Kapitolijaus šturmas – liberalios demokratijos diskreditacija JAV

Po to, kaip dalis vakar, 2021 m. sausio 6 d. į mitingą prieš, Donaldo Trampo teigimu, suklastotus 2020 m. įvykusių JAV prezidento rinkimų rezultatus susirinkusių protestuotojų jėga įsiveržė į Kapitolijaus pastatą, daugelis prasidėjo svaičiojimai apie  Amerikoje, atseit, prasidėjusią „revoliuciją“... Tačiau šiandienos žinios bet kokius panašius išvedžiojimus paneigia: be to, kad JAV Kongresas naujai išrinktuoju prezidentu patvirtino Džo Baideną, galų gale ir patsai Trampas pareiškė, kad sausio 20 d. prezidento postą paliksiąs, užtikrindamas „sklandų valdžios perdavimą“... Tai kas gi tada čia įvyko?

Vertinant tai, reikėtų pirmiausiai atsikratyti bet kokių iliuzijų. Pirma – pasakų apie Donaldą Trampą, kaip tariamą Amerikos ir pasaulio gelbėtoją nuo tamsių pedofilų ir kitų iškrypėlių elito jėgų, kokias seka „Qanonas“ bei panašūs šarlatanai. Ir kuriais, deja, linkę tikėti ne vienas mūsų lietuviškas „antisistemininkas“... Šiuo požiūriu, jau anksčiau pasakyta daugiau nei pakankamai ir kartotis, tikriausiai, nėra būtino reikalo. Ir antra – primityvaus supaprastinimo, kad, būk tai, tiek Trampas, tiek Baidenas – tai tik kapitalistinės sistemos dalis, kad, girdi, tarp jų nėra visiškai jokio skirtumo ir todėl, galų gale, tai, kas dabar vyksta Jungtinėse Valstijose, tėra tik bereikšmis šou. Taip, abu jie atstovauja kapitalui. Tačiau Trampas – nacionaliniam, pramoniniam, orientuotam į bent kažkokį klasikinio kapitalizmo konservavimą. Tuo tarpu Baidenas, pats tebūdamas statytiniu, atstovauja globalistinį, finansinį kapitalą, kurio ilgalaikis projektas (atsižvelgiant į Karlo Švabo keliamą „Didžiojo perkrovimo“ ir tariamai „socialiai atsakingų korporacijų“ viešpatavimo idėją) – tai postkapitalistinis, galėtume sakyti, totalinės neofeodalinės transnacionalinio elito diktatūros scenarijus. Ir šia prasme, Trampą ir Ko galima traktuoti kaip mažesnę iš dvejų blogybių.

Beje, tarp kitų Lietuvos „antisisteminės“ opozicijos spektrui priklausančių piliečių, kurie, sakykime, nenori dėtis prie Trampo kulto, plačiai paplitusi kita, bet iš tiesų, nei kiek ne mažiau ydinga, giliai klaidinanti pažiūra: atseit, kokio velnio mums čia domėtis, kas vyksta kažkur tenai, už Atlanto? Juk mes – Lietuva! Turime, supranti, rūpintis „savo reikalais“, o ne žiūrėti, kas kur ir kaip daro. Deja – bet Lietuva yra tokia maža šalelė, kad ji pati – nežiūrint netgi jos dabartinės padėties pasaulio sanklodoje (žodžiu, pasaulinio imperializmo piramidėje) – tiesiog „rūpintis savais reikalais“ atskirai nuo to, kas vyksta pasaulyje, negali iš principo. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos, kaip ten bebūtų, išlieka vedančiąja Vakarų pasaulio – kurio viešpatavimui esame pajungti – jėga. Todėl tai, kas vyksta JAV, būtinai turės įtakos Lietuvai: kitaip čia ir būti negali.

Ir tai labai aiškiai rodo mūsų „gražuolių“ – rūmų politologo Lino Kojalos, Gitano Nausėdos, o kartu, be abejo – ir „Delfio“, ir „15 min“, ir LRT, ir panašių landsberginės propagandos ruporų – laikysena: visi juk vieningai smerkia vakarykštį „išpuolį“, įvykusį Amerikos sostinėje. Ir, žinoma, sveikina, atrodytų, triumfuojančią Džo Baideno komandą. Šiuo požiūriu – viskas turėtų būti aišku...

Vis dėlto, įdomiausia čia yra kitkas, o būtent: kad Trampas, po to, kai vakarykščių neramumų metu iš jo buvo pareikalauta pasakyti savo šalininkams, kad pastarieji išsiskirstytų, jisai nors ir vangiai, pasyviai – bet vis dėlto sutiko tai padaryti. Kitaip tariant, jisai priėmė jam primetamas žaidimo taisykles. Nors jei jisai tikrai ryžosi (ar ryžtasi) kovoti dėl prezidento posto išlaikymo – vienintelis realus šansas buvo eiti iki galo... Masinio palaikymo jam gi netrūko, be to, turėkime omeny, kad vakarykščiai įvykiai pareikalavo ir 4-ių aukų. Taigi: nebuvo bijančių ir mirti, kad užkirstų kelią JAV Demokratų partijos kandidato pergalei. Tačiau Trampui tai buvo nė motais ir jisai praktiškai kapituliavo.

Žinoma, nei Trampas, nei jo sukurta politinė tendencija, niekur nedings. Jisai neabejotinai ruošis 2024-ųjų metų prezidento rinkimams. Nors ar šitai jam pavyks – lieka po dideliu klaustuku. Šiaip ar taip, nežiūrint visko, vakar, 2021 m. sausio 6 d., įvyko beprecedentis įvykis: JAV piliečiai, paprasti civiliai gyventojai, patys savo jėgomis įsiveržė ir laikė užėmę Kapitolijaus pastatą, nepripažindami 2020-ųjų prezidento rinkimų, o su jais – ir sisteminės JAV politikos – legitimumo.

Be abejo, idėjiniu, konceptualiniu požiūriu, šių žmonių galvose (atsižvelgiant ir į bendrą JAV kultūrinį, intelektualinį lygį bei foną, ir į ilgametę zoologinio antikomunizmo propagandą) – visiška „košė“: bet jie, vienaip ar kitaip, regi ant akių yrančią klasikinę kapitalistinę Ameriką ir, nenorėdami jos paleisti, mėgina pasipriešinti. Ir būtina suprasti: toji „klasikinė kapitalistinė“ Amerika byra, bet byra ne dėl, atseit, „socialistinės“, „marksistinės“ revoliucijos (kaip šitai vadintų visokie „Qanonininkai“ ir kitokie nesusipratėliai), bet dėl tiek ekonomiškai, tiek idėjiškai labai konkrečiai motyvuoto postkapitalistinio projekto, kurį siekia įgyvendinti atitinkama valdančiosios klasės dalis...

Šiame kontekste ir turėtume suprasti dabar Jungtinėse Valstijose besirutuliuojantį konfliktą, taipogi – svarbiu jo momentu tapusius vakarykščius įvykius, kurie neabejotinai įeis į istoriją, kaip vienas pagrindinių smūgių į JAV politinės sistemos legitimumo paširdžius: nes, iš tiesų, po 2020-ųjų prezidento rinkimų ir, juo labiau, po to, kas įvyko 2021 m. sausio 6 d., kalbėti apie valdžios legitimumą, jos atstovavimą „visuomenei“ (kuri kaip niekada anksčiau suskilusi) – nelieka adekvataus pagrindo.

Atviras klausimas, prie ko visa tai prives. Bet lieka faktas, kad, sakykime, klasikinė Amerika šiai naujajai tendencijai pasipriešino, nors efektyviu šio pasipriešinimo lyderiu Trampas tapti nesugebėjo. Ir šio fakto nuvertinti nereikėtų; verčiau reikėtų turėti omeny, kad tai, kas vyksta Amerikoje, vienaip ar kitaip atsilieps ir Europos, ir viso pasaulio tikrovei. Kaip būtent, parodys laikas.

Kibirkštis