Sergejus Kurginianas. Lietuviškas sindromas

Nuo autorių. Apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius Lietuvoje jau  parašyti tomai. Buvo atlikti oficialūs ir neoficialūs tyrimai. Buvo sukurti  pilnametražiniai dokumentiniai filmai. Mokslininkai, politikai ir, matyt, teisininkai dar ne kartą grįš prie šios temos. Mūsų straipsnis buvo vienas iš pirmųjų, parašytas nedelsiant po įvykių. Pati straipsnio atsiradimo istorija buvo taip pat neįprasta …

… Sausio 14 d., po tragedijos prie televizijos bokšto Vilniuje, mus pakvietė TSKP (Tarybų Sąjungos Komunistų partija – vert. pastaba) Maskvos miesto komiteto pirmasis sekretorius J.A.Prokofjevas ir paprašė nuvykti į Lietuvą tikslu atlikti nepriklausomą tyrimą to, kas ten įvyko. Pokalbio metu supratome, kad tiesos nežino niekas, situacijos taip pat niekas nekontroliuoja…

… Atvykome į Vilnių, kai aplink parlamentą dar degė laužai, respublikoje buvo paskelbtas gedulas, tvyrojo bendra šoko atmosfera ir … lūkesčiai kažkokių naujų įvykių.

Viską, ką sužinojome, pamatėme ir supratome, mes pateikėme trumpoje analitinėje ataskaitoje, skirtoje J.A. Prokofjevui. Jos esmė trumpai buvo tokia: įvykiai Vilniuje buvo suplanuota provokacija, kurios tikslas buvo diskredituoti Tarybinę armiją ir LKP (Lietuvos Komunistų partija – vert. pastaba) ir tokiu būdu paspartinti Lietuvos išstojimo iš TSRS procesą. Reikšmingą vaidmenį šioje provokacijoje atliko tiek TSRS, tiek užsienio valstybių specialiosios tarnybos.

Sausio 25 d. TSKP Maskvos miesto komitete įvyko miesto partijos aktyvistų susitikimas su dviem kariškiais iš Pabaltijo, kurie pateikė gana paviršutinišką vaizdą to, kas įvyko. Sausakimša salė šurmuliavo, reikalavo patraukti atysakomybėn Maskvos miesto komiteto biurą ir TSKP CK politinį biurą. Pasigirdo raginamai sukurti nacionalinį gelbėjimo komitetą ir Maskvoje. Mes dalyvavome šiame susitikime, bandėme pasisakyti ir papasakoti įvykių savo versiją. Tokia galimybė mums buvo suteikta. Po mūsų pasisakymų kažkas iš auditorijos pasiūlė balsuoti už tai, kad kalbų stenograma būtų paskelbta laikraštyje „Moskovskaya Pravda“. Publika vienbalsiai balsavo „už“. Taip atsirado pirmoji „Lietuviško sindromo“ dalis, kuri iškart buvo perspausdinta daugelyje respublikinių, regioninių laikraščių ir užsienio leidiniuose.

Straipsnio paskelbimas sukėlė itin neigiamą reakciją „demokratinėje“ spaudoje. Buvome apkaltinti, kad mes sąmoningai išpučiame Vakarų žvalgybų tarnybų problemą ir jų vaidmenį Lietuvos tragedijoje. Atsakymas į tai buvo antroji straipsnio dalis.

Labiausiai stebina tai, kad Jungtinių Amerikos valstijų pusė net nemėgino užginčyti savo specialiųjų tarnybų vaidmens. Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius TSRS Džekas Matlockas interviu „Rabočaja tribūna“ (1991-03-15) į klausimą: „Ar manote, kad yra amoralu, kai JAV kišasi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus, susijusius su Baltijos respublikomis?“ – atsakė taip: “… mes niekada nepripažinome priverstinio nepriklausomų Baltijos šalių prijungimo prie Tarybų Sąjungos, todėl negalvojame, kad šių šalių santykiai su Tarybų Sąjunga yra tik TSRS vidaus politikos klausimas”.

Atviriau ir nepasakysi!

Analizuodami tų pačių metų rugpjūčio, bet jau Maskvoje, įvykius, įsitikinome, jog jie yra identiški įvykiams Lietuvoje. Mes pateikiame tokią versiją, kurios esmė yra ši. Taip, 1991 m. sausio mėn. įvykiai Vilniuje buvo generalinė repeticija 1991 m. rugpjūčio mėn. įvykiams Maskvoje. Tik tai nebuvo valstybinio perversmo repeticija, tai buvo tik pučo imitacija, kurio tikslas buvo galutinai sukompromituoti TSKP, pasirengti TSRS ir Tarybų armijos žlugimo finalui. Šios imitacijos scenarijai ir mechanizmai yra identiški ir, greičiausiai, turi vienus ir tuos pačius režisierius!

I DALIS

Įvykiai Vilniuje parodė, kad stovime ant pilietinio karo slenksčio. To paties karo, apie kurį pastaruoju metu buvo tiek daug kalbėta. Ir štai – karas tapo realybe. Realybė, su kuria galima kovoti tik suvokiant jos neišvengiamumą. Tačiau tam reikia aiškaus proto, negailestingos analitikos ir – visos tiesos apie įvykių esmę. Ne gandų, ne mitų, ne legendų, tiesos fragmentų, sulipdytų įpinant melą ir formuojančių margaspalvį koliažą.

Šiandien, kaip ir prieš 10 metų, visuomenė „pasitiki, bet netikrina“. Tiki, bet neanalizuoja. Ir tai yra bene pats blogiausias dalykas. TSKP monopolijos palikimas yra tas, kad visuomenė siekia perduoti kažkam į rankas teisę į absoliučią tiesą .

Anksčiau šią teisę turėjo laikraštis „Pravda“. Dabar, pavyzdžiui, programa „Vzgliad“. Taigi, kas pasikeitė? Tik žodžiai?

Mūsų tyrimo tikslas – sugriauti mitus. Mūsų pranešimas skirtas paprastiems mūsų šalies piliečiams. Jei jie neišmoks mąstyti savarankiškai, jei pasitikės nors ir pačių sąžiningiausių, pažangiausiai mąstančių, pačių autoritetingiausių šaltinių vien tik žodžiais, – katastrofos neišvengsime.

Praėjusių metų patirtis parodė, kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei tos juodai baltos schemos, kurios mums buvo piešiamos. Ir į klausimą: „Kas yra blogiau?“ – disidentai ar partijos aparatas, kairieji ar dešinieji, centras ar respublikos – galima atsakyti tik vieną: „Blogiau yra visi!“

„Kairė, dešinė – kur pusė?

Minia, minia, žinok, – esi girta! ”

Oi, kaip reikia visiems, kad minia išsiblaivytų! Kitaip …

„Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“

Mūsų cituojama ištrauka priklauso Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio plunksnai. Šis pranašiškas Raskolnikovo sapnas, deja, yra daug arčiau mūsų realybės nei prieš pusmetį visuomenės protus pribloškusi Kabakovo distopija „Pabėgėlis“. Paprasti mūsų šalies gyventojai, suimkite savo galvas į rankas. Neleiskite savęs apgaudinėti! Netikėkite vien tik žodžiais! Viskas yra daug sudėtingiau, nei jūs įsivaizduojate! Ir – žymiai blogiau! Ir – neįtikėtinai niekšiškiau! Taigi ar norite sužinoti tiesą apie įvykius Vilnių?

Korporacija „Eksperimentinis kūrybinis centras“ savo ataskaitą skiria jums ir niekam kitam. Kadangi skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Taigi, mūsų atliktas tyrimas leidžia mums išsakyti keletą teiginių.

PIRMAS. DĖL PLANŲ ĮVESTI TIESIOGINĮ PREZIDENTINĮ VALDYMĄ LIETUVOJE BUVIMO. Manome, kad toks projektas buvo (o rimtas priežastis, dėl kurių jis buvo parengtas, atskleisime žemiau). Ir jei tai yra taip, tai bandymai nuslėpti tokio projekto egzistavimą yra nepateisinami niekam, įskaitant ir aukščiausią šalies politinę vadovybę. Jei tai nėra pripažįstama, teks pripažinti, kad kariškių elgesys – nusikalstamas. Turėsime toliau pripažinti, kad Lietuvos komunistų partijos ant TSKP platformos elgesys yra toks pat nusikalstamas. Turėsime pripažinti, kad prezidentas nesugeba kontroliuoti savo armijos, o generalinis sekretorius – savo partijos veiksmų. Kadangi jūs negalite paslėpti ylos maiše, o tiesa jau aiškėja (žr. „Komsomolskaja pravda“, sausio 30 d.), visa ši melo piramidė diskredituoja visus, kurie savo noru ar nesąmoningai joje dalyvauja. Tai – visa valstybė. Ir jei vyriausybės pareigūnai dėl kokių nors priežasčių nenori pripažinti šios karčios tiesos, tokiu atveju tai padaryti privalome mes. Vertinkite mūsų teiginius kaip vieną iš nepriklausomų ekspertų iškeltų hipotezių. Taigi, mes manome, kad buvo siekiama įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą Lietuvoje 1991 m. sausio antroje pusėje. Labiausiai tikėtina data – sausio 15 d.

ANTRAS. APIE TAI, KAD, MŪSŲ NUOMONE, VEIKSMŲ SCENARIJUS BUVO TIK VIENAS IR BUVO NELANKSTUS. Kad jame buvo tiek strateginių, tiek ir operatyvinių, taktinių klaidų. Svarbiausias strateginis klausimas: ar buvo įmanoma įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą tik Lietuvoje, paliekant įprastinį režimą visoje likusioje teritorijoje? Bandydami suvokti tokio scenarijaus autorių logiką, atsižvelgdami į jų požiūrį, mes, deja, esame priversti konstatuoti, kad toks sumanymas nuo pat pradžių yra pasmerktas. Ypatingos padėties režimas šiandien gali būti įvestas arba visoje šalyje, arba niekur.

Mes pereiname nuo strategijos prie operatyvinio-taktinio lygio. Kaip buvo galima, steigiant Lietuvos demokratinių jėgų Kongresą kaip „nepriklausomą“ organizaciją, tuo pačiu metu įtraukti Lietuvos komunistų partiją į Kongreso struktūrą, vėliau patvirtinti šios partijos pirmąjį sekretorių Kongreso pirmininku, pirmininko pavaduotoju – Vilniaus miesto komiteto pirmąjį sekretorių ir po viso šito bandyti išsaugoti Lietuvos demokratinių jėgų Kongresui „nepriklausomos“ organizacijos statusą?

Vėliau, kuriant Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą kaip dukterinę Demokratinių jėgų kongreso organizaciją, kaip galima buvo tikėtis, kad bet kuris nors kiek raštingas žmogus nesugebės atsekti pagal šį telefoninį pėdsaką iki mūsų „vairininko”?

Visų pirma, jei jau buvo sukurtas komitetas, ir dar gelbėjimo, tuomet būtina įvardinti šio komiteto narius. Priešingu atveju jūsų oponentai vis tiek juos įvardins ir įrašys tokiais visus, ką tik jie norės! Tai akivaizdu! Suprantame šios situacijos sudėtingumą ir pavojingumą Lietuvoje, ir atiduodame pagarbą žmonių, kurie šiandien vis dar lieka LKP gretose, drąsai. Ir, žinoma, mes nededame lygybės ženklo tarp LKP vadovybės ir visos partijos dėl atsakomybės už politines ir organizacines klaidas masto. Be to, į operaciją buvo įtraukti vadinamieji draugovininkai. Tai žmonės, kurie dėl idėjos rizikavo gyvybe. Siunčiant juos į tokią riziką, kaip buvo galima jų atsisakyti, išduoti juos jau kitą dieną po nesėkmės?! Atiduoti juos ir jų šeimas susidorojimui? Praktinis klausimas: po to, kai „Sąjūdžio“ smogikai pagal kur kas meistriškiau sukurtus scenarijus pereis į puolimą, kas gins visus šiuos kongresus, komitetus ir partijas? Atsakome – niekas!

Galime ir toliau vardyti klaidas, tačiau taupant laiką ir, kaip manome, apibūdinus situaciją iš kitos pusės, laikas apibendrinti ir pereiti prie veiksmų charakteristikos tų, kurie, kaip mes jau matome dabar, „buvo žymiai blogesni“. Esmė ta, kad suplanuota 1956-jų metų laikų dvasioje operacija suteikti brolišką pagalbą tam tikram komitetui, iš esmės yra archajiška ir visiškai neatitinka esamo politinio proceso dvasios ir kokybės. Ir pats operacijos įgyvendinimas liudija … sakykime, apie labai ir labai daug ką… Na, o dabar apie tuos, kurie priešinosi „mūsų centrui“.

TREČIAS. APIE TAI, AR TSRS PREZIDENTAS IR ŠALIES AUKŠČIAUSIA POLITINĖ VADOVYBĖ TURĖJO PAGRINDĄ TAIKYTI GRIEŽTAS PRIEMONES. Mes manome – turėjo, nes tai, ką nuo gruodžio pabaigos (iškart po to, kai prezidentui buvo suteikti nauji įgaliojimai) ruošė “Sąjūdžio” smogikai, stulbinančiai priminė liūdnai pagarsėjusią 1948 metų JAV Nacionalinės saugumo tarybos Direktyvą Nr.28/1 dėl politinio genocido prieš komunistus, vykdomo, kaip ten rekomenduojama, „vietos gyventojų rankomis“. 1990 m. pabaigoje Lietuvos radikalų planai nebeturėjo nieko bendra su politine kova nors bet kokia civilizuota prasme, nes (ir mes turime vadinti daiktus savo vardais!) politinę kovą Lietuvoje bet kokiomis politinėmis priemonėmis „Sajudis“ ir už jo esančios jėgos pralaimėjo gėdingai ir per labai trumpą laiką, pademonstruodami tuo pačiu visas mūsų vadinamųjų demokratinių jėgų ydas, t. y., nekompetenciją, nesugebėjimą valdyti demokratijos sąlygiomis, vidinius nesutarimus, intelektualinį nepakankamumą. Lietuvos radikalų pasirengimas politiniam terorui (užfiksuotas daugelyje jų dokumentų, įskaitant ir jų sudarytus sąrašus dėl „ politinės įtampos šaltinių pašalinimo“ – CŽV terminas, kuris intelektualia forma reiškia tiesioginį politinių oponentų nužudymą) yra ta „demokratijos grimasa“, su kuria turėsime susidurti artimiausioje ateityje – ir jokiu būdu ne vien tik Lietuvoje. Landsbergio laikas greitai baigsis. Kaip matome, Prunskienės laikas pasirodė neilgas. Vyksta „personalo rotacija“. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Darbotvarkėje – Raudonio „Liaudies išlaisvinimo armija”,  „Nepriklausomybės“ partija “, vadovaujama V. Čepaičio, kuriam ne tik Prunskienė, bet ir Landsbergis – išdavikai. Pagaliau atvirai teroristinės fašistinės organizacijos. Tai šių dienų politinė Lietuva! Štai kam reikia baigti kuo greičiau su demokratija, štai kas skuba pereiti prie teroro, diktatūros, kurioje vadovautų  nacionalistinė administracinė, pagal formą (struktūrą) bolševikinė ir fašistinė (pagal ideologija) partija, apie kurią kalbėjo V. Čepaitis. Virš Lietuvos tikrai sklando  fašizmo šmėkla. Ar tik virš jos? Ten (ir ar tik ten?) tikrai galėjo atsirasti (atsižvelgiant į didžiules ginkluotų žmonių pajėgas su partijos bilietais kišenėse iš vienos pusės ir fašistinius padalinius iš kitos pusės) … ne, ne Tarybinė  Burokevičiaus Lietuva ir ne nepriklausomą Landsbergio Lietuva … Ir ne Prunskienės specialioji ekonominė zona… Tik didžiulė broliška kapavietė, į kurią būtų gulę lietuviai, rusai, komunistai ir nacionalistai, ir pora milijonų „šiaip sau, dėl viso pikto“, kaip dainuoja Kim’as. Pora milijonų žmonių, visiškai nesidominčių politika; ir atsižvelgiant į Ignalinos AE,  įvairias skirtingos orientacijos teroristines grupuotes, vienodai viskam pasirengusias, ir dabar Lietuvoje madingą šūkį „Visą atominės elektrinės energiją – kovai su TSKP“, gali atsitikti kažkas baisaus, kas sukeltų realią grėsmę … na, tarkim, tik Šiaurės Europai. Kyla klausimas: kodėl nebuvo galima visa tai pasakyti tiesiai šviesiai? Ir atkurti konstitucinę tvarką atvirai, sąžiningai, prezidento vardu, informuojant apie tai JTO, pateikiant skaidrią motyvaciją ir neįtraukiant čia nei visuomeninės politinės organizacijos, kuriai vis dar sapnuojasi vadovaujantis vaidmuo, nei draugovininkų, o tik tuos, kurie už savo darbą gauna atlyginimą ir kurių profesinė bei pilietinė pareiga yra užtikrinti saugumą ir užkirsti kelią neleistiniems pagal visas tarptautines normas savivalei. Kodėl tai nebuvo padaryta, nors to visi tikėjosi ir visi tai būtų pateisinę. Ar mes tokiu būdu bandėme išsaugoti Prezidento autoritetą? Bet, atleiskite, M. Gorbačiovo autoritetui nieko negalėjo būti  blogiau nei tai, kas įvyko Lietuvoje. Kas netiki – tegu jie pažvelgia į Lietuvos barikadas, kurios ten stovės dar porą mėnesių ir bus viso pasaulio foto ir televizijos filmavimo objektu (žinoma, išskyrus mūsų „nepriklausomos“ tarybinės televizijos, įskaitant „Vzgliad“, „Penktasis ratas“, „600 sekundžių“ ir pan.). Ten prezidentas yra pristatomas kaip šėtonas, velnias su iltimis, pragare degantis nusidėjėlis, Judas. Iš esmės visa šio barikadų dekoro paskirtis ir yra tik ta, kad tokių plakatėlių būtų galima pakabinti maksimaliai daugiau, kad visas pasaulis galėtų pamatyti. Ar tai padidina autoritetą? Arba tai, kad Vyriausiasis vadas nežino, ką daro jo ginkluotosios pajėgos? Arba tai, kad tokiu atveju jis būtų priverstas atsiriboti nuo jų ir taip sukelti teisėtą šių jėgų pasipiktinimą, o ateityje – kruviną maištą ir tikrą karinę diktatūrą? Arba tai, kad jis šiose barikadose yra vadinamas … Tačiau šis klausimas nusipelno atskiro svarstymo.

Išvada. Lietuvoje buvo pakankamai pagrindo imtis skubių priemonių, tačiau priemonės buvo naudojamos arba akivaizdžiai nemokšiškai, arba tiesiog provokuojančiai.

KETVIRTAS IR PAGRINDINIS. APIE TAI, KAD CENTRO PARENGTAS YPATINGŲ PRIEMONIŲ TAIKYMO LIETUVOJE PLANAS Į LANDSBERGIO IR JO APLINKOS RANKAS PATEKO, MŪSŲ DUOMENIMIS, NE VĖLIAU NEI 1991 m. SAUSIO 3 D. Į Lietuvą nedelsiant buvo iškviesti aukštos klasės specialiųjų tarnybų specialistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir JAV. Mes įvardinsime tik du vardus: Linas Kojelis, anksčiau dirbęs Reagano Nacionalinio saugumo taryboje, ir Eiva, kuris koordinavo „žaliųjų berečių“ (JAV specialiosios pajėgos, kurių specializacija, be kita ko, yra diversijos, sabotažas, pogrindinė veikla ir kitos sudėtingos operacijos, kurių vykdymui būtina „aukšta“ kvalifikacija) veiklą Afganistane. Tikroji grupės sudėtis yra kur kas platesnė, o Lietuvos struktūras rengiančių instruktorių skaičius, mes manome, viršijo šimtą. Tačiau „banginiai“ buvo pakviesti didžiajam žaidimui. Beje, tuo pačiu metu, po humanitarinės pagalbos priedanga, buvo importuojami moderniausi ginklai – nuo „Stinger“ tipo raketų iki padidinto mirtingumo kovinių ginklų, kuriems desantininkų šarvuotos liemenės su titano plokštėmis, deja, jau vakarykštė diena. Siunčiant žmones į mūšį su tokia ginkluote, laikas pasirūpinti apsauga iš keraminių pluoštų, kurie „atlaiko“ snaiperio šūvius ir specialius „žaliųjų berečių“ ginklus. Taigi, Lietuvoje CŽV pradėjo kontržaidimą.

Dėmesio! Mes jau turime keturis etapus. Pirma – Lietuvos ekstremistų pasirengimas pradėti politinį terorą, po to, tarkime, neadekvatūs centro atsakymai, kuriuos iššaukė šis pasirengimas, dar po to – išdavystė, už kurią baudžiama išimtinai aukščiausia bausme, ir slaptų planų atidavimas Lietuvos teritorijoje veikiančioms specialiosioms tarnyboms ir kovojančioms jokiu būdu ne už TSRS vientisumo išsaugojimą, ir, pagaliau, šių specialiųjų tarnybų, kuriose Landsbergis yra tik politinis tenoras, giedantis savo ariją pagal kitos šalies natas ir su užsienio šalies orkestru, kontržaidimą.

PENKTAS. APIE KONTRŽAIDIMĄ. Sausio 9 dieną buvo numatytas Lietuvos komunistų partijos mitingas dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo, kurio metu turėjo būti, matyt, paskelbtas raginimas M. Gorbačiovui pagaliau praregėti ir atgauti protą .

Sausio 7-oji buvo stačiatikių Kalėdos. Šioms Kalėdoms laisvadieniai nebuvo numatyti, buvo pasiūlyta juos prijungti prie eilinių atostogų, nors per katalikiškas Kalėdas davė dvi laisvas dienas. Tokiu būdu buvo sumodeliuotas ne tik nacionalinis, bet ir konfesinis konfliktas (klausimas demokratams iš stačiatikių dvasininkų – ar jie negalėjo stoti ginti parapijiečių interesų?). Apskritai psichologinio spaudimo rusų tautybės gyventojams klausimas Lietuvoje nėra toks jau paprastas, kaip tai bando parodyti tiek „Rusijos patriotai“, tiek ir „vakarietiškos orientacijos demokratai“. Pavyzdžiui, šio straipsnio autoriai Lietuvoje buvo sutikti draugiškai, nors jie ir kalbėjo rusiškai, ir net paklausti, kaip rasti kelią į Lietuvos komunistų partijos centrinį komitetą, žmonės atsakė išsamiai ir labai maloniai. Restoranuose, viešbučiuose, mažmeninės prekybos vietose nėra jokio nacionalinio konflikto, apskritai grubių įžeidimų dėl etninių priežasčių nėra net užuominų. Žmonės, beje, pradeda susimastyti, kas čia vyksta. O grėsminga Lietuvos visuomenės skilimo valanda yra netoli, oi, kaip netoli. Ir yra žymiai, pabrėžiame, grėsmingesnė už visą TSRS tankų galią.

Kalbant apie spaudimą nevietiniams Lietuvos gyventojams yra pats laikas kalbėti apie vykdomą su iš pirmo žvilgsnio pabrėžtinai korektišku „naujos vyriausybės“ veidu psichologinį karą itin rafinuotais metodais. Nepaprastai panašiais į tuos, kuriuos rekomenduoja CŽV psichologinio karo ekspertai. Norėčiau tikėti, kad tai sutapimas. Jie keičia, pavyzdžiui, lenteles dviem kalbomis (lietuvių ir rusų) į lenteles viena kalba (žinoma, lietuvių). Ir tai niekam nesukelia jokio pykčio.

O kai rusiškas tekstas užtepamas juodais dažais lentelėje su dviem kalbomis – tai yra visai kita. Tai yra tiesioginis ir sąmoningas įžeidimas, kurį daro valstybės pareigūnai naudodami pinigus ir išteklius, kurie, be kita ko, susidaro iš mokesčių į Lietuvos biudžetą, mokamų ir rusakalbių gyventojų. Ir tokios piktybiškos juodos dėmės ant lentelių sugniuždo, įsiutina, sukelia norą atsakyti tuo pačiu būdu. Ir tokių “mažų smulkmenų” yra tiek daug, jos yra tokios „sistemiškos“, kad nejučia kyla eretiška mintis apie egzistavimą kažkokio „intelektualinio rėmėjo“, kuris visas šias smulkmenas organizuoja į psichologinį karą. Tegul tarptautinė komisija tuo pačiu apsvarsto ir šį klausimą. Ir tegul atsako – ar atsitiktinai sausio 7 d., tai yra per stačiatikių Kalėdas, nebuvo suteikta laisva diena? Ir – ar atsitiktinai likus kelioms dienoms iki Kalėdų buvo smarkiai pakeltos vadinamųjų biudžetinių darbuotojų algos, tai yra daugiausia lietuviams, „baltiesiems“ inteligentams, valdininkams ir pan. Ir ar tai atsitiktinumas, kad tik apsaugojus šią gyventojų dalį, prasideda stulbinantis kainų kilimas 4-5 kartus. Ir kada? Lygiai sausio 7 d., ne anksčiau ir ne vėliau, ir ar nėra per daug sutapimų vienu metu? Gamyklų darbininkai gauna žinią, kad pusryčiai nuo šiol kainuos 3–4 rublius, pietūs – 4–5 rublius, o atlyginimai nebus didinami arba jie bus keliami kada nors, tolimoje ateityje. Bet yra gerai žinoma, kad darbininkas ilgai galvoja, ar pasiimti jam pietus už 1 rublį. 20 kapeikų ar 1 rub. 35 kapeikas. Ir jei taip, tai buvo žinoma, ką toks padidėjimas sausio 7 d. galėjo iššaukti. Mes negalime patikėti tokiu atsitiktinumų sutapimu. Mes po šiuo atsitiktinių sutapimų kratiniu matome puikių specialistų puikiai parengtą kontržaidimą. Jis pasiekė savo tikslą, tas aukščiausios kvalifikacijos specialistas-sovietologas iš „Rand Corporation“ ar Lenglio. Jis apskaičiavo viską. Ir jei pragaras egzistuoja, tai šis vaikinas turės ten degti iki antrojo atėjimo.

Taigi sausio 7-ąją – šoko terapija, 8-ąją – maištas, būtent maištas. Prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos atėjo tos gamyklos, kurių niekada nebuvo galima pakelti politinei veiklai, atėjo elementas, sakykime tiesiai šviesiai, beveik deklasuotas, kuris ilgą laiką buvo spaudžiamas, jam buvo spjaudoma į veidą juodomis dėmėmis ant lentelių ir iš jo buvo tyčiojamasi visais kitais jėzuitiškais būdais. Ir jis ėjo daryti tai, ką galėjo, tai yra, šaukti „Šalin“, „Gėda“, „Duonos“, o kartais ir dar baisesnius dalykus, ypač kai jis buvo provokuojamas, o jis buvo išprovokuotas.

Minioje landžiojo žmonės, kurie kišo megafonus moterims ir, tiesą sakant, žinojo, kam duoti, ir iš ten sklido necenzūriniai prakeiksmai. Ir visa tai filmavo viso pasaulio televizijos studijos (kaip jos ten atsidūrė ir kodėl?)… Ir čia kyla esminis klausimas, kuris labai stipriai nulems mūsų politinį gyvenimą per ateinančius šešis mėnesius, būtent: „Ar ne tos pačios struktūros duoda įsakymus ir kairei, ir dešinei? 1991 m. sausio 8 d. prie įėjimo į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą milicijos kažkodėl nebuvo. Paprastai visada būdavo. Minia įžengė į kiemą. Jai kelias nebuvo užblokuotas. „Ten“ jie daužė stiklus, nuplėšė duris, veržėsi į pastatą. Išprovokuoti, vilties netekę žmonės. Kam to reikėjo? Ir kodėl? Todėl, kad vėliau, nuleidus kainas, galima būtų pašalinti nepageidaujamą? Prunskienę (arba Ryžkovą?), Sobčiaką (ar Popovą?). Ir jeigu reikės – ir Gorbačiovą, ir Jelciną! Bet kurį, kuris nepageidaujamas. Ir ar čia nederėtų prisiminti Italijoje vykusios įtampos strategijos, kuri 70-aisiais labai greitai ėmė rausvėti (kaip ir Lietuva dėl bukaprotiškos Landsbergio veiklos)? Tada CŽV įjungė vadinamąją „įtampos strategiją“, jų žmonės buvo infiltruoti į raudonojo judėjimo radikaliąją dalį. Buvo sukurtos teroristinės organizacijos – „raudonosios brigados“, kurios buvo panaudotos vykdyti provokacijas siekiant sumažinti kairiųjų socialistinių jėgų reitingą, taip konsoliduoti dešiniuosius, nuversti centristus. (O jei jie stipriai priešinasi, tada galima ir nužudyti. Prisiminkime Aldo Moro pavyzdį!) Bet grįžkime į Lietuvą: išdaužė langus, išplėšė duris, pylė darbininkus verdančiu vandeniu, pakeitė kainas, nuvertė Prunskienę … Visa tai yra ne esmė, svarbiausia – visai šaliai ir visam pasauliui paskelbė, cituojame: „Girti po savo stačiatikių Kalėdų rusai bandė nuversti teisėtą Lietuvos tautos valdžią“.

Taigi, tai reiškia, kad jie iš anksto paruošė datą ir „išspaudė“ iš jos viską, ką galėjo. O kas didesnis niekšas: engiama, metų metus gyvenanti bendrabutyje moteris su savo nešvankiais prakeiksmais, ar rafinuotas intelektualas, kuris visa tai taip gerai apskaičiavo?

Tada, sausio 8 d., prasidėjo “Landsbergio telemaratonas”. Jis šaukė, transliavo, keikė, ragino, kaip talentingas aktorius, pagal iš anksto parengtą scenarijų. Jis monospektaklius surengė ne kartą. M.S. Gorbačiovas TSRS Aukščiausiojoje Taryboje kalbėjo tiesą. Tuo metu viešoje erdvėje iš tiesų vyko kažkas nepaprasto. Buvo nuspaustas iki dugno pagrindinis pedalas – nacionalinis. Buvo išsamiai su detalėmis aprašytas visas tarybinės okupacijos siaubas, žmonės buvo raginami didvyriškai pasiaukoti: „Tas ne lietuvis, kuris nepralies kraujo“. Vietoje demokratijos, racionalaus ekonominio mechanizmo, ėjimo į pasaulio civilizaciją idėjų staiga buvo išmestos idėjos, kurios savo dvasia buvo tapačios klasikiniam nacionalsocializmui: „Viena žemė, vienas kraujas, vienas fiureris!“ Ir jie nusekė paskui jas. Tačiau neperdėkime tokio pripažinimo spontaniško pobūdžio. Judėjimas iš Kauno į Vilnių buvo gausiai skatinamas ir pinigais, ir narkotikais, ir alkoholiniais gėrimais. Priklausydamas Kauno klanui, Landsbergis ieškojo palaikymo savo, taip sakant, teritorijoje, kviesdamas savo žmones.

Tam buvo panaudota viskas – nuo respublikos „šešėlinės“ ekonomikos iki smurto ir visiškos apgaulės. Pasak liudininkų, į būsimos katastrofos vietą buvo vežami Lietuvos vaikai iš Varėnos, Trakų ir Ukmergės vaikų namų. Dėl suprantamų priežasčių nenorėdamas būti įvardytu (ir turėdamas tam teisę, skirtingai nei Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai), vienas eilinis lietuvis mums sakė, kad jo dukra nuėjo į koncertą, po kurio ji ir kiti jaunuoliai buvo kviečiami vykti į diskoteką nemokamais autobusais su galimybe laimėti prizus. Diskoteka, žinoma, buvo žadama taip pat nemokama. Jie buvo atvežti į būsimo kraujo praliejimo, kuris taip pat jau buvo suplanuotas!, zoną, ir išmesti į minią.

Nusilenkime prieš žmogaus sielvartą. Prieš nekaltas visų šių politinių žaidimų aukas! Ir paklauskime savęs: ar mes norime, kad mūsų berniukai ir mergaitės visoje šalyje, lydimi gražių žodžių ir kvietimų į diskotekas, būtų viliojami į autobusus, išstumiami į minią ir metami po kulkomis?

ŠEŠTAS. APIE TAI, KUR BUVO LKP VADOVYBĖ. Kartu su tauta, nors ir apgaudinėjama, ir provokuojama, arba specialiais lėktuvais besiblaškanti tarp Maskvos ir Vilniaus, ar budinti prie vyriausybinio ryšio telefonų ir laukianti vadovybės nurodymų.

Mūsų žiniomis, sausio 8 d. LKP vadovybė su tauta nebuvo. Jie nenorėjo organizuoti spontanišką maištą ir paversti jį politine akcija, tiksliau, negalėjo. Kodėl? Taip, dėl tos priežasties, kad LKP mitingas buvo numatytas sausio 9 d. Šie aparato darbotuojų refleksai ir sudarė tą įvestinę informaciją, kuria CŽV tinkamai pasinaudojo. Ir tiksliai 9 dieną 16 valandą, pagal jau pasenusį(!) tam momentui planą žmonės išėjo į aikštę. Ir šūkiai buvo parašyti iš anksto, o juose – jokios ekonomikos, jokios reakcijos į kainas. Ir tai buvo nustatyta nuo pat pradžių, pagal tą pačią schemą, kuria mes pradėjome savo analizę – dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo. Bet jis jau tuo metu niekam nerūpėjo. Kaip sakoma, matau, kas duota, bet elgiuosi su tuo, kaip nurodyta. Ir jei 16 valandą mitingą planavo LKP, tai 15 valandą netoliese, toje pačioje aikštėje, Landsbergis pradėjo savo mitingą. O kai ėmė savo iš anksto paruoštas kalbas sakyti kalbėtojai iš LKP, jų niekas neišgirdo, nes Landsbergio specialiai tam paruošta skandavimo grupė jų kalbas užgožė, o ant stogų to paties Landsbergio pastatyti žmonės daužė metalinius skydus keldami triukšmą.

SEPTINTAS. APIE TAI, KAD SAVO PASIRENGIMO VEIKSMŲ PLANĄ PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI TURĖJO IR KARIUOMENĖS PADALINIAI, MES MANOME. 1991 m. sausio 11 d., vykdydami TSRS prezidento įsaką dėl sąjunginio turto apsaugos, jie pradėjo saugoti partijos leidyklos ir SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti – vert. Past.)  centrinio komiteto, kuriame įsikūrė Krašto apsaugos departamentas, pastatą. Pagal tos pačios sausio 11 dienos logiką televizija taip pat turėjo būti perimta apsaugai. Bet perėmimas apsaugai nebuvo įvykdytas, nes respublikos valstybės saugumo organai gavo informacijos, tiksliau, dezinformacijos, kad esą „ten“ yra didelis būrys ginkluotų „kadininkų“ (iš tikrųjų objektas tą dieną praktiškai nebuvo saugomas). Tai leido Landsbergiui atlikti manevrą ir iš tiesų atsiųsti ten smogikus.

AŠTUNTAS. APIE TAI, KAIP DEMOKRATINIŲ JĖGŲ KONGRESAS, KURIAM VADOVAVO LKP PIRMASIS SEKRETORIUS M. BUROKEVIČIUS, SAUSIO 11 D. IŠSIUNTĖ RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIAI TARYBAI DARBO KOLEKTYVŲ IR DEMOKRATINIŲ JĖGŲ ULTIMATUMĄ.

Pasibaigus ultimatume, kuriame buvo reikalaujama atsakyti į TSRS prezidento kreipimąsi sutikimu ir nedelsiant atkurti Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijos veikimą respublikos teritorijoje, nurodytam terminui, buvo paskelbta apie Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto (LNGK) sudarymą, tai yra, buvo sukurta paralelinė valdžios struktūra.

Kartojame: nuo pat LNGK įkūrimo jo sudėtis nebuvo viešinama, tai jam sukūrė pogrindinės, antikonstitucinės savo prigimtimi organizacijos įvaizdį. Kartojame: nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad už LNGK stovi LKP. Taigi, bet kokiu atveju konfrontacija vystėsi ne pagal „Aukščiausia taryba prieš tautą“ schemą, bet pagal „Aukščiausia taryba prieš komunistus“ schemą.

DEVINTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 13 D. NAKTĮ VILNIAUS MIESTO KOMITETO PASTATE LABAI NERVINGOJE APLINKOJE BUVO VYKDOMOS ORGANIZACINĖS PRIEMONĖS PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI RESPUBLIKOJE. Pagal mūsų turimą informaciją, skubiai buvo rengiami darbininkų draugovių būriai, buvo atjungtas ryšys. Kai kelios dešimtys darbininkų susirinko į miesto komiteto pastatą, jiems buvo įteikta iš anksto parengta Nacionalinio gelbėjimosi komiteto peticija. Joje buvo reikalaujama respublikos Aukščiausiosios Tarybos atsistatydinimo.

Kai darbininkai ėjo įteikti šią peticiją į Aukščiausią Tarybą, pakeliui juos užpuolė Sąjūdžio bei KAD smogikai ir ėmė juos mušti.

DEŠIMTAS. APIE TAI, KAD TIE PATYS SUMUŠTI DARBININKAI LNGK NURODYMU BUVO NUSIŲSTI PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO IR TUO PAČIU METU LNGK PATEIKĖ PRAŠYMĄ VILNIAUS GARNIZONO VADOVUI SUTEIKTI PAGALBĄ .

Remiantis turima informacija, garnizono daliniai ir respublikos valstybės saugumo darbuotojai nedalyvavo šturmuojant televizijos bokštą. Vėlai vakare jiems buvo įsakyta trauktis. Operacijoje dalyvavo oro desanto divizija, pavaldi TSRS VSK (KGB). Kariuomenės daliniai nedarė vaizdo įrašo, todėl neįmanoma atkurti tikrą vaizdą. Yra duomenų, kad šaudoma buvo ne tik į desantininkus, bet ir į civilius gyventojus, kai kurie iš jų (kaip jau sakėme) buvo atvežti į vietą apgaule arba panaudojus jėgą. Akivaizdu, kad Landsbergio patarėjai iš anksto numatė kraujo praliejimo galimybę, nes jau tuo metu, televizijos bokšto šturmui dar nesibaigus, iš autonominių radijo stočių eteryje buvo transliuojami iš anksto paruošti įrašai įvairiomis kalbomis apie tai, kad „Vilniuje buvo pralietas kraujas ir įvykdytas karinis perversmas“. Bet tokiems duomenims besąlygiškos tiesos statusas gali būti suteiktas tik atlikus tyrimą, kurį Lietuvos valdžia, neaišku, ar atliks, o jei ir atliks, tai tik po tragedijos aukų laidotuvių. Taigi ko jie bijojo, kodėl neleido dalyvauti tyrime „svetimiems“? Jei viskas būtų taip, kaip jie siekia pateikti, mes įsitikinę, dar prieš laidotuves jie būtų laiku sušaukę specialistus iš visos šalies. Juk jie būtų tik patvirtinę „kariuomenės nusikaltimus“.

VIENUOLIKTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 11 d. PABĖGO INFORMUOTI DARBUOTOJAI, KURIE, MATYT, IR PERDAVĖ LANDSBERGIUI DOKUMENTUS. Centrui tokiu būdu buvo duota žinia, kad vykdomos operacijos planas Landsbergiui buvo žinomas. Manome, kad Centras reagavo į tai įjungdamas „stop-kraną“. Štai kodėl kariuomenė pasielgė taip „keistai“. Belieka tik išaiškinti, kodėl jie apskritai ėmėsi veiksmų. Buvo (mes manome, provokuojanti!) informacija, kad televizija ruošiasi kviesti Lietuvos žmones ginkluotam sukilimui. Buvo platinama nuostata, kad iš šio „objekto“ galimai bus paviešintas raginimas įvykdyti „ilgų peilių“ naktį, nuskambės kvietimas smurtauti prieš politinį oponentą. Manome, buvo klaida suteikti tokią reikšmę panašiems įtarimams. Vargu ar Landsbergis būtų tai padaręs, ir visiškai neįmanoma, mes manome, kad jam būtų davę tokią sankciją konsultantai iš CŽV. Jei tokie dalykai būtų prasidėję, tai jis būtų praradęs viską, ką sugebėjo „uždirbti“ nuo sausio 7 dienos.

DVYLIKTAS. APIE TAI, KAD GALIAUSIAI PASIRODĖ (VIETOJE APYGARDOS KARIUOMENĖS) JAU VSK (KGB) PAVALDŪS ORO DESANTO DALINIAI. Desantininkams, skubiai, be žvalgybos ir pasiruošimo, permestiems įvykdyti labai siaurą užduotį (užimti „pavojingą“ televiziją), buvo duotas įsakymas, esant reikalui, šaudyti tik „objekto viduje“. Desantininkai įsakymą vykdė . Taip, kai buvo nužudytas jų karys, jie nelabai buvo panašūs į elegantiškus „bobius“ (britų policininkus – vert. past.). Bet mes manome, kad anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, jog vis dėlto šioje siaubingoje situacijoje jie elgėsi kilniau nei derėtų. Kur kas mandagiau (jei toks žodis apskritai čia tinka), nei, pavyzdžiui, „žaliosios beretės“ ne mažiau suverenioje Panamoje. Yra duomenų, kad buvo šaudyta iš per didelio aukščio, sprendžiant pagal sužeidimų tipą. Yra duomenų, kad buvo šaudoma iš taškų, kur apskritai jokių desantininkų nebuvo. Ką daryti, jei šie duomenys bus patvirtinti? Ką tada pasakys mūsų demokratai, kurie taip skubiai viską pasmerkė, taip neapgalvotai greitai sudėjo taškus virš “i”? „Politika“ yra tokia pat purvina, kaip šiandien purvini  šaligatviai Tverskajos gatvėje. Ir į šią „damą“ galima kreiptis žodžiais, kuriuos Pierre’as Bezuchovas pasakė savo žmonai Helene: „Kur tu, ten  ištvirkavimas, blogis!“. “Žaliąsias beretes” treniravęs Eiva yra profesionalas, o ne taikos balandis. Jis „padarys“ tiek lavonų, kiek reikia. Ir ten, kur reikia. Mes jam, dirbančiam kitos valstybės labui, visiškai abejingam ir Landsbergiui, ir Gorbačiovui, rusams ir lietuviams, kurie jam ir jo kolegoms yra vienodi čiabuviai, laukiniai, barbarai, neketiname priekaištauti. Skirtingai nei mūsų demokratams, kurie, atrodo, atstovauja mūsų bendrai valstybei.

Ir – būtent šia prasme – apie „pravardes“, kuriomis yra gausiai “apdovanojamas” mūsų prezidentas, teisėtas, atrodytų, bendros mūsų valstybės vadovas. Ne, kalbame ne apie „garbę ir orumą“ … Ir ne apie įsakus. Čia kalbama apie daug rimtesnius dalykus. M.S. Gorbačiovas šiomis pravardėmis siejamas su Irako prezidentu. Tai nėra smulkmena. Tai apgalvota, labai niekinga geopolitika. Jei Lietuva yra Kuveitas, TSRS yra Irakas, Gorbačiovas yra Husseinas, tai kas tokiu atveju yra „koalicijos pajėgos“? Čia galima daryti nuolaidas (visų pirma teritorines) Rytų Europos kaimynams ir visiems įskiepyti, kad TSRS kariuomenė nėra armija, partija nėra partija, bet viskas bendrai yra savivalė ir terorizmas, o Gorbačiovas nekontroliuoja situacijos. Ko tuo siekiam? Sukelti Tamsius laikus!

Priminsime – viskas baigėsi Mininu ir Požarskiu. Ir Lenkijos karalystė tapo Rusijos imperijos dalimi. Klausimas tikrai demokratiškoms jėgoms Lietuvos visuomenėje, klausimas tikriems nepriklausomos ir draugiškos Rusijai Lietuvos valstybės šalininkams: „Ar šioje „huseiniškoje raganų puotoje“ nejaučiate grėsmės Lietuvos suverenitetui nei kiek nemažesnės, nei šiame tragiškame incidente? Pagalvokite!”.

Galiausiai, pagrindinis klausimas mūsų visuomenei, tas klausimas mūsų visuomenei, dėl kurio ir buvo parašytas šis straipsnis:

Nejaugi ponas Eiva yra teisus ir mes visi esame – čiabuviai?

II DALIS

Tik pagal paskelbtą informaciją, turinčią savo oficialų šaltinį

Vietoje pratarmės

Straipsnyje „Mūsiškiai pradeda ir pralaimi CŽV“, paskelbtame „Maskvos naujienose“ (1991 m. vasario 17 d. Nr. 7), mes buvome sukritikuoti. Nėra nei laiko nei jėgų į kritiką atsakyti. Ir neatsakyti – taip pat negalima, nes struktūrinė T. Jachlakovos straipsnio analizė, kur „analizuojamas“ mūsų publikacijos „Lietuviškas sindromas“ („Moskovskaya pravda“, 1991.02.01), leidžia teigti, kad mes turime tipišką vidutinės pseudodemokratinės žurnalistikos pavyzdį. O jei yra  taip,  tai yra pagrindas pateikti savo analizę. Ir tokią, kurios visuomenei reikia ne mažiau, gal būt net daugiau, nei reikalinga tiesa apie Lietuvą. Tokiu būdu mes sujungiame šias dvi temas. Pagrindiniai aptariamo žanro, kurio pavyzdžiu yra atsakymas į mūsų straipsnį, bruožai, mūsų nuomone, yra šie.

Pirma. Nėra absoliučiai jokios straipsnio kritikos. Tai yra, nėra jokios mūsų straipsnio turinio ir aptariamų jame versijų, hipotezių ir faktų analizės. Mes tai vadiname terminu „anti-diskusija“, kuris reiškia kategorišką nenorą laikytis pagrindinės diskusijos taisyklės – oponento pozicijos analizė, bandymas suprasti jo požiūrio logiką. Po kurių tik ir turėtų sekti klystančio oponento „sutriuškinimas“.

Antra. „Anonimiškumas“. Mūsų vardai yra gerai žinomi. Tai nėra pirmas kartas, kai mes skelbiame savo straipsnius, o vienas iš mūsų yra ne tik „Moskovskiye novosti “autorius, bet ir oficialus ekspertas“, ką patvirtina jam išduotas pažymėjimas su antspaudu ir parašu. Taigi, kalbame apie atvirai demonstruojamą anonimiškumą, kuris, pagal visus pasaulyje priimtus standartus, yra … na, švelniai tariant, „antiaristokratiškos“, „antielitinės“ tendencijos žurnalistikoje simbolis.

Trečia. „Asociatyvinė konotacija arba prasimanytas kontekstas“. Mes leidžiame jums pasirinkti bet kurį iš šių terminų. Nereikalausime būtinai pasirinkti pirmąjį, nes pagal tarptautinius standartus jis priskiriamas psichologinio karo kategorijai. Jei ne leidinio autoriui, tai bent jau laikraščio vyriausiam redaktoriui yra žinoma, kad tai prieštarauja termino „demokratinė spauda“ tarptautinio apibrėžimo kanonams. Todėl susikoncentruokime ties „prasimanyto konteksto“ samprata. Ką tai reiškia? Susirenka „į vieną krūvą“ visi, kurie kalba apie CŽV. Deputatas Blochinas, „Guardian“, Polozkovas, Alksnis, Jazovas ir „Lietuviško sindromo“ autoriai. Tuo pagrindu daroma išvada, kad jie visi yra lygūs vienas kitam. Nes visi rašo apie tą patį! Apie CŽV! Tuo pačiu metu sąmoningai nutylima, kuris iš šių asmenų „ką tiksliai sako“! Ne ką – bet kas! Kadangi nė vienam iš „konservatorių ir retrogradų“ negali būti uždrausta gilintis į šią temą, tai bet kuriam iš autorių, norinčių analizuoti CŽV veiklą rimtai, atimama teisė tai daryti. Kyla klausimas – ar tai nėra CŽV iškėlimas už kritikos zonos ribų? Ir dar. Visi žino, kad „Atminties“ lyderis D. Vasiljevas nuolat kritikuoja TSKP. „Moskovskiye novosti“ vyriausiasis redaktorius ir keletas labai gerbiamų šio laikraščio autorių, tame tarpe ir, pavyzdžiui, E. Bonner, taip pat kritikuoja TSKP. Ar tai leidžia teigti, jog E. Bonner yra tapati D. Vasiljevui? Iš anksto atsiprašome Elenos Georgievnos, tačiau manome, kad būtina pademonstruoti prasimanyto konteksto metodo ir visų neišvengiamai atsirandančių iš to išvadų absurdiškumą, kai tik šiuo metodu pradedama naudotis nuosekliai. Norime atkreipti „Moskovskiye novosti“ redaktoriaus dėmesį į tai, kad tendencija naudoti šį „kelią į tiesa“ jo laikraštyje  stiprėja. Esame profesionalai ir galime, žinoma, jeigu bus tam užsakymas, (kaip ir visiems mūsų, kaip korporacijos ekspertų, darbams) pateikti jam analitinę medžiagą, parodančią šios tendencijos stiprėjimo greitį ir mastą. Mes netgi galime parengti atitinkamas rekomendacijas (sutartinė kaina – 25-50 tūkst. rublių). Beje, mes jums primename, kad Stalinas ir Hitleris buvo pagrindiniai tokio „apibendrinimo“ metodo mėgėjai. Pavyzdžiui, Stalinas nurodydavo į panašias „ištraukas“ iš Trockio ir Kautskio kalbų ir tuo remdamasis teigė, kad Trockis yra lygus Kautskiui. Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Mes su malonumu kviečiame Jegorą Vladimirovičių į teatro “Ant lentų“ spektaklį „Stenograma“, kur tokio pobūdžio psichotechnologijos yra labai rimtai nagrinėjamos. Ir kuriame keliame klausimą, kas yra psichologinis teroras kaip fizinio teroro pranašas.

Ketvirta. Tiesioginis įskundinėjimas – su kaltinimu, kad mes rezgame sąmokslą prieš partiją. Kartu ir prieš Vakarus! Kaip žemai reikia pulti, kad CŽV būtų galima prilyginti Vakarams! Juk pusė Vakarų (ir Amerikos) publicistikos yra užpildyta prakeiksmais CŽV. Ir nieko, jie ištveria. Tik TSRS tai kažkodėl yra tabu. Ar turėtume vertinti tai kaip „Moskovskiye novosti“ poziciją –  „Kas ne su CŽV, tas prieš mus!“? Juokinga ir dėl antipartinės veiklos. Esame TSKP nariai, todėl ypač griežtai kritikuojame savo partijos klaidas ir neteisingus sprendimus. Bet mes nepaliekame partijos.

Kalbant apie užuominą dėl antivakarietiškos ir antipartinės „sumos“ , perspėjame, kad informacinės blokados laikas baigėsi. Esame pasirengę iš esmės nuodugniai nagrinėti 70-ųjų istoriją – be juodų skylių ir baltų dėmių, iškeliant daugybę temų ir figūrų, veikusių tuo metu. Mes tiesiog galvojame, kad yra svarbesnių temų.

Penkta. Priešo demonizavimas. Kyla natūralus, atrodytų, organiškas klausimas: iš kur ekspertai gavo tokią specifinę informaciją? Tiesą sakant, bet kuris žurnalistas žino, kad toks klausimas yra šiurkštus profesinės etikos pažeidimas. Ne kartą įrodyta, jeigu „kažkokie bevardžiai ekspertai“ dirba Jazovo-Alksnio aplinkoje, tai čia viskas yra leistina. Tai yra siaubinga klaida! Jei Jegoras Vladimirovičius Jakovlevas netiki spektaklio „Aš“, sukurto pagal Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio pasakojimą „Užrašai iš pogrindžio“, autoriumi, tai tegul jis paklausia savo autoriaus, eksperto ir, žinoma, žmogaus, kuriuo jis pasitiki, – Jurijaus Karjakino, kuo baigėsi tas “viskas leidžiama“. Kad ir kas būtų tie ekspertai, net šėtono agentai, su jais derėtų bendradarbiauti, bent formaliai, kaip ir su visais jums draugiškais demokratais – ne dėl ekspertų, o dėl savęs. Kad savęs nesusitepti! Kas tu toks, kad užduodi tokius klausimus? Na, jei iš esmės, tai iš kur, pavyzdžiui, informaciją gauna ta pati Jelena Bonner? Tegul ji pateikia, pavyzdžiui, savo šaltinius „Literaturnaya Rossija“ vyriausiajam redaktoriui. Juokinga, ar ne? Be to, „kairioji demokratinė spauda“ savo šaltinius turi visur: ir kariuomenėje, ir KGB, ir partijos elite. Tegul ji atskleidžia visiems – iš kur ji gavo slaptus partijos dokumentus? Slaptą kariuomenės ir politinę informaciją? Iš kur gavo slaptus duomenis grupė “Skydas”? Ir jei jie turi tokią informaciją, ar tai reiškia, kad jie visi yra agentai? KGB? Komunistų partijos? Armijos? Ir kaip toli mus gali nuvesti panašios hipotezės? Ir galiausiai, atleisdami nuo kritikos mylimą CŽV ir demonizuodami KGB, kur mes ateisime? Tegul skaitytojas padarys savo išvadas pats. Mes netikime, kad laikraštis „Moskovskiye novosti“ ir jo žurnalistai eina teisingiausiu keliu, o būtent, kad visa tai yra ne kas kita, o žanro krizė.

Žanro krizė:

• visi tarpusavyje susiriejo taip smarkiai, taip prarado savo žmogišką pavidalą beprotiškai įžeidinėdami oponentus, kad net „Moskovskiye novosti“ gerbėjai, stebėdami iš šio laikraščio puslapių sklindančius turgaus lygio barnius, ėmė raukytis;
• kadangi šauktukai šiandien jau nieko neįtikina, visi ieško analizės, profesionalumo (ir mažai galvoja apie šaltinius);
• kadangi persitvarkymo proceso žlugdymo faktas yra akivaizdus, demokratijos idėja yra diskredituojama ir diskredituojama pačių demokratų bejėgiškumu, lengvabūdiškumu ir ambicijomis;
• kadangi už 260 km nuo mūsų sienos vyksta didelis karas, ir veikla, siekianti destabilizuoti padėtį mūsų šalyje vykdoma iš išorės ir iš įvairių pusių (ne tik liūdnai pagarsėjusios CŽV), – tai jau yra toks visiškai akivaizdus dalykas, kad  dėl to jau galima pečiais ir negūžčioti;
• kadangi vis daugiau žmonių pradeda galvoti apie tai, ar neatėjo laikas terminą „mūsų valstybės saugumas“ išbraukti iš nešvankių, gėdingų, demoniškų žodžių sąrašo. Ir svarstyti šį klausimą rimtai,  naujame lygmenyje, tačiau negrįžtant prie Šaltojo karo idėjų.

Tai yra užduotis, kurią mes sprendžiame. Negalima grįžti atgal, nusivylus „Moskovskiye novosti“ ir „Ogonyok“ siūlomu judėjimu pirmyn. Tai jau persitvarkymo retro ir nieko daugiau.

Tik paėmęs į rankas tą patį „Ogonyok’ą“, a priori žinai, kas ten bus parašyta. Tad kam jį vartyti? Ir tai reiškia … Tai reiškia, jog būtina, kaip sakydavo vienas vokiečių filosofas, „iš naujo perkainuoti vertybes“. Atlikti jų inventorizaciją, kaip sakytume mes. Suprasti, kur mes esame, kur einame, kaip užkirsti kelią diktatūrai, kaip nesutrikdyti gyvybiškai svarbių reformų proceso! Kokios jos turėtų būti – šios reformos?

Visa tai mes aptariame savo straipsniuose. Tam mes ir rašome. Todėl jie mumis tiki. Ir jie teikia reikiamą informaciją. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra tai, kad jei yra profesionalumas, noras  ir gebėjimas analizuoti, tai jokios specialios informacijos nereikia. Pakanka to, kas yra viešoje spaudoje. Jei turite ją visą ir turite analizės įrankius. Na, bent jau asmeninių kompiuterių, esančių tose pačiose „Moskovskiye novosti”, lygiu. Bet kas liečia jų programinę įrangą, yra, atsiprašau, mūsų verslo paslaptis (skaitykite, Amerikos verslo kodeksą). Būtų geriau, jei „Moskovskiye novosti“ kreiptųsi pagalbos šiuo klausimu, jei nenori prarasti tiražo. Ir mes padėsime, nes nejaučiame jokios nostalgijos praėjusiam laikotarpiui, mes mėgstame demokratiją ir esame pasirengę kovoti už ją iki galo. Tik be tų „punktų“, kuriuos mes išvardijome, ir kurie, jei juos vadinsime tikraisiais vardais, yra  „kairiosios“ spaudos tie patys totalitarizmo įpročiai. Parodyti sąstingį iš vidaus ar net ką nors baisesnio. Čia mums su „kairiaisiais“ ne pakeliui. Nors kai kuriais atvejais mes esame panašūs. Bet mums reikia ne kovoti tarpusavyje, o vienytis. Neišvengiamos būtinybės srityje, išsaugant norą keistis patiems, pakeisti kursą. Būtina atsisakyti emocinės žurnalistikos vardan profesionalumo ir žiaurios tikrovės. Dėl būtinybės pripažinti žanro krizę vaikantis pigaus demopopuliarumo. Pripažinti ir skubiai pakeisti žanrą.

Dar kartą apžvelkime pagrindines „Lietuviško sindromo“ pozicijas, sustodami pačiose „slidžiausiose vietose“. Ir faktai, tik faktai, liudijimai.

1. Kainų pakėlimo paslaptis

Mes iškėlėme hipotezę, kad šį aktą būtina vertinti kaip Landsbergio ir jo aplinkos vykdytos padėties destabilizavimo varomąją jėgą. Staigmena mums buvo Kazimieros Prunskienės prisipažinimas, kurį po atsistatydinimo ji padarė viename iš savo interviu: „… parlamento vadovybė žinojo apie kainų pakėlimą. Kada tai bus daroma ir kokios bus tiek didmeninės, tiek mažmeninės kainos. Taip pat tai, kad dėl to yra susitarta su Latvija ir Estija. Tai buvo planuota padaryti sausio 5 d., tačiau prekybos atstovų prašymu tai buvo atidėta iki 7 d., nes  jiems buvo patogiau atlikti perkainavimą savaitgalio dienomis.

Taigi negali būti jokios kalbos, kad parlamento vadovybė apie tai nežinojo. Vakare, diskusijos Aukščiausioje Taryboje apie jau padarytą kainų kilimą išvakarėse, V. Landsbergis dalyvavo dešiniųjų partijų lyderių susitikime ir buvo aišku, kad jis apsisprendė. Rytojaus posėdyje buvo nuspręsta iškelti du klausimus: pristabdyti kainų didinimą ir pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe …

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš pažiūros paradoksalų momentą. Vyriausybei nuversti superpatriotiški radikalai panaudojo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, „Vienybės“ (drįstame teigti, kad „Vienybės”. – Aut.“) ir kitų organizacijų, kurios aiškiai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę, organizuotą minią. Bet tai logiška, nes tiek vieniems, tiek kitiems pagrindinis tikslas yra valdžia, o šūkiai yra tik priemonė…

Nėra jokių abejonių, kad iš anksto buvo ruošiamas patogus pretekstas nuversti vyriausybę. Ne žmonių nuotaikos nulėmė mūsų atsistatydinimą, o sąmoningi tam tikrų veikėjų veiksmai. Logiška, nes kraštutinumai dažnai susilieja … “(„Gospodin narod“, Nr. 1, 1990, p. 7).

2. Apie pačios K. Prunskenės likimą

Kazimiera Prunskienė, kurią lietuviai vadina „mūsų geležinė ledi“, „mūsų Margaret Thatcher“, negali nekelti simpatijų kaip moteris ir pagarbos kaip „naujosios bangos“ politikė. Tačiau praėjusių metų balandžio pradžioje paaiškėjo, kad Prunskienė pasmerkta pralaimėjimui politiniuose žaidimuose ir visi jos nuopelnai “Sąjūdžiui” taps kaltinimais jai pačiai. „Geležinės Lietuvos ledi“ likimas buvo nulemtas laikraštyje „Respublika“, kur 1990 metų balandžio 5 dieną buvo paskelbta Kazimieros Prunskienės, Lietuvos TSR KGB agentės slapyvardžiu „Šatrija“, kortelė. Ten pat kartu buvo paskelbtas anoniminis laiškas, kurio turinys buvo toks:

„… Ne paslaptis, kad KGB siekia sunaikinti Sąjūdį ir kitus neformalius judėjimus iš vidaus, infiltruodamas savo agentus. Kai gimė „Sąjūdis“, į jį buvo išsiųsta Kazimiera Prunskienė. Ji dirba KGB nuo 1980 m. Jos  slapyvardis pogrindyje yra “Šatrija” (pseudonimas). Konspiracijos tikslais jai buvo suteikti plačiausi įgaliojimai veikti, tokie kaip galimybė visais lygmenimis atvirai kelti Lietuvos nepriklausomybės ir LKP separatizmo klausimą. Kol kas ji iš esmės tik „informuoja“. Savo pagrindinį darbą ji pradės, kai bus pakeista vyriausybė, jos sudėtis. Apie kitus informatorius – vėliau. Mūsų informacija yra 100% patikima, kaip ir apie archyvus. Ši informacija dėl suprantamų priežasčių negali grįžti į KGB, kaip jūs suprantate “. Parašas: „KGB pareigūnas“.

Tame pačiame leidinyje buvo interviu su K. Prunskiene. Štai keletas ištraukų:

Kor. … KGB pareigūnai aiškiai naudoja senus metodus. Taigi kaip yra iš tikrųjų: ar teko su jais susidurti, ar ne?

K. P. Mano sąžinė švari. Kiekviena įstaiga turėjo savo kuratorius, kurie nuolat domėjosi, kas vyksta. Bet bendraudamas su jais niekada nesileidau iki jų lygio, neskundžiau savo darbuotojų, kitaip sakant, nepardaviau savo sąžinės jiems už pinigus. Mokėjimo nebuvo. Mano pažintis su jais susijusi tik dėl kelionių į užsienį.

Kor. O dabar grįžkime prie jums pareikštų kaltinimų: „KGB agentas“, „Šatrija“. Ar nebijote „Respublikos“ skaitytojų?

K. P. Kaip mane vadina KGB ir kuo jis mane laiko – tai yra jo reikalas. Fantazijai nėra ribų, jie galėjo mane ir  „Zorge“, ir „Trianonu“ pavadinti…”

Sutikite, šis interviu yra labai abejotina reklama „nepriklausomos“ Lietuvos premjerui. Todėl turime pakankamai pagrindo manyti, kad Landsbergis ir jo aplinka ieškojo progos, modeliavo situaciją, kuri padėtų greitai atsikratyti K. Prunskienės.

3. Išorinio spaudimo strategija

1988 m. lapkričio mėn. Lietuvos laisvės lyga (nacionalistinė organizacija, veikusi pogrindyje iki 1987 m. rugpjūčio mėn.) išleido savo aktyvistams brošiūrą „Lietuvos laisvės klausimu. Viltis ir perspektyvos “, kuriame išsamiai aprašomi pagrindiniai išorinio spaudimo TSRS,  siekiant atskirti nuo jos Lietuvą, etapai nuo pat persitvarkymo pradžios. Kadangi šie įvykiai nėra žinomi daugumai skaitytojų, leisime sau juos panagrinėti plačiau.

„Pagrindinė kliūtis visiškam Europos tautų federacijos sukūrimui, – sakoma brošiūroje, – yra TSRS, okupuojanti Rytų Europą ir Baltijos valstybes. TSRS okupaciniai garnizonai neleidžia Europai susivienyti, todėl pagrindinis Vakarų Europos užsienio politikos tikslas yra taikiomis priemonėmis išlaisvinti Rytų Europą, Baltijos valstybes nuo sovietų okupacijos, panaikinti Vokietijos susiskaldymą. Tuo tikslu Vakarų Europos valstybės priėmė labai svarbius sprendimus dėl Baltijos tautų išlaisvinimo.

1985 m. Tarptautinis teisininkų tribunolas Hagoje svarstė Baltijos tautų klausimą. Teismo sprendimas yra toks:

• pasmerkti Lietuvos, Latvijos, Estijos 1940 m. ir 1944-1945 m.m. okupaciją;
• tolesnis TSRS okupacinių pajėgų buvimas yra ilgalaikis tarptautinės teisės normų pažeidimas;
• pagal demokratinėse šalyse galiojančius tarptautinės teisės principus TSRS privalo besąlygiškai išeiti iš Baltijos valstybių. Sovietų valdomas turtas turi būti paliktas Baltijos šalyse kaip kompensacija už ilgalaikę moralinę ir materialinę skriaudą. Jei Maskva ir jos statytiniai surengtų referendumą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – ar likti TSRS dalimi, ar ne – toks referendumas būtų neteisėtas ir beprasmis aktas;
• TSRS privalo iškeldinti iš Baltijos valstybių visus kolonistus, perkeltus nuo 1940 m. birželio mėn. (iš Lietuvos pagal Hagos tribunolo sprendimą turėtų būti iškeldinta apie 400 tūkst. Rusijos kolonistų). 1987 m. Europos Parlamente buvo suformuota Baltijos šalių tarptautinė grupė, kuriai vadovavo generalinis sekretorius Algis Klimaitis. Baltijos šalių grupė informuoja Europos Parlamentą apie padėtį Baltijos šalyse, padeda išspręsti šių šalių klausimą. 1987 m. Europos Taryba teikia rekomendacijas Vakarų Europos valstybių užsienio reikalų ministerijoms ir tokiu būdu koordinuoja bendrą Vakarų Europos šalių užsienio politiką.

Europos Taryba priėmė nutarimus, kuriais remiasi Vakarų Europos valstybės savo santykiuose su TSRS:

• nepripažinti Baltijos valstybių aneksijos;
• reikalauti iš TSRS nutraukti Baltijos valstybių okupaciją;
• reikalauti, kad TSRS sustabdytų nacionalinį ir religinį genocidą Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje ir paleistų politinius kalinius.

120 įvairių Europos politinių partijų atstovų balsavo „už“, susilaikė visi komunistų atstovai, prieš – 0. Primename, kad Europos Vadovų Tarybos sprendimai tvirtinami tik tuo atveju, jei nėra balsų prieš. Mūsų atveju nebuvo „prieš“. Tokiu būdu, nuo 1987 m. Vakarų Europos valstybės tvirtai remia „okupuotų Baltijos valstybių tautų kovą už laisvę ir nepriklausomybę“.

Be to, nuo 1987 m. keturių Lietuvos politinių partijų atstovai dalyvauja Europos Parlamento sesijose su patariamojo balso teise. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) iš JAV persikėlė į Europą. Pastebimas lietuvių emigracijos politinės veiklos suaktyvėjimas, ieškoma naujų kovos ir  paramos Lietuvos pasipriešinimo judėjimui būdų. Lietuvos politikų emigracijoje ir kitų Baltijos šalių veikėjų pastangomis VFR vyriausybė 1989 metais ketino denonsuoti ir viešai pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą. To paties bus laukiama iš Tarybų Sąjungos (kaip mes dabar žinome, lūkesčiai pasiteisino. – Aut.)

1987 m. rudenį JAV Kongresas vienbalsiai priėmė įstatymą, kuriame reikalaujama, kad bet kuri JAV vyriausybė imtųsi visų įmanomų priemonių nutraukti sovietinę Baltijos tautų okupaciją. JAV Kongrese veikia komisija, kurioje yra nuolat  svarstoma padėtis okupuotose Baltijos valstybėse ir siūloma konkreti pagalba šių tautų kovai. 1988 metų liepą respublikonas George’as W. Bushas, dar būdamas kandidatu į prezidentus, lankėsi nepriklausomos Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone ir patvirtino, jog „tapęs JAV prezidentu  padarys viską, kad  Lietuva ir kitos Baltijos valstybės būtų išlaisvintos“.

Kaip galime lengvai įsitikinti, pasirengimas daryti spaudimą Lietuvai iš užsienio buvo atliktas gana kruopščiai. O nuo praėjusių metų kovo 11 dienos, ir dėl to turime sutikti su M. Burokevičiumi, „Lietuva buvo paversta bandymų poligonu, kur, vadovaujant užsienio patarėjams ir užsienio organizacijoms, buvo kuriami ir tobulinami TSRS sunaikinimo metodai“. Apie tai, kas ir kaip vyko šiame bandymų poligone, mūsų šiame siužete.

4. „Kokteilis“ nuo „žaliosios beretės“

Pirmoji publikacija Lietuvos spaudoje apie Andrių Eivą (dar žinomą kaip Eivė, dar žinomą kaip Eivaitis, dar žinomą kaip Eitavičius Andrews) pasirodė pavadinimu „Žmogus, kuris nemyli CŽV“ 1990 m. kovo 7 d. Lietuvos komjaunimo CK laikraštyje „Lietuvos rytas“ (t.y. likus kelioms dienoms iki garsiojo „naktinio“ Lietuvos atsiskyrimo). Joje buvo pasakojama apie Lietuvos „svečią“, buvusį „žaliųjų beretų“ kapitoną A. Eivą, kovojusį Afganistane „partizanų“ pusėje. Straipsnyje pasakojama, kad A. Eiva gimė 1948 m. spalio 26 d. Bonoje, pabėgėlių stovykloje. Jis užaugo pasakojimų apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą aplinkoje … Jo senelis generolas Kazimieras Ladyga Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kovojo su bolševikais, 1925–1926 m. vadovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generaliniam štabui. Dar jaunystėje Eiva sužinojo, kad „žaliosios beretės“ turi specialų padalinį, viename jų net moka lietuviškai. Norėdamas ten patekti, jis įstojo į Amerikos karo akademiją Vest Pointe. Jis baigė kursus 1972 m. ir pastaruosius aštuonerius metus tarnavo įvairiuose daliniuose, sąmoningai stengėsi patekti į tuos, kuriuose rengėsi partizaniniam karui. Susipažino su įvairių rūšių partizaniniam karui tinkamais ginklais. Jis vadovavo nedidelei 12 karių grupei, kuri specializavosi tarybinės ginkluotės ir taktikos srityse.

1979 metų pabaigoje prasidėjo karas Afganistane. Tada jis atsistatydino iš armijos ir išvyko į Afganistaną „padėti partizanams išmokti naudotis priešlėktuvinės gynybos ginklais“.

„…Jis rašo senatui rezoliuciją, kurią pristatė senatoriui Paului E. Tsongui, demokratui iš Masačiusetso valstijos ir kurioje ragina suteikti veiksmingą pagalbą Afganistano sukilėliams ir kviečia lobistų grupes finansuoti jo operaciją. Rezoliucijai pritarė 99 senatoriai … Ši rezoliucija buvo „didžiausias laimėjimas Vašingtone dėl pagalbos Afganistano partizanams“. (Iš Leslie H. Gelb straipsnio „Iš vienos armijos į kitą“, paskelbto „The New York Times“ 1983 m. gegužės 25 d.)

Štai toks „didvyris Rembo“ 1990 metų pradžioje savo namuose Vilniuje (1989 m. Eiva vedė Lietuvos pilietę) kviesdavo „arbatos puodeliui“ buvusius lietuvius-„afganus“. … Kaip vėliau paaiškėjo, visai ne gerų ketinimų skatinamas, bet taip rinko patikimus padėjėjus „partizaniniam karui“ jau Lietuvos teritorijoje.

Dar mūsų paskutinio vizito Vilniuje metu į akis krito 1991 metų sausio 29 dienos laikraštis „Forum“, kuriame buvo išspausdintas straipsnis „Kokteilis“ penktą valandą ryto “, kuriame amerikietis Eiva atsako į korespondento klausimus:

Kor. Ar seniai vėl esate Lietuvoje?

Eiva. Gruodžio antroje pusėje  atvykau čia atostogų. Tiesa, planavau susitikti su ponu A. Butkevičiumi (Lietuvos Krašto apsaugos departamento direktoriumi. – Aut).

Kor. Ar tikėjotės tokių įvykių Lietuvoje? ..

Eiva. Šie įvykiai mane nustebino, bet tuo pačiu ir sudomino. Tokius dalykus gerai išmanau, todėl galvoju, kad galėčiau būti naudingas Lietuvai …

… Šeštadienio rytą grįžau namo, pamiegojau, ir tada dvi dienas praleidau Aukščiausiojoje Taryboje. Naktis buvo siaubinga – niekas nebuvo organizuota tinkamai, daug baimės, nuo televizijos bokšto padvelkė krauju … Penktą valandą ryto parlamento rūmuose buvo devyni šautuvai 803 savanoriams. Septyni – neveiksmingi medžiokliniai, 1 – Pirmojo, 1 – Antrojo pasaulinio karo laikų. Ir dar kažkoks surūdijęs pistoletas … Tai buvo viskas, ką jie turėjo prieš tankus ir šarvuočius… Po to pastate ėmė rastis rimtesni ginklai (iš kur? – Aut). Sekmadienio rytą pasirodė automatai ir karabinai, išaugo granatų atsargos. Tada pradėjome ruošti „Molotovo kokteilius“. Šiandien vienas pareigūnas man pasakė: „Andriau, tu daug padarei, bet didžiausias tavo nuopelnas yra kokteiliai.“

Kor. Net ir šiais laikais tai vis dar rimtas ginklas?

Eiva. Kai nėra geresnio … Vengrai su tokiais „kokteiliais“ sunaikino dvi tarybinių tankų divizijas … „Buteliukai“, pasak ekspertų, yra veiksmingi prieš šarvuočius BTR’us, BMD, prieš BMP jų poveikis yra mažesnis, prieš T-72 dar mažesnis, bet jie veikia.

Kor. Jūs manote, kad parlamentą apgynė aplink jį susirinkę žmonės?

Eiva. Ne tik tai. Tą vakarą planai liko neįgyvendinti, kadangi blogio jėgos nesurinko visų komponentų – politinių ir kitų … Jie buvo pasirengę pulti sekmadienio rytą, tačiau išsigando ne tik minios, bet ir mūsų paruoštų „kokteilių“. Ir rimtų ginklų mes jau turėjome apie 100! Daugelis jų (tų, kurie saugojo parlamentą. – Aut.) vėliau išėjo iš pastato ir užėmė geras pozicijas. Jei dabar būtų suduotas smūgis parlamentui, aukų viduje būtų buvę daug mažiau, o atkirtis būtų nepalyginamai stipresnis.

5. Kiti „patarėjai“

Straipsnyje atkreipėme dėmesį, kad Eiva yra toli gražu ne vienintelis JAV pilietis, tiesiogiai „įsijungęs“ ir daręs įtaką Lietuvoje vykusiems procesams. Mes įvardijome apytikslį jų skaičių – apie 100 žmonių. Dabar manome, kad jų buvo žymiai daugiau. Taip pat įvardijome dar vieną konkretų asmenį – Liną Kojelį. Įdomi yra pati šio žmogaus biografija, kurią surinkome iš Lietuvos ir užsienio spaudos. Gimė 1955 m. JAV emigrantų lietuvių šeimoje. Tėvai kartu su vokiečių kariuomene iš Lietuvos išvyko į Vokietiją 1944 m. su pagyrimu baigė Kalifornijos universitetą. 1976 – 1978 m.m. jis vadovavo Baltijos komitetui. 1982 m. Kojelis dirbo Pentagone. Nuo 1983 m. gegužės mėn – JAV prezidento R. Reagano padėjėjas etninių mažumų ir katalikų gyventojų klausimais. Nuo 1985 m. lapkričio mėn. – Reagano specialusis padėjėjas ryšiams su visuomene. Jis vadovavo Baltųjų rūmų JAV politikos ir gynybos departamentui.

Ką Kojelis veikė Lietuvoje? 1990 m. vasario mėn. jis teikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos vadovybei metodinę pagalbą rengiantis atsiskyrimui nuo TSRS, dėl šaulių sukarintų  dalinių organizavimo, dėl Krašto apsaugos departamento, saugumo tarnybų, muitinės kontrolės postų prie Lietuvos sienų organizavimo … Ar to pakanka? Vėl atvyko į Lietuvą Sąjūdžio kvietimu 1990 m. gruodžio mėn. Ką veikė? Nesunku atspėti.

Tačiau yra dar ir trečia, ne mažiau spalvinga figūra – Wiljamas Houghas. Taip pat JAV pilietis. Taip pat palyginti jaunas – gimęs 1956 m. 1990 m. Kovo 31 d. TSRS užsienio reikalų ministerija nurodė pirmajam JAV ambasados sekretoriui Maskvoje J. Shumakeriui nederamą ir nepriimtiną mums jau žinomų JAV piliečių W. Hougho ir L. Kojelio, kurie Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijoje dirbo kaip V. Landsbergio padėjėjai nepriklausomybės klausimais, veiklą.

Po TSRS užsienio reikalų ministerijos demaršo Houghas paaiškino, kad 1990 m. kovo 12 d. jis atvyko į Vilnių su viza kaip privatus asmuo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kvietimu  „teikti verslo ir teisines konsultacijas“. Houghas tiesiogiai dalyvauja rengiant „nepriklausomos“ Lietuvos Konstitucijos projektą ir rengiant dokumentus, kurie pagrindžia nepriklausomybės įtvirtinimo „teisėtumą“, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.  Prieš atvykdamas į Vilnių W. Houghas daug laiko praleido Lenkijoje ir konsultavo „Solidarumą“.

O dabar klausimas „Lietuvos patriotams“. Ar įmanoma pasiekti nepriklausomybę nuo vienos šalies, esant visiškoje priklausomybėje nuo kitos? Ir dar. Kur dingsta nacionalinė savigarba ir kaip vyksta virsmas į čiabuvius, kurie mokomi gaminti Molotovo kokteilius? Ir mokomi rašyti savo „nepriklausomą“ Konstituciją? Galbūt V. Landsbergis  atsakys  tautai į šį klausimą? Gal būt jis, kaip „suverenios“ valstybės prezidentas, paaiškins savo piliečiams, kodėl lietuviški laikraščiai skelbia universalią CŽV instrukciją Rytų Europos ir TSRS šalims apie viešąją gynybą „Išgyventi nenusilenkiant“ (perskaityti ir perduoti) („Vienybė“, Nr. 5, 1991.01.29–04.02)?

(Šis straipsnis buvo parašytas kartu su bendraautoriumi V.S. OVČINSKIU.)

ŠALTINIS: http://rozamira.nl/lib/7j_scenarij/1.2.htm#1.6

Iš rusų kalbos vertė: Jonas Kovalskis, 2020-01-14