Patriotas (satyra)

Praėjo savaitė po to, kai didis patriotas buvo išrinktas rajono meru. Sėdėjo jis savo kabinete ir džiaugėsi, kad žmonės „teisingai“ masto. Kad balsuoja už teisingą partiją ir tikrus PATRIOTUS! Ši pergalė partijai atsiėjo nemažus pinigus, bet ko nepadarysi dėl rinkėjų.

Po šių rinkimų partija užsitikrino ne tik mero vietą, bet ir visą tarybą! Tik gaila, kad ne visi supranta, kaip svarbu savo rankose turėti visą valdžią. Juk tada negalėsi Lietuvos gelbėti nuo rusų puolimo.

Bet grįžkime prie mūsų šauniojo patrioto – Mero Jono Vitkaus. Visam  rajono partijos skyriui jis yra tikro patrioto pavyzdys. Tikras kovotojas už savo kraštą, nepaperkamas ir teisingas. O kai pagalvoji nuo ko jis pradėjo, buvo kolūkio buhalteris, ir kuo tapo.

 „Kaip jis tai pasiekė?“ – jūs turbūt paklausit. O gi per sunkų darbą, prie pietų stalo. Tarybiniais laikais, kai buvo buhalteris, jis dažnai išgerdavo su kolūkio pirmininku, trumpai tariant buvo jo švogeris. Kartą jis įskundė pirmininką dėl girtuokliavimo ir buvo paskirtas jo vieton. Iš tos laimės jis gėrė visą mėnėsį.

Vėliau atėjus į valdžią Gorbačiovui ir prasidėjus „Perestroikai“ jis buvo principingas Gorbačiovo rėmėjas. Tačiau po rinkimų į LTSR aukščiausiają tarybą jis tapo dar karštesniu Lansbergio „remėju“. Keikė jį visur kur tik įmanoma ir labai teigiamai pasisakė už „socialistinę“ santvarką. Tačiau laimint kontrrevoliucijai jis greitai persiorentavo į gerą pusę.

Tačiau vieną dieną vargšas liko be darbo, nes kolūkiai žlugo. Iš kur dabar pavogsi, oi, atsiprašau, paimsi! Ilgai negalvojęs nusprendė ieškoti partijos ir pasirinko liberalus. Tačiau negavęs šiltos vietos įlgai neužsibuvo, perbėgo pas socdemus, po to į LDDP, ir galiausiai pas konservatorius.

Tvarką jis perprato greitai: kuo garsiau rėki, tuo geriau! Nu ir pradėjo: „Rusai puola!” „Mes mylim Lietuvą!” ir taip toliau. Tačiau vien rėkti neužtenka – reikia turėti „užnugarį“. Partijos kolegą, kuris gintų nuo kitų kolegų ir dar gal palaikytų finansiškai. Jis tokią tetą greit rado ir, apsukęs jai galvą – vedė.

Kai jau turėjo užnugarį, jis galėjo pradėt kopti karjeros laiptais, buvo išrinktas į tarybą. Kadangi atlyginimas buvo nedidelis, jis nevengė kartais papildomai užsidirbti, padėdavo turtingiems dėdėms tvarkyti reikalus. Kokius pasakyti negaliu, tai konfidencialu. Tačiau iki tikrojo galios Olimpo jo laukė ligas kelias.

Vieną dieną iš partijos vadovybės jis gavo įsakymą „... padaryti viską, kad runkeliai balsuotų už ES!“ Taip tikras patriotas Vitkus ėmė agituoti už ES: „Kaip bus geriau gyventi! Algos pakils! Tapsim nepriklausomi nuo Rusijos!“ Ir panašiai.

Tačiau žmonės labai vangiai balsavo, o ir balsavusieji buvo prieš. Tada ilgai nemąstęs Ponas tarybos narys Vitkus sugalvojo genealią išeiti, kaip suaktyvinti visuomenę. Nuėjęs prie grupelės bomžų, jis padavė jiems alaus ir tarė:

– Balsuokit už ES!

Jie susižvalgė, linktelėjo ir nuėjo atlikti pareigos. Kitą dieną pratęsus referendumą ir plačiau išbandžius Vitkaus taktiką, referendumas ne tik, kad įvyko, bet ir įjungė Lietuvą į ES sudėtį. Taip Jonas Vitkus išgelbėjo referendumą.

Bet geriausi laikai laukė dar prieš akis. Vieną dieną jis sužinojo, kad konservatoriai laimėjo rinkimus! Tai buvo didelė šventė partijai, gėrė visi, o ryte visiems buvo bloga. Po metų visi sužinojo, kad laimėjo Grybauskaitė. Ir visi džiaugėsi dar labiau, o ryte dar labiau sirgo.

Po metų jis buvo dar kartą perrinktas į tarybą, dar vienai maloniai kadencijai. Už praeitos kadencijos uždarbį jis sau leido pasistatyti didelį namą.

Tačiau netikėtai kilo problemų, nevidonai estetukininkai įtarė, kad geriausias iš geriausių, ponas Vitkus, paėmė kyšį. „Kaip jie tai drįso!? Kas jiems tai leido?!“, - iš baimės ir įsiūčio šėlo tarybos narys.

Kad greičiau sutvarkytų šį nemalonų reikalą, jis nusprendė eiti pas patį Kubilių, kad jis pamokytu kvailus estetukininkus. Jie kalbėjosi ilgai ir kai viską baigė aiškinti, ponas Kubilius konstatavo, kad tai yra labai nemalonus reikalas ir jis bus greitai išspręstas. Jis neapvylė - iki rinkimų šis reikalas jau buvo užmirštas.

Po rinkimų ponas J. Vitkus gyveno palyginus ramiai – kartais darbe pasirodydavo, tačiau jo santykiai su žmona pradėjo prastėti. Ji pradėjo su juo pyktis, matai „Tu mane ne iš meilės vedei, o dėl mano pinigų!“ Bet jis į tai dėmesio labai nekreipė, kol galiausiai žmona padėjo prašymą skirtis ir paliko jį.

Tačiau jis per daug dėl to napanikavo, jis jau buvo tapęs viso partijos skyriaus pirmininku! Be to, artėjo nauji rinkimai, o su jais ir naujos karjeros galimybės. Po Grybauskaitės pergalės ir Europarlamento rinkimų, jie dar labiau įtikėjo savo būsima pergale artimiausiuose rinkimuose. Ką gi jiems reiškia šis mažytis rajonas....

Galiausiai išmušė Jono Vitkaus valanda – jis buvo parinktas konservatorių kandidatu į merus. Ir jis nusprendė padaryti viską, kad juo taptu.

Rajonas nuo seno buvo palankus tvarkiečiams, tačiau nėra nieko, ko nesuvarkytų pinigai ir pažintys. Vietos rinkimų komisijos pirmininkas buvo Jono draugas nuo mokyklos suolo, be to, jis šią darbo vietą gavo būtent savo bendrasuolio dėka. O dėl pinigų rinkėjams, tai partija pasirūpins.

Strategija laimėti rinkimams buvo sena kaip pasaulis: kiekvienam balsuojančiam už TS-LKD – po penkis eurus. Gi taip daro visi!

Galiausiai atėjo lemtingasis sekmadienis – kad partija laimėtų, buvo mobilizuoti visi turimi resursai. Po rajoną vaikščiojo partijos patikėtiniai, kurie aiškino kaip ir už ką reik balsuot. Užduotis buvo ne iš lengvųjų – gi reikėjo stengtis neįkliūt „Baltosioms pirštinėms“. Tačiau iki vakaro užduotis buvo baigta ir visi sužinojo, kad laimėjo konservatoriai....

Sėdėjo patriotas savo kabinete ir džiaugėsi savo pergale bei žmonių išmintimi. Kaip yra sakęs Leninas – reikia „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.“ Štai, gerbiamieji žmonės, mokykites iš „patriotų“, kaip reikia dirbti....

Parašė: Dzūkelis