Spėjo ateiti lapkričio 7-oji, o su ja, ir
101-osios Spalio revoliucijos metinės, be kita ko, žyminčios du metus nuo to
laiko, kai 2016-ųjų rudenį savo veiklą pradėjo marksistinis portalas „Kibirkštis“.
Nesiveliant į platesnius istorinius ekskursus, tai yra tinkama proga draugų ir
apskritai skaitytojų akivaizdoje apžvelgti nuo to laiko mūsų nueitąjį kelią.
Kaip reikalai tada
atrodė?
Lietuviškoje internetinėje erdvėje
nebebuvo nei vieno anksčiau veikusio marksistinio puslapio (praėję ne vieneri
metai nuo Leftas.info ir Komunizmas.org tinklo iširimo). Nebūta nė kukliausio
archyvo, kuriame būtų viešai lietuvių kalba prieinama, taip sakant, bazinė, ABC
marksizmo literatūra. Tuo tarpu „politiniame“ bare tęsėsi „marksistine partija“
save titulavusio, bet faktiškai į marginalinį pseudopolitikavimą nusmukusio
Socialistinio liaudies fronto agonija. Išmirštant senosios kartos „burokevičininkams“,
jaunesnių kartų marksistai, apskritai bent kiek rimtesni idėjiniai komunizmo
šalininkai mūsuose atrodė ne tik išsibarstę, bet kone beviltiškai palaužti ir
demoralizuoti.
Apie kažkokią tai „veiklą“, dargi viešą,
negalėjo būti nė kalbos. Nebent, aišku, jei „veikla“ laikytume iš esmės
karikatūriškas penkių-dešimties žmogeliukų akcijas, piketus ir pseudo-mitingus,
kurių tikrosios paskirties būta nei politinės agitacijos ar propagandos, bet
abejotino adekvatumo veikėjų kompleksų, ar kokių tai sektantiškų polinkių
tenkinimo.
Turėjome nei partiją, nei judėjimą, nei
netgi kuklią vienminčių bendruomenę, bet tiktai graudžiai juokingą visų šių
dalykų parodiją. Žodžiu, farsą, kurį pamatęs pašalietis būtų ne be gan gero
pagrindo galėjęs teigti, kad čia daugiau ar mažiau miręs reikalas. Bent jau
mūsų meto Lietuvoje, tai tikrai.
Dabar yra kitaip.
„Kibirkšties“ pavidalu veikia nors kukli,
bet savą funkciją atliekanti marksistinės informacijos – naujienų, analizės bei
teorijos platforma. Tuo tarpu dar anksčiau 2016-ais atidaryta internetinė „Marksisto
biblioteka“ sudaro visai neblogą duomenų bazę, kuria naudojasi ne vien
besiplečiantis ratas jaunų komunizmo šalininkų, bet, matomai, ir vienokios ar
kitokios literatūros ieškantys universitetų studentai.
Tiesa, kalbėti apie kažkokį tai „judėjimą“
čia būtų nerealu. Nes jokio „masiškumo“ čia, kaip ir kitose šio regiono šalyse,
kol kas nėra. Ir greičiausiu metu vargu, ar bus. Tokios yra dabarties
objektyviosios sąlygos, kurių nesupratus ir nepripažinus negalimas joks
rezultatyvesnis praktinis veikimas. Konkrečios situacijos konkreti analizė –
štai ko mus moko materialistinė dialektika; štai kuo (o ne gražiomis, bet
tikrovę iškreipiančiomis iliuzijomis) privalo remtis tikrų komunistų veikimas,
jų strategija ir taktika.
Būtent tokia analizė parodo ne tik tai,
kad jokio „judėjimo“ (pvz. – masinių, už dirbančiųjų reikalus kovojančių profsąjungų;
studentų bruzdėjimų ir kt.) mūsuose nėra, bet ir tikrąsias mūsų, dabarties
Lietuvos komunistų, praktinio veikimo galimybes. Kurios, nors galėdamos
liūdinti ne vieną mažiau prityrusį romantiką, vis dėlto negali būti
ignoruojamos – tai kuo aiškiausiai parodė ankstesnis, iki „Kibirkšties“
atidarymo buvęs patyrimas.
Tačiau pamokos, šiaip ar taip, buvo
išmoktos. Negalime dabar sukurti masinės partijos? Ne, negalime. Negalime
išvesti didžiulių minių į gatves? Irgi negalime. Bet nesame bejėgiai. Galime
tai, kas realu ir įmanoma, dar daugiau, kas aktualu ir būtina (iš marksistinio
avangardo pozicijų) čia ir dabar.
Kas tai, kalbant konkrečiau?
Pradžiai, pačios marksistinės
pasaulėžiūros, socializmo ir komunizmo, kaip pažangiosios alternatyvos
kapitalizmui, propagavimas ir populiarinimas. Šia linkme pasiekta iš ties
nemažai. Anksčiau nebūta nei veiksnios informacinės platformos, nei duomenų
bazės. Ką ir besvajoti apie atvirai marksistinio turinio video klipus,
diskusijas ir paskaitas, kurias būtų peržiūrėję ištisi tūkstančiai žiūrovų (žr.
marksistų
pasirodymus „Press Jazz TV“ kanale).
Atitinkamas rezultatas – pamažu, bet
nuosekliai gausėjančios marksistų gretos, kurios pildosi daugiausiai ne
praeities (Tarybų Sąjungos, LTSR ir t. t.) pasiilgusių tėvų bei senolių, bet
naujai komunizmo idėjas ir autentiškai (ne iš sausų brežnevinių lekcijų) marksizmą
įsisavinančių jaunuolių. Matome, kaip ši mintis, buvusi izoliuota ir netgi
grimzdusi užmarštin, pamažu atranda sekėjų bei energingų ruporų.
Tai rodo, kad galimas ne vien buvusių
marksistų sutelkimas, jų konsolidavimas, bet ir vienminčių gausėjimas, žodžiu,
idėjos plitimas. Tačiau ir tai – labai konkrečiose ribose. Iki partijos, kuri
būtų tikra, o ne karikatūrine – toli kaip iki mėnulio. Dabarties etapas –
ratelių, mažų ir daugiausiai neformalių bendraminčių sambūrių stadija. Stadija,
kurioje turėsianti kristalizuotis ne vien būsimos organizacijos žmogiškoji, bet
ir teorinė, programinė bazė, kuriai aktualiausius probleminius klausimus jau
spėjome iškelti truputėlį anksčiau (žr. straipsnį „Komunizmas
mirė?“).
Dalykai iš esmės elementarūs. Taip sakant,
pagrindiniai. Todėl, lyg ir niekuo ypatingi. Tačiau anksčiau jų neturėjome. Tą
stygių puikiai atspindėjo buvusi idėjinė ir žmogiškoji stagnacija mūsų
bendraminčių gretose. Kurią keičia tikrai ne tobulas, ne šviesmečių greitumo,
bet vis dėlto daugiau ar mažiau veiksmingas judėjimas. Visa tai – dėka pastarųjų
dvejų metų mūsų, mūsų draugų ir bendraminčių nuoseklaus veikimo.
Be abejo, žvelgiant į ateitį – lieka labai
ir labai daug ko siekti. Pradedant pačios švietėjiškosios, propagandinės
veiklos plėtimu bei intensyvinimu.
Reikia ne vien daugiau teorijos, istorinės
ar filosofinės analizės, betgi paprastų, žemiškų vaizdų iš mūsų esamo gyvenimo.
Reikia ir daugiau vertėjų, rusišką, anglišką (ir kt.) medžiagą pateikiančių
mūsiškei Lietuvos auditorijai. Reikia spausdintos, apčiuopiamos, iš rankų į
rankas einančios medžiagos. Reikia, reikia – ir to, ir dar daug daugiau.
Betgi visų šių reikmių pradžia ir galas –
gyvi žmonės, kurių protai ginkluoti visagalinčiu (nes teisingu!)
marksizmo-leninizmo mokslu, kurių širdys dega nemariąja (nes pačia
žmogiškiausia!) komunizmo idėja. Tokių žmonių, laimei – turime. Ir jų daugėja.
Todėl tuo keliu, kuriuo lig šiol ėjome, eisime ir toliau, kviesdami jungtis
kiekvieną dorą ir protaujantį žmogų.
Dirbti, kovoti – iki laimėsime!
Kibirkštis
O kokia situacija su marksistinėmis organizacijomis kitose šalyse? Ar yra koks ryšys su jomis? Ar jos palaiko ryšį viena su kita? Kuriu valatybiu marksistinės organizacijos/ partijos gausiausios, stipriausios? Kiek lietuvos makrsistams būtu naudinga bendradarbiauti su užsienio judėjimais stiprinant marksistines jėgas ir šviečiant visuomenę?
AtsakytiPanaikinti