Dvejiems metams praėjus

Spėjo ateiti lapkričio 7-oji, o su ja, ir 101-osios Spalio revoliucijos metinės, be kita ko, žyminčios du metus nuo to laiko, kai 2016-ųjų rudenį savo veiklą pradėjo marksistinis portalas „Kibirkštis“. Nesiveliant į platesnius istorinius ekskursus, tai yra tinkama proga draugų ir apskritai skaitytojų akivaizdoje apžvelgti nuo to laiko mūsų nueitąjį kelią.

Kaip reikalai tada atrodė?

Lietuviškoje internetinėje erdvėje nebebuvo nei vieno anksčiau veikusio marksistinio puslapio (praėję ne vieneri metai nuo Leftas.info ir Komunizmas.org tinklo iširimo). Nebūta nė kukliausio archyvo, kuriame būtų viešai lietuvių kalba prieinama, taip sakant, bazinė, ABC marksizmo literatūra. Tuo tarpu „politiniame“ bare tęsėsi „marksistine partija“ save titulavusio, bet faktiškai į marginalinį pseudopolitikavimą nusmukusio Socialistinio liaudies fronto agonija. Išmirštant senosios kartos „burokevičininkams“, jaunesnių kartų marksistai, apskritai bent kiek rimtesni idėjiniai komunizmo šalininkai mūsuose atrodė ne tik išsibarstę, bet kone beviltiškai palaužti ir demoralizuoti.

Apie kažkokią tai „veiklą“, dargi viešą, negalėjo būti nė kalbos. Nebent, aišku, jei „veikla“ laikytume iš esmės karikatūriškas penkių-dešimties žmogeliukų akcijas, piketus ir pseudo-mitingus, kurių tikrosios paskirties būta nei politinės agitacijos ar propagandos, bet abejotino adekvatumo veikėjų kompleksų, ar kokių tai sektantiškų polinkių tenkinimo.

Turėjome nei partiją, nei judėjimą, nei netgi kuklią vienminčių bendruomenę, bet tiktai graudžiai juokingą visų šių dalykų parodiją. Žodžiu, farsą, kurį pamatęs pašalietis būtų ne be gan gero pagrindo galėjęs teigti, kad čia daugiau ar mažiau miręs reikalas. Bent jau mūsų meto Lietuvoje, tai tikrai.

Dabar yra kitaip.

„Kibirkšties“ pavidalu veikia nors kukli, bet savą funkciją atliekanti marksistinės informacijos – naujienų, analizės bei teorijos platforma. Tuo tarpu dar anksčiau 2016-ais atidaryta internetinė „Marksisto biblioteka“ sudaro visai neblogą duomenų bazę, kuria naudojasi ne vien besiplečiantis ratas jaunų komunizmo šalininkų, bet, matomai, ir vienokios ar kitokios literatūros ieškantys universitetų studentai.

Tiesa, kalbėti apie kažkokį tai „judėjimą“ čia būtų nerealu. Nes jokio „masiškumo“ čia, kaip ir kitose šio regiono šalyse, kol kas nėra. Ir greičiausiu metu vargu, ar bus. Tokios yra dabarties objektyviosios sąlygos, kurių nesupratus ir nepripažinus negalimas joks rezultatyvesnis praktinis veikimas. Konkrečios situacijos konkreti analizė – štai ko mus moko materialistinė dialektika; štai kuo (o ne gražiomis, bet tikrovę iškreipiančiomis iliuzijomis) privalo remtis tikrų komunistų veikimas, jų strategija ir taktika.

Būtent tokia analizė parodo ne tik tai, kad jokio „judėjimo“ (pvz. – masinių, už dirbančiųjų reikalus kovojančių profsąjungų; studentų bruzdėjimų ir kt.) mūsuose nėra, bet ir tikrąsias mūsų, dabarties Lietuvos komunistų, praktinio veikimo galimybes. Kurios, nors galėdamos liūdinti ne vieną mažiau prityrusį romantiką, vis dėlto negali būti ignoruojamos – tai kuo aiškiausiai parodė ankstesnis, iki „Kibirkšties“ atidarymo buvęs patyrimas.

Tačiau pamokos, šiaip ar taip, buvo išmoktos. Negalime dabar sukurti masinės partijos? Ne, negalime. Negalime išvesti didžiulių minių į gatves? Irgi negalime. Bet nesame bejėgiai. Galime tai, kas realu ir įmanoma, dar daugiau, kas aktualu ir būtina (iš marksistinio avangardo pozicijų) čia ir dabar.

Kas tai, kalbant konkrečiau?

Pradžiai, pačios marksistinės pasaulėžiūros, socializmo ir komunizmo, kaip pažangiosios alternatyvos kapitalizmui, propagavimas ir populiarinimas. Šia linkme pasiekta iš ties nemažai. Anksčiau nebūta nei veiksnios informacinės platformos, nei duomenų bazės. Ką ir besvajoti apie atvirai marksistinio turinio video klipus, diskusijas ir paskaitas, kurias būtų peržiūrėję ištisi tūkstančiai žiūrovų (žr. marksistų pasirodymus „Press Jazz TV“ kanale).

Atitinkamas rezultatas – pamažu, bet nuosekliai gausėjančios marksistų gretos, kurios pildosi daugiausiai ne praeities (Tarybų Sąjungos, LTSR ir t. t.) pasiilgusių tėvų bei senolių, bet naujai komunizmo idėjas ir autentiškai (ne iš sausų brežnevinių lekcijų) marksizmą įsisavinančių jaunuolių. Matome, kaip ši mintis, buvusi izoliuota ir netgi grimzdusi užmarštin, pamažu atranda sekėjų bei energingų ruporų.

Tai rodo, kad galimas ne vien buvusių marksistų sutelkimas, jų konsolidavimas, bet ir vienminčių gausėjimas, žodžiu, idėjos plitimas. Tačiau ir tai – labai konkrečiose ribose. Iki partijos, kuri būtų tikra, o ne karikatūrine – toli kaip iki mėnulio. Dabarties etapas – ratelių, mažų ir daugiausiai neformalių bendraminčių sambūrių stadija. Stadija, kurioje turėsianti kristalizuotis ne vien būsimos organizacijos žmogiškoji, bet ir teorinė, programinė bazė, kuriai aktualiausius probleminius klausimus jau spėjome iškelti truputėlį anksčiau (žr. straipsnį „Komunizmas mirė?“).

Dalykai iš esmės elementarūs. Taip sakant, pagrindiniai. Todėl, lyg ir niekuo ypatingi. Tačiau anksčiau jų neturėjome. Tą stygių puikiai atspindėjo buvusi idėjinė ir žmogiškoji stagnacija mūsų bendraminčių gretose. Kurią keičia tikrai ne tobulas, ne šviesmečių greitumo, bet vis dėlto daugiau ar mažiau veiksmingas judėjimas. Visa tai – dėka pastarųjų dvejų metų mūsų, mūsų draugų ir bendraminčių nuoseklaus veikimo.

Be abejo, žvelgiant į ateitį – lieka labai ir labai daug ko siekti. Pradedant pačios švietėjiškosios, propagandinės veiklos plėtimu bei intensyvinimu.

Reikia ne vien daugiau teorijos, istorinės ar filosofinės analizės, betgi paprastų, žemiškų vaizdų iš mūsų esamo gyvenimo. Reikia ir daugiau vertėjų, rusišką, anglišką (ir kt.) medžiagą pateikiančių mūsiškei Lietuvos auditorijai. Reikia spausdintos, apčiuopiamos, iš rankų į rankas einančios medžiagos. Reikia, reikia – ir to, ir dar daug daugiau.

Betgi visų šių reikmių pradžia ir galas – gyvi žmonės, kurių protai ginkluoti visagalinčiu (nes teisingu!) marksizmo-leninizmo mokslu, kurių širdys dega nemariąja (nes pačia žmogiškiausia!) komunizmo idėja. Tokių žmonių, laimei – turime. Ir jų daugėja. Todėl tuo keliu, kuriuo lig šiol ėjome, eisime ir toliau, kviesdami jungtis kiekvieną dorą ir protaujantį žmogų.

Dirbti, kovoti – iki laimėsime!

Kibirkštis