Bhagatas Singhas – Indijos Če Gevara

Kone visi kažką žinosime apie Indiją – tolimą šalį, garsėjančią daugelio tūkstančių metų senumo istorija ir kultūra, 1948 m. nepriklausomybę paskelbusią, bet iki šiolei didžiuliame skurde skęstančią buvusią Britanijos imperijos koloniją. Istorijos pamokose būsime girdėję ir apie Mohandą Gandį, ir vadinamąjį nesmurtinio pasipriešinimo judėjimą, kuriam pastarasis vadovavo. Bet retas žinos apie Bhagatą Singhą – indų nacionalinio išsivadavimo kovotoją, marksistą, laikomą „Indijos Če Gevara“.

B. Singhas gimė 1907 m. rugsėjo 27 d.* tuomet britų kolonija buvusios Indijos Pundžabo provincijos Bangos kaime pasiturinčiai sikhų tikėjimo šeimai. Tiek jo tėvas, tiek senelis, buvo karšti Indijos patriotai, nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyviai, tad nenuostabu, kad sūnus buvo auklėjamas patriotine dvasia.

 

Tebūdamas tik 12–os metų amžiaus, 1919 m., B. Singhas regėjo Džalianvalos Bagh žudynių** vietą netrukus po kruvino kolonizatorių ir jų vietinių talkininkų susidorojimo su tūkstančiais beginklių mitinguotojų. Tai paskatino jaunojo patrioto neapykantą britų kolonizatoriams, įkvėpė jį kovoti.

1920 m., reaguodamas į Džalianvalos žudynes, M. Gandis paskelbė vadinamąjį nebendradarbiavimo judėjimą: indai buvo kviečiami ne tik boikotuoti britiškas prekes, bet ir išeiti iš darbo valdiškose įstaigose, atsisakyti vykdyti bet kuriuos kolonizatorių valdžios reikalavimus, tikintis, kad šitoks masinis streikas priversiąs britų imperialistus atsisakyti nuo savo kolonijinių ambicijų Indijoje. Į judėjimą įsitraukė ir Singhų šeima.

Tačiau 1922 m., po tų pačių metų vasarį įvykusių demonstrantų susirėmimų su policija, Gandis atšaukė nebendradarbiavimo judėjimą, eidamas į kompromisą su kolonizatorių valdžia ir tuo būdu susikompromituodamas tiek nacionalinio išsivadavimo šalininkų, tiek nemažos liaudies dalies akyse.

Nusivylusieji Gandžio vadovavimu priėjo išvados, kad šis, deklaruodamas skambius „nesmurtinio pasipriešinimo“ lozungus, iš tiesų tik imitavo kovą už nepriklausomybę, faktiškai tik pataikaudamas kolonizatoriams bei jų statytiniams. Kovingiausieji būrėsi į naują judėjimą – Indostano Respublikonų Asociaciją (IRA), skelbusią siekį išvyti lauk britų kolonizatorius ir kurti Indiją, kaip nepriklausomą federacinę respubliką, kurioje būtų garantuotos ne tik visos pamatinės demokratinės laisvės, o ir panaikintas žmogaus išnaudojimas kito žmogaus – nors šiam šūkiui dar trūko aiškesnio idėjinio turinio. Šių kovotojų tarpe atsirado ir jaunasis Bhagatas.

1923 m. jis pradėjo studijuoti Lahoro Nacionalinėje kolegijoje, kurioje greitai užmezgė ryšius su pažangiąja studentija, įsitraukdamas į dramos būrelį bei rašydamas straipsnius anti–kolonijinei spaudai, reikšdamas Indijos nacionalinės vienybės – nepaisant nei tikybinių, nei kalbinių regionų skirtumų, idėjas. 

Tačiau vien nacionaliniai klausimai B. Singho netenkino: kaip ir daugelis kitų savo amžininkų, jis matė, kad net ir išvijus kolonizatorius, Indija liks, kokia ir buvusi – skurdžiu ir tamsiu kraštu – spaudžiamu „savų“ išnaudotojų, tiek ponų ir žemvaldžių, tiek kapitalistų. Be to, tada palyginus neseniai – tik 1917 m. – Rusijoje laimėjo visą pasaulį sudrebinusi Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, pirmoji iškėlusi visiškos dekolonizacijos, kolonijinių tautų nacionalinio išsivadavimo šūkį. 

Tad nenuostabu, kad jau 1924 m., Lahoro bibliotekose knygas krimtęs studentas ėmė domėtis marksizmu, intensyviai studijuoti marksistinę literatūrą – K. Markso, F. Engelso, V. Lenino darbus. Būtent juose jis rado atsakymus į jam kilusius klausimus apie pasaulį ir jame viešpataujančio blogio priežastis ir ištakas bei apie kelią, kuriuo pasaulį pakeisti.

Kaip ir daugelis kitų pasaulyje žymių marksistų, antai Ho Ši Minas***, Kim Ir Senas ar F. Kastro, o taip pat ir mūsiškis lietuvių revoliucionierius V. Kapsukas, B. Singhas savąjį kovotojo kelią pradėjo tiesiog nuo pavergtos nacijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo, ilgainiui suvokdamas, kad laisva ir klestinti tauta įmanoma tik esant jos daugumos interesus atitinkančiai santvarkai, būtent, socializmui.

1926 m. Singhas su grupe bendražygių, semdamiesi įkvėpimo iš italų revoliucionierių Dž. Garibaldžio ir Dž. Madzinio veiklos****, nusprendė atvirai telkti kovingą patriotinį jaunimą į „Indijos Jaunimo Asociaciją“, faktiškai tapusią IRA jaunimo padaliniu ir priedangos organizacija; Asociacija ne tik užsiėmė švietėjiška veikla, supažindindama jaunimą su Indijos liaudies revoliucinės kovos tradicijomis bei herojais, o ir aiškiai laikėsi klasinių pozicijų, orientuodamasi būtent į darbininkų ir valstiečių jaunimo sluoksnius.

Tais pačiais metais, vis giliau įsisavindamas marksistinę pasaulėžiūrą, B. Singhas tapo ateistu; šitai jis vėliau prisimins savo 1930 m. rašinyje – „Kodėl esu ateistas“. 

Tęsdamas savo visuomeninę ir politinę veiklą, jis įgavo vis didesnę įtaką bei autoritetą pažangiojo jaunimo tarpe, kaip atsidavęs kovotojas ir vykęs organizatorius. Natūralu, kad Bhagatas pateko ir į represinių struktūrų akiratį: 1927 m. gegužę jis buvo suimtas ir įkalintas ryšium su tariamu prisidėjimu prie 1926 m. spalį Lahore vykusių sprogdinimų. Bet, draugams sumokėjus už jį 60 tūkst. rupijų užstatą, buvo paleistas.

1927 m. pabaigoje Britanijos parlamentas sudarė specialią komisiją ištirti galimybes Indijoje, kaip imperijos kolonijoje, pravesti konstitucines reformas; savo veikimą komisija pradėjo 1928 m., bet susidūrė su masiniu liaudies pasipriešinimu – nes žmonės suprato, kad šių tariamų nuolaidų esama tik dar vienos kolonizatorių apgaulės, o be to, pačios komisijos sudėtyje nebūta nei vieno tikro indų atstovo. Ryšium su tuo prasidėjo masiniai bruzdėjimai – mitingai, streikai ir t. t. 

Spalio mėnesį komisijai viešint Lahore, žymus nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjas, Lala Ladžpat Rai, organizavo prieš ją nukreiptą eiseną. Vietinis okupacinės policijos viršininkas, Džeimsas A. Skotas, įsakė prieš demonstrantus panaudoti jėgą – susidūrimo metu nukentėjo daugelis mitingo dalyvių; smarkiai sumuštas buvo ir pats organizatorius, kuris neatsigavo ir lapkričio 17 d., gavęs infarktą, mirė. Ši tragedija papiktino indų liaudį, o tame tarpe ir IRA aktyvistus su B. Singhu priešakyje.

 

Tais pačiais 1928–aisiais įvyko svarbus lūžis ir pačioje IRA organizacijoje: rugsėjo 8–9 vykusio Centro komiteto susirinkimo metu, buvo priimtas sprendimas pakeisti judėjimo pavadinimą iš „Indostano Respublikonų Asociacijos“ į „Indostano Socialistų Respublikonų Asociaciją“ (ISRA), arba „Indostano Socialistų Respublikonų Armiją“. Tai reiškė ne formalų etikečių pakeitimą*****, bet kokybinį lūžį požiūryje į Indijos revoliucija – ji būsianti ne buržuazinė–demokratinė, o socialistinė, kaip 1917–ųjų Rusijoje.

Reaguodami į kolonizatorių valdžios ir policijos savivalę, B. Singhas su bendražygiais nusprendė atkeršyti už Ladžpat Rai mirtį: ISRA priėmė sprendimą Bhagatui su trimis bendražygiais surengti pasikėsinimą į susidoroti su demonstrantais tądien įsakiusiu Lahoro miesto policijos viršininku Skotu. Per klaidą buvo nušautas ne policijos viršininkas, o kitas aukštas policijos pareigūnas, Sondersas – tačiau tai esmės nekeitė, nes pastarasis asmeniškai dalyvavo išvaikant demonstrantus ir mirtinai sumušant Ladžpat Rai.

Sekančią dieną iš pačio ryto Lahore pasirodė revoliucionierių atsišaukimai, skelbiantys apie Sonderso nužudymą ir jo motyvus – tikslas buvo įkvėpti liaudies pasipiktinimą kolonizatoriais ir troškimą kovoti. Tuo tarpu kolonijinė valdžia ISRA užklijavo „teroristų“ etiketę.

Bet šios akcijos pasekmės įvedė ISRA į savotišką akligatvį: atsistoję ant socialistinės ideologijos pagrindų, kaip ir dera, jie ketino telkti dėmesį ir jėgas į darbininkų, valstiečių ir studentų organizavimą kolektyvuose, tačiau Sonderso nužudymas vertė trauktis į gilų pogrindį. Viešas, legalus politinis darbas buvo iš tiesų labai sudėtingas. Reikėjo ieškoti išeities.

1929 m. Indijos vicekaralius, savo ypatingais įgaliojimais apeidamas kolonijinį Indijos parlamentą, siekė patvirtinti du stačiai antiliaudinius įstatymų projektus – Viešojo saugumo bilį, skirtą politiniams persekiojimams dar labiau sustiprinti, ir Prekybos ginčų aktą, turėjusį įteisinti dar žiauresnį šalies ekonominį apiplėšinėjimą; štai čia B. Singhas ir rado išeitį, pasiūlydamas IRSA itin provokuojančią akciją: posėdžio metu numesti bombą parlamento salėje.

Bhagato idėja buvo tokia: susprogdinti bombą nenusinešant aukų ir nebėgant iš įvykio vietos, o tyčia pasiduoti, leistis suimamiems, o po to seksiantį teismo procesą panaudoti kaip tribūną savo idėjoms paskleisti plačiai po visą Indiją ir pasaulį, tuo būdu pralaužiant valdžios pastatytą tylos ir melo sieną: „kad išgirstų kurtieji, reikia sprogimo“, – teigė Bhagatas.

IRSA Centro komitetas (CK) pritarė B. Singho iniciatyvai, bet prieštaravo jo paties dalyvavimui akcijoje: IRSA vadovybė suprato, kad, Bhagatui patekus į represinių struktūrų rankas, anksčiau ar vėliau paaiškės jo vaidmuo Sonderso nužudyme ir kolonijinis režimas nuteisiąs jį myriop – o tokio veikėjo, kaip jis, IRSA jokiais būdais nenorėjo prarasti.  Bet Bhagatui pavyko įtikinti CK, kad jis – tinkamiausias žmogus tokiai užduočiai įvykdyti, viešai priešais teismą ginti IRSA idėjas.

1929 m. balandžio 8 d. B. Singhas kartu su Batukešvaru Dutu nuo viešosios parlamento galerijos iš viršaus metė dvi bombas į posėdžių salę – dauguma parlamentarų išsibėgiojo, o jiedu vietoje to, kad, naudodamiesi sąmyšiu mėgintų bėgti, stovėjo, kur stovėję, mėtydami IRSA proklamacijas ir skanduodami „Tegyvuoja revoliucija!“, „Šalin imperializmą!“ – nuo tada šie šūkiai paplito ir išpopuliarėjo visoje Indijoje.

Greitai prasidėjo judviejų teismas – birželio 6 d. politiniais kaliniais tapę B. Singhas ir B. Dutu sėdosi į teisiamųjų suolą. Atsakydami į kolonizatorių ir kolaborantų spaudos šmeižtus, jie išdėstė savo pažiūras – siekį ne tik nusimesti atėjūnų jungą, bet ir sukurti socialistinę visuomenę, įvesti darbo žmonių valdžią – proletariato diktatūrą.

„Mes žmogaus gyvybę laikome neapsakomai šventa. Mes nesame nei išsišokėliai, nei „bepročiai“, kaip kad vadina mus Lahoro „Tribūna“ (Tribune) ar kai kurie kiti. Agresyviai naudojama jėga – tai morališkai nepateisinamas smurtas; bet kuomet jėga naudojama dėlei teisingo reikalo, ji yra morališkai pateisinama.“, – savo pažiūras dėstė B. Singhas.

Kolonijinis teismas abu revoliucionierius pripažino kaltais, neva įvykdžiusiais sprogimus su tikslu kėsintis į kitų gyvybes ir nuteisė B. Singhą su B. Dutu kalėti iki gyvos galvos. Bet jie savo tikslą jau buvo pasiekę – apie sprogimus Delyje ir judviejų teismą buvo plačiai kalbama ne tik spaudoje, o ir liaudies masėse.

Tuo pat metu represinės struktūros tęsė tyrimą dėl Sonderso nužudymo, sprogdinimų bei pogrindinės IRSA veiklos; jo metu atlikta eilė kratų, suareštuota daugelis IRSA narių; jų tarpe atsirado ir išdavikų, dėl engėjų režimo malonės sutikusių tapti informatoriais. Jų ir žvalgybininkų liudijimų pagrindu B. Singhas buvo „surištas“ ir su Sonderso nužudymu – jam su bendražygiais buvo iškelta nauja byla, šįkart grėsusi mirties bausme.

Savo kovą B. Singhas tęsė ir būdamas kalėjime: reaguodamas į nežmoniškas, net kolonijinių įstatymų reikalavimų neatitikusias politinių kalinių gyvenimo sąlygas, jis inicijavo bado streiką, reikalaudamas normalaus maisto, smurto ir teroro režimo politiniams kaliniams panaikinimo. Ilgainiui prie jo prisijungė ir kiti politiniai kaliniai; streikas tapo masiniu ir žinia apie jį sklido po visą Indiją; nepaisant sunkumų, mušimų bei kankinimų ir net mirusių draugų, bado streikas tęsėsi iki pergalės – visoje Indijoje ne mažiau už Gandį išpopuliarėjusi B. Singho asmenybė mobilizavo mases, kurių spaudimas privertė sunerimti kolonijinę valdžią, ir kalėjimo administraciją privertė nusileisti politinių kalinių reikalavimams.

Tačiau politinio persekiojimo procesas tęsėsi ir vadinamojoje Lahoro sąmokslininkų byloje, ryšium su Sonderso nužudymu, kaltais buvo pripažinta eilė IRSA aktyvistų, kurių dauguma buvo nuteisti kalėjimui iki gyvos galvos; tuo tarpu jau kalintysis B. Singhas kartu su bendražygiais Radžguru ir Sukhdevu išgirdo mirties nuosprendį: egzekucija pakariant buvo numatyta įvykdyti 1931 m. kovo 24 d.

Didžiulės masės žmonių išėjo į gatves reikalaudamos atšaukti mirties bausmes tikriesiems Indijos patriotams, revoliucionieriams; B. Singho populiarumas taip smarkiai išaugo, jog revoliucinėmis idėjomis domėtis pradėjo net Gandžio partijos šalininkai. Nacionalinis kongresas jautėsi priverstas vietoje savo ankstesnio siekio – suteikti Indijai dominijos statusą Britanijos imperijos sudėtyje – iškelti Bhagato ir IRSA keltąjį visiškos nepriklausomybės šūkį. 

Bet, būdamas marksistu, B. Singhas įžvelgė už tai esančią apgaulę: pagaliau ir kai kuriems britų imperialistinės buržuazijos sluoksniams nebuvo visiškai atmestina mintis pripažinti Indijos politinę priklausomybę, žinoma, su sąlyga, jog tai nepakenktų ekonominiams jų interesams šalyje. Tokiam „nepriklausomybės“ modeliui ir atstovavo Gandis.

Tuo tarpu B. Singhas kėlė vis labiau populiarėjusius šūkius: „Šalin imperializmą!“ ir „Tegyvuoja revoliucija!“ Bet kas toji „revoliucija“ – Bhagatas žinojo, kad daugelis nesuprato. 

Viename savo priešmirtinių veikalų, 1931 m. vasario 3 d.  kreipimęsi į „Jaunuosius politinius darbuotojus“, jis davė vienareikšmį atsakymą: „Revoliucija reiškia visišką esamosios visuomeninės santvarkos nuvertimą ir jos pakeitimą socialistine santvarka. Todėl mūsų pirminis tikslas yra paimti valdžią. Iš tiesų pati valstybė, valdžios mašina, tėra tiktai ginklas valdančiosios klasės rankose jos interesams ginti. Mes norime šį ginklą panaudoti mūsų idealo įgyvendinimui, t. y. visuomenės pertvarkymai naujais, marksistiniais pagrindais.“

B. Singhas su bendražygiais laukė mirties nebijodami – jie suprato mirsiantys už kilnų ir teisingą reikalą – už savo tėvynės nepriklausomybę ir socialistinę revoliuciją. Bet, matydami žeminančias egzekucijos sąlygas, jie užprotestavo teismo nuosprendį, kovo 20 d. pasirašytame rašte reikalaudami pripažinti juos karo belaisviais, o ne kriminaliniais nusikaltėliais, ne „teroristais“, kaip juos vaizdavo kolonijinė valdžia, mirties bausmę įvykdant ne pakariant, o sušaudant. Reikalavimas buvo atmestas.

O liaudies pasipiktinimas augo – gelbėti B. Singho, Radžguru ir Sukhdevo nuo nepelnytos mirties savo paties sekėjų buvo raginamas ir pats Gandis – bet jokių rimtesnių veiksmų jis nesiėmė; nepaisant masių nepasitenkinimo, kolonizatoriai laikė esant būtinu reikalu susidoroti su IRSA ir ypač su Bhagatu, kuriame valdantieji matė augantį būsimą „Indijos Leniną“; tad logika buvo paprasta: jau geriau bendradarbiauti su „sukalbamuoju“ Gandžiu, nei vėliau susidurti su masių priešakyje atsistojusiu revoliucinės ugnies nešėju.

Bijodami masinių neramumų, gal net pačio kalėjimo šturmo kovo 24 d., engėjai paankstino trijų revoliucionierių egzekuciją nukeldami ją į oficialiosios datos išvakares – kovo 23 d. vakarą. Iki pat mirties dienos B. Singhas intensyviai gilinosi į V. Lenino gyvenimą, teorinę bei praktinę veiklą – net paskutinysis, priešmirtinis jo kalėjimo užrašų įrašas skirtas Leninui ir jo idėjoms. Trijų revoliucionierių – B. Singho, Radžguru ir Sukhdevo – palaikai po šios slaptos egzekucijos buvo išgabenti už kalėjimo, kad būtų sudeginti – taip smarkiai buvo bijoma Bhagato legendos.

Visgi B. Singho legenda nemirė: trijų indų revoliucionierių auka kovoje ne tik prieš britų kolonizatorius, bet ir prieš vietinius išnaudotojus, parodė pavyzdį ne tik jų amžininkams, o ir ateities kartoms, kaip gyvena ir miršta tikri revoliucionieriai, atsidavę savos liaudies vaikai. O kad Bhagatas buvo teisus dėl Gandžio pasirinktojo kelio – jog Indija pasiekusi vien formalaus savarankiškumo, kaip buvo, taip ir liks kraštutinio skurdo, nelygybės ir neteisybės kraštu – aiškiai parodė istorija, tai rodo ir šiandiena.

Kaip ir vėliau gyvenęs argentinietis E. Če Gevara, B. Singhas, būdamas gabus ir turėdamas visas sąlygas padaryti karjerą esamoje santvarkoje, matydamas neteisybę, skurdą ir priespaudą, nusprendė savo gyvenimą paskirti kilniam tikslui – kovą už nacionalinę nepriklausomybę, o tuo pačiu, už socializmą ir komunizmą.

Sąmoningieji Indijos darbo žmonės, tikrieji to krašto patriotai ir visa pažangioji visuomenės dalis su gilia pagarba atsimena Bhagato gyvenimą ir mirtį, jo kilnią auką už liaudies laimę, už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą. Apie jį sukurta daugybė poezijos, grožinės literatūros, muzikos darbų, susuktas net vaidybinis filmas; netrūksta ir mokslinių jo biografijų, o ir nemaža dalis B. Singho raštų yra išversta į užsienio kalbas.

Su „Indijos Če Gevara“ susipažįsta pažangus jaunimas visame pasaulyje. Tačiau nenuostabu, kad mes per istorijos pamokas mokyklose tegirdime apie Gandį, o ne Bhagatą: juk buržuazinei tvarkai ir jos sergėtojams neparanku, kad augančios kartos pažintų tikrąją pasaulio istoriją, socialinio išsivadavimo kovos istoriją, kurioje tokį svarbų vaidmenį atlieka – ir neabejotinai dar atliks – tokios asmenybės, kaip B. Singhas.

Todėl B. Singhas, kartu su J. Fučiku Europoje, T. Sankara Afrikoje ir E. Če Gevara Lotynų Amerikoje, kaip žmogus–legenda, kaip nemirštanti vėliava, neabejotinai rodo tikrąjį kelią į tautų ir visos žmonijos socialinę bei moralinę pažangą, į šventą darbą ir kovą už teisingumą ir žmoniškumą, už socializmą ir komunizmą. Šiuo keliu žengia ir toliau žengs vis naujos kovotojų kartos; ženkime juo ir mes.

Kibirkštis

Žiūrėkite vaidybinį filmą „Baghato Singho legenda“!

The Legend Of Bhagat Singh (angliški subtitrai).

Легенда о Бхагате Сингхе (rusiškas įgarsinimas).

 * Dėl tikslios B. Singho gimimo datos ginčijamasi iki šiol: pagrindinės versijos yra rugsėjo 27 ir 28 d.; kai kurie biografai teigia, esą jis gimęs spalio 19 d.

** 1919 m. balandžio 13 d. kolonijinės valdžios kareiviai atidengė ugnį ant taikių demonstrantų minios Džalianvaloje, Indijos Pandžabo provincijos teritorijoje. Reakcija į tai buvo visą Indiją apėmęs nebendradarbiavimo judėjimas.

*** Pastarasis pripažino, kad iš pradžių prie marksistinių–lenininių idėjų jį atvedęs ne tiek socializmas, komunizmas ar gilesnis socialinių problemų supratimas, kiek patriotizmas, Vietnamo išvadavimo nuo kolonijinės priespaudos siekis (Ho Ši Minas. Mano kelias į leninizmą). Šiuo požiūriu panašiu galime laikyti ir indo B. Singho priėjimą prie socialistinių idealų.

**** Džiuzepė Garibaldis (1807–1882) ir Džiuzepė Mazdinis (1805–1872) – XIX a. italų nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderiai, buržuazinės–demokratinės revoliucijos ideologai.

***** IRSA ne tik žodžiais, o faktiškai perėjo prie socialistinės ideologijos, siekdama ne tik nusimesti kolonizatorių jungą, bet ir suvisuomeninti gamybos priemonių nuosavybę, įvesti darbo žmonių valdžią; tai – ryškus kontrastas tai socialinei demagogijai, į kurią galiausiai leidosi M. Gandžio Nacionalinio kongreso partija, 1949 m. Indijos konstitucijoje vien frazių lygmeny įvardydama naująją respubliką „socialistine“, tuo būdu dumdama liaudžiai akis.