1928 m. birželio 14 d. Argentinos
Rosarijaus mieste gimė vienas žymiausių XX amžiaus veikėjų, iki šiolei
socialistinės revoliucijos simboliu laikomas žmogus–legenda Ernestas Če Gevara.
89–ojo E. Gevaros gimtadienio proga siūlome susipažinti su F. Kastro kalba,
pasakyta Če Gevaros atminimui 1967 m. spalio 18 d. – joje aptariamas didžiojo
argentiniečio gyvenimas, iki šiolei išliekanti jo istorinė reikšmė (žr. video apačioje).
ERNESTAS ČE GEVARA
Pirmąkart Če sutikau kažkurią 1955–ųjų
liepos ar rugpjūčio dieną. Ir vieną naktį – kaip jis pats atsimena – jis tapo
vienu iš būsimųjų Granmos ekspedicijos* dalyvių, nors tuomet dar neturėjome nei
laivo, nei ginklų, nei karių. Taip Če, kartu su Rauliu, tapo pirmaisiais dviem
Granmos įgulos nariais.
Nuo tada jau spėjo praeiti 12 kovos ir
istorinės reikšmės kupinų metų. Per šį laiką mirtis pakirto daugelį narsių ir
neįkainojamų gyvybių. Bet mūsų revoliucijos eigoje iš pačios revoliucinės
liaudies taip pat iškilo išskirtinės asmenybės, su ja susirišusios į žodžiais
netelpančiais meilės ir draugystės ryšiais.
Šiandien mes susitinkame norėdami kaip
galėdami išreikšti savo jausmus vienam iš artimiausių, labiausiai gerbiamų ir
mylimų ir, be abejonės, labiausiai išskirtinių mūsų revoliucinių bendražygių.
Mes esame čia, kad išreikštume savo jausmus ir jam, ir kitiems kartu su juo
kovojusiems bei kritusiems didvyriams, jo vadovautai internacionalistų kariuomenei,
rašiusiai šlovingą ir neištrinamą istorijos puslapį.
Če buvo toks žmogus, kurį iš karto
pamėgdavai dėl jo paprastumo, charakterio ir natūralumo, jo draugiško
nusistatymo, jo asmenybės bei originalumo, dar net nežinodamas kitų jo savybių
ir ypatingų dorybių.
Tomis pirmosiomis dienomis jis buvo mūsų
karių gydytojas – taip ir stiprėjo draugystė ir šilti jausmai jam. Jis buvo
pilnas gilios neapykantos ir paniekos imperializmui ne tik dėl gana aukšto
politinio apsišvietimo lygio, bet ir dėl to, kad iki tol jam teko regėti
nusikalstamą imperialistų intervenciją Gvatemaloje per revoliuciją toje šalyje
užgniaužusius samdinius**.
Žmogui kaip Če nereikėjo išmanių
argumentų. Jam pakako žinoti, kad Kuba buvo panašioje situacijoje ir, kad būta
žmonių, su ginklais rankose pasiruošusių prieš tą situaciją kovoti. Jam pakako
žinoti, kad šie žmonės buvo įkvėpti tikrai revoliucinių bei patriotinių idealų.
To visiškai pakako.
Vieną dieną, 1956–ųjų lapkričio gale,
jis kartu su mumis leidosi kelionėn į Kubą. Atsimenu, kokia sunki jam buvo toji
kelionė dėl aplinkybių, kuriomis jis net savęs negalėjo aprūpinti reikiamais
medikamentais. Visą kelią jį kankino sunkūs astmos priepuoliai, kurių nebuvo
kaip palengvinti – bet jis nesiskundė.
Atvykę leidomės į pirmąjį žygį, patyrėme
pirmąjį pralaimėjimą ir po kelių savaičių, kaip visi žinote, grupė
išgyvenusiųjų Granmos narių susirado vieni kitus. Če ir toliau buvo mūsų grupės
gydytoju.
Laimėjome pirmąjį mūšį, ir Če jau buvo
mūsų būrio kariu; tuo pačiu jis buvo ir gydytoju. Laimėjome antrąjį mūšį, ir Če
buvo ne tik karys, bet labiausiai mūšy pasižymėjęs karys, pirmąkart įvykdęs
žygdarbius, kokiais vėliau pagarsėjo kariniuose veiksmuose. Mūsų pajėgos ir
toliau vystėsi, mums netrukus žengus į ypač svarbų mūšį.
Situacija buvo sudėtinga. Mus pasiekusi
informacija daug kur buvo klaidinanti. Ketinome surengti puolimą dienos metu –
auštant – prieš stipriai ginamą, gerai ginkluotą poziciją jūros pakrantėje.
Mūsų užnugaryje netoliese stovėjo priešo kariai – ir tokio sąmyšio sąlygomis
buvo būtina iš savo žmonių reikalauti ypatingų pastangų.
Draugas Chuanas Almeida** ėmėsi vienos
svarbiausiųjų misijų, bet vienas iš flangų liko visai be pajėgų – jis buvo
paliktas be puolančiosios jėgos, tuo būdu statydamas visą operaciją į pavojų.
Tuo momentu Če, vis eidamas gydytojo pareigas, paprašė trijų ar keturių vyrų,
tarp jų, vieno su kulkosvaidžiu, ir per kelias sekundes leidosi į puolimą ta
kryptimi.
Tąkart jo būta ne tik išskirtinio
kovotojo, bet ir pasižymėjusio gydytojo, vienu metu pasirūpinusio ir sužeistaisiais
draugais, ir sužeistais priešo kariais.
Paėmus visus priešų ginklus, buvo būtina
apleisti poziciją ir leistis į ilgą žygį, grįžtant atgal susiduriant su įvairių
priešo pajėgų išpuoliais, bet kažkam reikėjo likti ir pasirūpinti
sužeistaisiais – ir būtent Če šitai padarė. Padedamas nedidelės grupės mūsų
karių, jis jais rūpinosi, išgelbėjo jų gyvybes ir vėliau kartu su jais grįžo į
bendrą koloną.
Nuo to laiko jis išsiskyrė kaip gabus ir
narsus vadovas, kaip vienas iš tų, kurie, susidūrę su sunkia misija, nelaukia
prašymų jai įvykdyti.
Taip buvo El Uvero mūšyje. Bet panašiai
jis elgėsi ir anksčiau neminėtu atveju, kuomet pirmosiomis dienomis, po
išdavystės, mūsų nedidelį būrį netikėtai užpuolė eilė lėktuvų privertę mus
atsitraukti ir slėptis. Jau buvome tolokai nuėję, kai prisiminėme apie kelis
paliktus šautuvus, kuriuos anksčiau buvome davę keliems prie mūsų
prisijungusiems valstiečiams, paprašiusiems leidimo aplankyti savo šeimas, kai
mūsų embrioninėje kariuomenėje dar nebuvo daug drausmės. Tą akimirką galvojome,
kad šautuvus galime laikyti pamestais. Tačiau prisimenu, kaip tereikėjo iškelti
šį klausimą Če, kad jis, nepaisydamas bombardavimo, savanoriškai eitų jų
atgauti.
Tai buvo viena principinių jo savybių:
pasiryžimas nedelsiant pasisiūlyti pavojingiausiai užduočiai. Ir tai natūraliai
kėlė susižavėjimą – juo labiau tokiam kovotojui, kuris net negimęs mūsų šaly,
bet yra gilių idėjų žmogus, žmogus, kurio prote verda svajonė apie kovą kitose
mūsų žemyno vietovėse ir kuris vis dėlto buvo toks altruistiškas, toks
nesavanaudis, taip pasirengęs visuomet atlikti sunkiausius darbus, pastoviai
rizikuoti savo gyvybe.
Šitaip jis gavo komendanto ir Sieroje
Maestroje suorganizuotos antrosios kolonos vado laipsnį. Taip ėmė kilti jo
padėtis. Jis ėmė vystytis kaip nuostabus kovotojas, karo eigoje pasiekęs
aukščiausius laipsnius. Če buvo nepakartojamas kareivis. Ir nepakartojamas
vadovas. Kariniu požiūriu, Če buvo nepaprastai gabus žmogus, ypatingai drąsus,
agresyvus. Jei, kaip partizanas, jis ir turėjo Achilo kulną, tai nebent tiktai
savo didžiulį agresyvumą, savo visišką nesiskaitymą su pavojumi.
Priešas mano, kad gali padaryti tam
tikras išvadas iš jo mirties. Če buvo karo meistras! Jis buvo partizaninio karo
menininkas! Ir tai jis parodė nesuskaitomą daugybę kartų. Bet jis tai ypač
aiškiai parodė dviem žygiais. Vienas jų buvo puolimas, kurio metu jis vedė
tūkstančio priešo kareivių persekiotą koloną lygia ir visiškai nežinoma
teritorija, kartu su Kamilu Sienfuegosu – to būta ypatingo karinio laimėjimo.
Antrąkart – savo žaibiško greitumo kampanijoje Las Vilos provincijoje, ypač
įžūliuoju Santa Klaros puolimu***, su vos 300 vyrų įžengdamas į tankų,
artilerijos ir kelių tūkstančių pėstininkų saugotą miestą. Šie du herojiški
žygiai uždėjo jam nepaprastai gabaus vadovo, tikro meistro, revoliucinio karo
menininko, antspaudą.
Tačiau dabar, po jo didvyriškos ir
šlovingos mirties, kai kurie žmonės mėgina neigti jo koncepcijų, jo
partizaninio karo teorijų tiesą bei vertę. Menininkas gali mirti – ypač, kai jo
meno objektą sudaro kažkas tokio pavojingo, kaip revoliucinė kova – bet kas
tikrai nemirs, tai patsai menas, kuriam jis buvo paskyręs savąjį gyvenimą,
menas, kuriam jis paskyrė savąjį protą.
Kas čia taip keisto, kad šis menininkas
žuvo mūšyje? Kas keisčiau yra tai, kad jis nežuvo anksčiau viename iš
nesuskaitomos daugybės atvejų, kuriais jis rizikuodavo savo gyvybe mūsų
revoliucinės kovos metu. Daugybę kartų būdavo būtina imtis priemonių, norint
apsaugoti jo gyvybę nereikšmingų veiksmų metu.
Buvo taip ir kovoje – viename iš daugelio
mūšių, kuriame jam teko kautis – jis neteko savo gyvybės****. Mes neturime
užtenkamai duomenų, kad galėtume nusakyti, kokios iki tol buvo aplinkybės ar
kiek jis elgėsi pernelyg agresyviai. Bet, pasikartojame, jei, kaip partizanas,
jis ir turėjo Achilo kulną, tai tiktai savo per didelį agresyvumą, savo visišką
panieką pavojui.
Būtent čia mes negalime su juo sutikti,
nes jo gyvybę, jo patyrimą, jo, kaip išmėginto vadovo, patyrimą, jo autoritetą,
ir viską, ką simbolizavo jo gyvenimas, laikome esant vertingiau, nepalyginamai
vertingiau, nei jis pats manė tai esant.
Jo elgesys galėjo būti smarkiai
veikiamas minties, kad žmonių vertė yra santyky su istorija, minties, kad
patsai reikalas nepralaimi, kritus žmonėms, kad galingasis istorijos žygis
negali būti sustabdytas – ir nebus sustabdytas – jo vadų kritimo.
Tai tiesa, dėl to nėra jokios abejonės.
Tai rodo jo tikėjimą žmonėmis, jo tikėjimą idėjomis, jo tikėjimą pavyzdžiais.
Tačiau – kaip minėjau prieš keletą dienų – mes visa širdimi būtume norėję
matyti jį pergalių kalvių, matyti pergales, nukaltas jam vadovaujant, nes
žmonės su jo patyrimu, pasiekę jo kalibrą, jo ypatingus gebėjimus, nėra
įprastas dalykas.
Mes pilnai pripažįstame jo pavyzdžio
vertę. Mes esame absoliučiai įsitikinę, kad daugybė žmonių stengsis gyventi jo
pavyzdžiu, kad iškils daugiau tokių žmonių, kaip jis.
Nelengva rasti žmogų su visomis
dorybėmis, kurias įkūnijo Če. Nelengva žmogui spontaniškai išsiugdyti tokį
charakterį. Sakyčiau, kad jis – vienas tų žmonių, kuriems sunku prilygti ir
kurių praktiškai neįmanoma pranokti. Bet taip pat sakyčiau, kad tokių žmonių,
kaip jis, pavyzdys, skatina tokio pat lygio žmonių atsiradimą.
Če asmenyje mes žavimės ne vien tiktai
kovotoju, žmogumi, galinčiu atlikti didžius žygdarbius. Ką jis padarė ir darė
iki galo, pats faktas, kad jis su saujele vyrų pakilo į kovą prieš jankių
imperializmo atsiųstų patarėjų apmokytą, visų kaimyninių šalių oligarchijų
palaikytą oligarchijos kariuomenę – tai savaime yra nepaprastas žygdarbis.
Apieškoję istorijos puslapius, galimas
daiktas, kad nerasime kito tokio atvejo, kuomet tokio negausaus būrio vadovas
būtų ėmęsis tokios reikšmės uždavinio; atvejo, kuriuo tokio nedidelio būrio
vadovas būtų stojęs į kovą prieš tokias didžiules pajėgas. Tokio įrodymo
pasitikėjimu savimi, pasitikėjimu tautomis, tokio įrodymo tikėjimu žmogaus
pajėgumu kovoti, gali būti ieškoma istorijos puslapiuose, bet niekur kitur
panašaus nerasime.
Ir visgi jis krito.
Priešas mano nugalėjęs jo idėjas, jo
partizaninio karo koncepciją, jo pažiūrą į ginkluotą revoliucinę kovą. Ką jiems
pasisekė pasiekti, tai tik fiziškai jį pašalinti. Ką jie pasiekė, tai tik įgavo
atsitiktinį pranašumą, kurį priešas ir gali įgyti karo metu. Mes nežinome,
kokiu laipsniu tam atsitiktinumui, tai priešo sėkmei, tame mūšyje, kaip daugelyje
kitų, pagelbėjo būdingoji jo savybė, apie kurią kalbėjome anksčiau: jo perdėtas
agresyvumas, jo visiškas nesiskaitymas su pavojumi.
Taip nutiko ir mūsų nepriklausomybės
karo metu*****. Mūšyje prie Dos Rijos buvo nukautas Chosė Martis, mūsų
nepriklausomybės apaštalas; mūšyje prie Punta Bravos – Antonijus Maceo, šimtų
Kubos nepriklausomybės karo mūšių veteranas. Nesuskaitoma daugybė vadovų,
nesuskaitoma daugybė patriotų mūsų nepriklausomybės karo metu žuvo panašiose
kautynėse. Ir vis dėlto tai nereiškė pralaimėjimo pačiam Kubos reikalui.
Če mirtis – kaip sakėme prieš keletą
dienų – yra sunkus smūgis, milžiniškas smūgis revoliuciniam judėjimui, nes jis
iš jo be abejonės atima vieną mūsų labiausiai patyrusių ir pajėgių vadovų.
Tačiau besigiriantys pergale klysta. Jie
klysta manydami, kad jo mirtis reiškia galą jo idėjų, galą jo taktikos, jo
partizaninės koncepcijos, galą jo teorijos. Nes kritęs žmogus, būdamas
mirtingas, kaip žmogus, vėl ir vėl susidūręs su kulkomis, kaip kareivis ir kaip
vadovas, buvo tūkstanteriopai pajėgesnis už tuos, kuriems pasisekė jį nužudyti.
Tačiau kaip į šį rimtą pralaimėjimą
turėtų reaguoti revoliucionieriai? Kaip jie turėtų priimti šią netektį? Jei Če
galėtų išreikšti nuomonę šiuo klausimu, kokia ji būtų? Savo nuomonę jis jau
gana aiškiai išreiškė savo laiške Trijų žemynų Lotynų Amerikos Solidarumo
konferencijai, kad jei jį kur nors netikėtai pasitiktų mirtis, ji būtų
sveikintina, jei tik jo kovos šūkis pasiektų jautrią ausį ir atsirastų kita
ranka, pasirengusi perimti jo ginklą.
O jo kovos šūkis pasieks ne tik vieną,
bet milijonus jautrių ausų! Ir ginklo imsis ne tik viena jo pavyzdžio įkvėpta
ranka, bet milijonai rankų! Iškils nauji vadai. Žmonėms su jautriomis ausimis
ir ištiestomis rankomis reikės iš jų pačių gretų kilsiančių vadų, kokie ir
iškyla visose revoliucijose. Šios rankos iš karto neturės vadovo su Če ypatingu
patyrimu ir milžinišku pajėgumu. Šie vadai susiformuos kovos eigoje. Šie vadai
iškils iš tų milijonų jautrių ausų, iš tų milijonų ištiestų rankų, kurios anksčiau
ar vėliau tiesis paimti ginklų.
Ne tai, kad mes jaustume, jog jo mirtis
būtinai turės staigių pasekmių praktinėje revoliucinės kovos srityje, jog jo
mirtis būtinai staiga paveiks praktinį šios kovos vystymąsi. Faktas yra tas,
kad kai Če vėl ėmėsi ginklo, apie staigų laimėjimą jis negalvojo; jis negalvojo
apie greitą pergalę prieš oligarchijų ir imperializmo jėgas. Kaip patyręs
kovotojas, jis buvo pasirengęs, esant reikalui, ištęstai 5, 10, 15 ar 20–ies
metų trukmės kovai. Jis buvo pasiruošęs kovoti 5, 10, 15 ar 20 metų, ar net
visą savo gyvenimą! Ir toje perspektyvoje jo
mirtis – o tiksliau, jo pavyzdys – sukurs milžiniškas pasekmes. Šio pavyzdžio
jėga bus nenugalima.
Sureikšminantys pasisekusį smūgį, kurio
pakirstas krito Če, veltui bando paneigti jo patyrimą ir jo, kaip vadovo,
pajėgumą. Če buvo išskirtinai pajėgus karo vadas. Bet prisimindami Če,
galvodami apie Če, mes iš esmės negalvojame apie jo, kaip kario, dorybes. Ne!
Karyba – tik priemonė tikslui. Karyba – tai revoliucionierių įrankis. Kas svarbu,
tai pati revoliucija. Svarbus yra pats revoliucijos reikalas, revoliucinės
idėjos, revoliuciniai siekiai, revoliuciniai jausmai, revoliucinės dorybės!
Ir būtent šioje srityje – idėjų, jausmų,
revoliucinių dorybių, intelekto – srityje, greta jo kariškųjų dorybių – mes jaučiame
milžinišką netektį, kurią jo mirtis reiškia revoliuciniam judėjimui.
Če išskirtinis charakteris susidėjo iš
tokių dorybių, kurios retai kada randamos viename asmenyje. Jis išsiskyrė kaip
lygių neturįs veiksmo žmogus, bet Če buvo ne vien toksai – jis taip pat buvo
įžvalgaus proto ir plačios kultūros žmogus, gilus mąstytojas. Tai yra, jame
apsijungė idėjų žmogus su veiksmo žmogumi.
Bet reikalas tas, kad Če ne tik
pasižymėjo tiek kaip idėjų – gilių idėjų – tiek kaip veiksmo žmogus, bet, kad
Če, kaip revoliucionierius, savyje įkūnijo visas dorybes, kurios gali būti
apibrėžiamos kaip pilniausia revoliucionieriaus dorybių išraiška: jis buvo
visiško integralumo, aukščiausios garbės, absoliutaus nuoširdumo žmogus,
stoiškos ir spartietiškos gyvensenos žmogus, žmogus, kurio elgesy nerastumei nė
vienos dėmelės. Savo dorybėmis jis sudarė tai ką galime vadinti tikru
revoliucionieriaus pavyzdžiu.
Mirus žmogui įprasta sakant kalbą
pabrėžti mirusiojo dorybes. Bet retas atvejis, kuomet apie žmogų būtų galima su
didesniu teisingumu, su didesniu tikslumu pasakyti tai, ką šį kartą galime
pasakyti apie Če: kad jo būta gryno revoliucinių dorybių pavyzdžio!
Tačiau jis pasižymėjo ir kita savybe, ne
intelekto ar valios savybe, ne savybe, įgyta iš patyrimo ar kovos, bet širdies
savybe: jis buvo ypatingas, itin jautrus žmogus!
Todėl mes ir sakome, galvodami apie jo
gyvenimą, galvodami apie jo elgesį, kad jis buvo pavyzdžiu ypatingo žmogaus,
savo asmenybėje sugebėjęs apjungti ne tik veiksmo, bet ir minties žmogaus, tyrų
revoliucinių dorybių ir nepaprasto žmoniško jautrumo savybes kartu su geležiniu
charakteriu, plienine valia ir nepalenkiamu atkaklumu.
Todėl jis ateities kartoms ir paliko ne
tiktai savo patyrimą, savo, kaip išskirtinio kareivio, žinias, bet tuo pačiu ir
savo proto vaisius. Jis rašė kaip tikras mūsų kalbos žodžio meistras. Jo karo
aprašymai – nepamainomi. Jo minties gilumas – įspūdingas. Jis niekada nerašė
apie ką nors kitaip, kaip su ypatingu rimtumu ir ne menkesniu gyliu – ir mes
galime neabejoti, kad daugelis jo raštų pereis ateities kartoms kaip
klasikiniai revoliucinės minties dokumentai.
Kaip savo galingo ir gilaus proto
vaisius, taip jis mums paliko nesuskaitomus atsiminimus, nesuskaitomus
pasakojimus, kurie be jo darbo ir pastangų, tikriausiai būtų buvę amžiams
prarasti.
Tais metais, kuriais jis tarnavo mūsų
šaliai, kaip nenuilstantis darbininkas, jis nepasiliko sau nei vienos poilsio dienos.
Jam buvo pavesta daugybė pareigų: Nacionalinio banko prezidento, Centrinio
planavimo tarybos direktoriaus, pramonės ministro, karinių regionų komendanto,
politinių, ekonominių ar draugiškų delegacijų vadovo postai.
Jo visapusiškas protas sugebėjo
pilniausiu užtikrintumu imtis bet kokio uždavinio. Tuo būdu jis puikiai
atstovavo mūsų šaliai daugybėje tarptautinių konferencijų taip pat, kaip vedė
karius į mūšį, taip pat, kaip buvo pavyzdiniu darbininku jam vadovauti skirtose
įstaigose. Ir jam nebuvo poilsio dienų; jam nebuvo nė poilsio valandų!
Pažvelgę į jo kabineto langus, būtume galėję
ištisą naktį matyti įjungtą šviesą – jis dirbdavo arba studijuodavo. Nes jo
būta visų sričių studento; jis buvo nenuilstantis skaitytojas. Jo troškimas
mokytis buvo praktiškai nepasotinamas ir valandas, kurias pagrobdavo nuo
miegojimo, jis skirdavo studijoms.
Savo grafiko numatytus laisvadienius jis
skirdavo savanoriškam darbui. Jis buvo ikvėpėjas ir suteikdavo didžiausią akstiną
darbui, kuris šiandien atliekamas šimtų tūkstančių žmonių visoje šalyje. Jis
skatino tą veikimą, į kurį mūsų liaudis deda vis didesnes pastangas.
Kaip revoliucionierius, kaip komunistas
revoliucionierius, kaip tikras komunistas, jis pasižymėjo beribiu tikėjimu
moralinėmis vertybėmis. Jis pasižymėjo beribiu tikėjimu žmonių sąmoningumu. Ir
mes galime teigti, kad jis absoliučiai aiškiai matė moralinį impulsą kaip
pagrindinį akstiną komunizmo statybai žmonių visuomenėse.
Jis daug ką mąstė, plėtojo ir rašė. Ir
vieną dieną, kaip šiandien, turėtų būti pažymėta, kad Če raštai, Če politinė ir
revoliucinė mintis turės pastovią vertę tiek Kubos, tiek visos Lotynų Amerikos
revoliuciniam procesui. Ir mes neabejojame, kad jo, kaip veiksmo žmogaus, kaip
minties, kaip nesuteptų moralinių dorybių, kaip nepralenkiamo žmoniško
jautrumo, kaip nepriekaištingo elgesio žmogaus – idėjos yra ir liks visuotinai
reikšmingos.
Imperialistai giriasi savo triumfu mūšy
nukovus šį partizanų kovotoją. Imperialistai giriasi pergalinga sėkme,
privedusia prie tokio galingo veikėjo pašalinimo. Bet galbūt imperialistai
nežino, arba apsimeta nežiną, kad veiklumas tebuvo vienas iš daugelio šio
kovotojo asmenybės aspektų. Ir jei kalbame apie liūdesį, tai mes liūdime netekę
toli gražu ne tik veiksmo žmogaus. Mes liūdime netekę dorybingo žmogaus. Mes
liūdime netekę nepralenkiamo jautrumo žmogaus. Mes liūdime netekę šitokio proto.
Mes liūdime pagalvoję, kad jam tebuvo 39–eri metai. Mes liūdime netekę tų
papildomų vaisių, kuriuos būtų sukūręs jo protas, ir dar turtingesnių patirčių.
Mes suvokiame šitos netekties mastą
revoliuciniam judėjimui. Tačiau yra ir silpnoji imperialistinio priešo pusė:
jie mano, kad pašalinę žmogų fiziškai, jie bus sunaikinę jo mintis – kad pašalinę
jį fiziškai, jie bus pašalinę jo idėjas, pašalinę jo dorybes, pašalinę jo
pavyzdį.
Jie taip begėdiškai šituo įsitikinę, kad
net nesivaržo skelbdami, kaip natūraliausią dalyką, dabar kone visuotinai
žinomas aplinkybes, kuriomis jie nužudė jį, prieš tai rimtai sužeistą mūšyje.
Atrodo, jie net nesuvokia savo veiksmų bjaurasties, šitokio prisipažinimo
begėdiškumo. Jie tai paskelbė, lyg banditai, oligarchai ir samdiniai turėtų
teisę sušaudyti stipriai sužeistą revoliucinį kovotoją.
Dar blogiau, jie pasiaiškina, kodėl
šitai padarė. Jie teigia, kad Če teismas būtų buvęs drebinantis, kad būtų buvę
neįmanoma sutramdyti šio revoliucionieriaus. Ir ne tik tai – jie net nesivaržė
paslėpti jo palaikų******. Tiesa tai ar melas, bet
jie pasiskelbė nukremavę jo kūną, taip imdami rodyti baimę, kad jie nėra tokie
tikri, jog fiziškai pašalinę kovotoją, bus taip pat pašalinę jo idėjas bei
pavyzdį.
Če žuvo negindamas jokio kito intereso,
jokio kito reikalo, išskyrus šio žemyno išnaudojamųjų ir pavergtųjų reikalą. Če
žuvo negindamas jokio kito reikalo, kaip vargingųjų ir kukliųjų šios žemės žmonių
reikalo. Ir tai, kaip pavyzdingai, kaip nesavanaudiškai jis gynė šį reikalą,
negali būti ginčijama nė pikčiausiųjų jo priešų.
Istorijos akivaizdoje žmonės, kurie
elgiasi, kaip jis, kurie daro ir atiduoda viską už vargingųjų reikalą, kaip
jis, kasdieną auga ir kasdieną randa vis gilesnę vietą tautų širdyse. Imperialistiniai
priešai ima tai matyti ir netrukus bus įrodyta, kad jo mirtis ilgainiui taps
lyg sėkla, iš kurios užgims daugybė žmonių, pasiryžusių būti kaip jis,
pasiryžusių sekti jo pavyzdžiu.
Mes absoliučiai įsitikinę, kad
revoliucinis reikalas šiame žemyne atsigaus nuo šio smūgio, kad revoliucinis
judėjimas šiame žemyne nebus palaužtas šio smūgio.
Kaip turėtume matyti Če pavyzdį
revoliuciniu požiūriu, mūsų liaudies požiūriu? Ar jaučiamės jį praradę? Tiesa,
kad nebepamatysime naujų jo raštų. Taip pat tiesa, kad niekada nebeišgirsime jo
balso. Bet Če pasauliui paliko palikimą, didį palikimą, ir mes, kurie taip
gerai jį pažinojome, didele dalimi galime tapti jo paveldėtojais.
Jis mums paliko savo revoliucinį
mąstymą, savo revoliucines dorybes. Jis mums paliko savo charakterį, savo
valią, savo ryžtą, savo dvasią dirbti. Žodžiu, jis mums paliko savo pavyzdį! Ir
Če pavyzdys bus pavyzdžiu mūsų liaudžiai. Čia pavyzdys bus mūsų liaudies idealu!
Jei norime išreikšti, kokiais tikimės,
kad būtų mūsų revoliuciniai kovotojai, kad būtų mūsų liaudis, mes privalome
nedvejodami tarti: tebūna jie kaip Če! Jei norime išreikšti, kokių norime
ateities kartų žmonių, privalome tarti: tebūna jie kaip Če! Jei norime pasakyti, kaip norime, kad būtų auklėjami
mūsų vaikai, privalome nedvejodami tarti: mes norime, kad jie būtų auklėjami Če
dvasia! Jei norime pavyzdžio asmens, pavyzdžio žmogaus, priklausančio ne mūsų
šiandienai, bet ateičiai, tai sakau iš savo širdies gelmių, kad toks pavyzdys,
neturįs nei dėmelės savo nusistatyme, nė dėmelės savo veiksmuose, nė dėmelės
savo elgesy, yra Če! Jei norime išreikšti, kokiais trokštame matyti savo vaikus,
privalome iš savo širdžių tarti, kaip karšti revoliucionieriai: mes norime, kad
jie būtų kaip Če!
Če tapo pavyzdžiu, kokiais turėtų būti
ateities žmonės – pavyzdžiu ne tik mūsų liaudžiai, bet žmonėms visoje Lotynų
Amerikoje. Če aukščiausiu laipsniu išreiškė revoliucinį stoicizmą, revoliucinio
pasiaukojimo dvasią, revoliucinį kovingumą, revoliucionieriaus darbštumą. Če
marksizmo–leninizmo idėjas privedė prie jų šviežiausios, gryniausios,
revoliucingiausios išraiškos. Joks kitas mūsų laikų žmogus nenešė proletarinio
internacionalizmo dvasios iki aukštesnio lygio, kaip šitai darė Če.
Ir kalbant apie proletarinį internacionalizmą,
ieškant proletarinio internacionalisto pavyzdžio, šitokiu pavyzdžiu, aukščiau
visų kitų, bus Če pavyzdys. Nacionalinės vėliavos, išankstiniai nusistatymai,
šovinizmas ir egoizmas buvo pranyko jo prote ir širdyje. Jis buvo pasirengęs
pralieti savo dosnųjį kraują visada ir nedelsiant dėl bet kurios tautos, už bet
kurios tautos reikalą!
Tuo būdu jis sužeistas mūšiuose krito
mūsų šalies žemėje; jo kraujas buvo pralietas ir Bolivijoje dėl išnaudojamųjų
ir engiamųjų, dėl kukliųjų ir vargingųjų išvadavimo. Šis kraujas buvo pralietas
už visus išnaudojamuosius ir pavergtuosius. Šis kraujas buvo praleitas ir už
visas Amerikos tautas, ir už Vietnamo liaudį, nes kovodamas Bolivijoje,
kovodamas prieš oligarchijas ir imperializmą, jis žinojo, kad Vietnamui siūlo
didžiausią galimą solidarumą!
Dėl šios priežasties, revoliucijos
draugai, mes privalome žvelgti į ateitį tvirtai ir ryžtingai, su optimizmu. Ir
Če pavyzdyje mes visuomet ieškosime įkvėpimo – įkvėpimo kovoti, įkvėpimo būti
nenuilstantiems, įkvėpimo nenusilenkti priešui, įkvėpimo internacionalistiniams
jausmams!
Tad po jaudinančios šio vakaro
ceremonijos, po šios įspūdingos plataus liaudies pripažinimo demonstracijos –
įspūdingos savo mastu, drausme ir atsidavimu – rodančios, kad mūsų liaudis
jautri, kad mūsų liaudis dėkinga ir žinanti, kaip pagerbti narsiųjų, kritusių
kovoje, atminimą; kad mūsų liaudis atpažįsta tuos, kurie jai tarnauja;
rodančios liaudies solidarumą su revoliucine kova ir tai, kaip ši liaudis kelia
ir laikys iškėlusi revoliucines vėliavas ir revoliucinius principus. Tad
šiandien, šiomis atminimo akimirkomis, pakelkime aukštyn dvasias su optimizmu
dėl ateities, su absoliučiu optimizmu dė galutinės tautų pergalės ir tarkime Če
bei kitiems didvyriams, kartu kovojusiems ir kritusiems su juo:
Hasta la victoria siempre! [Visada iki pergalės!]
Patria
o muerte! [Tėvynė arba mirtis!]
Venceremos! [Mes
nugalėsime!]
Šaltinis: Fidel Castro Reader. Ocean Press, V. 2008, p. 315–326.
Vertė: Kibirkštis
* 1956 m. lapkritį jachta pavadinimu „Granma“
į Kubą išvyko 82 F. Kastro vadovaujami ginkluoti revoliucionieriai su tikslu
jėga nuversti Fulgencijaus Batistos valdžią.
** Chuanas Almeida Boskė (1927–2009) –
Kubos politinis veikėjas, vienas iš „Granmos“ įgulos vadovų.
*** Santa Klara – Kubos Vila Klaros
regiono sostinė, kurioje 1958 m. gruodžio mėn. gale įvyko lemiamas Kubos
revoliucinio karo mūšis, po kurio iš šalies pabėgo F. Batista. Demoralizuoti ir
kovoti nenusiteikę režimo kariai masiškai pasidavinėjo revoliucinėms pajėgoms
su Če Gevara priešaky.
**** Tuo metu dar nebuvo detaliai
žinomos visos Če Gevaros mirties aplinkybės: iš tiesų 1967 m. spalio 9 d.,
sužeistas ir patekęs į priešo nelaisvę La Igeros kaime, CŽV sprendimu buvo
nužudytas.
***** Kubos nepriklausomybės karas –
paskutinis karinis konfliktas dėl Kubos išsivadavimo iš Ispanijos, vykęs 1895–1898
m.
****** Laimei, 1997 m. Če Gevaros
palaikai buvo rasti ir tais pačiais metais perlaidoti Kubos Santa Klaros mieste
pastatytame mauzoliejuje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą