Sisteminės žiniasklaidos kanalams be
perstojo suokus apie sausio 13-ąją ir artėjantįjį „nepriklausomos“ Lietuvos
šimtmetį kita, mūsų šiaudiniams „patriotams“ mažiau paranki istorinė data,
2009-ųjų sausio 16-osios įvykių metinės, praėjo daugmaž nepastebėta. Mat
pasakiškus turtus darbo žmonių sąskaita susikrovusiam ir patogiai jiems ant
sprando užsilipusiam buržujų elitui nepatogu kalbėti apie tai, kaip vienintelis
ryškesnis liaudies mitingas tariamai „demokratinės“ Lietuvos valdžios buvo
išvaikytas lazdomis bei skydais ginkluotų galvažudžių, guminių kulkų ir
ašarinių dujų pagalba.
Kaip dauguma mūsų prisimena, tądien
kartu su profsąjungomis į Vilniaus gatves išėjo daugiatūkstantinės minios
tuometės A. Kubiliaus konservatorių vyriausybės „naktine“ reforma
pasipiktinusių darbo žmonių. Samdomi darbininkai, bedarbiai, galo su galu
sudurti nebegalėję smulkieji verslininkai, turčių uzurpuotoje Lietuvoje
perspektyvas praradę jaunuoliai ir žeminančiame skurde atsidūrę pensininkai –
štai kas rinkosi prie Seimo reikalauti elementaraus teisingumo iš valdžios,
kuri, laužydama savo rinkiminius pažadus bei dangstydamasi „taupymo politikos“
šūkiais, ciniškai į jį nusispjovė.
 |
| 2009-ųjų sausio 16-oji |
Šitai vadinamiesiems „tautos atstovams“
Seime labai nepatiko – ypač tuometei Krašto apsaugos ministrei R.
Juknevičienei, kuri, Viešojo saugumo tarnybos vadovo S. Madalovo padedama,
išreiškė tikrai konservatorišką neapykantą tai, landsbergiškai tariant,
bruzdėti pradėjusiai „runkelių“ šunaujai. Jų nurodymu į taikius demonstrantus
atidaryta guminių kulkų ugnis, leistos ašarinės dujos – sužeistųjų bei
areštuotų gretas skaičiuoti buvo galima net nebe dešimtimis, o jau šimtais.
Paskui daugelis nuteista už tariamą „riaušių
kurstymą“ bei dalyvavimą jose. Dar daugiau – pagrindiniuose žiniasklaidos
kanaluose tiek sausio 16-osios mitingas imtas šmeižti ir juodinti, o kartu su
juo, ir bet kokio socialinio protesto idėja apskritai. Esą į mitingus renkasi „bomžai“,
„lūzeriai“ ir „nevykėliai“ – prie tokio įvaizdžio kūrimo greta VSD šuniuko A.
Ramanausko-Greitai prisidėjo visa plejada „žurnalistais“ save vaizduojančių
politinių prostitučių.
 |
| 2009-ųjų sausio 16-oji. Areštuojamas jaunimas. |
Profsąjungos, ir taip buvusios ne pačios
stipriausios, buvo sulaužytos. Vadukai – prigąsdinti. Didžiulė dauguma
radikaliosios opozicijos judėjimų – infiltruoti saugumo agentų ir „stukačių“. Pasipriešinimas,
ryžtingesnis protestas prieš valdžią ir socialinę neteisybę paverstas kone
nusikaltimu. Žmonės – suskaldyti ir išsklaidyti. Visa tai – ne vien represijų,
bet ir apsauginio vožtuvo funkciją atlikusios masinės emigracijos pagalba.
 |
| 2009-ųjų sausio 16-oji: moksleiviai bėga nuo sužvėrėjusios policijos |
Kas tądien įvyko – buvo dėsninga. Mat
kapitalizme demokratija – tik priedanga tikrajai politikos esmei, kuri šiuo
atveju yra kapitalo, buržujų klasės diktatūra, pridengti. Šioji diktatūra lyg
yla iš maišo išlenda ir visu gražumu pasirodo būtent kriziniais laikotarpiais.
Taip ir nutiko 2009-ųjų sausio 16-ąją – kai buvo parodyta atvirai, kieno
reikalus ir kuriais galais gina Seimas, o kartu su juo, ir vadinamieji
teisėsaugos organai.
 |
| 2009-ųjų sausio 16-oji |
Lietuviai, kaip žinia, įpratę tylėti.
Užtat lengva kalbėti buržujams ir „demokratijos“ pasakų apsvaigintiems jų
klapčiukams apie „žodžio laisvę“, kai didžioji tautos dalis ja paprasčiausiai
bijo naudotis. O štai tąsyk, kai platieji liaudies sluoksniai tikrai prabilo, į
jų balsą buvo atsakyta barbarišku susidorojimu. Sunku iš to nepadaryti rimtų
išvadų. Kurias daug kas ir padarė.
 |
| 2009-ųjų sausio 16-oji |
Todėl nenuostabu, kad šiandien „viršūnės“
sausio 16-ą bando ramiai ir patogiai apeiti – lyg nieko ir nebūtų buvę, mat
mūsuose juk klesti amerikoniško tipo „laisvė ir demokratija“, o kam tai
nepatinka – tas gali krautis mantą ir „tepti slides“ į Vakarus ten duonos kąsnio
ieškotis... Tuo tarpu liaudis šios dienos neužmiršo – ir buržujams už ją
neatleido. Girdėti ir šiandien paprastų žmonių šnekos, vos iškyla tema apie
Seimą ar susirinkimų įstatymą, draudžiantį rinktis arčiau kaip per 75 metrų
atstumą – kad akmenys į langus nebeskrenda tik dėl to, kad mėčiusieji išbėgę į
užsienius, o likusieji perdėm išsigandę.
 |
| 2018-ųjų
sausio 16-os rytą virš Neries einantį Liubarto tiltą papuošė faktą
konstatavęs užrašas: "2009.01.16. BURŽUJŲ VALDŽIA ŠAUDĖ DARBO ŽMONES!"
(skaitytojo siųsta nuotrauka) |
Bet gyvenimas nestovi vietoje. Žmonės
mato, kas vyksta, mąsto ir daro išvadas. Juolab jaunimas, žinąs, kad mūsuose
užtikrinta ateitis esti tiktai saujelei privilegijuotų landsbergiukų, biznierių
ir biurokratų atžalų. Anksčiau ar vėliau bus nauji pakilimai, prieš kurios,
tikėtina, nublanks ir daugiatūkstantiniai 2009-ųjų mitingai. Tiktai norėtųsi
tikėtis, kad tąsyk žmonės ne išsibarstytų kas kur – bet realiai mokytųsi vienytis,
organizuotis ir kovoti.
 |
| 2018-ųjų sausio 16-os rytą virš Neries einantį Liubarto tiltą papuošė faktą konstatavęs užrašas: "2009.01.16. BURŽUJŲ VALDŽIA ŠAUDĖ DARBO ŽMONES!" (skaitytojo siųsta nuotrauka) |
Su šia viltimi ir dirbkime, paprastų
žmonių išnaudotojams ir skriaudikams siųsdami paprastą bei aiškią žinią: tądien
jūs parodėte mums tikrąjį savo veidą, kuris mums dabar puikiai žinomas – mat tuomet,
sausio 16-ą, nebereikėjo važinėti į Afganistaną ar Iraką norint pamatyti
ryškiausius kapitalistinės „demokratijos“ perlus. Viską išvydome savame kieme.
Ir tai mes prisiminsime. Kaip ir visą melą, visą purvą ir prievartą, ant kurios
pastatytas 27-erius metus trunkantis farsas, vadinamas „nepriklausoma“ ir „demokratine“
Lietuva.
Visada prisiminsim – niekada neatleisim!
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą