2017 m. liepos 31 d., pirmadienis

Antonijas Gramšis. Drausmė

Žymus italų marksistas, vienas iš pirmųjų III Internacionalo (Kominterno) veikėjų ir Italijos Kompartijos kūrėjų, ilgametis politkalinys, A. Gramšis (1891–1937), šiame 1917 m. vasarį išėjusiame straipsnyje aptaria drausmės klausimą, buržuazinei tvarkai, pagrįstai mechanišku priverstiniu klusnumu arba papirkimu priešpastato marksistinės partijos, revoliucinio proletariato drausmę, kaip sąmoningą, savanorišką savidiscipliną. Jį ir pateikiame skaitytojų dėmesiui.



DRAUSMĖ


Viename „Džiunglių knygos“ pasakojimų Rudjaras Kiplingas parodo, kaip stiprioje buržuazinėje visuomenėje veikia drausmė. Visi paklūsta buržuazinei valstybei. Stūmikai baterijoje paklūsta seržantui, o žirgai paklūsta jais jojantiems kariams. Kariai paklūsta leitenantui, leitenantai paklūsta pulkininkams; pulkai paklūsta generolui, o generolai – Indijos vicekaraliui. Vicekaralius paklūsta karalienei Viktorijai (kuri dar gyveno kai rašė Kiplingas). Karalienė įsako: vicekaralius, generolai, pulkininkai, leitenantai, kareiviai ir gyvuliai – visi – kartu eina į žygį. Pagrindinis istorijos veikėjas taria paradą stebinčiam vietiniam gyventojui: „kadangi šitaip nemokate, tai ir esate mūsų pavaldiniais“.

Buržuazinė drausmė yra vienintelė jėga, kartu sulaikanti buržuazinį agregatą. Drausmę privaloma pasitikti drausme. Tačiau kol buržuazinė drausmė yra mechaniška ir autoritarinė, socialistinė drausmė yra autonomiška ir spontaninė. Jei priimi socialistinę drausmę, tai reiškia, kad esi socialistas, arba trokšti dar pilniau tokiu būti; jei esi jaunas, įsijungdamas ir į jaunimo judėjimą. Ir kas tėra socialistas ar nori tokiu tapti, ne paklūsta: jis įsako pats sau, jis įveda gyvenimo taisyklę savo impulsams, savo netvarkingoms aspiracijoms. Būtų keista, jei, pernelyg dažnai niurzgėdami paklūstame drausmei, kurios nei suprantame, nei jaučiame, nesugebėtume veikti pagal mūsų pačių pasirinktą ir nuosekliai vedamą kursą. Būtent tokia yra autonomiškos drausmės atvejai: jie yra patsai jų besilaikančio žmogaus gyvenimas, pati jo mintis. Buržuazinės valstybės drausmė, primetama jos piliečiams, verčia juos į pavaldinius – į žmones, kuria apgaudinėja save manydami, kad gali įtakoti įvykių eigą. Tuo tarpu socialistinės partijos drausmė paverčia žmogų iš pavaldinio į pilietį: į pilietį, kuris maištingas būtent todėl, kad yra įsisąmoninęs savo asmenybę, pajutęs, kad ji sukaustyta ir negalinti laisvai išreikšti savęs pasaulyje.



La Citta futura. 1917 m. vasario 11 d.

Šaltinis: The Gramsci Reader. Selected Writings 1916–1935. V., 2000, p. 31-32.

Vertė: Kibirkštis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą