Kvalifikuoti darbuotojai ir toliau ars už „minimalkę“

Tokia tikrovė ir dabar, praėjus eilei mėnesių po liepą įsigaliojusio naujojo darbo kodekso, kuriame, kaip tam tikras kompromisas, buvo numatyta nuostata, kad už minimalų darbo užmokestį dirbti galėsiantys tik nekvalifikuoti, tuo tarpu kvalifikuotiems darbuotojams garantuotinas didesnis, nei minimalus atlyginimas. Tai liudija straipsnis gan naiviai skambančia antrašte: „Atrodė neišvengiama, bet tūkstančiams algos nedidėjo“... Kodėl?

Atsakymas ne toks jau sudėtingas. Štai net biudžetinių profsąjungų vadovas A. Černiauskas atvirai pripažįsta, kad darbo kodekse įrašyta nuostata niekuo neapibrėžta ir neįpareigojanti – pakelsi „runkeliui“ algą vienu euru, dešimtimi eurų, pagaliau, vienu centu – ir „vsio zakonno“. Taip elgtis kapitalistą skatina patsai ekonominis jo interesas – išsunkti kiek galima daugiau darbo ir vertės iš paskiro darbininko dėlei didesnio pelno – ir šito nevaržo jokie įstatymai. Tuo būdu gražūs įstatymus leidžiančių politikierių pažadai lieka pažadais.

Bet ar ši padėtis beviltiška? Tiesą sakant, ne. Aišku, galima ir toliau lenkti nugarą buržujui, bučiuoti ponui batus. Galima ir emigruoti – išeiti „laimės“, t. y., geresnio pono, ieškoti. Tačiau nei vienas, nei kitas variantas iš esmės nieko nekeičia. Atrodo, akligatvis, bet jis tik įsivaizduojamas, susikurtas, o tiksliau, sukurtas, mūsų pačių galvose. Kaipgi?

Yra toks dalykas, kaip profesinės sąjungos, kurį Lietuvoje uzurpavo valdžios išlaikomi klapčiukai, savanaudžiai biurokratai ir kiti „teisuoliai“, imituojantys „veiklą“ ar netgi „kovą“ už dirbančiųjų reikalus. Būtent šiame dalyke – dirbančiųjų susivienijime – bet tikrame, ne nuleistame ir kontroliuojamame „iš viršaus“, o kuriamo „iš apačios“, slypi atsakymas į šią, kaip ir į daugelį kitų mūsų liaudies problemų.

Imkime pavyzdžiu Graikiją – šalį, kurioje minimalusis mėnesinis atlyginimas beveik siekia 700 eurų, o miestų ir miestelių gatvėse pastoviai matyti kovingos darbo žmonių demonstracijos. Čia didžiulė žmonių dalis renkasi ne taikstytis su neteisybe, ir ne bėgti į užsienį, bet vienytis kartu už bendrą reikalą – dirbančiųjų reikalą – galintį suvienyti dešimtis ir šimtus tūkstančių į vieną kumštį. Antra pagal gausumą, aktyviausia Graikijos profsąjungų konfederacija, PAME, besiremianti klasių kovos principais ir einanti iš vien su Kompartija, sėkmingai mobilizuoja daugiatūkstantines minias, tuo būdu užkardydama darbdavių savivalę, užkirsdama kelią neteisėtoms privatizacijoms, gindama darbo žmonių teises; o svarbiausia – mokydama dirbančiuosius kovoti, telkdama juos draugėn į vieningą kumštį, organizuodama juos, kaip klasę. Todėl pas graikus nemaža dalis to, kas vyksta mūsuose, pradedant prichvatizacijų projektais ir „Independence“ aferomis, baigiant „lanksčiąja“ darbo kodekso reforma ir įteisintu dirbančiųjų beteisiškumu – sunkiai įsivaizduojami dalykai.

O pas mus, apskritai rytų Europos regione, yra kitaip. Čia valdžios kišenėje gulinčios oficiozinės profsąjungos tik imituoja „kovą“, o faktiškai atlieka kapitalo agentų darbo žmonių gretose funkcijas, tuo pačiu diskredituodamos pačią profsąjungų, kaip darbininkų susivienijimo, idėją. Vieša komunistų veikla uždrausta ir bet kokia pažangi, kairioji, socialistinė-komunistinė mintis – žvėriškai persekiojama, šmeižiama ir puolama. Atitinkama ir situacija – beteisiai ir bejėgiai, apgailėtinai susiskaldę darbo žmonės.

Kapitalistai – viešpataujanti mūsų visuomenės klasė. Jie valdo pinigu ir jėga. Ir jie supranta tik tai. Kasgi mūsų darbininkai? Bejėgiai, lyg pavieniai pirštai, kuriuos tik imk – ir sulaužyk. Pinigų jie kiek reikia neturės. Bet sukurdami realias profesines sąjungas, stodami bendrųjų savo interesų ginti – reikalaujant didesnių atlyginimų, trumpesnių darbo valandų, padorių darbo sąlygų – jie gali tapti rimta jėga. 

Tai įmanoma tik įsisąmoninus, kad turtai ir gerovė kapitalizme – mažumos privilegija, dažniausiai įgyjama niekšiškiausiais keliais, o vienintelė alternatyva daugumai – amžiams tempti vergo naštą, vienam ar kitam tik „prasimušant“ į viršūnėlę likusiųjų sąskaita; arba vienytis ir kovoti.

Būtent to mums ir reikia – vienytis ir kovoti ne pasikliaujant parsidavusių profsąjungų-UAB‘ų vadais ir vadukais, o stojant už tikruosius dirbančiųjų reikalus. Tai pasiekus būtų galima kalbėti ir apie įstatymų vykdymą, ir apskritai apie skaitymąsi su dirbančiaisiais. Ką bekalbėti apie gilesnes, sistemines permainas.

„Darbininkų klasės jėga yra organizacija. Be masių organizacijos proletariatas yra niekas. Organizuotas jis – viskas“, – teigė Leninas*. Kol kas mes, absoliuti lietuvių liaudies dauguma, esame niekas, apvalus nulis. Tačiau galime tapti viskuo. Ar tai padarysime, ar ne, priklausys tiktai nuo mūsų pačių sąmoningumo, veiklumo ir pasirengimo organizuotis.

Kibirkštis

* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1980. T. 14, p. 125.