Socializmas ir lygybė (dėl J. Lago „socialistinio“ eksperimento)

Prieš kurį laiką portale „Infa.lt“ pasirodė nedidelis straipsnis antrašte „Socialistinis eksperimentas universitete, parodęs tikrąją socializmo esmę“, kuriuo, kaip įprasta, bandoma paneigti pačią socialistinę idėją, parodant tariamą jos klaidingumą.

„Įprasta“, nes antikomunizmas Lietuvoje – jau nacionalinė tradicija. Ypač, jei kalba eina apie vadinamuosius „patriotus“. O minėto teksto autorė – tokia ponia Jurga Lago, neabejotinai priklauso pastariesiems.

Dizainerės amatu besiverčianti moteriškė, palyginti neseniai buvusi aršia LGBT „teisių“ šalininke, vakarietiško raugo „tolerancijos“ mylėtoja, prieš kurį laiką „praregėjo“, pereidama į neva „katalikiškos doros“ bei „tautinių vertybių“ gynimo pozicijas. Dabar ji 2-u numeriu eina lietuviško neofašizmo tėvelio V. Radžvilo rinkiminiam sąraše, kartas nuo karto „Pro Patria“ (ir kt. nacionalistiniuose portaluose) prabildama tai apie „kultūrinį“ marksizmą*, tai socializmą, kaip neva didžiausią, europietiškos civilizacijos pamatus ardantį blogį.

* Apie šį išmįslą, tiksliau – XXI amžiaus dešiniųjų demagogų propagandinį mitą, kalbėsime kt. straipsniuose. – Red.

Viršuje: J. Lago su V. Radžvilu; apačioje: Lago 2013 m. vykusiam "gėjų" parade

O kaip jau buvo leista suprasti pačiame minėto straipsnio pavadinime, J. Lago pasišovė atskleisti šio didžiojo blogio, girdi, socializmo – esmę.

Anot jos, kažkokiame JAV universitete (būtent: „kažkokiame“ – joks pavadinimas nenurodomas) ekonomikos dėstytojas padarė socialinį eksperimentą: vietoje to, kad kiekvienam studentui būtų rašomi pažymiai pagal individualius pasiekimus, buvo nuspręsta visus vertinti vienodai – pagal bendrą grupės pažymių vidurkį.

Po pirmo kontrolinio visi gavo 7-etus. Antrą kartą 4-us. O trečią kartą, jau 2-etus. Potekstė ta, kad dirbtinis visų sulyginimas, niveliacija, žodžiu – lygiava, neigianti asmeninę iniciatyvą (ir atitinkamo tokios iniciatyvos įvertinimo) tegali baigtis tiek pavienio asmens, tiek viso sociumo demotyvacija.

Esą čia yra socializmo esmė, atitikusi XX amžiaus „realaus socializmo“ šalių (TSRS, Kinijos, Kubos ir t. t.) patyrimą. Todėl socializmas – dalykas kvailas, netikęs ir vertas vietos istorijos šiukšlyne.

Tuo tarpu kapitalizmas, priešingai, įgalina kiekvieną individą laisvai dirbti ir pačiam skintis visus savojo darbo vaisius. Todėl čia esą kiekvienas gauna kiek ir ko vertas. Maždaug tokia pasakėčios logika.

Tačiau bėda ta, kad ši logika, formaliai būdama lyg ir teisinga – su socializmu neturi nieko bendro ir todėl apie jį nieko tikro nepasako.

Pirmiausiai todėl, kad J. Lago matomai nieko nesupranta apie patį kapitalizmą, kaip santvarką. Ką bekalbėti apie socializmą.

Dalyko esmė ta, kad kapitalizme neturime abstrakčių, kiekvienas sau dirbančių individų sankaupos, bet tam tikrą visuomeninį organizmą, kurio esmė – privati (buržuazinė) gamybos priemonių nuosavybė ir samdomo darbo išnaudojimas.

"Lelijos" siuvėjos

Pvz., „Lelijos“ siuvyklos savininkai nuosavybės teise valdo atitinkamas stakles ir mašinas, su kuriomis dirba keli šimtai siuvėjų. Pastarosios dažnu atveju tenkinasi minimaliais atlyginimais, nors jų sukuriamo produkto vertė iš tiesų žymiai didesnė. Tačiau ją pasisavina akcininkai, paprasčiau tariant – kapitalistai.

J. Lago šios aplinkybės nemato, o galbūt ir matyti nenori.

Pagal jos schemą, „Lelijos“ akcininkai nieko neišnaudoja, bet tiesiog – kaip gerai besimokantys studentai, patys sunkiai, atsakingai dirba ir dėl to „nusipelno“ (kas jau reiškia nebe ekonominę kategoriją, o moralizavimą, beje – itin veidmainišką) didesnio, jų įdėtas pastangas atitinkančio atlygio.

Tačiau kapitalizmo esmė šiuo požiūriu yra ta, kad kapitalistas yra kapitalistas ir gauna atitinkamas įplaukas ne dėl to, kad jis dirba (niekas jam to nedraudžia), bet dėl to, kad yra gamybos priemonių savininkas, kuris netgi nedirbdamas gautų tai, ką gauna.

Paimti ir tiesiog perdalyti turtus, nekeičiant pačių nuosavybės santykių, iš esmės nieko nepakeistų. Liktų ta pati kapitalistinė santvarka, tiesiog būtų siekiama kažkokio laikino, beje – visiškai dirbtinio „sulyginimo“.

Socializmas, tuo tarpu, priešingai – numato tai, kad gamybos priemonių nuosavybė būtų bendra. Pvz., „Lelija“ (ar valstybinės įmonės, ar kooperatyvo forma) būtų visuomenine nuosavybe. Tad joks privatus asmuo, kaip akcininkas, negalėtų iš jos gauti kažkokių pajamų. Pačios siuvėjos dirbtų – būtent kiekviena sau, gaudama atitinkamą atlygį. Tuo tarpu atliekamas perteklius eitų nebe į kapitalistinio savininko kišenę, o visuomeninės paskirties fondą.

Apie jokią vulgarią lygiavą, turtų perskirstymą, uždirbtų gėrybių nusavinimą ar pan. čia nėra nei kalbos. Kalba – tik apie lygių dirbančiųjų asociaciją, pakeičiančią anksčiau buvusius kapitalistinius samdomo darbo santykius. Kas reiškia būtent atėmimą galimybės vienam (per kapitalą) lobti iš kitų atliekamo darbo.

Tai ir yra socializmas, būtent žemutinė komunistinės visuomenės fazė, kurioje kas nedirba – tas nevalgo (iki komunistinio principo „iš kiekvieno pagal sugebėjimą, kiekvienam pagal poreikį“ čia dar toli).

Vienintelė lygybė čia, pati esmingiausia – yra lygybė gamybos priemonių nuosavybės atžvilgiu, kuri – pirmutinis žingsnis link bet socialinių klasių panaikinimo. „Kiekvienas lygybės reikalavimas, siekiantis ko nors daugiau, neišvengiamai atveda prie absurdo“, – pabrėžė F. Engelsas.*

* F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 92.

F. Engelsas

Apie jokią kitą lygybę, išskyrus šią, socializmo-komunizmo šalininkai nekalba. Pvz., žmonių fizinių ar dvasinių požymių bei gebėjimų lygybę. Arba visišką materialinę lygybę. Tai būtų nesąmonė.

Be abejo, praktinė socializmo statybos XX amžiaus patirtis iškėlė eilę principinių klausimų. Pvz., klausimą dėl materialinio suinteresuotumo, kuris ypač ryškiai pasireiškia, esant materialinių gėrybių stygiui. Arba klausimą dėl naujos, komunistinės moralės (o atitinkamai – nevartotojiškos pažiūros į darbą, kaip į kūrybą ir savirealizaciją) įsigalėjimo tarp liaudies masių sąlygų.

Šios problemos labai aiškiai atsiskleidė Tarybų Sąjungos patyrime. Teorinis jų supratimas, „perkandimas“ ir išaiškinimas – vienas opiausių XXI amžiaus marksizmo uždavinių. Tuo tarpu kol praktinį patvirtinimą suteiks tik atitinkamai nauja (ateity būsianti) socializmo-komunizmo statybos patirtis.

Bet visa tai – medžiaga kitiems straipsniams. Šiuo atveju apsiribojame tuo, kad „kritikuodama“ socializmą mūsų minėtoji J. Lago pasinaudojo senu geru, laiko patikrintu antikomunistinės demagogijos metodu, apie kurį dar prieš šimtmetį rašė Leninas:

„Iš pradžių iškraipyti socializmą – priskirti jam nesąmonę, o paskui nesąmones pergalingai paneigti!“*

* – Profesorius liberalas apie lygybę. V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 24. V., 1983, p. 356.

Kaip tik tai „Infa.lt“ ir pamatėme: J. Lago duotame (ar išgalvotame?..) JAV universiteto eksperimente nėra ir nebuvo ničnieko „socialistiško“. Kas buvo, tai tik absurdiška, vulgari lygiava, iš esmės neturinti nieko bendro nei su marksizmu, nei socializmu. Žodžiu, nesąmonė.

Ar jos primetimas socializmui reiškė velniškai piktą J. Lago valią, ar tiesiog buką, nemokšišką neišmanymą (o gal ir vieną, ir kitą?..) – paliksime spręsti skaitytojui.

Kibirkštis