1890 m. gegužės 19 d. gimė Vietnamo
nacionalinio išsivadavimo ir komunistinio judėjimų lyderis, socialistinio
Vietnamo kūrėjas, Ho Ši Minas (1890–1969). Visą savo gyvenimą paskyręs savo
šalies išvadavimui nuo kolonializmo jungo, buvęs aktyviu tarptautinio
komunistinio judėjimo veikėju, jis iki šiolei lieka didžiu patriotizmo ir
internacionalizmo pavyzdžiu. Šia proga savo skaitytojams siūlome susipažinti su
„Marksisto bibliotekos“ skelbiamu jo rašiniu, „Mano kelias į leninizmą“, kuriame jis paaiškina, kas atvedė jį į kovotojų už komunizmą gretas.
MANO KELIAS Į LENINIZMĄ
Po Pirmojo pasaulinio karo gyvendamas
Paryžiuje verčiausi tai fotografijų retušuotojo, tai (Prancūzijoje gamintų!)
„kiniškų senienų“ tapytojo darbu. Platindavau atsišaukimus, smerkusius prancūzų
kolonialistų nusikaltimus Vietname.
Tuo metu Spalio revoliuciją rėmiau tik
instinktyviai, dar pilnai nesuvokdamas jos istorinės reikšmės. Gerbiau ir
mylėjau Leniną dėl to, kad jis buvo didis patriotas, išlaisvinęs savo
tautiečius; iki tol nebuvau skaitęs nei vienos iš jo rašytų knygų.
Priežastis, dėl kurios įstojau į
Prancūzijos Socialistų Partiją, buvo ta, kad šios „ponios ir ponai“ – kaip tuo
metu vadindavau savo draugus – man pademonstravo savo simpatijas ir man pačiam,
ir engiamųjų tautų kovai. Bet aš nesuvokiau, nei kas yra partija, nei
profsąjunga, nei kas yra socializmas ar komunizmas.
Socialistų Partijos skyriuose vykdavo
karštos diskusijos dėl klausimo, ar Socialistų Partija turėtų likti Antrajame
Internacionale, ar reikėtų kurti „Antrąjį su puse“ Internacionalą, ar vis dėlto
Partijai derėtų jungtis prie Lenino įkurto Trečiojo Internacionalo?* Iš pradžių
šito dar nuodugniai nesupratau. Kodėl buvo taip karštai ginčijamasi? Ar su
Antruoju, „Antruoju su puse“, ar Trečioju Internacionalu, vis tiek galėtų būti
vedama revoliucija. Kam tada ginčytis? O kai dėl Pirmojo Internacionalo – kas
gi nutiko su juo?**
Labiausiai norėjau žinoti, kuris iš
Internacionalų stoja į kolonijinių šalių tautų pusę? – būtent apie tai susirinkimuose
ir nebūdavo kalbama.
Viename susirinkime aš pats iškėliau šį,
mano nuomone, patį svarbiausiąjį klausimą. Kai kurie draugai atsakė: ne
Antrasis, o Trečiasis Internacionalas. Ir vienas draugas man davė pasiskaityti
l‘Humanite*** išleistas Lenino „Tezes nacionaliniu ir kolonijiniu klausimu“.
Tezėse buvo naudojamos man tuomet dar
sunkiai suprantamos politinės sąvokos. Bet vėl ir vėl jas perskaitydamas,
pagaliau suvokiau jų esmę. Manyje atsirado didžiulis įsijautimas, užsidegimas,
aiškumas ir užtikrintumas! Verkiau iš džiaugsmo. Nors ir sėdėdamas vienas savo
kambaryje, aš garsiai sušukau, lyg kreipdamasis į didžiules minias: „Mielieji
kankiniai tautiečiai! Štai ko mums reikia, štai yra kelias į mūsų
išsivadavimą!“
Nuo tada aš pilnai pasitikėjau Leninu ir
Trečiuoju Internacionalu.
Iki tol per Partijos skyriaus
susirinkimus aš tik klausydavausi diskusijų; miglotai galvojau, kad visi yra
logiški ir negalėjau atskirti, kurie buvo teisūs, o kurie klydo. Bet nuo tada
ir aš įsitraukiau į diskusijas ir ėmiau karštai ginčytis. Nors man dar trūkdavo
prancūziškų žodžių savo mintims išreikšti, aš su nei kiek ne mažesniu
užsidegimu triuškindavau Leniną ir Trečiąjį Internacionalą šmeižusius
kaltinimus. Mano vienintelis argumentas buvo toks: „Jei jūs nesmerkiate
kolonializmo, jei jūs nestojate į kolonijinių tautų pusę, kokią dar jūs vedate
revoliuciją?“
Aš ne tik dalyvaudavau savojo Partijos
skyriaus susirinkimuose, bet taip pat eidavau ir į kitus skyrius dėstyti „savo
poziciją“. Turiu pridurti, kad draugai Marcel Cachin, Vaillant Couturier,
Monmousseau ir daugelis kitų padėjo man plėsti savo žinias. Pagaliau, Tours
suvažiavime kartu su jais balsavau už įsijungimą į Trečiąjį Internacionalą.
Iš pradžių pasitikėti Leninu mane
paskatino ne komunizmas, o patriotizmas. Žingsnis po žingsnio, kovos eigoje
greta praktinės veiklos studijuodamas marksizmą-leninizmą aš pamažu suvokiau,
kad iš vergijos pasaulio engiamąsias tautas ir darbo žmones išlaisvinti tegali
tik socializmas ir komunizmas.
Mūsų šalyje, kaip ir Kinijoje, yra
legenda apie stebuklingąją „Išminčių knygą“. Susidūręs su didžiuliais sunkumais,
žmogus ją atsiverčia ir suranda išeitį. Leninizmas mums, Vietnamo žmonėms ir
revoliucionieriams, ne tik stebuklinga „išminčių knyga“: jis yra spindinti
saulė, nušviečianti mūsų kelią į galutinę pergalę, į socializmą ir komunizmą.
Pirmą kartą paskelbta 1960 m. balandžio
mėn. V. I. Lenino 90-mečio proga tarybiniame leidinyje „Rytų problemos“.
(Selected Works of Ho Chi Minh Vol. 4. Foreign Languages Publishing House).
Šaltinis: Marksisto biblioteka
Šaltinis: Marksisto biblioteka
* Pirmasis Internacionalas – 1864 m.
įkurta ir iki 1876 m. veikusi Tarptautinė darbininkų asociacija, kurios kūrime
ryškų vaidmenį suvaidino ir Karlas Marksas su Frydrichu Engelsu. Antrasis
Internacionalas, įkurtas 1889 m., iki 1916 m. vienijo skirtingų šalių
socialistines ir darbininkų partijas. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam
karui, dauguma vakarų Europos socialistų lyderių, nepaisydami savo
įsipareigojimų kovoti už tarptautinę darbo žmonių vienybę, prieš dalyvavimą
imperialistiniuose karuose, stojo „savųjų“ buržuazinių vyriausybių pusėn,
parlamentuose balsuodami už karinius biudžetus. Tai privedė prie faktinio
Antrojo Internacionalo kracho. Trečiąjį Internacionalą, taip pat žinomą
Kominterno vardu, kaip revoliucinių marksistų susivienijimą prieš
reformistinius socialdemokratus, 1919 m. su bendražygiais įkūrė V. Leninas; jis
veikė iki 1943 m.
** Pirmasis Internacionalas buvo
paleistas dar 1876 m., po 1872 m. vykusiame Hagos suvažiavime įvykusio
galutinio išsiskyrimo tarp marksistų ir anarchistų.
*** Tuo metu – Prancūzijos Komunistų
Partijos laikraštis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą