Artėjant 110-osios rašytojo P. Cvirkos
gimimo metinėms, vėl kyla aistros dėl anksčiau Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus (ir visos liberalkonservatorių plejados) griauti ketinto, jų taip nekenčiamo Cvirkos
paminklo. Tik šįkart iniciatyvos imasi kiek „mažesnio“ kalibro politinė persona
– konservatoriaus Lauryno Kasčiūno, Seime sėdinčio, bet vis „rusų puolamo“
antikomunisto patarėja Kamilė Šeraitė. Neseniai užsipuolusi porą jai (ir Algiui
„Greitai“) nepatinkančios nuomonės pedagogų, dabar ši panelė imasi naujo žygio –
reikalauja versti Cvirkos paminklą.
Viskas prasidėjo laba jau „patriotiška“ peticija,
kuriai renkant parašus talkininkauti buvo pakviestas gan margas spektras
veikėjų – nuo TS LKD dievuko V. Landsbergio ir nuolankių jo liokajų iki neva „nesisteminius
opozicionierius“ imituojančių V. Radžvilo „Pro patria“ jaunimėlio. Žodžiu, nuo viršaus
lig apačios – kviečiami visi, kuriuos vienija urvinis antikomunizmas ir
antitarybiškumas. Peticija, nors išreklamuota plačiai išilgai mūsiškės
buržuazinės žiniasklaidos kanalais, o taip pat proteguota visokių „nuomonėms
lyderiaujančių“ miesčionių, itin didelio palaikymo nesulaukė. Todėl panelė
Šeraitė, gaudama platformą iš „Delfio“, teikėsi internetinės
televizijos etery aiškinti, kodėl esą „laisvoje“ Lietuvoje būtina
nusikratyti tokiu „sovietiniu šleifu“.
Gan tipiškas požiūris, kokį ir tegirdėsime
iš landsberginių lūpų. Vis dėlto yra šis tas įdomiau. Būtent 2-ame
prieš P. Cvirką (ir jo paminklą) nukreiptame savo straipsnyje „Delfyje“,
Šeraitė postringauja apie tikras ar tariamas rašytojo „nuodėmes“, be kita ko
pademonstruodama iš ties apgailėtina neišprusimą, liečiantį ne tik apie patį
Cvirką, bet lietuvių literatūros istoriją apskritai.
Anot jos, pokario metais būdamas Rašytojų
sąjungos vadovu, Cvirka ne tik prisidėjo prie tarybinių idėjinių nuostatų
įtvirtinimo, bet ir eilės literatų represavimo. Tarp jų esą būta Kazio Borutos
ir... Jono Biliūno! Taip taip, to pačio Biliūno, kuris kažkada gūdžiais carizmo
laikais parašė „Laimės žiburį“ (ir kt. į klasikos aukso fondą įėjusius
kūrinius). Kad K. Boruta, nors buvęs iš ties kairiųjų pažiūrų, pokario metais (būtent
1945-1946 m.) patekęs į dramatiškus istorinio posūkio verpetus patyrė abejotino
teisingumo tuometės Tarybinės valdžios represijas – gerai žinomas faktas. Ne
jis vienas (tame tarpe – daugybė idėjinių komunistų) patyrė tokį likimą. Bet ką
gi čia galėjo veikti J. Biliūnas? Žmogus, miręs dar 1907-aisiais metais, kai Cvirkos
(g. 1909 m.) nebuvo nė gimusio. Negana to, Šeraitė į pokario ir Tarybų Lietuvos
temą kažkodėl kelia dar 1930-aisiais ėjusio kairiųjų literatų žurnalo „Trečiasis
frontas“ klausimą. Be kita ko, Cvirka iš jo „išmetęs“ tiek Borutą (iš kur
tokios fantazijos?..), tiek tada jau gyvųjų tarpe nebebuvusį Biliūną. Štai,
koks blogietis Cvirka: jis iš leidinio kolektyvo išmesti sugebėjo net mirusius
(ir jame niekad nedalyvavusius) asmenis! Taigi, prieš Cvirką stoja tikrų
tikriausi literatūros analfabetai...
Argi visa tai – ne juokinga? Iš ties būtų
juokinga, jei kartu nebūtų graudu. Mat štai tokį šlamštą tiražuoja
skandinaviškai lietuviškas „Delfis“, kaip visada „kaldamas“ tipišką
antitarybinės propagandos liniją. Bet tiek to. Su pliku nepasipešiosi, o ir ne
tokiose detalėse esmė. Tiesiog verta pažymėti, kiek šioji panelė „patriotė“
realiai nusimano savo kalbama tema (pasirodo – nei kiek). Tuo tarpu esmė
kitame.
Imkime pavyzdžiu Norvegiją. Kas temoka
skaityti, rašyti, tikriausiai bus girdėjęs apie tokį norvegą – Knutą Hamsuną
(1859-1952). Įėjęs pasaulinės literatūros istorijon tokiais veikalais kaip „Badas“,
„Panas“, „Viktorija“ ir kt. – Hamsunas Antrojo pasaulinio karo metais pagarsėjo
ne tik kaip vokiškųjų okupantų bendrininkas, bet kaip idėjinis hitlerizmo
šalininkas. Natūralu, kad karo pabaigoje buvo pasmerktas. Bet kaipgi jo kūryba?
1954-aisiais Norvegijoje išleisti 15 jo raštų tomų; o 2009-aisiais (minint
rašytojo 150-ąsias gimimo metines) – 27 tomų raštų rinkinys. Visa tai –
pripažįstant jo indėlį tiek į nacionalinę norvegų, tiek pasaulinę kultūrą.
O kaipgi Lietuvoje, kur turime P. Cvirką?
Mūsiškių antikomunistų supratimu, nacizmas ir komunizmas – vienas ir tas pats
(patogiai apeinant realybę, kad nacizmas tėra kraštutinė fašizmo – į atvirą
oligarchato diktatūrą išsigimusio kapitalizmo – forma). Dar daugiau, Lietuva
1940-aisiais neva buvusi „okupuota“ TSRS, kaip kad tais pačiais metais
Norvegija – nacistinės Vokietijos. Su šiomis klišėmis šįsyk nesiginčysime (nei
su iškreiptu komunizmo prilyginimu nacizmui, nei graudžiąja pasaka apie „sovietų
okupaciją“). Verčiau pabrėšime, kad ir tokios (buržuazinės) logikos rėmuose –
Hamsunas ir Cvirka būtų lyg ir panašūs. Bet kažkodėl nuo 1990-ųjų pastarasis
stumiamas užmarštin. Be jo raštų, skirtų vaikams (pvz. – „Cukrinių avinėlių“, „Nemuno
šalies pasakų“ ir kt.) – visa kita pamirštama. Galime numanyti, be kita ko –
dėl jų idėjinio kryptingumo, dėl jų antiburžuazinio patoso, dėl jose esančio
revoliucionizuojančio užtaiso. Tačiau ar jo „Frank Kruk“ (pirmasis lietuviškas
satyrinis romanas), „Žemė maitintoja“, arba „Meisteris ir sūnūs“ – mažiau vertingi
Lietuvai, nei Hamsuno darbai – Norvegijai? Atsakymas vienareikšmis: ne.
Reikalas gan paprastas. Cvirka buvo
rašytojas, lietuvių literatūros klasikas. O kartu – buvo apsisprendęs
marksistas, sava kūryba kritikavęs buržuazinę visuomenę, kovojęs už
socializmą-komunizmą. Patinka kam ar ne, jis toks buvo. Paminklas, tuo tarpu,
kurį turime Vilniuje – pastatytas ne mažiau iškilaus lietuvių tautos veikėjo,
skulptoriaus Juozo Mikėno 1959-aisiais, Cvirkos 50-ojo jubiliejaus proga. Be
abejo, jis dedikuotas Cvirkai tiek kaip literatui, tiek kaip visuomeniniam
veikėjui. Jis atitinka visus tuomečio socialistinio realizmo estetinius
principus. Ir ką? Tai yra istorija. Istorija, kurios nekenčia, kurią šmeižia,
juodina ir nori ištrinti mūsų atminties „teisuoliai“, užsidėję tariamų „patriotų“
bei „demokratų“ kaukes. Nors deklaruoja tariamą pliuralizmą, įvairovę bei nuomonių
laisvę – šie veikėjai faktiškai pripažįsta tik vieną laisvę, tik vieną
pliuralizmą. Būtent – buržuazinį. Būk kas tik nori – liberalas, nacionalistas,
katalikas, satanistas ar dar velniai žino kas. Tik pripažink, kad kapitalizmas –
vienintelis kelias, kad socializmas – blogis, o dabarties Lietuva – klestinti,
laisva ir nepriklausoma. Kol tilpsi į šią „Matricą“ (kokia absurdiška ji bebūtų...),
tol būsi „geras“. Cvirka, deja, toks nebuvo. Jis atstovavo socialistinei
ideologijai. Todėl ir puolamas. Kaip ir jo paminklas, kurį (dėl „šventos
ramybės“...) mūsų ponai ir poniutės „patriotai“ vis siekia nukelti. Ir visa tai
– dėsninga, natūralu. Nereikia turėti iliuzijų apie „laisves“, kurių mūsuose ir
taip nėra.
Kas bus, palieka atviru klausimu. Be
abejo, Vilniaus miesto savivaldybėje esama aršių Cvirkos paminklo nugriovimo
šalininkų. Tarp kurių dabar atsistojo panelė Šeraitė, galime sakyti –
savotiškas antitarybinių isterikų kultūrinio analfabetiškumo įsikūnijimas. Bet
mūsų visuomenėje yra ir sveikesnių elementų. O kas ir kaip benutiktų, pats
Cvirka, kaip ir jo rašytinis palikimas (su visu savo idėjiniu turiniu!) niekur
nedingo ir nedings. Jis lieka ir, vienaip ar kitaip, jį naujai atranda naujos
skaitytojų kartos. Kartos, kurių kritiškiau mąstantys protai netruks nuplėšti
nuo praeities apgaulingą antitarybinės mitologijos šydą. Tiek nuo Cvirkos, tiek
nuo tarybinės mūsų istorijos.
Todėl kas bus, kas nebus, bet Cvirkos
atminimas – nepražus.
Parašė: Juozas Mickevičius
Taip
AtsakytiPanaikintiKai negali, sukurti nieko geriau, tiesiog sugriauk, kas buvo sukurta iki tavęs! Griauti lengviau nei kurti o ypač kelti ekonomiką, lengviau malti liežuviu ir versti paminklus! Jau 30 metų praėjo po buržuazinės revoliucijos, kur vaisiai? Geriausia visų laikų Lietuvos poetė Salomėja Neris, puikus vaikų poetas Kostas Kubilinskas, o kur Balys Sruoga, Mykolaitis Putinas, Juozas Baltušis,Kazys Boruta, Kreve Mickevičius, Paulius Širvys... Ištrinsim viską kas nepatinka ponams valdžioje? O ką sukūrė tie ponai? NIEKO, tiesiog atidirbineja savo darbą! Landzbergiai, kasciunas, povilionis, laurinavicius, austrevicius, jukneviciene, linkevicius ir vadė grybauskaite, ir dar daug kitų kurie tik loja kaip juos išmokė šeimininkas o kokius darbus jie nuveikė? Ko pasiekė?
AtsakytiPanaikinti