Fidelis Kastro. Rytoj jau bus per vėlu

F. Kastro Rio de Žaneire, 1992 m.

Velionis Kubos revoliucijos lyderis, F. Kastro (1926-2016),1992 m. birželio 3-14 d. vykusioje Rio de Žaneire vykusioje Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje pasakytoje kalboje įspėjo pasaulį apie augančios taršos grėsmę ne tik gamtai, o ir pačios žmonijos išlikimui, nurodydamas šito pagrindinę priežastį – imperialistinių „auksinio milijardo“ šalių vykdomą Trečiojo pasaulio pavergimą ir išnaudojimą. Būdami tos nuomonės, kad prieš daugiau kaip dvidešimtį metų Kastro iškeltos problemos šiandien kaip niekada aktualios, savo skaitytojų dėmesiui pateikiame šio pasisakymo vertimą į lietuvių kalbą.

RYTOJ JAU BUS PER VĖLU

Dėl spartaus ir progresuojančio jos gyvenamos gamtinės aplinkos naikinimo gresia išnykimas svarbiai biologinei rūšiai – žmonijai.

Šią problemą suvokėme, kai jau beveik per vėlu ją sustabdyti.

Būtina pažymėti, kad dėl brutalaus gamtinės aplinkos naikinimo iš esmės kaltos vartotojų visuomenės. Šios atsirado iš senųjų kolonijinių jėgų ir imperialistinės politikos, kuri savo ruožtu sukėlė tą atsilikimą ir skurdą, kuris šiandien slegia žmonijos daugumą.

Sudarydamos tik 20% pasaulio gyventojų, šios visuomenės suvartoja du trečdalius metalų ir tris ketvirtadalius pasaulyje pagaminamos energijos. Jos užnuodijo jūras ir upes, užteršė orą, susilpnino ir pramušė ozono sluoksnį, persunkė atmosferą dujomis, kurios dabar keičia orų sąlygas su mums jau juntamomis katastrofiškomis pasekmėmis.

Nyksta miškai. Plečiasi dykumos. Kasmet milijardai tonų derlingos dirvos atsiduria jūroje. Išmiršta įvairiausios rūšys. Populiacijų augimas ir skurdas skatina desperatiškus mėginimus išgyventi net gamtinės aplinkos sąskaita. Dėl šito neįmanoma kaltinti Trečiojo pasaulio šalių. Vakar jos buvo kolonijomis; šiandien jos išnaudojamos ir apiplėšinėjamos neteisingos tarptautinės ekonominės santvarkos.

Sprendimu negali būti užkirtimas kelio vystytis tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tikrovė tokia, kad šiais laikais viskas, kas prisideda prie atsilikimo ir skurdo, tuo pačiu reiškia ir baisų ekologijos pažeidimą. Dėl šito Trečiajame pasaulyje kasmet miršta dešimtys milijonų vyrų, moterų ir vaikų – daugiau kaip abiejuose pasauliniuose karuose. Nelygios prekybos sąlygos, protekcionizmas ir užsienio skolos grasina ekologijai ir skatina aplinkos niokojimą.

Jei mes norime išgelbėti žmoniją nuo šito susinaikinimo, turime geriau perskirstyti pasaulyje esančius turtus bei technologijas. Kad didžiojoje Žemės dalyje būtų mažiau skurdo ir alkio, keliose šalyse turi būti mažiau prabangos ir švaistymo. Mums nereikia į Trečiąjį pasaulį daugiau perkėlinėti aplinką niokojančių gyvenimo būdų ir vartojimo.

Padarykime žmonių gyvenimą racionalesniu. Sukurkime teisingą tarptautinę ekonominę santvarką. Panaudokime visas būtinas gamtos mokslų žinias, kad užtikrintume nuo taršos laisvą, ilgalaikį vystymąsi. Grąžinkime ne užsienio skolą, o ekologinę skolą. Tegul išnyksta alkis, o ne žmonija.

Dabar, kai yra pranykusi tariama komunizmo grėsmė ir nebėra pasiteisinimų šaltiesiems karams, ginklavimosi varžyboms ir karinėms išlaidoms, kas trukdo nedelsiant panaudoti šiuos išteklius, norint paskatinti Trečiojo pasaulio vystymąsi ir kovoti su ekologinio planetos sunaikinimo grėsme?*

Tegul baigiasi savanaudiškumas. Tegul baigiasi hegemonijos.

Tegul baigiasi nejautrumas, neatsakingumas ir apgaulė. 

Rytoj jau bus per vėlu padaryti tai, ką turėjome padaryti seniausiai.

Rio de Žaneiras, 1992 m.

 

Šaltinis: Climate & Capitalism 

Vertė: Kibirkštis

* Galima sakyti, kad šio klausimo būta retorinio, nes, anot V. Lenino, – „Ekonominės ir politinės raidos netolyginumas yra besąlygiškas kapitalizmo dėsnis.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, 332). Kol egzistuosiąs kapitalizmas ir imperializmas, tol nebus įmanomas ir aukščiau minėtosios problemos – mums visiems gyvybiškai svarbios problemos – išsprendimas. Red.