Gegužės 12-oji, Lietuvos prezidentinių
rinkimų diena kaip atėjo, taip praėjo. Daug kam tai buvo eilinė diena. Kai
kuriems – kone šventė. Kitiems, kažkokių vilčių išmėginimas ir žlugimas. Bet,
kaip taisyklė, sulig šiais, kaip ir kiekvienais naujais rinkimais – Marijos žemelėje
viskas lieka po senovei.
Kad tikrai yra taip, žodžiu, kad niekas taip ir nepasikeitė, lengviausia įsitikinti – tiesiog ėmus ir trumpam pažvelgus į pačių rinkimų rezultatus (žr. lentelę apačioje; duomenys iš Vyriausios rinkimų komisijos portalo):
Kandidatas
|
Už jį balsavusių
|
% nuo dalyvavusių rinkėjų
|
% nuo rinkėjų
|
I. Šimonytė
|
442353
|
31,23
|
17,79
|
G. Nausėda
|
438469
|
30,94
|
17,63
|
S. Skvernelis
|
278680
|
19,66
|
11,21
|
V. Andriukaitis
|
67802
|
4,78
|
2,73
|
A. Juozaitis
|
66535
|
4,69
|
2,68
|
V. Tomaševski
|
56411
|
3,98
|
2,27
|
M. Puidokas
|
36645
|
2,59
|
1,47
|
N. Puteikis
|
11214
|
0,79
|
0,45
|
V. Mazuronis
|
9169
|
0,65
|
0,37
|
Iš
viso:
|
1407278
|
99,30
|
56,69
|
Kad prezidentinė kėdė priklausys Šimonytei
arba Nausėdai – praktiškai buvo numatyta iš anksto. Tiek pagrindiniai
žiniasklaidos kanalai, tiek atitinkamai rinkimų rezultatus „tvarkančių“ įstaigų
viršūnės dirbo šia linkme. Bendrai už juos balsavo 880822, arba 62,17% balsavusių
ir 35,42% visų rinkėjų.
Visi kiti balsai (labai netolygiai)
pasidalijo tarp vienaip ar kitaip alternatyvių kandidatų, pradedant „mentu“
Skverneliu (nuo pradžios turėjusio „sudirbtą“ primityvo įvaizdį), baigiant „tvarkiečiu“
Mazuroniu. Imant bendrai, tai buvo 526456, t. y. 37,83%
balsavusių ir 21,18% visų rinkėjų.
Kalbėti apie žymesnį „protestinį“
elektoratą kaip ir galima. Jo tikrai būta, tačiau, kaip matyti – jo balsai
pasiskirstė tarp eilės skirtingų, vienas su kitu konkuruojančių veikėjų (pvz. –
nemažai dešiniųjų nacionalistų rėmė Juozaitį, kritiškai valdžios atžvilgiu
nusistatę lenkai ir rusakalbiai – Tomaševskį ir t. t.).
Tačiau netgi visi šie „atskalūnai“ vienaip
ar kitaip atitiko viešpataujantį status
quo.
Daugiausiai, jie pasisakė už
smulkiaburžuazines reformas (pvz. – prieš nežabotą rinką, neoliberalizmą ir t.
t.). Apie kažkokius radikalius pokyčius čia negalėtų būti nei kalbos. Tiek dėl
vyraujančių nuotaikų, tiek dėl objektyvios Lietuvos padėties.
Užsienio politikos požiūriu nei vienas iš
jų nekėlė žymesnių abejonių nei Rusijos klausimu, nei apie vadinamąją
integraciją į Vakarų struktūras (t. y. NATO, ES). Kas buvo, tai daugiau ar
mažiau vieningai į Vakarus orientuotų rusofobų plejada.
Iš jų visų, neminint Skvernelio (labiau
sisteminio, nei „opozicinio“, bet nemažą dalį „protestinių“ balsų surinkusio
kandidato) ir socdemo Andriukaičio, geriausiai pasirodė Juozaitis.
Apie šių jėgų susivienijimą kalbėti dabar
ar artimiausiu metu nėra rimtesnio pagrindo. Kol kas jos kaip buvo, taip lieka
tam tikra parodija, skirta greta „didžiųjų“ (t. y. Sistemos parinktųjų)
politinių žaidėjų sudaryti tam tikrą laisvų ir atvirų rinkimų vaizdą. Taip
sakant, pačiai Sistemai legitimuoti.
Pagrindinės, tiksliau – vyraujančios tendencijos,
tuo tarpu, atsispindi būtent Nausėdos ir Šimonytės elektorate.
Įsidėmėtina, kad nors teritoriniu požiūriu
Nausėda laimėjo daugumoje apylinkių (žr. žemėlapį: oranžinė spalva – Nausėda;
mėlyna – Šimonytė; žalia – Skvernelis; violetinė – Tomaševski), didžiausio
palaikymo didmiesčiuose, būtent Vilniuje (43,01%) ir Kaune (37,72%) – sulaukė Šimonytė.
O tai rodo, kad būtent ji tapo ne tik
stambiausių oligarchų, bet pagrindiniu ir su Lietuvos integracija į ES bei
apskritai Pirmąjį pasaulį kylančio smulkiųjų buržua, savimi patenkintų
miesčionių (bei apie iškilimą į jų tarpą svajojančių konformistų...) masės
kandidatu. Nes būtent šiuose miestuose koncentruojasi šisai „elektoratas“.
Nausėda, tuo tarpu, daugiausiai palaikymo
sulaukęs gimtojoje Klaipėdoje (39,94%), prie savęs patraukė ir dalį tų, kurie
tiesiog nenorėjo Šimonytės, kaip akivaizdžios konservatorių, taigi – V.
Landsbergio (ir Ko) statytinės.
Neatmestina, kad 2-ame rinkimų ture dalis
nusistačiusių prieš Šimonytę taip pat gali nubalsuoti už Nausėdą, kaip tariamą
alternatyvą. Gerai tai ar blogai, galima palikti retoriniu klausimu – nes kažko
iš esmės tai neturėtų keisti.
Kaip matyti iš dar iki rinkimų vykusių
debatų (ir kt. pasisakymų), Nausėda nuo Šimonytės skiriasi nebent tik tuo, kad
vietoje visiškai atviro, šlykščiai begėdiško šliaužiojimo prieš JAV
imperializmą renkasi labiau balansuotą, į ES kapitalo interesus orientuotą
kryptį ir, be to, nepasisako už homoseksualinių „santuokų“ įteisinimą.
Daugiau galime sakyti, abu šie kandidatai
yra vieno ir to paties „kurpalio“, vieningai atstovaujantys stambiojo kapitalo
(ir prie jo besiplakančių liokajų) interesus Lietuvoje. Ar tuo, ar anuo atveju
gausis tam tikra „Grybauskaitė-2“, t. y. nuo 2009-ųjų prezidentavusios D. Grybauskaitės
politikos tąsa. Skirsis nebent tiktai forma, o esmė kokia buvo – tokia liks.
Ir tai yra visiškai natūralu bei dėsninga.
Turint omeny, kokia pelke per pastarąjį dešimtmetį (kraštą palikus ir Vakaruose
„ištirpus“ šimtams tūkstančių sveikesnio visuomenės elemento) virto Lietuva,
būtent tokio vaizdo ir reikėjo tikėtis: Lietuvos pelkėje nieko naujo.
Kibirkštis
Dabar balsuojam tik už Nausėdą. Nenorim, kad prie mūsų kabinėtusi landsberginiai pederastai.
AtsakytiPanaikinti