Eduardas Mieželaitis. Arba prometėjizmas – arba egoizmas

... Jaunam žmogui atrodo, kad viskas dar priešaky, kad jis viską dar suskubs padaryti – gyvens du, tris gyvenimus. Jaunam žmogui atrodo, kad ji supanti erdvė yra beribė ir laikas, kurio rėmuose jis egzistuoja, yra begalinis. Vėliau šis požiūris keičiasi. Erdvės susigniaužia kaip balzakiška šagrenės oda. Paaiškėja, kad ir laikas visai ne begalinis. Ir žmogui pradeda atrodyti, kad per maža padaryta. O padaryti reikia labai daug. Ir pradeda jį kankinti ir persekioti šmėklos – nepadaryti darbai...

... Kova niekada nesibaigia. Iškovojamas tobulesnis lygis. Bet jį čia pat pradeda atakuoti netobulumo mikrobai. Netobulumas visada stipresnis ir gajesnis už gležną naujagimį – tobulumą, visada aktyvesnis ir agresyvesnis už jį. Tobulumas turi nuolatos kovoti dėl savo egzistencijos. Ir dėl pergalės. Nors niekados fanfaros negroja triumfinio maršo...

... Ieškojimų poezija – abstrakti poezija? O atomas? Ar jis nebuvo abstraktus tais laikais, kai jo dar buvo ieškoma? O reliatyvumo teorija?.. Literatūroje vyksta panašūs procesai kaip ir moksle – ieškoma, bandoma, eksperimentuojama ir pagaliau surandama.

... „Mokslą, – pasakė Einšteinas viename jubiliejuje,– gali ugdyti tik tie žmonės, kuriuos įkvepia troškimas suvokti tiesą, atskleisti pasaulio harmoniją. Aš negaliu įsivaizduoti mokslininko be tokio gilaus tikėjimo“. Ir poeto negalima įsivaizduoti be to paties. Kitaip jis – eilinis amatininkas...

... Poetinė forma gali būti tokia tobula, kad ji pati savaime pereina į turinį ir virsta turiniu. Pati forma sudaro kūrinio esmę. Bet tai ypatingi atvejai, poetinės anomalijos, būdingos tiktai genialiems žmonėms... Geriausia, manyčiau, tokia forma, kuri organiškai išaugusi iš konkrečios žemės konkrečių šaknų ir atstovauja specifinei nacionalinei formai. Bet tai išvystyta, dialektiškai besikeičianti, besiremianti savo ir taip pat internacionaliniu patyrimu, ištobulinta nacionalinė forma, siekianti priartėti prie aukščiausiai užkopusių orientyrų ir galinti tapti bendražmogiška. Žodžiu, ne lokalinis, o aukštas nacionalinis menas, kurį gali suprasti ir pamilti milijonai žmonių. Ir taip pat ne suniveliuotas, pakirstas ir likęs be šaknų, kažkoks ore pakibęs menas. Būtinai su šaknimis. Būtinai giliai suleidęs šaknis. Ir išaugęs labai aukštas. Šakomis liečiantis begalybę. Kiekvienas menininkas, turėdamas prieš akis šį principą, toliau ieško dar savo grynai žmogiško, grynai individualaus išraiškos būdo. Šia kryptimi ir turėtų eiti rimti ieškojimai: šaknys kuo giliau į žemę, viršūnė kuo aukščiau į padangę.

... Žmogaus tema... Vėl ir vėl iškyla nauji jo bruožai, nauji aspektai, istorinės situacijos. Ir, aišku, perspektyvos horizontalė. Auga kažkokia milžiniška žodžių ir posmų piramidė, kurią kantriai statau Žmogaus garbei (šio šimtmečio žmogaus garbei). Jeigu likimas leis, jeigu širdis tesės, statysiu toliau šią poetinę piramidę. Piramidę, kurios taip lengvai nenuneštų istorinės vėtros ir nepaslėptų užmaršties dulkės. Tai mano gyvenimo tikslas – nutapyti vidinį Žmogaus portretą, pastatyti Žmogaus garbei monumentalią poetinę piramidę.

... „Tiesą reikia nuolatos kartoti, nes ir klaidos čia taip pat nuolatos kartojamos“. Šie puikūs olimpiečio žodžiai, matyt, kadaise visai ne be reikalo pasakyti žodžiai, įkvėpė mane kantriai sukti ratą po rato aplinkui vieną mintį. Tačiau suktis ne vienoje vietoje, o po kiekvieno rato pakilti ir busimąjį sukinį daryti aukščiau. O mintis, apie kurią ilgai ir kantriai grįžtamaisiais ratais teko suktis? O, vadinas, ašis? Ašis? Žmogus. Mintis apie Žmogų. Ir apie Poeziją: koks jos santykis su Žmogum... Taigi – Žmogus... Ir turbūt tiek tūkstančių metų, kiek pasaulyje egzistuoja šis protingas gamtos kūrinys, vyksta kova už jo išvadavimą. Šioje kovoje nuo neatmenamų laikų dalyvauja visos prometėjiškosios žmonių giminės pajėgos. Dalyvauja visos geriausios tradicijos ir novatoriški ieškojimai, ekonomika ir mokslas, politika ir menas. Prometėjiškos pajėgos – tai žmonės, kurie jaučia krūtinėje prometėjiškos liepsnos kaitrą, deginančią ir niekados neleidžiančią žmogui nurimti, įlįsti į trapų nuosavo gyvenimo kiautą ir užmigti jame ilgu letargo miegu. Priešakinėse žmonių giminės gretose žengia, aukojasi, nerimsta, ieško, žūsta prometėjai. Pasaulyje visada buvo ir tebėra noras sumenkinti garbingą prometėjų vardą ir jų pasiaukojamą žygį. Formaliųjų poetinių mokyklų kūrėjai paniekinami atsiliepia apie poeziją, kildinančią save iš prometėjiškos liepsnos ir identifikuojančią savo tikslą su prometėjiškais tikslais, Dvasios aristokratams, skelbiantiems apokalipsinį pesimizmą, žinoma, prometėjiškas tarnavimas žmogui demokratiškas ir todėl per žemas. Kiekvienas, aišku, turi teisę pasirinkti apolonišką ar prometėjišką poezijos kelią. Turi teisę įrodinėti ir tokiu būdu ginti savo tiesą. Tebūna leista pasinaudoti šia teise. Aš, prisipažinsiu, formos neignoruoju. Mane žavi gražus indas. Tačiau man jis turi būti sklidinas. Taip, apoloniška forma ir prometėjiškas turinys... Prometėjas. Ne kiekvienas žmogus, deja, šio vardo vertas. Ir kartą kovotojo vardą gavęs, žmogus turi jį gerbti, vertinti ir branginti. Ne tik gerbti. Jausti didelę atsakomybę. Prometėjai – šviesos nešėjai – sumanūs ir apsukrūs. Jie moka iš Olimpo aukštybių ugnį pavogti ir padovanoti žmogui. Ir toji akimirka – pati laimingiausia prometėjų gyvenime. Ji verta visos tos kančios, kurią vėliau tenka patirti – grandinėmis prikaltam prie uolos. Niekis viso gyvenimo kančia, palyginus ją su viena laimės akimirka, kada žmogaus rankose suliepsnoja fakelas ir žmogus pamato, kuriuo keliu jam eiti į laisvę, išsivaduoti iš olimpinės vergijos ir pereiti į paprastesnę, demokratinę gyvenimo fazę. Prometėjai – revoliucionieriai. Jie duobkasiai, kurie kasa duobę žmogaus engėjams ir kurie, jeigu reikia, nebijo numirti už žmogaus išvadavimą. Taigi prometėjų turi bijoti kiekvienas, kas jaučiasi skriaudžiąs savo artimą... Taip elgėsi per visą žmonijos istoriją kovotojai, tie neramūs visų šimtmečių prometėjai, tie šviesiausi žmonių giminės atstovai. To, beje, nereikia pamiršti. Prometėjiškai kovai būdavo ir yra mėginama primesti iškreiptą formą, būdavo ir yra bandoma suteršti revoliucinį ugnies atėmimo idealą... Tačiau negalima prisiimti to, kas nepriklauso. Prometėjo idealas aiškus. Tai šviesiausių minčių, jausmų, svajonių sintezė. Tai – šviesa. Tai kilniausia, gražiausia, šviesiausia. Ir todėl nelengva šį idealą realizuoti, sunku jį pasiekti. Jis reikalauja nemaža pasiaukojimo, atima daug jėgų. Tai galbūt aišku. Tačiau priešakinėje fronto linijoje reikia tą nuolatos prisiminti. Pamirši šią tiesą, žiūrėk, ir pajusi iš priešingo apkaso šaudomą ugnį. Todėl niekada nereikia paleisti iš akių savojo idealo. Tokios kovos taisyklės... Prometėjai per amžius svajoja apie žmogaus išvadavimą iš olimpinės nakties, apie žmogaus dvasinį atsipalaidavimą ir nuolatinį žmogaus atsinaujinimą. Visų prometėjiškosios krypties žmonių tikslas – žmogaus išvadavimas. Iš skurdo. Iš purvo. Iš ašarų. Iš pažeminimo. Iš atsilikimo. Iš socialinio ir iš nacionalinio pavergimo. Iš prietarų. Iš nacionalinio ribotumo ir iš šovinistinio pasipūtimo. Iš ledinio egoizmo. Ir iš šilto, glebaus miesčioniškumo. Žmogaus tobulėjimui keliami maksimalūs uždaviniai. O naujas žmogus? Apie naują žmogų daug kas visai nenori girdėti. Tai, aišku, nelengvas darbas. Darbas su pačiu savim, su savo artimu, su kitais. Naujas žmogus auga negreitai. Auga palaipsniui, tolydžio save nugalėdamas ir viena pakopa pakildamas aukščiau ir vis arčiau ir arčiau Mikelandželo Dovydo... Taigi žmogaus išsivadavimas yra kartu ir naujo žmogaus augimas. Tai neatskiriama. Paskalis jau gana seniai sukūrė šią humanistinę žmogaus atsinaujinimo ir augimo formulę: „L'homme dėpasse inliniment l'homme“. („Žmogus be galo praauga žmogų“.) Nepamirškime, jog šita formulė jau gana sena. Ir gana tiksli. Ir nėra didesnės laimės kaip galimybė dalyvauti kasdieninėje kovoje už žmogų. Vadinas, už žmogaus išvadavimą, tobulėjimą ir nuolatinį atsinaujinimą. Praaugti bethoveniškąjį muzikinių garsų milžiną! Praaugti Mikelandželo Dovydą! Sunku ir sudėtinga. Tačiau tai tikras tikslas arba, kaip sakoma, tikra vertybė. Visos kitos vertybės laikinos ir prieš ją nublanksta. Prometėjiškasis tikslas suteikia žmogaus gyvenimui tikrą prasmę. Tai labai svarbu suprasti. Jeigu poetas praranda šį orientyrą, jis faktiškai nebetenka visko. Graži ir tobula forma kurį laiką blykčioja krintančios kometos žybsniais, tačiau greitai užgęsta. Ir amžinai užgęsta. Kada poetas turi tikslą, kiekvienas jo žodis ne tik žėri nepaprastu grožiu, bet dar turi gilią humanistinę prasmę – jis tarnauja žmogaus išvadavimui. Jeigu to tikslo nebelieka, tada galima atsisakyti visų kovos sunkumų ir gyventi apolitišką, ramų ir sotų sraigės gyvenimą. Ekonominis tikslas tai ne svarbiausias žmogaus išvadavimo tikslas. Tai turbūt pirmasis žingsnis į išvadavimą, nes alkanas žmogus stovi žemiausioje savo būties pakopoje. Ekonominis tikslas dažnai tarnauja grynam praturtėjimui, tampa sau tikslu. Prasmingas toks ekonominis tikslas, kada už gigantiškos skaičių piramidės stovi tikslų tikslas, kaip giesmių giesmė – Žmogus. Kryptinga ir prasminga tolimesnė didžiosios gamtos kūryba, šį kartą jau pagal žmogaus minties pagamintą modelį ir su jo visagalinčių rankų pagalba. Tai, žinoma, svarbu. Tačiau niekada nepamirškime, jog žmogaus augimo diagramoje paraleliai su materialine linija eina antroji – dvasinė, intelektualinė – augimo linija. Gyvenimas visada keršija, kada viena iš jų rūpinamasi daugiau, o kita apleidžiama. Harmonijai reikalinga pusiausvyros būsena. Kai tik pamirštama viena kuri pusė, kovos už žmogų fronto linijoje pasidaro spraga, pro kurią pradeda pūsti šalti olimpiški vėjai ir skersvėjai, o ko gero, žiūrėk, pradeda skverbtis ir priešo armijos kareiviai. Jeigu užpučia šalti ir darganoti rudens vėjai, naujo žmogaus metalinę skulptūrą pradeda ardyti ir naikinti rūdys. Gaila kantriai metų metais lipintos naujo žmogaus skulptūros. Ją reikia saugoti nuo darganų, nuo rūdžių. Rūdijimas yra dvasinio nuopuolio reiškinys. Tokio nuopuolio metu atsiranda žmonių, kurie vėl pradeda vilkiškomis akimis varstyti pačius tauriausius ir geriausius idealistus, išjuokti gražiausias jų pastangas. Nuo jų kaip žirniai nuo sienos atšoka gražiausi žmogaus meilės ir žmogiškosios brolybės žodžiai. Jie ciniškai nusispjauna į amžinąją prometėjišką ugnį. Tai spjūvis į širdį. O save gerbianti kovotojo širdis ambicinga. Ir ji nesileis suteršiama. Humanizmas – tai ne silpnadvasiškumas, ne minkštakūniškumas, ne beprasmiška geraširdystė. Ne tam ištiesiama žmogui ranka, kad jis ją nukąstų iki alkūnės... Nereikia pataikauti žemiausiam egoizmui, minties išglebimui, dvasiniam iškrypimui, sielos nutukimui... Kadaise, dar labai jaunas būdamas, išvydau žvėries, kurį vadiname Egoizmo vardu, plėšrius nasrus. Ir stojau į labai nelygią kovą – lyg su Galijotu. Ilgai teko galynėtis. Daug nutekėjo kraujo, nemaža išseko jėgų. Bet buvau liudininkas, kaip Egoizmo žvėriška kaukė pradėjo nuo manęs tolti ir grimzti į praeities ir užmaršties rūką. Maniau – kova baigta, laimėta. Maniau – jo niekada daugiau nebepamatysiu. Deja, mano buvo apsirikta. Staiga vėl išvydau iš užmaršties ūkanų lendančias baisias iltis. Egoizmo kaukė rodė savo konvulsingas grimasas. Gaila, daugelis šį kartą į ją pažiūrėjo gana pasyviai. Nieko negali būti blogesnio už tai, kada krauju prisiekęs kovotojas Egoizmo akivaizdoje pamiršta savo pagrindinį tikslą, pamiršta, vardan ko jis išėjo į mūšį ir su kuo jis turi kovoti. Reikia šią baisiąją kaukę amžiams palaidoti. Kitaip negalima įsivaizduoti prometėjinės perspektyvos. Arba Egoizmas, arba Prometėjizmas. Nėra vidurio, nėra kompromiso. Nėra kito pasirinkimo. Yra tik kova. Iki paskutinio kraujo lašo... Daugiau duonos kasdieninės žmogaus sielai! Kovoje už žmogaus likimą dalyvauja ne vien tik poetai. Apie žmogų mąsto ekonomistas ir genetikas, politikas ir fizikas, filosofas ir... Ir, aišku poetas. Tai visų plačiausio puolimo frontas. Ir šiame žygyje svarbi vieta, be abejo, tenka grožiui. Dvasinio žmogaus augimo, jo sąmonėjimo ir brendimo kelias vingiuotas ir ilgas. Ir keliaujančiai žmogaus Sielai reikalingas tikslus minties kelrodis, ženklas, kuris daugelio gatvių sankryžoje rodytų, kuria kryptimi reikia eiti. Siela eina ta kryptimi ir „galų gale suranda paslėptą tiesą“ (Leonardas da Vinčis). Sielai taip pat reikalingas didelis grožis. Žmogus pirmiausia yra grožio kūrėjas. Ir tik pasiekęs savo jėgomis sukurto grožio viršūnes, žmogus tikrai gali pasijausti laisvas ir laimingas. Humanizmas ir antihumanizmas. Du ašigaliai. Du apkasai. Seno humanizmo kelias baigiasi juodu pesimistiniu brūkšniu ir menininko kapituliacija prieš Egoizmo vardu vadinamą žvėrį. Tai, žinoma, baisus žvėris. Ir sunki, nelygi šita kova. Ne visi herojai. Ne visiems užtenka jėgų. Su-klumpa ir kapituliuoja. Ir tada eiti toliau nebėra kur. Belieka tik vienas kelias, ir tas pats veda į mirtį, 'Vienas viduramžių ispanų poetas pasakė, kad visos upės teka į jūrą, kuri vadinasi Mirtis. Romėnas Rolanas, atsimename, visai ką kita teigė: „Kurti – tai užmušti mirtį“. Išdidus šūkis. „Užmušti mirtį“ – tai herojiško humanizmo principas... Man „Žano Krištolo“ žodinė stichija skamba kaip Bethoveno Devintosios simfonijos muzikinė stichija. Ankstyvojoj jaunystėj aš ilgai žengiau į koją su herojiškuoju Žanu Kristofu ir todėl gerai žinau, ką reiškia „užmušti mirtį“. Kurti... Kurti grožį... „Užmušti mirtį.“ reiškia tą patį, ką „Stirb und werde“. Šiam herojiško humanizmo principui ištikimi buvo Šekspyras ir Bethovenas, Rafaelis ir Tolstojus. Jie nemirtingi. Nemirtingos tapo ištisos tautos, sukūrusios ir palikusios mums sfinksus ir piramides, akropolius ir koliziejus. Tam, kad galėtum naudotis jau sukurtomis vertybėmis, nereikia ypatingo, heroizmo. Bet kūrėjui heroizmas būtinas. Heroizmas reikalingas pasaulio pertvarkytojams, visiems didiesiems revoliucionieriams. Žmonijos genijai, minties ir jausmo titanai yra tikrieji žmonijos herojai. Jie kovoja už herojišką žmogaus veiklą – už kūrybinę veiklą. Ir tiktai pažadintas žmoguje heroizmas gali jį paversti kūrėju. Tik herojiškas žmogus gali sukurti stebuklingo grožio vertybes. Herojiškas humanizmas teigia tvirtos dvasios, monolitinę herojišką asmenybę. Taigi paseno ir mirties kultas. Prometėjas yra veiklos žmogus. Prometėjas žino, kad už nešamą ugnį jam gresia mirtis. Tačiau jis veikia. Ir jeigu verta apie kokį nors kultą pagalvoti, tai tik apie žmogaus kūrybinės veiklos kultą. Mirtis yra sekantis veiksmas: jis ateina kaip ilgas poilsis po sunkaus darbo – po kūrybinės veiklos. Apie jį galima kalbėti, bet tik kaip apie antrinį veiksmą. Realizmas griežtai reikalauja, kad visi daiktai pasaulyje būtų savo vietoje, tik tada galėsime atkurti tikrą šio pasaulio vaizdą. Prometėjizmas reikalauja realistinio šio pasaulio pažinimo, nes kitaip neįmanoma būtų kova: nebūtų aišku, dėl ko ir už ką reikia kovoti. Kiekviena kova turi turėti aiškų tikslą ir aiškią programą. Militarinė fronto linija eina tarp dviejų priešingų apkasų. Viename – žmogus, aktyvus kūrėjas, herojus; antrame – pasyvus vartotojas, antiherojus. Ir čia sprendžiamas žmogaus likimas. Herojus ar antiherojus? Poezija ar antipoezija? Romanas ar antiromanas? Ir t. t. Rezultatas priklauso nuo to, kas šią kovą laimi – herojus ar antiherojus... Herojus reiškia humanizmo pergalę. Minus žmogus – antihumanizmo pergalę. Kartais šis dviejų apkasų karinis konfliktas sprendžiamas „niekieno žemėje“ arba „svetimoje teritorijoje“. Kartais liepsna persimeta į nuosavus namus. Kare visaip atsitinka. Svarbu gerai suprasti visą šio mūšio strategiją. Prometėjai yra didelio tikslo strategai. Su pasyviu antiherojum, su nusivylusiu pesimistu ar ištižusiu savanaudžiu šios šventos kovos nelaimėsi. Kovai reikalingi herojai. Tačiau ši kova sudėtinga, ir negalima jos suprastinti. Netinka primityvus konservatizmas. Konservatizmas vienoje pusėje ir dekadentizmas antroje pusėje – du kraštutinumai. Ir vienas, ir kitas netinka ilgam, kantriam ir nuosekliam žmogaus skulptūros šlifavimui, modeliavimui, tobulinimui. Reikalingas platus ir gilus vidurys, kuriame daug erdvės, laiko, vietos ilgam manevravimui. Puikus vidurys, primenąs upės srautą. Ne krantais, bet giliu viduriu keliauja pagrindinis minties, jausmo, polėkių, svajonių srautas. Neturime būti nei baikštūs konservatoriai, kuriuos baugina kiekviena naujovė, nei ultramodernistai, kurie nebeskiria juodo nuo balto – herojaus nuo antiherojaus. Yra riba. Ne tik riba: yra fronto linija. Tačiau nieko gero kūrybiškam žmogaus ieškojimui nežada ir baimė. Prometėjui būdinga drąsa. Drąsa, kuri vis dėlto nugali realią baimę. Reikia daugiau drąsos, ir gyvenimo vidurys, tas platus ir gilus srautas, nuolatos judės ir veršis į tolumą, nešdamas kartu su savim ir naujus atradimus. Nuolatinė tėkmė garantuoja, kad vanduo visada bus švarus, nepažaliuos ir nepavirs maurais. Prometėjiškas veiklumas visada nukreiptas prieš olimpini sustingimą, prieš impozantiškumą, o iš tiesų – tuščią ramybę. Reikalingas nuolatinis judėjimas. Judėjimas – prometėjiškas nerimas. Ieškojimas – prometėjiškoji kūrybos laisvė. Tebūna man sakoma šiandieną, kad savo visuomeninėje struktūroje neturiu reikalingo augimui klimato, aš šimtą kartų atsakysiu tą patį: tai netiesa, nes jeigu aš turiu ieškojimų laisvę, vadinas, aš turiu ir reikalingą biologiniam augimui klimatą. Konservatizmas – tai sustingimas. Ir dekadentizmas – tai irgi sustingimas. O ieškojimai– tai judėjimas, tai mano laisvė. Aš dažnai pats galiu susikurti sau tokį palankų mikroklimatą – jis man reikalingas kūrybiniam ieškojimui. Man nereikalingas antiherojus. Nebent satyrai kada nors bus reikalingas. O dabar – ne. Man reikalinga herojiška, kurianti didelį grožį asmenybė. Nenormalu, kad, manevruodami savo sferoje, neišnaudojame visų galimybių, kurias teikia herojiškas humanizmas. Baimė, inercija, konservatizmas kartais dar kausto prometėjiškas jėgas. Patys mes kartais nežinome, kokios potencialios galimybės slypi prometėjiškoje veikloje. Tik prometėjiškas nerimas ir kūrybiniai ieškojimai, o ne konservatyvus smilkimas ar ultramoderniška poza...

...Už balto šerkšnoto lango – subildo sutrinko... Ir aš pamaniau, kad jau atėjo pavasaris. Ir mane staiga pagavo toks pavasario ilgesys, apėmė tokia pavasariška nuotaika. Už šerkšnoto lango jau griaudžia, dunda ir žaibuoja pavasaris. Blykčioja ugnis. Ugnis uždega pavasarį. O ugnies nešėjai – prometėjai. Uždekime žmogui pavasarį. Taip, pavasarį! Ak, pakaks žmogui tolti nuo žmogaus. Prometėjizmas pirmiausia yra žmogaus artumo jausmas. Tai pirmasis žmonių brolybės katekizmo paragrafas: žmogus turi stovėti šalia žmogaus – brolis šalia brolio. Tada lengviau kurti ir laimėti. Prometėjizmas skelbia antiindividualizmą ir antiegoizmą. Skelbia brolišką žmonių artumo idėją. Tik bendromis pastangomis galima sukurti tokias idealias sąlygas, kuriose žmogus „pažintų... save kaip žmogų“. Prometėjiškomis pastangomis išvaduotas žmogus...

Šaltinis: Naktiniai drugiai. – Raštai. T. 3. V., 1983, p. 458-467.