Mao Dzedunas. Prieš knygų garbinimą

Be revoliucinės teorijos negali būti revoliucinio judėjimo, – kadaise teigė Leninas, pabrėždamas būtinumą kaip reikiant įsisavinti marksizmo mokymą. Tačiau teorija be empirinių duomenų, be konkrečios tikrovės pažinimo – tėra sausa ir negyva raidė. Šios tiesos nesupratimas, kaip taisyklė, baigiasi išdavikišku oportunizmu, arba dogmatišku marazmu. Tai kaip niekad aktualu mūsų draugams, naujai ieškantiems revoliucinio kelio XXI amžiui. Ryšium su kuo jų dėmesiui pateikiame paprastą, bet vis dėlto klasikinį veikalą – istorinio Kinijos komunistų lyderio, Mao Dzeduno straipsnį „Prieš knygų garbinimą“.

PRIEŠ KNYGŲ GARBINIMĄ

I. Kas neištyrė klausimo, tas neturi teisės pasisakyti

Jei nesi ištyrinėjęs konkretaus klausimo, tai ir negausi teisės juo pasisakyti. Ar tai per griežta? Nei kiek. Kai nesi įsigilinęs į klausimą, į esamus jo faktus ir praeities istoriją, kai nežinai jo pagrindų – ką apie tai bešnekėsi, neabejotinai tebus nesąmonės. O kaip visi žino, nesąmonės klausimų neišsprendžia, tad kodėl tada neteisinga atimti teisę pasisakyti? Nemažai draugų nuolat užmerkia akis ir tauškia nesąmones, o komunistui juk gėdinga taip elgtis. Ar komunistas gali būti užmerkęs akis ir taukšti nesąmones?

Jokiu būdu!

Reikia ne niekus taukšti, o tyrinėti!

II. Tirti klausimą reiškia jį spręsti

Negali išspręsti klausimo? Na, tuomet sėskis ir ištyrinėk tiek esamus faktus, tiek dalyko istoriją! Kai klausimą būsi nuodugniai ištyrinėjęs, tada ir žinosi, kaip jį spręsti. Išvados visada daromos po, o ne iki tyrimo. Tik bukapročiai pavieniui ar kartu samprotauja, kad „rastų sprendimą“ ar „išvystytų idėją“ prieš tai neatlikę tyrimo. Įsidėmėtina, kad tai negali privesti nei prie veiksmingo sprendimo, nei prie geros idėjos. Kitaip tariant, tai būtinai veda link klaidingų sprendimų ir idėjų.

Yra nemažai inspekcinį darbą dirbančių draugų, o taip pat ir partizanų vadų bei naujai pareigas einančių kadrų, kurie mėgsta vos atvykę į vietą daryti politinius pareiškimus, šokinėti kažką kritikuodami ar smerkdami, nors tebūna paviršutiniškai susipažinę su padėtimi. Tokie grynai subjektyvūs tauškalai iš ties nepakenčiami. Šie žmonės įprastai viską sujaukia, praranda masių pasitikėjimą ir pasirodo esantys nepajėgūs spręsti bet kokius klausimus.

Vos susidūrę su sudėtingesnėmis problemomis, gan daug vadovaujančias pareigas einančių žmonių tiesiog atsidūsta, neva negalėdami jų išspręsti. Tokie netenka kantrybės ir prašosi perkeliami kitur motyvuodami tuo, esą jie „nesugeba ir negali atlikti pavestojo darbo“; bet taip šneka bailiai. Tik stokis ant kojų, eik apžvelgti visų tau patikėtų reikalų ir kaip Konfucijus „teiraukis apie kiekvieną menkniekį“ [1] – tada ir pajėgsi išspręsti problemas, kokie menki tavo gebėjimai bebūtų; nes nors prieš išeinant laukan tavo galva ir tuščia, tau grįžus tokia ji jau nebebus – ji bus pilna problemų išsprendimui būtinos medžiagos; būtent taip problemos ir sprendžiamos. Ar tam privalai išeiti laukan? Nebūtinai. Norint prieiti prie sudėtinga atrodančios problemos ištakų ir išsiaiškinti kas vyksta galima surengti situaciją pažįstančių žmonių susirinkimą-apklausą. Tada ir sudėtingą klausimą bus lengva išspręsti.

Tyrimas gali būti prilyginamas ilgiems nėštumo mėnesiams, o problemos išsprendimas – vaiko gimimui. Tirti klausimą iš tiesų reiškia jį spręsti.

III. Prieš knygų garbinimą

Viskas tiesa, kas parašyta knygoje – taip dar mąsto kultūriškai atsilikę kinų valstiečiai. Kaip bebūtų keista, Komunistų partijoje taip pat yra žmonių, kurie per diskusijas nuolatos sako: „pasakyk, kur taip rašoma knygoje“. Kai mes sakome, kad kokio aukštesnio vadovaujančio organo nurodymas yra teisingas, taip yra ne tik dėl to, kad jis ateina iš „aukštesnio organo“, bet todėl, kad jo turinys atitinka tiek objektyvias, tiek subjektyvias kovos sąlygas bei jos reikalavimus. Klaidinga laikytis formalistinio požiūrio ir aklai vykdyti nurodymus jų neišdiskutuojant ir neištiriant esamų sąlygų šviesoje vien dėl to, kad jie ateina iš aukščiau. Būtent tokio formalizmo daroma žala paaiškina, kodėl partinė linija ir taktika giliau neįsišaknija tarp masių. Aklai ir, atrodytų, neprieštaraujant vykdyti aukštesnio organo nurodymą iš tiesų reiškia ne jį vykdyti, bet kuo išmaniausiai jį sabotuoti.

Visuomeninių mokslų studijavimas vien tik iš knygos, savo ruožtu, taip pat labai pavojingas ir gali vesti į kontrrevoliucinį kelią. Aiškus to įrodymas, kad ištisi būriai kinų komunistų, kurie studijuodami visuomenės mokslus apsiribodavo vien knygomis, tapo kontrrevoliucionieriais. Kai sakome, kad marksizmas teisingas, taip yra tikrai ne dėl to, kad Marksas būtų buvęs „pranašu“, bet dėl to, kad jo teorija pasitvirtino mūsų praktikoje ir kovoje. Marksizmas reikalingas mūsų kovai. Bet mums priimant šią teoriją net į galvą neateina tokių mistinių sąvokų, kaip „pranašystė“, formuluotės. Daugelis perskaičiusių marksistinių knygų tapo renegatais, tuo tarpu kol beraščiai darbininkai neretu atveju puikai supranta marksizmą. Žinoma, turime studijuoti marksistines knygas, bet šios studijos privalo būti taikomos realioms mūsų krašto sąlygoms. Mums reikalingos knygos, bet mes turime įveikti nuo esamos situacijos atsiskyrusį knygų garbinimą.

Kaip galima įveikti knygų garbinimą? Vienintelis kelias – tyrinėjant esamą situaciją.

IV. Esamos situacijos neištyrinėjimas lemia idealistinį klasinių jėgų įvertinimą ir idealistinę laikyseną darbe, vedančia į oportunizmą, arba pučizmą

Ar abejojate tokia išvada? Priimti ją privers faktai. Tik pamėginkite įvertinti politinę situaciją, arba vesti kovą neatlikę jokio tyrimo ir greitai pamatysite, ar toks įvertinimas, ar tokia laikysena nėra nepagrįsta ir idealistnė, ar ji neprives prie oportunistinių ar pučistinių nukrypimų. Taip yra ne dėl sugebėjimo iš anksto kruopščiai suplanuoti veiksmus, bet dėl nesugebėjimo atidžiai išstudijuoti konkrečią socialinę situaciją prieš rengiant planus – kaip dažnai ir nutinka mūsų Raudonosios armijos partizanų daliniuose. Li Kujos [2] tipo karininkai bausdami karius už nusižengimus nepaisydami sąlygų netaiko jokių išimčių. Todėl pažeidėjai pasijunta buvę neteisingai nubausti, iš ko kyla daug ginčų, per kuriuos vadai praranda autoritetą. Ar ne dažnai taip nutinka Raudonojoje armijoje?

Privalome atsikratyti idealizmu ir saugotis visų oportunistinių bei pučistinių klaidų. Tik tada pajėgsime į savo pusę patraukti mases ir nugalėti priešą. O vienintelis būdas atsikratyti idealizmu – įdėti reikiamas pastangas ir ištyrinėti esamą situaciją.

V. Socialinių ir ekonominių tyrimų tikslas – teisingai įvertinti klasines jėgas, suformuluoti teisingą kovos taktiką

Tai yra atsakymas į mūsų klausimą: kodėl reikia tyrinėti socialines ir ekonomines sąlygas? Mūsų tyrinėjimų objektas atitinkamai yra ne atskiri visuomeniniai reiškiniai, bet visos socialinės klasės. Pastaruoju metu draugai iš 4-ojo Raudonosios armijos korpuso apskritai skyrė laiko tiriamajam darbui [3], bet daugelis jų taikė klaidingą metodą. Todėl jų tyrimų rezultatų reikšmė – lyg krautuvės sąskaitos, primenanti į miestą atvykusio kaimo Jurgio išgirstus pletkus, arba nuo kokio kalno matomą didmiesčio panoramą. Toks tyrimas yra menkavertis ir mūsų tikslų pasiekti negali. O pagrindinis mūsų tikslas – pažinti skirtingų socialinių klasių politinę ir ekonominę situaciją. Mūsų tyrimo rezultatas turėtų būti kiekvienos klasės, jos vystymosi pakilimų ir kritimų vaizdas. Pvz., kai tyrinėjame valstietijos sudėti, privalome ne tik žinoti, kiek yra valstiečių žemės savininkų pusiau savininkų ir nuomininkų pagal nuomos santykius, bet dar svarbiau žinoti, kiek yra buožių, kiek yra vidutinių bei vargingųjų valstiečių, skiriamų klasės ar sluoksnio. Kai tyrinėjame prekeivių sluoksnį, turime ne tik žinoti kiek jų prekiauja kuo, pvz. – grūdais, drabužiais, vaistažolėmis ir t. t., bet juo labiau turime žinoti, kiek yra smulkių, vidutinių ir stambių prekeivių. Turime ištyrinėti ne tik kiekvieną amatą, bet ir klasinius santykius jo viduje. Turime ištyrinėti ne tik santykius tarp skirtingų amatų, bet ir santykius tarp skirtingų klasių. Pagrindinis mūsų tyrimų metodas privalo būti skirtingų visuomenės klasių analizė, o galutinis tikslas – jų tarpusavio santykių supratimas, teisingas klasių jėgų įvertinimas, ir tada – teisingos kovos taktikos formulavimas nustatant, kurios klasės revoliucinėje kovoje sudaro pagrindinę jėgą, kurios klasės gali būti sąjungininkais ir kurios klasės turėtų būti nuverstos. Tai vienintelis mūsų tikslas.

Kurios klasės vertos mūsų dėmesio? Jos yra:

• Pramonės proletariatas 
• Amatininkai 
• Žemės ūkio darbininkai 
• Vargingieji valstiečiai 
• Miesto varguomenė 
• Liumpenproletariatas 
• Amatininkai meistrai 
• Smulkieji prekeiviai 
• Vidutiniai valstiečiai 
• Buožės 
• Žemvaldžiai 
• Prekybinė buržuazija 
• Pramoninė buržuazija

Savo tyrime turėtume skirti dėmesį visų šių klasių ar sluoksnių padėčiai. Tose vietovėse, kur dabar dirbame, nėra tik pramonės proletariato ir buržuazijos, o su visomis kitomis mes susiduriame. Mūsų kovos taktika yra taktika santykyje su šiomis klasėmis bei sluoksniais.

Kitas rimtas ankstesnių mūsų tyrimų trūkumas buvo nepagrįstas kaimo akcentavimas ignoruojant miestą, tad daugelis draugų visada gan miglotai suprasdavo mūsų taktiką miestų varguomenės ir prekybinės buržuazijos atžvilgiu. Kovos raida leido mums nusileisti nuo kalnų į laukus [4]. Fiziškai nusileidome, bet protiškai dar likome kalnuose. Privalome pažinti tiek miestus, tiek kaimus – priešingu atveju nepajėgsime atitikti revoliucinės kovos reikalavimų.

VI. Kinijos revoliucijos pergalė priklausys nuo kinų draugų supratimo apie Kinijos sąlygas

Mūsų kovos tikslas – perėjimas nuo demokratijos į socializmą. Šiame uždavinyje pirmasis žingsnis yra užbaigti demokratinę revoliuciją į savo pusę patraukiant daugumą darbininkų klasės ir pakeliant valstiečių mases bei miestų varguomenę žemvaldžių klasės, imperializmo ir Gomindano režimo [5] nuvertimui. Sekantis žingsnis yra įvykdyti šios kovos išsivystymą seksiančią socialistinę revoliuciją. Šio didžio revoliucinio uždavinio įvykdymas nėra nei paprastas, nei lengvas darbas ir priklausys vien nuo teisingos ir tvirtos proletarinės partijos taktikos. Jei kovos taktika klaidinga, arba neryžtinga, ar baili – revoliucija tikrai patirs laikiną pralaimėjimą. Privalu turėti omeny, kad buržuazinės partijos irgi nuolat aptarinėja savo kovos taktiką. Jos svarsto, kaip geriau skleisti reformistines nuotaikas tarp darbininkų klasės, kad ją suklaidintų ir nukreiptų nuo Komunistų partijos vadovavimo, kaip paskatinti buožes slopinti vargingųjų valstiečių sukilimus bei kaip organizuoti banditus revoliucinėms kovoms užgniaužti. Esant situacijai, kur klasių kova vis aštrėja ir vedama betarpiškai, proletariato pergalė pilnai priklauso nuo jo partijos, Komunistų partijos teisingos ir tvirtos taktikos. Teisinga ir tvirta Komunistų partijos kovos taktika jokiu būdu negali būti sukuriama kelių kabinete sėdinčių žmonių; ji iškyla masinės kovos eigoje, t. y. per realų patyrimą. Todėl mes nuolatos privalome tyrinėti socialines sąlygas ir atlikinėti praktinius tyrimus. Nelankstūs, konservatyvūs, į formalizmą ir nepagrįstą optimizmą linkę draugai mano, kad dabartinė taktika tobula, kad Partijos VII-ojo Suvažiavimo „Dokumentų knyga“ [6] garantuoja ilgalaikę pergalę, kad visados galima laimėti tiesiog laikantis nusistovėjusių metodų. Šios idėjos yra absoliučiai klaidingos ir neturi nieko bendro su tuo, kad komunistai per kovą turėtų sukurti naujas palankias situacijas; jos išreiškia grynai konservatyvią poziciją. Jei jos visai neatmesime, ši linija padarys didelę žalą revoliucijai, o kartu pakenks ir patiems draugams. Akivaizdu, kad Raudonojoje armijoje yra draugų, kuriuos esama padėtis tenkina, kurie nesiekia nieko giliau suprasti, kurie laikosi nepagrįsto optimizmo bei skleidžia klaidingą įsitikinimą, esą taip elgtis „yra proletariška“. Jie gerai pavalgę ištisas dienas prasėdi savo kabinetuose, vietoje to, jog eitų į mases tyrinėti. O kai tik jie kalba su žmonėmis, šiems ima nusibosti jų šabloniškos frazės. Kad pažadintume šiuos draugus, turime pakeltu balsu jiems tarti:

Nedelsiant meskite konservatyvias pažiūras!

Apsiginkluokite pažangiosiomis, kovingosiomis komunistų idėjomis!

Stokite į kovą!

Eikite į mases tirti tikrovę!

VII. Tyrimo taktika

1. Reikia daryti apklausas, o apklausas pravedinėti per diskusijas.

Tai vienintelis būdas priartėti prie tiesos, vienintelis būdas daryti išvadas. Lengva suklysti, jei nevedate apklausų per diskusijas ir apsiribojate pavienių žmonių asmeniniu patyrimu. Neįmanoma prieiti teisingų išvadų, apklausas vedant atsitiktinai, neišdiskutuojant centrinių problemų.

2. Kas turėtų dalyvauti tokiose apklausose?

Tie, kurie gerai susipažinę su socialine-ekonomine padėtimi. Kai dėl amžiaus, geriausiai tiktų vyresni, nes jie turi turtingą patirtį ir ne tik žino esamą padėtį, bet taip pat supranta ir priežastinius ryšius. Mums taip pat reikia ir kovos patirtį turinčių jaunuolių, nes šie turi tiek pažangias pažiūras, tiek aštrų žvilgsnį. O profesiniu požiūriu reikėtų įtraukti darbininkus, valstiečius, prekeivius, inteligentus, kartais kareivius, o kartais net ir deklasuotus elementus. Žinoma, nėra būtinas dalyvavimas tų, kurie nėra tiesiogiai susiję su konkretaus klausimo tyrimu. Pvz. – darbininkų, valstiečių ar studentų dalyvavimas nebūtinas, kai tyrinėjama prekyba.

3. Ar geriau apklausinėti daugiau, ar mažiau žmonių?

Tai priklauso nuo paties tyrėjo sugebėjimų. Mokantys vesti pasikalbėjimus gali kviesti daugiau – dešimt ar dvidešimt žmonių. Gausi apklausa turi savų pliusų – renkant statistikas galima gauti tikslesnius atsakymus rezultatus, kai renkama statistika (pvz. – siekiant nustatyti vargingųjų valstiečių dalį tarp visos valstietijos), arba daromos išvados (pvz. – aiškinantis kas geriau, tolygus, ar diferencijuotas žemių padalijimas). Žinoma, tai turi ir savų trūkumų – nemokantiems vesti pasikalbėjimų bus sunku palaikyti tvarką. Galiausiai žmonių skaičius priklauso nuo paties tyrėjo. Tačiau dalyvauti turėtų nors treji žmonės – priešingu atveju informacija bus per daug ribota, kad atspindėtų esamą padėtį.

4. Reikalingas tematinis apklausos planas.

Tematinis planas turėtų būti paruošiamas iš anksto. Tyrėjas kelia klausimus pagal planą, o dalyvaujantieji atsako. Kas tik neaišku ar abejotina turėtų būti išdiskutuojama. Tematinis apklausos planas turėtų turėti ir potemes. Pvz. – „prekyba“ yra bendra tema, o jos potemės – „audiniai“, „maistas“, „vaistažolės“ ir t. t. „Audeklai“, tuo tarpu, gali būti dalijami į „fabrikinius“, „naminius“, „šilką“ ir pan.

5. Reikia dalyvauti pačiam.

Visi, priklausantys vadovybei – nuo vietinės savivaldos pirmininkų iki centrinės valdžios pirmininko, nuo būrio vado iki štabo viršininko, nuo kuopelės sekretoriaus iki generalinio partijos sekretoriaus – turėtų patys vykdyti apklausas apie socialinę-ekonominę situaciją, o ne remtis išimtinai rašytiniais pranešimais. Nes tyrinėti ir skaityti pranešimus – du skirtingi dalykai.

6. Reikia įsigilinti.

Pirmą kartą atliekantys apklausas pirmiausiai turėtų atlikti vieną-dvi gilumines apklausas, t. y. detaliai susipažinti su konkrečia vietove (pvz. – kaimu ar miestu), arba konkrečiu klausimu (pvz. – maisto, ar pinigų). Giluminis konkrečios vietos ar klausimo supratimas padės rasti būdą toliau tyrinėti kitas vietoves bei klausimus.

7. Reikia vesti užrašus.

Tyrėjas turėtų ne vien pirmininkauti apklausoms-susirinkimams ir reikiamai vesti pasikalbėjimus, bet ir vesti užrašus – pats fiksuoti jų rezultatus. Kiti to negali daryti už tave.

1930 m. gegužė

Šaltinis: Oppose Book Worship; Против книгопоклонства

Vertė: Juozas Mickevičius

[1] Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. V., 1994, p. 68.
[2] Li Kui – garsaus kinų romano „Šchuichučuano“, kuriame pasakojama apie šiaurės Sinų dinastijos (960-1127 m.) laikais vykusį valstiečių sukilimą, herojus. Jis buvo tiesus, atviras ir ištikimas valstiečių revoliucijai, bet kartu grubus ir beatodairiškas.
[3] Mao ypač pabrėždavo tiriamojo darbo reikšmę, laikydamas socialinius tyrimus bene svarbiausiu partinės vadovybės uždaviniu. Tiriamasis darbas Mao ilgainiui buvo vystomas Raudonosios armijos 4-ajame korpuse. Jis pabrėžė, kad tokie tyrimai turėtų būti įprastine darbo dalimi, tuo tarpu Raudonosios armijos Politinė valdyba net buvo parengusi skirtingoms temoms (pvz. – masinių judėjimų, arba reakcionierių padėčiai, liaudies ūkiniam gyvenimui, žemės nuosavybės pasiskirstymui tarp skirtingų socialinių klasių ir kt.) skirtus šablonus. Iš Raudonosios armijos visur buvo reikalaujama susipažinti su vietine situacija ir formuluoti masių poreikius atitinkančius šūkius.
[4] „Kalnais“ čia įvardijamas Cinganšano rajonas, esantis tarp Siangsi ir Hunano provincijų; „laukais“ įvardijamos lygumos Siangsi pietuose ir vakarų Fudziane. 1929 m. Mao išvedė 4-ąjį Raudonosios armijos korpusą iš Cinganšano kalnų į pietų Sianzi ir Fudzianą, kur buvo įsteigtos du baziniai revoliucijos taškai.
[5] Gomindanas – iš pradžių Sun Jat Seno vadovauta, Kinijos nacionalinio išsivadavimo (ir buržuazinės-demokratinės) revoliucijos siekusi politinė partija, tapusi valdančiąja. Po Sun Jat Seno mirties 1925-aisiais pasukusi reakcijos ir antikomunizmo keliu vadovaujant Čan Kai Ši, gynė Kinijos stambiųjų žemvaldžių ir feodalų interesus.
[6] „Dokumentų knygą“ sudarė 1928 m. liepą įvykusio Kinijos Kompartijos VI-ojo Suvažiavimo dokumentai, tame tarpe politinė rezoliucija bei rezoliucijos valstiečių, žemės, politinės valdžios organizavimo ir kt. klausimais. 1929 m. pradžioje Raudonosios armijos 4-ojo korpuso fronto komitetas šias rezoliucijas knygos pavidalu išleido platinimui tarp Raudonosios armijos bei vietinių partinių organizacijų.