Kas iš tiesų vyksta Venesueloje?

Tai – vienas aktualiausių nūdienos pasaulinės politikos klausimų. Aišku, į jį mūsiškė buržuazinė žiniasklaida (uoliai atkartodama pagrindines JAV imperijos propagandos klišes) atsako paprastai – ilgametę priespaudą neva kentusi vargingos Lotynų Amerikos šalies liaudis kyla į kovą prieš „baisųjį diktatorių“ Nikolą Madurą, už tikriausios, taip sakant, amerikoniško pavyzdžio demokratijos ir laisvės įtvirtinimą.

Tačiau kasgi Venesueloje vyksta iš tikrųjų? Norint atsakyti į šį klausimą, be dabarties įvykių dar reikia žinoti tam tikrą XX a. pab. – XXI a. pr. Venesuelos istorijos ABC, kuri neatsiejama nuo ypač gausių krašto naftos atsargų.

Pradėkime faktu, kad iki XXI a., nors ir turėdama (1976 m. įsteigtą) valstybinę naftos kompaniją (PDVSA), Venesuela šioje srityje leido šeimininkauti tiek vietiniams, tiek užsienio kapitalistams, tad šios pramonės teikiamus didžiulius pelnus paprasti venesueliečiai matydavo kaip savo ausis, patys skęsdami skurde ir varge, neretu atveju gyvendami taip vadinamųjų „favelų“, arba „barijų“ rajonuose-lūšnynuose.

Lūšnynas Karakase

Pokyčiai prasidėjo 1999-aisiais prezidento rinkimus laimėjus Hugui Čavezui ir valdžią perėmus jo vadovautam kairiųjų jėgų blokui – anksčiau liaudžiai mažai ką teduodavusi PDVSA tapo materialine baze iki tol Venesueloje nematytam viešojo sektoriaus – infrastruktūros, sveikatos apsaugos, švietimo ir t. t. išplėtimui, orientuojantis ne į piniguočių, bet vargingųjų sluoksnių interesus (apie Venesuelos istoriją iki H. Čavezo atėjimo į valdžią žr.: „Venezuela: from Oil Proxy to the Bolivarian Movement and Sabotage. Abysmal Poverty under US Proxy Rule (1918-1998)“). Tais pačiais 1999-aisiais įvykdęs valstybinį aparatą sudemokratinusią konstitucinę reformą, H. Čavezas ilgainiui žadėjo tiek įvesti griežtą kainų kontrolę (kad būtiniausieji produktai būtų laisvai įperkami kiekvienam venesueliečiui), tiek pagrindinių ekonominių objektų nacionalizaciją. Dar daugiau – 2002-aisiais Čavezas užsimojo pakeisti ligtolinę (iki 1999-ųjų ir po jų buvusią) PDVSA vadovybę. Mat pastaroji, veikusi dar anksčiau gyvavusio oligarchato sąlygomis, piktinosi pažangiosiomis reformomis ir, kas be ko, nenorėjo skirtis su savo (ir savųjų „švogerių“...) privilegijomis.

H. Čavezas

Vos tik tai buvo padaryta (2002 m. balandžio mėn.), prasidėję susirėmimai su dešiniąja opozicija peraugo į reakcingai nusiteikusių karininkų inicijuotą karinį perversmą, kuriuo siekta nuversti Čavezą nuo valdžios. Būdinga, kad jų veiksmus visiškai atvirai rėmė tuomet Džordžo Bušo vadovautos Jungtinės Valstijos. Tame nebuvo nieko naujo (pvz. – 1973-iųjų fašistinis perversmas Čilėje; apie jį žr.: „Rugsėjo 11-oji – tragedija, kurią norima užmiršti“). Visgi „išrinktųjų“ klasių planas nusikratyti jiems neparankiu Venesuelos lyderiu „neišdegė“ – greitai kairiųjų (socialistų, komunistų ir kt.) sumobilizuotos milijoninės liaudies masės išėjo į gatves, jėga priversdamos uzurpatorius pasitraukti. Antiliaudinis perversmas buvo sutriuškintas, o JAV imperija – demaskuota kaip tiesioginė jo talkininkė.

Sugriežtinęs liniją, H. Čavezas 2005-aisiais jau iškėlė taip vadinamo „21-ojo amžiaus socializmo“ šūkį, deklaruodamas socializmą esant Venesuelos socialinio-politinio vystymosi orientyru. Praktiškai tai reiškė ėmimąsi įgyvendinti aukščiau minėtas (kainų kontrolės, nacionalizacijos ir t. t.) reformas, kurios, finansiškai priklausydamos nuo šalies naftos eksporto, pradžioje buvo iš ties sėkmingos – dirbančiųjų padėtis Venesueloje tolydžio gerėjo. O paties Čavezo populiarumas atitinkamai augo tiek šalies viduje tapus pavyzdiniu liaudies reikalų gynėju, tiek tarptautiniu (netgi pasauliniu) lygiu pasireiškus, kaip principingam JAV imperijos (ir konkrečiai – JAV karinių invazijų – 2001 m. į Afganistaną, o 2003 m. – į Iraką) priešininkui. Laikydamasis tokių pozicijų Čavezas, o tiksliau, „čavizmas“, žodžiu – raudonoji Venesuela tapo pasaulinio garso fenomenu, iki šiol provokuojančiu visų kraštų dorųjų žmonių simpatijas ir žvėriškiausią reakcionierių pyktį.

Ir taip – nuosekliai iki pat Čavezo mirties 2013-ųjų kovą, po ko estafetę perėmė jo įpėdinis – N. Maduras, einantis Venesuelos prezidento pareigas iki šiol. Kaip tik šiuo pastaruoju metu (t. y. laikotarpiu nuo 2013-ųjų iki 2018-ųjų ir dabar) ypač ryškiai pasireiškė kairiojo projekto Venesueloje silpnybės, apie kurias kalbėti ne mažiau (o gal netgi daugiau!) svarbu, kaip pripažinti teigiamuosius „čavizmo“ laimėjimus. Tai galioja ypač mums, jei – būdami marksistais – iš ties pretenduojame į objektyvų, „kritišką ir revoliucinį“ (kaip mokė Marksas) tikrovės supratimą, o ne ketiname dėtis kokius tai gražius „rožinius akinius“.

Naftos pramonė Venesueloje

Tad kalbėkime konkrečiai – visų pirma apie realiąją (skaityk: materialiąją) šio projekto bazę, kurią sudarė naftos eksportas. Nors pirmavimas turimais šio gamtinio ištekliaus rezervais yra neabejotinas Venesuelos koziris, jo vieno toli gražu nepakanka sėkmingam ekonominiam krašto išsivystymui. Kaip žinia, vien (ar bent daugiausiai) išteklių eksportu gyvenantys kraštai (pvz. – mūsų kaimyninė Rusija) yra jei ne kolonijos, tai bent kolonijinių požymių turinčios šalys. Tuo tarpu kai labiau pažengusios pačios organizuoja savų (ar importuojamų) išteklių perdirbimą, pvz. – dabarties „raudonai“ kapitalistinė Kinija. O Venesuelos atveju turime faktą kaip blyną – visas ūkis remiasi viena vienintele naftos eksporto bambagysle, iš esmės visiškai priklausoma nuo pasaulinės rinkos kainų svyravimų, kurie kuo ryškiausiai atsispindi pačios Venesuelos socialinėje-politinėje raidoje.

Nepatogi tiesa: Saudo Arabija remia terorizmą, su kuriuo neva kovoja JAV

Būtent – vos atėjus Čavezui, 2000-ųjų pasėkoje pasaulinės naftos kainos smarkiai kilo, sudarydamos puikias sąlygas atitinkamam bizniui. Tuo tarpu šiandien, į pabaigą einant 2-ajam XXI a. dešimtmečiui, regime priešingą – naftos atpigimo – tendenciją, kuri, nors būdama susijusi su tam tikromis JAV manipuliacijomis (pvz. – JAV sąjungininkės Saudo Arabijos masiškai pumpuojamu naftos pertekliumi, siekiant kainas atpiginti, kad būtų žlugdomi nuo naftos pardavimų finansiškai priklausantys Jungtinių Valstijų strateginiai varžovai), visgi neatleidžia Venesuelos lyderių nuo jų trumparegiškumo. Mat vietoje to, kad formuotų ilgalaikę strategiją, skirtą naujų ūkinio veikimo nišų sukūrimui (pvz. – kad ir tos pačios naftos perdirbimui), Venesuelos vadovai tiesiog „kairėn dešinėn“ leisdavo lėšas, kad „čia ir dabar“ pakeltų gyventojų perkamąją galią, už tai mokėdami šalies, o kartu pačių jos žmonių ateitimi. Todėl dabar, neturėdama kitų žymesnių pajamų šaltinių ir kone visiškai priklausydama nuo naftos pardavimų, Venesuela ekonomiškai merdi. Vis dėl to – ne be žymios amerikiečių „pagalbos“, kokią istorijoje esame matę ir anksčiau...

M. Kadafis (kairėje) ir H. Čavezas

Pvz. – kadaise turėjome iš gausių naftos išteklių gyvenusią Libiją, kuri iki jos lyderio Muamaro Kadafio nužudymo 2011-aisiais buvo (be konkurencijos) turtingiausia, statistiniam piliečiui aukščiausią pragyvenimo lygį garantavusi Afrikos šalis. Kaip ir Čavezas, taip Kadafis laikėsi panašių pozicijų tiek vidaus (ypač santyky su užsienio naftos kompanijomis), tiek užsienio politikos klausimais. Todėl Libija netruko papulti į tariamą „karą terorizmui“ (prie Dž. Bušo) paskelbusių, tada Barako Obamos vadovautų Jungtinių Valstijų karo mašinos taikiklį. Greitai suorganizuota NATO karinė intervencija, pasibaigusi visišku krašto nusiaubimu, išparceliuojant žymią dalį jos naftos rezervų tokių kompanijų, kaip amerikiečių „ConohoPhillips“, Hess Corp“ (ir kt.), britų BP, prancūzų „Total“, italų ENI naudai (beje, į Libiją nuo 2017-ų lenda ir rusiškasis „Rosneft“). Dabar Libija – terorizmo, masinių žudynių ir vergų prekybos vieta (žr.: „Vakarų „išlaisvintoje“ Libijoje – klestinti vergų prekyba“).

Venesuelos atvejis daug kuo panašus. Nors iki karinės intervencijos dar neprieita, bet jos ekonominė situacija glaudžiai susijusi su pačių JAV įvestomis (ir jos sąjungininkių bei satelitinių valstybių remiamomis) sankcijomis, kurios praktiškai reiškia Venesuelos galimybių normaliai eksportuoti savo turimą naftą užblokavimą. Esą Venesueloje „nėra demokratijos“, todėl neva „padorios“ taip vadinamo „laisvojo pasaulio“ (skaityk: JAV įtakos zonoje esančios) šalys su ja neturėtų turėti jokių reikalų. Tuo tarpu kol reikiamą naftą šiems „demokratijos“ korifėjams stabiliai teikia despotiškomis monarchijomis, kur jokiomis žmogaus teisėmis ar laisvėmis (nei buržuazine, nei kokia kita to prasme...) nė nekvepia garsėjantys Arabijos pusiasalio kraštai. Aišku, jiems „demokratijos deficitas“ (kaip ir, pvz. – banditiškas Saudo Arabijos karas prieš Jemeną, žr.: „Yemen, Saudi Arabia and the crisis of US imperialism in the Middle East“) atleistinas, nes juk čia – JAV „strateginiai partneriai“.

JAV "demokratinis" lindimas į Venesuelą

Tame atsiskleidžia pagrindinis JAV, kaip (dar kol kas) galingiausios pasaulio imperialistinės jėgos interesas Venesueloje – resursų ir rinkų užgrobimas. Viskas pagal tai, kaip klasikiniame veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ savu laiku aiškino Leninas. Kaip tik tokiame kontekste turime matyti ir vertinti (dez) informaciją, kurią Venesuelos atžvilgiu skleidžia stambioji buržuazinė žiniasklaida. Pradedant didžiaisiais jankių kanalais, baigiant beždžioniškai juos mėgdžiojančiais lietuviakalbiais (ir kt. satelitiniais) propagandos ruporais. Taip sakant, kas moka – tas ir muziką užsako... O muzika čia tokia, kad neva ištisus 20-į metų Venesuelą valdantys „socialistiniai tironai“, žiauriausiai engdami savo bendrapiliečius tiesiog nuniokojo, nustekeno ir sužlugdė anksčiau (skaityk: iki 1999-ųjų) klestėjusį kraštą, kuriam neva „eilinį sykį“ regimas „socializmo neefektyvumas“. Tokią, arba kažkokią panašią pasaką girdime vėl, vėl ir vėl metus iš metų per JAV imperijos reikalus aptarnaujančius žiniasklaidos organus.

Ryšium su kuo privalu pastebėti, kad Venesueloje, nors metusioje iššūkį tiek vietos oligarchų savivalei, tiek JAV regioniniam viešpatavimui – jokio socializmo nebuvo ir kol kas nėra. Nes socializmas yra ne kokia tai vyriausybinė politika, pašalpos, socialinės garantijos ar gražūs šūkiai, bet konkreti socialinė-ekonominė formacija, kurios esmė, pradžia ir pabaiga – visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė ir darbo žmonių valdžia (klasikų terminais – proletariato diktatūra vietoje buržuazijos diktatūros). Tuo tarpu Venesueloje kaip buvo, taip lig šiol egzistuoja privati nuosavybė, o su ja – kapitalistiniai gamybiniai santykiai su atitinkama buržujų klase. Kad jos veikimą riboja Venesuelos įstatymai ir apskritai vyriausybinė politika – pačio fakto nekeičia. Kaip nekeičia jo ir žymaus valstybinio sektoriaus egzistavimas (dar daugiau: valstybinė nuosavybė nebūtinai tolygi „visuomeninei“ – viskas priklauso nuo pačios valstybės klasinio turinio, jos faktinio santykio su liaudies masėmis). Kai dėl politinio aspekto (darbo žmonių valdžios), tai Venesueloje – nepaisant valdiškųjų institucijų sudemokratinimo – turime paprasčiausią buržuazinę demokratiją (šiuo atveju t. y. parlamentarizmą ir neatimtą laisvę greta socialistų veikti atvirai reakcinėms, kontrrevoliucinėms jėgoms, pvz. – visa Venesuelos dešinioji opozicija). Todėl klysta tie, kas kalba apie tikras ar tariamas „socializmo negandas“ Venesueloje. Nes ten kaip gyvavo, taip gyvuoja kapitalizmas – tiesiog administruojamas (ir atitinkamai varžomas) kairiųjų socialdemokratinių vyriausybių (stokojančių bet kokių konkretesnių planų, kaip pereiti prie socializmo-komunizmo), kurių priešaky nuo 2006-ųjų stovi artimiausiųjų H. Čavezo sekėjų suburta Vieningoji Venesuelos Socialistų Partija (Partido Socialista Unido de Venezuela – PSUV).

Štai čia (greta visiško priklausomumo nuo naftos pardavimų) atsiskleidžia kairiojo projekto Venesueloje „Achilo kulnas“ – mat daugelis reformų, pvz. – kainų kontrolė, iš ties apsunkina ekonominį veikimą kapitalizmo sąlygomis, darydamos eilę ūkio šakų paprasčiausiai nepelningomis. Klesti ir tolydžio auga atitinkama „šešėlinė ekonomika“, juoda rinka. Be to, Venesueloje pastaruoju metu deficitiniais tapę produktai (pvz. – maisto, higienos ir kt.) priklauso privačiam kapitalistiniam sektoriui, kurio savininkai ne vienerius metus tyčiomis mažina gamybos apimtis (arba stačiai slepia produkciją) siekdami sabotuoti Venesuelos ekonomiką „iš vidaus“, kol JAV sankcijos šitai daro „iš lauko“. Pvz. –  dabar JAV ne tik užkirto kelius Venesuelai prekiauti nafta žymioje Vakarų pusrutulio dalyje (šitai Venesuela mėgina kompensuoti vystydama prekybinius ryšius su vadinamosiomis BRICS šalimis – ypač Kinija), bet paprasčiausiai nusavino (skaityk: pavogė) ankstesnį naftos eksportą į JAV kuravusių PDVSA padalinių turtus, pamindama po kojomis bet kokias taip vadinamos tarptautinės teisės normas.

N. Maduras

Kaip, kodėl? Interesai – aiškūs. Reikalinga nafta. Nepatinka jos neduodanti Venesuelos valdžia. Tačiau vis tiek reikia palaikyti kažkokį propagandinį fasadą. Todėl fabrikuojamas pretekstas, tradiciškai žaidžiant „demokratijos“ korta. Šįsyk – ryšium su 2018-aisiais įvykusiais Venesuelos prezidento rinkimais, kuriuos, surinkęs per 6 mln. 200 tūkst. balsų (67,8% balsavusiųjų) laimėjo N. Maduras. Esą juos „klastojusi“ valdžia, tad rinkimai nedemokratiški (nors juos stebėjo stebėtojai iš kone visų pasaulio kampų...), vadinasi – Maduras turįs būti nuverstas... Todėl lyg Pilypas iš kanapių atsiranda toksai Chuanas Guaido, kurį „nei iš šio nei iš to“ (be jokių rinkimų ar plebiscitų!) pasiskelbusį „Venesuelos prezidentu“ staiga pripažįsta ir Jungtinės Valstijos, ir ES, ir eilė proamerikietiškų Lotynų Amerikos vyriausybių (pvz. – Brazilijos, Argentinos). Kaip nekeista, iki 2019-ųjų sausio šis veikėjas daugumai venesueliečių buvo visai nežinomas. Simptomiška, kad jis studijavo JAV (Džordžtauno universitete), kur buvo uoliu taip vadinamo „neoliberalaus“ (skaityk: laukinio, nežaboto) kapitalizmo teoretikų mokiniu. Dabar, 2019-ųjų pradžioje gavęs tiesioginį kvietimą iš JAV tapti naujuoju (marionetiniu) Venesuelos vaduku – jis iškilo kaip pasaulinio garso „žvaigždė“. Ar bent taip dalyką vaizduoja „laisvoji“ buržuazinė žiniasklaida (plačiau apie jį žr.: „Juan Guaido: the man who would be President of Venezuela doesn‘t have a constitutional leg to stand on“). Tuo tarpu pačioje Venesueloje jį remia toli gražu ne dauguma (ar juolab – absoliutinė dauguma) piliečių. Kalbėti tegalima apie daugiau ar mažiau skaitlingą bei iš ties neblogai organizuotą, nuolatos kurstomą mažumą, kurią be anksčiau itin privilegijuotųjų buržuazijos sluoksnių sudaro „grietinėlei“ artimas vidutinės miesčionijos elementas. Tie, kurie pakankamai „bagoti“, kad niekintų „varguolius“ (mūsiškai sakant – „runkelius“...), bet ir pakankamai „biedni“, jog svajotų kažkada tapsiantys tikrų tikriausiais buržua. Žodžiu, „išrinktaisiais“. Tokie štai veikėjai sudaro kritinę masę antivyriausybiniuose Venesuelos mitinguose, apie kuriuos taip gausu medžiagos buržuaziniuose masinės (dez) informacijos kanaluose, tuo tarpu nutylint, kad visai greta renkasi dar didesnės kairiųjų demonstracijos Madurui palaikyti (žr.: LIVE: Pro-Maduro Rally protests against opposition leader Juan Guaido).

Tuo tarpu uzurpatoriaus Ch. Guaido „pripažinimas“ tariamu Venesuelos prezidentu iš JAV pusės yra ne kas kita, kaip tiek buržuazinės demokratijos kriterijus atitinkančių 2018-ųjų rinkimų ir jų rezultatų (išskyrus tą, kad juos laimėjo buržujams neparankus veikėjas – Maduras...), tiek Venesuelos, kaip nepriklausomos valstybės suvereniteto pamynimas, kuriuo kalta JAV su savo klapčiukais ES ir Lotynų Amerikoje. Vis dėlto įdomu, kad pagrindiniai JAV imperijos atstovai, pvz. – Donaldo Trampo patarėjas Džonas Boltonas – tikrųjų savo ketinimų per daug neslepia. Mat pastarasis visiškai atvirai pripažino, kad Venesueloje tikslas – nafta (žr.: „John Bolton admits US-backed coup in Venezuela is about oil, not democracy). O kad ją užgrobti padėti pasiruošę neva „nuskriaustieji“ Venesuelos miesčionys – tai visiškai natūralu. Buržujams tėvynė – tik priedanga savam egoizmui. Ir jie ją išduoda, vos toji priedanga nustoja savo buvusio parankumo...

"Venesuelos prezidentu" apsišaukęs jankių statytinis Ch. Guaido

Tad kas vyksta Venesueloje, visų pirma – rimta socialinė, ekonominė ir politinė krizė, kuri yra tiek vidaus, tiek išorės veiksnių pasekmė. Tarp jų minėtinos tiek PSUV strateginės klaidos, tiek JAV vykdomas ekonominis karas. O šios krizės esmė – ne kas kita, kaip klasių kova, vykstanti tiek šalies viduje (politinės kovos pavidalu), tiek tarptautiniu lygmeniu (JAV sankcijų ir ekonominio karo pavidalu). Maduro pusėje – pažangioji Venesuelos visuomenė (beje, kartu su Venesuelos Kompartija), siekianti mažų mažiausiai išlaikyti nuo 1999-ųjjų pasiektus liaudies sluoksnių laimėjims; Guaido – stambieji buržua, miesčionys ir JAV imperija su Trampu priešakyje, siekianti grąžinti Venesuelą į iki 1999 m. buvusį pusiau kolonijinį statusą... Ir tame labai daug sako vien faktas, kad Guaido – savimi patenkintas turtingų tėvų vaikelis, o didžiausias Maduro „teisėjas“ Trampas – dinastinis milijardierius; tuo tarpu kai patsai Maduras, kilęs iš liaudies, nuo 1980-ųjų buvęs autobusų vairuotoju, profsąjungų aktyvistu, visą gyvenimą vienaip ar kitaip kovojęs už darbo žmonių reikalus.

Vykstanti žūtbūtinė kova dėl Venesuelos ateities nežinia, kaip ir kuo baigsis. Tačiau ligšiolinis „čavizmo“ 20-metis duoda mums pagrindo rimtiems apmąstymams. Kurie vienaip ar kitaip grąžina mus prie marksizmo klasikų iškeltų pamatinių teorinių problemų.* Pvz., Venesueloje niekur nepašalinta privačioji nuosavybė, ūkį lig šiol faktiškai valdo kapitalistai. O tai įgalina jų vykdomą vidinį sabotažą. Arba, pvz. – Venesuelos lyderiai naiviai tiki abstrakčia „demokratija“, palikdami politines teises buržujams vietoje to, jog, pripažindami proletariato diktatūrą būtų seniausiai „pastatę vieton“ tokius ir panašius apsišaukėlius, kaip Ch. Guaidas.

* Žr.: K. Marksas. Gotos programos kritika; V. Leninas. Valstybė ir revoliucija; V. Leninas. Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis.

Tačiau net tokios Venesuelos lyderių klaidos, kaip ir patsai „čavizmas“ – simptomiškas, dėsningas reiškinys. Atminkime, kad 1990-aisias žlugus Tarybų Sąjungai ilgus metus ir taip stagnavęs tarptautinis komunizmas patyrė triuškinantį smūgį. Nuo to laiko nebuvo iki galo deramai atlikta (juolab susisteminta, konceptualizuota ar populiariai suformuluota...) nei kritinė praeities patyrimo analizė, nei parengta realistiška, konkreti dabarties komunistinio veikimo programa (žr.: „Komunizmas mirė?..“). Todėl „čavizmas“, kaip eilės panašių judėjimų (pvz. – Evo Moraleso sekėjų Bolivijoje) iškilimas XXI a. pradžioje nebuvus ir nesant veiksniam revoliuciniam komunistiniam judėjimui tiesiog užpildė šią nišą daugiau gaivališku, todėl idėjiškai ir strategiškai nepagrįstu politiniu sąjūdžiu, praktikoje reiškusiu tam tikras socialdemokratines reformas, bet tikrai ne perėjimą į kokybiškai naują (socialistinę-komunistinę) visuomenės formaciją. Tasai perėjimas, deja, bet lieka mums ne dabarties realybe, o tolimos ateities perspektyva, kurią ruošiant nepaprastai svarbus yra ir marksistinis Venesuelos eksperimento įvertinimas.

Kibirkštis

P. S. Vertas dėmesio N. Maduro interviu su RT kanalu apie besiklostančią padėtį Venesueloje (žr. žemiau anglų ir rusų k.).