Mūsų valdantieji pasišovė dar daugiau
suvaržyti žodžio laisvę Lietuvoje. Jiems pasirodo maža kratų, areštų, teismų
bei visokiausių represijų, nukreiptų prieš kitaminčius ir laisvą informaciją.
Seimo Kultūros komiteto nariai Vytautas Kernagis, Ramūnas Karbauskis, Stasys
Tumėnas, Raminta Popovienė ir Ona Valiukevičiūtė („valstiečių“ lyderis,
konservatorius, socialdemokratė ir „tvarkietė“) įregistravo Visuomenės
informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siūlo išplėsti draudžiamos skelbti
informacijos sąrašą.
Politinis elitas jau senai susibūręs į
vienintelę grupę – partiją, tik su skirtingais parlamentinių frakcijų
pavadinimais. Ši „valdžiažmogių“ klasė saugo savo privilegijuotą padėtį ir
nemėgsta kitaminčių bei bijo tikros ir nuoseklios opozicijos. Ji kursto
militarizmo ir ksenofobijos nuotaikas visuomenėje, veda Lietuvą į tiesioginę
karinę konfrontaciją.
Pagal naująsias pataisas pateiktas
draudimas skambėtų taip: „Visuomenės
informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje: raginama
prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos
konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti
teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas
karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas
nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis,
demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines
takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių
ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos
nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų
procesams, partinei sistemai“.
Visa tai neva sustiprins nacionalinį
saugumą ir apgins Lietuvą nuo nedraugiškų valstybių.
Ypač, žinoma, įdomiai ir „kultūringai“
skamba punktas apie „bandymą iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį,
skatinti nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos
institucijomis“.
Mūsų „nepriklausomi“ propagandiniai
žurnalistai už šio „paviršutiniškiausio“ visame kontekste teiginio ir
užsikabino. Kaip pareiškė Internetinės žiniasklaidos asociacijos vadovė Aistė
Žilinskienė toks punktas rodo, jog valstybės institucijos nori apsisaugoti nuo
bet kokios žiniasklaidos kritikos.
Beje, patys oficioziniai žurnalistai per
visą naujausią Lietuvos istoriją gana selektyviai vertino žodžio laisvės
suvaržymus, praktikuodami savotišką „informacinį - psichologinį terorą“
kitokios nuomones atžvilgių, vykdydami politikų užsakymus bei skusdami
teisėsaugos institucijoms „tautos priešų“ pasisakymus ar publikacijas.
Jie savo laiku palaikė Lietuvos
Respublikos Baudžiamojo Kodekso 1702
ir LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 18818 straipsnius, kriminalizuojančius istorinių įvykių
vertinimus ir kairiosios simbolikos naudojimą. Tuo pačiu jie faktiškai pasisakė
prieš žodžio ir informacijos laisvę ir žmogaus teisių apsaugą bei paskatino
tokiu būdu visuomenės fašizavimo tendencijas.
Dabar po Baudžiamojo kodekso volu gali
patekti ir jie patys. Simboliška ir tai, kad žodžio laivę ribojančio įstatymo
projektą inicijavo Lietuvos radijo ir televizijos komisija, kuri patapo
reakcingos informacinės politikos šalyje vėliavnešė.
Deja, žodžio laisvės suvaržymai vyksta ne
tik mūsų šalyje – jie vyksta ir JAV, ir Rusijoje, ir Europos Sąjungoje, ir
Kinijoje. Tai daug platesnė problema. Buržuazinė ideologija per amžius traktavo
žodžio laisvę kaip bazinį žmogaus laisvės pamatą ir nuolat didžiavosi jos realizavimu
„laisvajame“ Vakarų pasaulyje. Šiandieninio globalinio kapitalizmo sistemoje
šis mitas galutinai subliuško.
Laisvo žodžio apribojimo tendencija turi
savo gilumines šaknis. Jos slypi privačios nuosavybės ir prekinės – piniginės
rinkos santykiuose. Politikams, kaip žinia, pati brangiausia prekė – tai
valdžia. Jei žodžio laisvė kelia pavojų valdžios, kaip politikų „privačios
nuosavybės“ rinkai, tai žodžio laisvę jie pasirengę galutinai uždrausti arba
paversti „politkoretišku“ tuščiažodžiavimu.
Dėsninga. Tai buvo pradėta maždaug prieš 10 metų, kriminalizuojant sąžiningą istorinį darbą (atskleidžiant banditų nusikaltimus ir pan.) ir kairiąją simboliką. Fašizmo ašmenys visuomet nukreipiami pirma prieš komunistus. Paskui tai plečiasi ir tie fašizmo ašmenys nukreipiami apskritai prieš bet kokią valdžios kritiką. Buržuaziniai inteligentėliai tuo juokingi, kad to nesuprato nei prieš 100 metų, manydami, kad Smetonos represijos galiausiai neatsisuks prieš juos, nei dabar. Ir užsirovė ant to paties. Nieko naujo. Tas pats fašizmas. Ir tie patys kvaileliai.
AtsakytiPanaikinti