Sueina lygiai 150 metų, kaip 1869-ųjų vasario
26-ą dieną gimė legendinio rusų revoliucionieriaus, didžiausio XX amžiaus genijaus,
Vladimiro Lenino ilgametė gyvenimo draugė ir žmona – Nadežda Konstantinovna
Krupskaja. Per ilgą savo gyvenimą pastaroji nuveikė iš ties daug tiek
revoliucinės veiklos, tiek paskesnio pedagoginio darbo su vaikais ir jaunimu
baruose. Ryšium su tuo savo skaitytojų dėmesiui teikiame neilgą jos pačios
(1930 m.) parašytą autobiografiją.
▼
2019 m. vasario 26 d., antradienis
Literatūros analfabetai prieš Petrą Cvirką
Artėjant 110-osios rašytojo P. Cvirkos
gimimo metinėms, vėl kyla aistros dėl anksčiau Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus (ir visos liberalkonservatorių plejados) griauti ketinto, jų taip nekenčiamo Cvirkos
paminklo. Tik šįkart iniciatyvos imasi kiek „mažesnio“ kalibro politinė persona
– konservatoriaus Lauryno Kasčiūno, Seime sėdinčio, bet vis „rusų puolamo“
antikomunisto patarėja Kamilė Šeraitė. Neseniai užsipuolusi porą jai (ir Algiui
„Greitai“) nepatinkančios nuomonės pedagogų, dabar ši panelė imasi naujo žygio –
reikalauja versti Cvirkos paminklą.
2019 m. vasario 16 d., šeštadienis
Mokytojai negali turėti (ir reikšti) savo nuomonės?
Prieš kurį laiką „Delfyje“ pasirodė
intriguojanti vienos „patriote“ save laikančios panelės, Seimo nario
konservatoriaus (vis „rusų puolamo“ urvinio antikomunisto, „Pro patrijos“
draugelio...) Lauryno Kasčiūno etatinės patarėjos Kamilės Šeraitės straipsnis
antrašte „Ar
tokie žmonės gali mokyti Lietuvos vaikus?“. Jame ne be didžiulio
pasipiktinimo postringaujama apie du esą „prorusiškus“, „nelojalius“ pedagogus
– Vilniaus „Santaros“ gimnazijoje dirbančius istorikę Elą Kalnaitę ir muziką
Liną Avižienį.
2019 m. vasario 10 d., sekmadienis
Kas iš tiesų vyksta Venesueloje?
Tai – vienas aktualiausių nūdienos
pasaulinės politikos klausimų. Aišku, į jį mūsiškė buržuazinė žiniasklaida
(uoliai atkartodama pagrindines JAV imperijos propagandos klišes) atsako
paprastai – ilgametę priespaudą neva kentusi vargingos Lotynų Amerikos šalies
liaudis kyla į kovą prieš „baisųjį diktatorių“ Nikolą Madurą, už tikriausios,
taip sakant, amerikoniško pavyzdžio demokratijos ir laisvės įtvirtinimą.