Buržujų Lietuvos Patriarchui – 85

Tokia didžioji mūsų naujiena – štai šiandien, prieš 85-eris metus, 1932 m. spalio 18 d. gimė Perestroikos pasėkoje užgimusios tariamosios lietuviškosios „nepriklausomybės“ veidas, vienų nekenčiamas, kitų „Tautos Patriarchu“ tituluojamas veikėjas, be kurio būtų neįsivaizduojama pastarųjų 30 metų Lietuvos istorija, su visomis aferomis, „prichvatizacijomis“ ir liaudies nuskurdinimu – V. Landsbergis.

Dabarties stambiųjų vietos ir užsienio kapitalistų bei jiems parsidavusių politinių prostitučių, anksčiau buvusių uoliais raudonaisiais buržujais – privilegijuotais tuomet jau išsigimusios Kompartijos biurokratais – kalbose V. Landsbergis, be abejonės, tikras didvyris, kurio pagrindinis nuopelnas – esamosios Lietuvos valstybės sukūrimas. Nesiginčydami pradžiai ir imkime šią prielaidą kaip teisingą, paklausdami: o kokia toji landsberginė „Lietuvos valstybė“?..

Mūsų kasdienė tikrovė tokia, kad kol daugiau kaip 30% piliečių egzistuoja ties ar net žemiau skurdo ribos, o apie 1 mln. yra išsibarstęs po užsienius, sudarydamas dalį pigaus bei patikimo rytų Europos tautų teikiamo darbo jėgos rezervo Vakarų kapitalo gigantams, valdžia metais iš metų dangsto stambaus masto aferas („Williams“, „LEO LT“, SGD terminalas „Independence“ ir t. t.), lygia greta leisdama vien buržujams palankius įstatymus (naujasis Darbo kodeksas – ryškus šito pavyzdys). Nepatenkinta absoliuti dauguma lietuvių, bet valdžiai – nė motais; kaip parodė 2009 m. sausio 16-osios įvykiai, į smarkesnius liaudies protestus atsakoma dar smarkesnėmis represijomis.

Visa ši valstybė, ją suvokiant ne kaip „visuomenės“, „tautos“ ar „tėvynės“ sinonimą, bet kaip institucinį prievartos aparatą, tarnauja ne kam kitam, kaip tik naujalietuvių buržujų klasei, kurios ištakos slypi po gražiais šūkiais „Perestroiką“ įvykdžiusioje, Sąjūdį sukūrusioje partinių biurokratų kastoje bei kartu su ja liaudies turtą uzurpavusių spekuliantų gretose; „nepriklausomybės“ ir „demokratijos“ šūkiai buvo tik gražūs blizgučiai tikrajam tikslui – kapitalizmo restauracijai – ir buvusiųjų „raudonųjų buržujų“ virtimui tikrais buržujais kapitalistais, įtvirtinti. „Prichvatizacijų“ ir jas sekusio kapitalų koncentravimo keliu apiplėšę tautą ir paprastą liaudį, paties V. Landsbergio žodžiais, nurašius į „runkelių“ gretas, naujalietuviai sėkmingai įsitvirtino kaip viešpataujanti dabarties visuomenės klasė ir iki šiolei be skrupulų gyvena „Anties“ apdainuotąjį „vakarų buržujaus“ gyvenimą.

Šios klasės, naujalietuvių buržujų klasės valstybė, sukurta tiktai jos interesų gynimui ir aptarnavimui – štai kas yra V. Landsbergio Lietuva. V. Landsbergis ir yra, patinka mums tai ar ne, tikrasis, teisėtasis šitokios Lietuvos Patriarchas – tuo neabejoja didžioji dalis mūsų landsberginio elito, neabejoja tuo ir jam parsidavę inteligentėliai bei buržujų jaunimas, gyvenantis prabangų gyvenimą iš turtingų tėvelių kišenės ir gurkšnojantis kavą didmiesčių centruose. Kodėl? Nes jis tikrai atvedė šią klasę į viešpatavimą, kad ir didžiosios lietuvių daugumos kančių, nuskurdinimo bei visiško pažeminimo kaina. Būtų keista, jei ženkli dalis šios buržujų Lietuvos nejaustų dėkingumo savajam Patriarchui.

Kas kita – paprasta lietuvių liaudis, toji nustekenta ir vis apgaudinėjama, „runkeliais“ vadinama tautos dauguma, kontrastu stovinti priešais buržujų Lietuvą kaip DARBO LIETUVA. Kas jai yra V. Landsbergis? Beribės arogancijos, politinių intrigų, stambaus masto korupcijos, išgrobstytų liaudies turtų, sugriauto ūkio ir visokeriopai nusmukdytos šalies, apskritai, nekenčiamo buržuazinio elito simbolis, daugumai mūsų žinomas „Ožio“ vardu.

Vien naujalietuviams buržujams sukurta ir jiems tarnaujanti valstybė – nuo V. Landsbergio asmens neatskiriamas pasiekimas vis dėlto parodo tik pusę, nors ir svarbiausiąją pusę, šiandieninio jubiliejaus prasmės. Bet yra ir dar kita, būtent – Patriarcho biografija, jo nueitas painus bei vingiuotas asmeninis kelias.

Kaip žinia, nebuvo laiko, kada V. Landsbergis būtų atsidūręs už taip vadinamos respektabiliosios visuomenės ribų. Šiandien kone pastoviai linksniuodamas pusiau religinėmis mantromis virtusias urvinio antikomunizmo ir zoologinės rusofobijos klišes, kadaise Patriarchas ne tiktai dėkojo Raudonajai armijai už Lietuvos išvadavimą nuo fašistinių okupantų, bet dargi stojo į Komjaunimą, ilgainiui baigdamas Vilniaus konservatoriją ir ramiai joje dirbdamas, dėstydamas estetiką ir eidamas uolaus KGB „stukačiaus“ pareigas... Tik žymiai vėliau V. Landsbergis, iki pat galo džiaugęsis savo šilta vietele, įsijungė į to paties KGB kuruotąjį „Sąjūdį“, tapdamas neginčytinu lyderiu ir šalin nustumdamas visus neįtikusius konkurentus.

V. Landsbergio pilietinę poziciją, matomai, diktavo ne kas kita, kaip asmeniniai išskaičiavimai ir paprasčiausias karjerizmas. Ši tiesa nuvainikuoja Patriarchą toli gražu ne vien tiktai socialistų, komunistų bei kitų kairiųjų, savaime simpatizuojančių Tarybų Lietuvai, bet taip pat ir padoresniųjų nacionalistų, suvokiančių V. Landsbergio beprincipingumą, akyse. Simptomiška, kad už aštrią, negailestingai Patriarchą demaskavusią publicistiką rašytojas V. Petkevičius savu laiku tapo tokio absurdiško teisinio farso auka, kad net šiandien, praėjus eilei metų nuo „Durnių laivo“ autoriaus mirties, pastarojo vaikai priversti mokėti kone reparacijas V. Landsbergiui.

Prieš plačiųjų liaudies sluoksnių interesus nukreiptas kapitalizmo restauravimas, lietuvių tautai atnešęs tik vargą, skurdą ir pažeminimą, parodęs, kad žadėtoji nepriklausomybė ir demokratija tebuvo farsas ir nuožmios išnaudotojų kastos iškilimas – toks yra Patriarcho „nuopelnas“ Lietuvai. Niekuo ne šviesesnė ir jo asmenybė, pasireiškusi neskrupulingu oportunizmu, tuštybe ir šlykščiausiomis intrigomis.

Tai suprantančių lietuvių daug – ir jų vis daugėja. Nepasitenkinimo, netgi neapykantos akį rėžiančiam neteisingumui, liaudies pažeminimui, niekšų bei paprasčiausių kiaulių viešpatavimui, jausmas apima bene visų padoriųjų, blaiviai mąstančiųjų piliečių širdis. Rūstybės prasiveržimas, atidedamas apsauginio vožtuvo funkciją atliekančios masinės emigracijos bei savo mastu jai nenusileidžiančio totalinio smegenų plovimo režimo, tėra laiko klausimas. Ar šios nekenčiamos bjaurasties simboliu pelnytai laikomas V. Landsbergis gyvens pakankamai ilgai, kad šitai pamatytų, ne taip jau svarbu.

Svarbiausia, kad „runkelių“ Lietuva – DARBO LIETUVA – MŪSŲ LIETUVA – galiausiai susiprastų, pakiltų nuo kelių ir drąsiai, visu ūgiu stotų kovon PRIEŠ LANDSBERGIO LIETUVĄ – BURŽUJŲ LIETUVĄ – savo, kaip tikrojo gyvenimo, visų medžiaginių bei dvasinių gėrybių kūrėjos, teisėms atgauti. Tik tada nepriklausomybė, demokratija ar laisvė iš apgaulingų „Sąjūdžio“ ir jį užvaldžiusiojo V. Landsbergio lozungų galės virsti mūsų gyvenimo tikrove.

Kibirkštis