Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose
šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės,
skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“,
veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja
teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.
„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad
sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios
absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir
viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei
partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose
savo balsą reikia atiduoti už
vieną ar kitą kandidatą.
Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba
atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų
veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori
jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik
prasimušti į valdžią.
Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia
identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam
tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių
teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau
užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.
Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei
sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus
tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“
ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą
ir feministinę politinę ekologiją“[1].
Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir
poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą
ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant
jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“
žinisklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale
suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet
nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.
KLAUSIMO
ISTORIJA
Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai
santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau
industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai
privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.
Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo
bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė
grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir
privilegijų, interesams.
Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“
idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą
praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas
idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai
nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.
Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar
daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji
tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja
visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė
tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo
žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad
žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti
save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.
Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų
kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o,
visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai
prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.
Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi
savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio
gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.
Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė
atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet
proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės
formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip
taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų
sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius
reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.
Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė
būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje
pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad
kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė
teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi
būti pataisyta.
Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau,
kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai
suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir
Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės
buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos
klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio
gamybos būdo prieštaravimus.
Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms
pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir
ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles
ir surado problemos sprendimo būdą:
„reikalas
ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių
prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės
tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]
Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:
„ne
pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug
aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys
gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].
Mokslinio
komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės
santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas,
eksploatuojant atsilikusias šalis.
Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais,
sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo
istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo
interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo
lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.
Pirmosios marksistinės partijos buvo žymiai įtakojamos
marksizmo. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti
ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė
tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo
metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas
atsižvelgiama kaip į būtinybę.
Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos,
keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip
metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo
priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:
„Kaip
Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus
istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą
paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir
apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir
t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo
pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa
sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos,
teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl
visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo
daroma.“[5]
Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau,
jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės
ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.
Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad
kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko
darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė
viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis,
medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu
vertės principu. Ir tai, po keisto
palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar
transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad,
kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai,
pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas
lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama,
kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą,
organizuoti gamybą ir t. t.
Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška
kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami
savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas
būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių
gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius
kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.
Kapitalizmo apologetai nieko geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų
analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku
priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo
egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų
patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja
ministerijoms).
Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis
paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą
į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai
pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija,
moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.
Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai,
kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis
gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės,
filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita,
tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.
OPORTUNIZMAS
Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas,
kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to
paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be
abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia
viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi
revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos
vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.
Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai
stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus.
Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės
arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a.
pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas,
pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos
pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).
Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo
taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai
numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei
tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia:
šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas
pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka
tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6].
Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti
šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.
Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai
tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti,
kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios srovės gali priimti įvairius veidus: nuo
nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas
parlamentiniame kretinizme.
O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir
proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau
nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?
Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia
kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai
vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas.
Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai,
naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.
Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti
prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui,
proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:
„Maisto
produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai
sukurtų valstybių vyriausybes... pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos... jeigu
1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai
svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu,
anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų,
anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų
pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio
Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų... finansiniu ir politiniu požiūriu
šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]
Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar
karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda
„reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti
negali.
V. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.
„teorinė
marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš
vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas. Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį
jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima
kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį
parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką
su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]
Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne
idėjų, o klasių kova.
Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu,
slepiasi šaltas išskaičiavimas.
„KAIRIOSIOS
JĖGOS“ VAKARUOSE
Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų
draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios
partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad
visuomenė „sukairėjo“.
Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip
matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais
radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos
rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus
pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos
atstovą. Tai buržuazinė demokratija.
„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo
neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai
atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija
nekelia.
Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose
laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas
nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo
iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms
neleistų balsuoti.“
Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra
finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas
kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo
metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir
panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip
taisyklė, lieka tik pažadais.
Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti
kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo
labiau, pati sistema nesuteiks galimybių
tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios
prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar
kitokius buržuazinių grupuočių interesus.
Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume,
kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas,
atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.
Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai
visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl tokių oportunistinių partijų galutinė
evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams
neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su
buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo
prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.
Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie
išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių
viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir
nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio
šalių[9].
Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais.
O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol
yra resursai ir galimybės kapitalui.
APIE
BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ
Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali
vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas.
Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų,
kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?
Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija,
Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai
įtakoja praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomiką ir politiką.
Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos
vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių
valstybių pasiūlymų.
Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai
darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja
transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.
Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas
(TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui,
1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti
atseit „nerentabilias“ šachtas[10].
Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.
Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais
karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė
organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė
– genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik
kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad
būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.
Kapitalistinės sistemos centre valstybinis
protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai,
daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse –
tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina
skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti
gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.
Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne
balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir
priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono
konsensusu“.
Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje,
privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai
negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti:
laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose
sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis
socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.
Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko
neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai
širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir
panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.
KAPITALIZMAS
MASINIŲ NERAMUMŲ METU
Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol
kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai,
sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama
atvira buržuazijos diktatūra.
Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada
pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti
valdžią.
Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis,
kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos –
Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas
pareiškė:
„Ekonomika
reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų
partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos
nariai, ne idealistai, o realistai... Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris
suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė... Gyvenimas – tai kova
už būvį, už duoną, už valdžią... šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas
stiprus ir griežtas valdymas.“[11]
Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas
Henris Dterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei
kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.
Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai
komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama,
nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo
atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui,
Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu,
tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.
Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau
nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis
judėjimas vakarų šalyse praktiškai mires, retkarčiais buržuazija bando
prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“.
Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę
komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės
partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].
KAPITALIZMAS
PRIEŠ PROGRESĄ
Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam
pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas
tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip
Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos
atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių
(kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne
visos).
Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno
maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis
išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę
agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo
satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:
„Tai
juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos,
karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką.
Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš
mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo
būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes
turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes
nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti
lietsargius ir petnešas“[13].
Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir
visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis
tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.
Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia,
nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės
reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.
Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos,
tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra
nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika
lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai
pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).
Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę,
investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis
užkariauti atsilikusiųšalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį
institucijoms.
Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas,
gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada
naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba,
klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios
technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys,
patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj
to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi
gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą
pasenimą.
Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar
gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be
finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos
nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės
ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.
Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja
visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose,
kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo
išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika
efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.
Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda
ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams.
Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent
naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.
SOCIALINĖ
REVOLIUCIJA
Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio
seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano,
kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik
konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi
kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti
viešpataujantį gamybos būdą.
Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y.
buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė
aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip
pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet
neatsisakys.
Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju,
jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir,
visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:
1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti
klasė negali pakeisti savo valstybės;
2. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus
ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;
3. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios
krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]
Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui
gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją
perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su
grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems
prieštaravimų sušvelninimams.
Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi
kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami
mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems
padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit
Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“
net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams
socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.
Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui
reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda
prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko
pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.
* * *
„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna
nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo
mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir
objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes
bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie
natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos
kapitalizmui nėra.
Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų
uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia
šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.
Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos
atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje.
Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur
nenuves.
Vertė: Senas
Komunistas
Šaltinis: Газета коммунистическая
[1] Пятничное: феминистский
подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116
[2] Гавва А. Невыученные
уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html
[3] К. Маркс и Ф. Энгельс,
Соч.т. 7, С. 261, 267.
[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.
[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.
[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm
[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)
[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.
[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730
[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm
[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html
[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml
[13] Остров пингвинов.
Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą