Komunistų ir darbininkų partijų pareiškimas Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 100-mečio proga

Rugpjūčio mėn. Leningrade vykusioje tarptautinėje teorinėje konferencijoje „Spaliui-100“ buvo priimtas bendras dalyvavusiųjų komunistų ir darbininkų partijų pareiškimas, kurį pasirašė per 30 politinių organizacijų iš viso pasaulio. Skaitytojų dėmesiui pateikiame šio dokumento vertimą į lietuvių kalbą.

Bendras rugpjūčio mėn. įvykusios Tarptautinės teorinės komunistų ir darbininkų partijų konferencijos „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 100-metis: pamokos ir šiuolaikinių komunistų uždaviniai“ dalyvių pareiškimas.

Mūsų ateitis – ne kapitalizmas, o naujasis socialistinės revoliucijos ir socializmo-komunizmo statybos pasaulis.

Mes, tarptautinės konferencijos Leningrade, mininčio RSDDP(b) VI suvažiavimo, priėmusio sprendimą rengti ginkluotą sukilimą už socialistinę revoliuciją, metines*, dalyviai, pristatome šį pareiškimą, kaip bendrą poziciją mūsų partijų, besiremiančių marksizmu-leninizmu – mokymu apie socialistinę revoliuciją – kaip objektyviu moksliniu dėsniu, kurį lemia neišspręsti globalinio kapitalizmo prieštaravimai.

Didysis 1917-ųjų metų Spalis patvirtino marksistinės-lenininės teorijos apie socialistinės revoliucijos neišvengiamumą, kaip būtiną elementą proletariato laimėjimui klasinėje kovoje prieš buržuaziją ir sėkmingam socializmo bei pilnutinio komunizmo, visuomenės, užtikrinsiančios laisvą visų savo narių vystymąsi, pastatymui. Visi mėginimai ištrūkti iš kapitalo valdomo pasaulio laipsniškomis socialinėmis reformomis įvairiais būdais privedė tik prie socialinės nelygybės išsaugojimo ir išnaudojimo formų ištobulinimo.

1917-ųjų Spalis patvirtino teisingumą Lenino analizės apie socialistinės revoliucijos laimėjimą imperializmo sąlygomis „iš pradžių nedaugelyje arba net vienoje kurioje nors kapitalistinėje šalyje“**. Priešingai visoms ankstesnėms revoliucijoms, pakeitusioms vieną išnaudojimo formą kita, socialistinė revoliucija politinės valdžios paėmimu nesibaigia, bet tiktai prasideda įvedimu proletariato diktatūros, kaip būtinos sąlygos proletariato pergalei tolimesnėje kovoje dėl socializmo ir pilnutinio komunizmo pastatymo, dėl nuverstųjų išnaudotojų klasių ir kontrrevoliucinių elementų pasipriešinimo nuslopinimo ir apsisaugojimo nuo užsienio imperialistinės agresijos.

Kelias, kuriuo pirmąsyk žengė Paryžiaus komuna, tai avangardo kelias. Komunizmas nuo Markso ir Engelso aprašytos 19-ojo amžiaus šmėklos su Didžiąja Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje pradėjo savo tikrąją kelionę. Socializmas vienoje šalyje antrojoje 20-ojo amžiaus pusėje išsiplėtė į pasaulinę sistemą ir Tarybų Sąjunga tapo antrąja pasaulio supervalstybe. Pastovioje kovoje prieš išorinius ir vidinius priešus, mirtinoje kovoje prieš fašizmą, prieš engimo ir obskurantizmo pasaulį, ji sukūrė naują pasaulį be išnaudojimo ir parazitizmo, laisvės ir teisingumo visuomenę. Per 70 savo egzistavimo metų Tarybų Sąjunga buvo švyturys visų pavergtųjų tautų kelyje; ji buvo šauksmas proletariatui sukilti į kovą dėl savo išsivadavimo.

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo kapitalistinės kolonijinės sistemos krizę, pagilėjusią po Tarybų Sąjungos laimėjimo Antrajame pasauliniame kare ir galiausiai privedusią prie jos žlugimo.

Mes esame pasiryžę išlaikyti savo solidarumą su tautomis, kovojančiomis dėl savo šalių nepriklausomybės ir suvereniteto prieš agresyvią imperialistinę politiką, nes komunistai šią kovą visuomet riša su darbininkų klasės kova prieš kapitalą tiek savose šalyse, tiek visame pasaulyje.

Mokslinio socializmo teorija ir socializmo statybos praktika 20-ame ir 21-ajame amžiuose įtikinamai parodė, kad socialistinės revoliucijos laimėjimo išdava esanti valdžia iš esmės tegali būti proletariato diktatūra, t. y. darbininkų klasės valdžia, kurios ji nesidalija su jokia kita klase, tuo pačiu išreikšdama visų darbininkų reikalus ir tuo būdų įgaudama jų aktyvų palaikymą.

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija sukūrė Tarybų valdžią kaip darbininkų valdžios formą. Iš karto po 1917 m. lapkričio 7 d. revoliucijos ir Laikinosios buržuazinės vyriausybės nuvertimo, II Darbininkų, valstiečių ir kareivių Tarybų suvažiavime buvo paskelbta Tarybų valdžia, kurios esmė ir buvo proletariato diktatūra. Tarybos iškilo kaip darbininkų kovos organai carinėje Rusijoje. Pradžioje kaip ekonominės, o paskui r politinės kovos organai kovoje dėl darbininkų valdžios. Po revoliucijos Tarybos buvo jau parengta organizacinė forma proletariato diktatūrai įvesti.

3-ioji Rusijos revoliucija, 1917-ųjų Spalio revoliucija, savo turiniu (socialiniu, ekonominiu ir politiniu) buvo socialistinė revoliucija ir pirmiausiai išsprendė eilę demokratinių klausimų, kuriuos Tarybų valdžia buvo perėmusi iš reakcingos absoliutinės carinės valstybės. Tačiau nuo pat pradžių Spalio revoliucija ėmėsi esminių klausimų, kurių nei absoliutizmas, nei buržuazinė demokratija norėjo ar galėjo išspręsti, sprendimo. Pirmieji Tarybų valdžios dekretai buvo dekretai dėl taikos, žemės, darbininkų ir valstiečių vyriausybės sudarymo, dėl visiško valdžios perėjimo Taryboms. Taip pat buvo paskelbti dekretai dėl luomų ir titulų panaikinimo, bankų, geležinkelių, susisiekimo ir eilės stambių įmonių nacionalizavimo, taip pat darbininkų kontrolės ir kt.

1917 m. lapkričio 15 d. buvo patvirtinta Rusijos Tautų Teisių deklaracija, skelbusi:

– Rusijos tautų lygybę ir suverenumą.

– Rusijos tautų apsisprendimo, įskaitant atsiskyrimo ir savos valstybės sukūrimo, teisę.

– Visų nacionalinių ir religinių privilegijų bei apribojimų panaikinimą.

– Laisvą vystymąsi Rusijos teritorijoje gyvenusių tautinių mažumų ir etninių bendrijų.

Tuo būdu Tarybų valdžia pirmaisiais savo žingsniais įgyvendino socialistinį turinį šūkių, kuriais bolševikai pakėlė liaudį į revoliuciją: „Valdžią Taryboms!“, „Žemę valstiečiams!“, „Fabrikus darbininkams!“, „Taiką tautoms!“, „Aštuonių valandų darbo dienos!“ Politiniu požiūriu, kiek tai lietė valdžios paėmimą ir jos įtvirtinimą Spalio revoliucijos metu, ji buvo Tarybinė.

Pasaulinė istorinė reikšmė, kurią Rusijos darbininkų klasė atrado proletariato diktatūros organizacinėje formoje, slypi fakte, kad Tarybų susiformavimas ir veikimas rėmėsi objektyvia tikrove, darbininkų organizavimu jų visuomeninėje gamyboje, apsaugančiame proletariato diktatūros esmę. Tarybos buvo renkamos darbo kolektyvų, apraizgydamos visuomenę vieningu tinklu ir saugodamos proletarinį valdžios pobūdį, darbo masių vykdytą valdžios kontrolę ir reguliavimą.

Esminis Tarybų turinys visur ir visada ėjo drauge su praktiniais veiksmais, kuriuos pirmąkart bandė atlikti Paryžiaus komuna, stengdamasi paversti darbininkus tikraisiais visuomenės šeimininkais. Paryžiaus komunos, kaip ir Tarybų Sąjungos, patyrimas parodė nepakeičiamą revoliucinės darbininkų partijos, kaip klasės avangardo, vedančio naujos visuomenės statybą, vaidmenį. Išlieka svarba lenininės teorijos apie partiją, kad „be revoliucinės teorijos negali būti ir revoliucinio judėjimo“***. Šitokia partija buvo bolševikų partija, Lenino-Stalino partija. Jai vadovaujant Tarybų Sąjungoje buvo išspręsta eilė išskirtinai svarbių klausimų. Klausimų, kurie nebuvo ir negalėjo būti išspręsti jokioje kapitalistinėje šalyje. Panašios išdavos buvo ir kitų broliškų partijų bei socialistinių valstybių patyrimo. Būtent, klausimas dėl bedarbystės panaikinimo, dėl nemokamo švietimo, sveikatos apsaugos, naudojimosi mokslo ir kultūros laimėjimais. TSRS buvai, komunalinės paslaugos, viešasis transportas ir t. t. buvo praktiškai nemokami. Jokioje kapitalistinėje šalyje nėra buvę tokio žmonių saugumo, koks buvo Tarybų Sąjungoje. Tarybų Sąjungoje buvo ir pats žemiausiais pasaulyje pensinis amžius.

TSRS patyrimas įtikinamai pademonstravo teisingumą Markso ir Engelso „Komunistų manifeste“ suformuluotą programinę marksistinės-lenininės partijos kryptį dėl socialistinio gamybos priemonių suvisuomeninimo, kaip vieno svarbiausių socialistinės revoliucijos dėsnių. Tuo tarpu Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos patyrimas praktiškai parodė, kad politinei valdžiai perėjus į darbininkų klasės rankas seka uždavinys eksproprijuoti ekspropriatorius visuose šalies ūkio sektoriuose, esantis būtina sąlyga panaikinti ekonominį buržuazijos viešpatavimą, kad proletariato diktatūra galėtų stovėti ant visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės pagrindo, be kurio darbininkų klasė negalės išlaikyti politinės valdžios ir užbaigti socialistinius pertvarkymus. Ekonominė bazė Tarybų valdžios, kaip proletariato diktatūros formos, įvykdymui, sustiprinimui ir išvystymui, yra visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, vartojamųjų verčių kūrimas su tikslu įtvirtinti visų visuomenės narių socialinį saugumą ir laisvą bei visapusišką vystymąsi.

Socialistinės gamybos uždavinys – ne vertės plėtra, ne pridėtinė vertė, bet visiško visuomenės narių klestėjimo, jų laisvo ir visapusiško vystymosi apsauga. Atsisakymas nuo šio tikslo, posūkis į rinką, veda prie socializmo sunaikinimo, nes prekinis rinkos ūkis negali būti darbininkų valdžios ekonomine baze. Pilnutinė prekinė ekonomika yra kapitalizmas – buržuazijos diktatūros bazė.

Marksistinė-lenininė teorija neduoda detalių formulių ir idealių būsimosios visuomenės modelių. Marksas ir Engelsas rašė, kad komunizmas nėra kažkokia situacija, nėra idealas, kurį privalo atitikti tikrovė, bet reali dinamika, naikinanti esamą neteisingą ir visuomenės vystymąsi stabdančią padėtį.

Proletariato poreikis turėti savo valstybę lemiamas uždavinio nuslopinti darbininkų klasės interesams priešingus veiksmus, interesams, išreiškiantiems esminius visų darbo žmonių reikalus. Kol tik egzistuos klasės, tol valstybė būsianti valdančiosios klasės diktatūros organu. Tad ir proletariato diktatūros poreikis nunyksta tik žengiant link galutinio komunistų tikslo įgyvendinimo: link visiško klasių panaikinimo, t. y. panaikinimo skirtumo tarp miesto ir kaimo, tarp fizinio ir protinio darbo, visiško pilnutinio komunizmo pastatymo, nebesant kapitalistinio užpuolimo grėsmei tiek viduje, tiek išorėje.

Ideologinė bei politinė aukščiausiųjų valstybinio aparato sluoksnių degradacija, XX ir XXII TSKP suvažiavimuose padaryta marksizmo-leninizmo revizija, pasiekusi viršūnę per Gorbačiovo Perestroiką, pamatinių komunizmo statybos principų atsisakymas teorijoje ir praktikoje, karjerizmo ir biurokratizmo išaugimas, privedė prie kontrrevoliucijos ir kapitalizmo restauracijos, galutinai įvykusios TSRS 1990-aisiais. Socializmo TSRS sunaikinimas ir grupės mažesnių buržuazinių valstybių sukūrimas jos vietoje buvo įvykdytas remiant tarptautiniam imperializmui. Daugybėje šalių prasidėjo iki šiol besitęsianti didžiulė antikomunizmo ir antitarybiškumo banga, nukreipta prieš kompartijas ir komunistus, vadovaujama JAV ir ES bei palaikoma iš esmės visų buržuazinių vyriausybių.

Tokiomis sąlygomis komunistai atvirai pareiškia: antikomunizmas ir antitarybiškumas nenugalės! Paskutiniųjų 30-ies metų kontrrevoliucijos nekeičia mūsų eros, kuri lieka perėjimo iš kapitalizmo į socializmą era, pobūdžio. Revoliucija negali būti sustabdyta! Kontrrevoliuciją būtinai seks revoliucija! Komunistai visada lieka revoliucionieriais!

Pastaraisiais metais labiau išryškėjo žymių pokyčių tendencijos kapitalistinių valstybių tarpusavio galios santykiuose, veikiamos netolygaus kapitalistinio vystymosi dėsnio. JAV lieka pirmąja ekonomine ir politine galybe, bet su žymiai mažesne Bendrojo pasaulinio produkto dalimi, tuo tarpu svarbų vaidmenį tarptautinėje raidoje atlieka ES kartu su kitomis jėgomis, kuriose vyrauja kapitalistiniai gamybiniai santykiai, antai BRICS šalys ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija. Imperialistų tarpusavio prieštaravimai, praeity privedę prie daugybės vietinių, regioninių ir netgi dvejų pasaulinių karų, toliau kelia žiaurius ekonominius, politinius bei karinius konfliktus dėl gamtinių išteklių, energijos šaltinių, transporto kelių ir rinkos dalybų. Šioje kovoje vedantį vaidmenį dažniausiai atlieka JAV ir NATO kartu su kitomis kapitalistinėmis jėgomis, antai Izraeliu Artimuosiuose rytuose.

Kartu tęsiasi ir nuožmus puolimas prieš darbininkų darbo ir socialines teises visame pasaulyje. Jo ideologiniai ginklai – neoliberalios ir socialdemokratinės teorijos apie socialinį ir klasinį bendradarbiavimą, apie socialinę taiką, apie revoliucinio potencialo išsekimą. Šį arsenalą papildo imperializmo naudojamais ginklais tapę oportunizmas ir revizionizmas.

Žmonija negali vystytis darbininkų klasei ir liaudies sluoksniams palankia linkme privatine nuosavybe paremtos gamybos pagrindu.

Gyvenimas ir žmonijos raida negali būti ribojama kai kurių individų nuosavybe ar jų troškimu viešpatauti, kol kiti jiems tarnauja. Tarptautinis komunistinis judėjimas turi uždavinį sustiprinti pastangas vystyti klasinę kovą dėl darbininkų klasės interesų. Komunistai pareiškia visam pasauliui ryšium su buržuaziniais šūkiais apie „globalizuotą pasaulį“ ir ryšium su šūkiais apie valstybinį nacionalizmą: tik kova prieš imperializmą su socializmo ir pilnutinio komunizmo pastatymo perspektyva, tik Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pradėtas kelias nuvesiąs žmoniją į tikrą laisvę ir lygybę, panaikinant bet kokio išnaudojimo galimybę, panaikinant klases, įtvirtinant visų tautų draugystę ir laimę, išsaugant pačią gyvybę žemėje.

Tarptautinio komunistinio judėjimo perorganizavimas, išėjimas iš šiandieninių krizių ir atsitraukimų, vieningos strategijos marksizmo-leninizmo ir proletarinio internacionalizmo pagrindu sukūrimas, TSRS vaidmens ir indėlio pripažinimas, revoliucinio kapitalizmo nuvertimo ir naujosios socialistinės-komunistinės visuomenės pastatymo būtinumo pripažinimas. Tai yra opus uždavinys, kurio įgyvendinimo reikalauja esamos sąlygos kovos prieš intensyvėjantį monopolijų ir buržuazinių vyriausybių puolimą prieš darbo žmonių teises, tolimesnis kapitalizmo sukimas reakcijos link, tame tarpe ir fašizmo atgijimas, ir pastovios naujų imperialistinių karų grėsmės. Tarptautinė kova prieš imperialistinius karus ir šiandien svarbi komunistiniam judėjimui. Vienas svarbiausiųjų mūsų uždavinių yra ryžtinga kova prieš revizionizmą ir oportunizmą visomis jo formomis, kaip didžiausią grėsmę komunistinio judėjimo viduje. Revoliucijos neturi sienų; jos nevyksta pagal vadovų ir partijų valią, bet išreiškia priešakinės klasės, engiamųjų ir išnaudojamųjų tautų interesus ir poreikį pasiimti savo darbo vaisius pakeičiant santykį su visuomeninių gamybinių jėgų vystymosi, kuriant materialinę ir intelektualinę gerovę visiems.

Tegul Didžiojo Spalio idėjos gyvuoja per amžius! Darbininkai ir išnaudojamosios, engiamosios tautos privalo pakilti į kovą, kad sunaikintų išnaudotojišką kapitalistinę sistemą, pastatytų socializmą, o tada ir pilnutinį komunizmą. Tai yra vienintelė alternatyva ir neišvengiama šviesesnė visos žmonijos ateitis.

Tegyvuoja Tarybų socialistinė revoliucija! Už pasaulinį komunizmą!

Visų šalių proletarai, vienykitės!

Pasirašiusios partijos (SolidNet sąrašo):

1. Albanijos Darbo Partija
2. Azerbaidžano Komunistų Partija

3. Bulgarijos Komunistų Partija
4. Bulgarų Komunistų Partija
5. Estijos Komunistų Partija
6. Vokiečių Komunistų Partija
7. Graikijos Komunistų Partija
8. Vengrų Darbininkų Partija
9. Komunistų Partija (Italija)
10. Kazachstano Socialistinis Judėjimas
11. Latvijos Socialistų Partija
12. Socialistinis Liaudies Frontas (Lietuva)
13. Meksikos Komunistų Partija
14. Norvegijos Komunistų Partija
15. Lenkijos Komunistų Partija
16. Rusijos Komunistų Darbininkų Partija
17. Tarybų Sąjungos Komunistų Partija
18. Naujoji Jugoslavijos Komunistų Partija
19. Ispanijos Tautų Komunistų Partija
20. Šri Lankos Liaudies Išvadavimo Frontas
21. Švedijos Komunistų Partija
22. Sirijos Komunistų Partija
23. Tadžikistano Komunistų Partija
24. Turkijos Komunistų Partija
25. Ukrainos Komunistų Sąjunga

Kitos partijos:

1. Baltarusijos Komunistų Partija (darbininkų sekcija prie TSKP)
2. Donbaso Darbininkų Frontas
3. Komunistų Darbininkų Partija „Už taiką ir socializmą“ (Suomija)
4. Prancūzijos Revoliucinė Komunistų Partija
5. Kazachstano Komunistų Partija (sekcija prie TSKP)
6. Kirgizijos Komunistų Partija
7. Latvijos Komunistų Sąjunga
8. Lugansko Liaudies Respublikos Komunistų Darbininkų Organizacija
9. Moldavijos Komunistų Partija (sekcija prie TSKP)
10. Moldavijos Liaudies Pasipriešinimas
11. Rusijos Darbininkų Partija
12. Transistrijos Moldavijos Respublikos Komunistų Partija
13. Komunistų Partija (JAV)

Šaltinis: SolidNet

* VI-sis Rusijos Socialdemokratų Darbininkų Partijos (bolševikų) suvažiavimas, vykęs Petrograde, 1917 m. rugpjūčio mėn., priėmė nutarimą dėl ginkluoto sukilimo prieš buržuazinę A. Kerenskio vyriausybę rengimo.

** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 332.
*** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1978. T. 6, p. 24.