstovai mėgina suartinti
komunizmą su religija, pas mus arba visas išverčiamas arba referuojamas tam,
kad mūsų skaitytojai galėtų su juo susipažinti. Kaip pavyzdį aš galiu nurodyti
Montgomerio Brauno [3] knygą ir kt. Braunas savo veikaluose mėgina sutaikinti komunizmą su religija.
Mes manome, kad tai yra pavojingiausias dalykas, kad tokių idėjų skelbimas
atlieka opiumo vaidmenį, silpnina darbo žmonių klasinę nuojautą, klasinę
sąmonę. Juo aiškiau darbininkas supras, kad jo interesai ir kapitalistinės
visuomenės interesai yra nesutaikinami, juo greičiau jis išsivaduos. O
krikščionybės požiūriu, kuo daugiau jos idėjų skelbėjai moko darbininką
susitaikinti su kapitalistine visuomene, tuo yra geriau. Krikščionybės mokymas
mėgina sulaikyti tą neišvengiamą darbo žmonių išsivadavimą. Komunizmo mokslas
jį pagreitina.
Pagaliau
krikščionybė juk tai yra, kaip mes, marksistai, sakome, ideologinis antstatas
visuomenės, kuri buvo kuriama visiškai kitokiose gyvenimo sąlygose. Šis mokymas
gimė tada, kai egzistavo vergovinė visuomenė, Laikui bėgant ji įsisavino
feodalinės ir kapitalistinės visuomenės moralę. Dabar, kai visuomenė, iš vienos
pusės, perėjo ilgą klasių kovos istoriją ir atėjo į aukščiausią imperializmo
tašką, ir iš kitos pusės, – į jo antipodą – proletarinę revoliuciją ir
komunizmą, krikščionybė yra įrankis viešpataujančiųjų klasių, siekiančių savais
interesais nuslėpti, užtušuoti gilius prieštaravimus, skaldančius buržuazinę
visuomenę. Ji nepajėgia sutramdyti tos jėgos, kuri tą visuomenę plėšo į
atskiras dalis. Krikščionybė netenka vis daugiau ir daugiau savo šalininkų.
Klausimas... – Kaip jūs atsakote į bažnyčios įrodymus, kad yra dievas?
Atsakymas. – Aš pereinu prie paskutinio klausimo ir turiu su
pasitenkinimu pažymėti, kad čia dalyvaujantieji iš pat pradžių pareiškė, jog
jie laikosi mokslinio požiūrio, darvinizmo požiūrio, jog jie atmeta nemokslinį
požiūrį į religiją. Todėl man atrodo, kad klausimas, ar galima įrodyti, jog
egzistuoja dievas, yra nemoksliškas klausimas, nes mokslas šiuo klausimu duoda
tokį atsakymą: nėra jokių mokslinių dievo
buvimo įrodymų.
Jūsų
pačių požiūris nėra toks, kad dievą galima matyti, galima jį pačiupinėti, pauostyti,
išmatuoti. Juk jūs pareiškėte, kad patys laikotės mokslinio požiūrio, o kalbate
ką kita. Įrodyti dievo buvimą
moksliniu požiūriu negalima. Jūs sakote, kad be dievo pasaulio egzistavimas
būtų neįmanomas, neįmanoma būtų tvarka šiame pasaulyje, judėjimas šiame
pasaulyje. Jūs neįsivaizduojate automobilio judėjimo be vairuotojo, todėl jūs
įsivaizduojate, kad pasaulis turi turėti šoferį, kuris valdo dangaus šviesulių
judėjimą. Bet juk tai yra visai nemoksliška pažiūra. Dievo sąvoka keičiasi ne
tik kiekvienoje didelėje epochoje, bet nėra tokios epochos, kada neegzistuotų
dešimtys, šimtai skirtingų supratimų apie tą dievą, kurio nėra, kurio negalima
nei išmatuoti, nei matyti, nei girdėti, kuris neužima erdvės. Negalima kalbėti
apie tai, ko negalima nei matyti, nei girdėti, nei justi kitokiu būdu. Aš
galėčiau atsakyti į tai, kaip atsakė vienas iš labai įžymių astronomų, kuris
pasakė, kad savo teorijai paaiškinti jam nėra reikalo daryti prielaidą, jog
egzistuoja dievas [4].
Mūsų ateizmas nėra tikėjimo reikalas. Kaip galima „tikėti į ateizmą“? Galima
tikėti į dievą, į velnią, į šventąjį, į dievo motiną, į stebuklus. Bet ateizmas yra pasaulėžiūra, kuri
sukuriama kovoje su visu senuoju pasauliu.
Ateizmo mokslas nėra pagrįstas dogma. Jis yra sudėtinis marksizmo-leninizmo mokslo elementas. O
marksizmo-leninizmo mokslas, – sakė Marksas ir Leninas – yra
vadovas veiklai. Tai toks veikios vadovas, kuris tikrinamas kas dieną. Jeigu remsimės religingo žmogaus
požiūriu, tai visa, kas šiuo metu daroma, yra visiška nesąmonė. Religijos
požiūriu egzistuoja dievas, arba kažkoks aukščiausiasis protas, kuris valdo
pasaulį. Tikinčiojo požiūriu, tai yra pati tobuliausia esybė. Religijos požiūriu,
pasaulis yra taip suorganizuotas, kad geriau sugalvoti negalima. Bet
pamėginkite pagal šį požiūrį paaiškinti pasibaisėtiną masių engimą
kapitalistinėse šalyse, kruvinus karus, prostituciją, milijoninių masių
badavimą ir visokias socialines ligas. Štai toji „aukščiausioji esybė“, tasai
aukščiausiasis protas, kuris iš tikrųjų egzistuoja tik vaizduotėje, leidžia
visa tai, nuo ko kenčia žmonija.
Jeigu
religingi žmonės mokėtų mąstyti kaip reikia, jie turėtų sukilti prieš tokį dievą, kuris nieko kaip reikiant negali
įgyvendinti, kuris negali užkirsti kelio krizėms. Kai iš mūsų reikalaujama
įrodyti dievo nebuvimą, mes šį reikalavimą
laikome neprasmingu.
Prie
viso to aš dar norėjau pridurti viena. Mes turime reikalą su plačiomis masėmis.
Šios masės savo kasdieniniame gyvenime įprato laibai daug dalykų aiškinti
religiniu požiūriu. Sakysime, nėra lietaus – vadinasi, dievas supyko, dievas
užsirūstino, vadinasi, reikia laikyti pamaldas dievui, reikia melstis jam.
Priešingai, lyja per daug. Galbūt, buvo blogai melstasi, reikia vėl melstis
dievui. 2-3 metus iš eilės buvo nederlius – vadinasi, dievas supyko, reikia
daugiau melstis dievui. Visokios ligos, epidemijos – visa tai, tikinčiųjų
manymu, yra skirta dievo. Mes savo kasdieninėje kovoje pratiname mases galvoti
kitaip. Nederlius – vadinasi, tu blogai ūkininkauji, reikia kitaip įdirbti
dirvą, sėti kitas sėklas, kitaip dirvą suarti. Šis skiepijimas masėms mūsų mokslinės, materialistinės pasaulėžiūros
padeda greičiau išnykti tikėjimui į dievą; o šis tikėjimas buvo užvaldęs mases.
Jūs klausiate, ar mes įrodinėjame savo
ateizmą. Iš šių pavyzdžių milijonai žmonių įsitikina, kad mūsų mokslas yra
teisingas ir kad religinis mokymas, kuris įpratino juos galvoti, kad visą jų
gyvenimą tvarko dievas, – tas mokymas yra niekuo nepagrįstas, nemokslinis.
1932 m. rugsėjis-spalis
Šaltinis:
J. Jaroslavskis. Apie religiją. V., 1959,
p. 241-245.
[1] Tomas Miunceris (apie 1490-1525 m.) –
valstiečių-plebėjų stovyklos vadas ir ideologas Reformacijos ir Valstiečių karo
metu Vokietijoje, 1525 m.
[2] Kalbama apie popiežiaus Pijaus XI 1932
m. gegužės 3 d. encikliką (laišką) „Apie maldą šventajai Jėzaus širdžiai ir
atgailą prieš ją tada, kai žmonių giminė pergyvena išmėginimus“. Enciklika buvo
išleista ryšium su kapitalistines šalis ištikusia pasauline ekonomine krize,
kuri visu sunkumu prislėgė darbo žmones. Savo enciklikoje popiežius pareiškia,
kad krizė – tai „liūdna nuodėmės pasekmė“; vadinasi, kaltė už darbo žmonių
vargus tenka ne kapitalistams, bet patiems darbo žmonėms, išperkantiems
„pirmapradę nuodėmę“. Kaip universalią priemonę „išsigelbėti“ iš krizės
popiežius rekomendavo maldą, atgailą ir kūno marinimą. Popiežiaus enciklikos
tikslas buvo nukreipti darbo žmonių pyktį nuo kapitalizmo – tikrojo liaudies
masių kančių kaltininko.
[3] Kalbama apie pasiskelbusio komunizmo
šalininku Amerikos protestantų vyskupo Viljamo Montgomerio Brauno knygą
„Komunizmas ir krikščionybė“ (išėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920 m.,
rusų kalba išleista 1923 m.).
[4] Turimas galvoje prancūzų astronomas
Lalandas (1732-1807 m.), kuris pasakė: „Aš ištyriau visą žvaigždžių pasaulį ir
niekur neradau nė mažiausio dievybės pėdsako“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą