„Šventėme valstybę“... Kieno?

Atėjo ir praėjo vadinamasis Lietuvos nepriklausomybės 100-metis, nuskambėjo himnai, pompastiškos politikierių ir kitų buržujų elito atstovų kalbos kalbelės. Kas šventė, kas nešventė, bet kokios tai būta šventės ir kieno, deja, yra klausimas, kurio didelė dalis žmonių nė neiškels. Mat, sako mums šiaudiniai patriotai, atsakymas paprastas: taigi čia Lietuvos valstybė, gera ar bloga, bet „sava“ ir, girdi, net runkeliu būdamas turi juk didžiuotis, kad esi lietuvis, kad esi jos pilietis... Argi ne taip?

Leisime sau eilinį sykį pabūti labai jau nepatriotiškas pasakydami – nei velnio. Pažvelkime į viską realiai.

Taip, valstybė yra. Koksai jos suverenitetas, tiesa, lieka dideliu klausimu, turint omeny šaly besibazuojančias NATO karines pajėgas, ką bekalbėti apie ES viršenybę vietinės valdžios atžvilgiu. Juolab, kad Sąjūdis savąją antitarybinę liniją grindė būtent abstrakčiu nacionalinės nepriklausomybės reikalavimu. Bet tiek to. Eikime prie banalesnių reikalų.

Štai praeitais metais, anot oficialių duomenų, iš Lietuvos emigravo virš 57 tūkst. žmonių. Bankrutavo virš 2000 smulkių bei vidutinių įmonių, palikdamos eiles skurstančių bedarbių ir išlaikytinių. Tiesa, bedarbystė nežymiai sumažėjo nuo buvusių 8% iki 7%, šiemet būdama 7,5% - kuo valdžia, rodos, bandė girtis. Ar tai didelis skirtumas? Juk pastaraisiais dešimtmečiais trečdalis tautiečių paliko Marijos žemelę, o kadangi bėgimas nenustoja, tai ir rodikliai laikosi. Toks pat trečdalis, kaip įprasta, radosi ant ar žemiau skurdo ribos. Valstybinė skola, tuo tarpu, ir toliau augo, 2017-aisiais sudarydama virš 43% BVP.

Negana to, praėjo 2017-aisiais, artėjusio lietuviško šimtmečio proga, ir naujas, taip sakant, lankstusis Darbo kodeksas, įteisinęs dar didesnę samdytojų, kapitalistų savivalę, o kalbas apie didesnius atlyginimus kvalifikuotiems darbuotojams dažnu atveju taip ir palikęs kalbomis.

Tuo tarpu „laisvos“ Lietuvos viršūnių šitai per daug nejaudino – tais pačiais metais, greta augusio skurdo ir degradacijos, taip pat augo ir BVP, dargi pralenkdamas ES vidurkį. Rodiklis, tiesa, visai netinkamas realiam liaudies pragyvenimo lygiui nustatyti, bet šį tą pasakantis apie tikrųjų visuomenės šeimininkų, kapitalistų, pelnus, kuriems toliau augus, Lietuva ir kitu aspektu ne tik neatsiliko, bet dargi pralenkė Europą, likdama tikra savižudybių lydere. Apie ne mažiau sėkmingai augusias kainas, alkoholizmą ir narkomaniją, nė nekalbame.

Ką visa tai rodo? Be abejo, didžiulę socialinę, ekonominę bei politinę, ką bekalbėti apie moralinę, degradaciją. Kas be ko. Bet tuo pačiu tai rodo, kokia ir kieno yra toji valstybė.

Mat valstybė, kaip mokė klasikai, yra prievartos aparatas, vienos klasės skirtas kitoms slopinti bei valdyti. Vergovinėje santvarkoje, kokios būta senovės Romoje ar Egipte, valdžia, kaip ir visuomeninės gamybos įrankiai, priklausė vergvaldžiams. Valstybė buvo jų diktatūra. Feodalizme, kaip kad carinėje Rusijoje, karaliams ir ponams, kurių žemes dirbo baudžiauninkai. Kokia santvarka, o atitinkamai ir valstybė, yra dabar?

Atsakymas – kapitalizmas. Santvarka, dažnu atveju formaliai pripažįstanti piliečių lygybę, bet realiai atsiremianti į dar vieną išnaudotojišką sistemą. Sistemą, kurioje gamybos priemonės priklauso palyginti mažai gyventojų daliai, kapitalistams, kuriems likusieji parduoda savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, jog galėtų išgyventi. Valstybė, kaip ir anksčiau, taip ir šičia, tarnauja viršūnei, t. y. ji tarnauja buržujams.

Dabarties Lietuva – buržujų valstybė, oligarchų valstybė, aptarnaujanti šios klasės ir, geriausiu atveju, elitinio jos personalo, interesus ir tuo pačiu slopinanti bet kokį žymesnį „apačių“, paprastų dirbančiųjų, ant kurių veikimo patsai pastatas ir stovi, pasipriešinimą. Ir tokia padėtis – ne atsitiktinė, bet dėsninga ir atsikartojanti, kad ir skirtingomis formomis, visuose kraštuose, kuriose tik gyvuoja kapitalo sistema.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos respublika, buvusi dabar romantizuojamos 1918-1940 m., vadinamosios Vasario 16-os Lietuvos, tąsa, rėmėsi ligtolinės Lietuvos valstybingumo formos, LTSR, sunaikinimu.  

Kokia buvo prieš beveik 30-į metų įvykusio perversmo esmė?

Labai paprasta, nors dažnas ir suprasti nenori: eilę dešimtmečių puvusios ir nuo liaudies masių atitrūkusią privilegijuotą „raudonųjų buržujų“ kastą sudariusios TSKP nomenklatūros viršūnės, veikdamos iš vien su KGB ir padedamos JAV spec. tarnybų, suorganizavo vidujinį perversmą, kuriame Sąjūdis bei panašūs judėjimai tebuvo marionetės didesniame žaidime. Rezultatas – TSRS sunaikinimas, dešimtis metų liaudies sukurtus turtus išparceliavus tai buvusiems Kompartijos bilietų nešiotojams, tai paprasčiausiems spekuliantams, kurie, veikdami be menkiausių skrupulų, netrukus tapo tikrų tikriausiais buržujais, gamybos priemonių savininkais ir samdomojo darbo šeimininkais.

Tuo būdu 1990-ieji virto TSRS įvykusios pasaulinį mąstą įgavusios kontrrevoliucijos, buvusio socializmo šalyse grąžinusios kapitalo diktatūrą, laikotarpiu. Šios epochos produktu buvo ir dabarties Lietuvos respublika, buržujais oligarchais tapusių buvusių pseudokomunistų nomenklatūrininkų ir niekingų spekuliantų valstybė, turtų perdalijimą, stačiai tariant, liaudies apiplėšimą įteisinusi dar iki 1992-ųjų Konstitucijos paskelbimo, 1991-aisiais su patriarcho V. Landsbergio patepimu išleidus valstybinio turto privatizacijos įstatymą.

Didžioji lietuvių tautos dauguma, būtent proletarai, samdomo darbo žmonės, o kartu su jais ir darbo valstiečiai ir inteligentai, „ant savęs“ dirbantys smulkūs verslininkai ir mažažemiai ūkininkai – šioje valstybėje liko ir tegalėjo likti už borto. Visa tai – dėsninga ir kuo toliau, tuo mažiau lieka kvailas „tautinės valstybės“ iliuzijas puoselėjančių naivuolių.

O štai čia ima ir išlenda tūlas trispalviu skuduru mosuojantis nacionalistas, garsiai šaukdamas: dabar blogai, bet tai dėl to, kad nusigręžėm nuo tautinių vertybių, nuo tikrųjų Vasario 16-osios idealų! Skamba gražiai, netgi romantiškai. Dažnam žmogeliui, patriotiškam lietuviui, taip sakant, norėtųsi tuo patikėti. Visgi kažkokia paguoda...

Bet ir čia pasidomėjus beliktų nusivilti, mat liaupsinamoji tarpukario Lietuva, savo apgailėtinu skurdu prilygusi tam, kas dabar vadinama „trečiojo pasaulio šalimis“, nuo pat pradžios 1917-1918-ųjų sankirtoje tebuvo Vokietijos imperijos vasalatas, vėliau perėjęs Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusiųjų Antantės imperialistų žinion.

Toji tarptautinio kapitalo valstybė su savo nacionaliniu buržuaziniu elitu buvo tokia pat pamotė paprastam lietuviui, doram darbo žmogui, kaip ir dabarties. Tautiškas šydas tik dengė tas pačias „vertybes“ – kietą, šaltą pinigą. Tada litą, dabar jau eurą. Skyrėsi nebent detalės, bet ne esmė!

Medžiagos šiuo klausimu virtualioje erdvėje jau turime (žr.: J. Žiugžda apie vasario 16-os Lietuvą; Istorinė tiesa apie vasario šešioliktąją), užtat čia į tai nesigilinsime. Kas norės ir netingės, pasiskaitys ir susidėlios galvoje reikiamus taškus. Na, o kas nori tikėti pasakomis, toliau tikės. Kol gyvenimas neužduos smarkiau per galvą. Mat iliuzijos dažnu atveju sunkiai palieka žmogaus sąmonę. Bet paliks – niekur nesidės. Patsai gyvenimas jas muša, muša ir išmuš.

Mes, savo ruožtu, tik stengsimės šitai pagreitinti ir tikslingai pakreipti, kreipdamiesi į visus dorus ir sąmoningus Lietuvos žmones, bet ypač tą dalį mūsų jaunimo, kuris neabejingas savojo krašto likimui. Sakydami aiškiai: šventė valstybę buržujai, šventė politikieriai, šventė tuštybių ištroškę pramogautojai, šventė ir nuoširdžiai melu patikėję naivuoliai. Šventė valstybę... Kieno? BURŽUJŲ VALSTYBĘ, IŠNAUDOTOJŲ VALSTYBĘ, PAVERGĖJŲ VALSTYBĘ.

Švęsti tokią valstybę palikime buržujams ir jų pakalikams. Mes, tuo tarpu, ne švęsime, bet kaip galėdami dirbsime ir kovosime. Šviesdami ir šviesdamiesi, skleisdami tiesą darbuose, mokyklose ir universitetuose, vienydamiesi ir organizuodamiesi, keldami gyvybinės reikšmės socialinius bei ekonominius klausimus, sėdami dirvon būsimojo socialinio išsivadavimo sėklas.

Kibirkštis