Vienadienis streikas Argentinoje: kova ar imitacija?

Kai kurie draugai prašė parengti lietuviškai medžiagos apie situaciją ir praeitos savaitės įvykius Argentinoje. Mat Če Gevaros tėvynėje pastaruosius keletą metų šeimininkaujanti dešiniųjų vyriausybė 27% kylančios infliacijos akivaizdoje nusprendė darbo užmokesčių kėlimą apriboti 15% buržujų džiaugsmui ir akivaizdžiai darbininkų nenaudai. Dar daugiau, Argentinos prezidentas M. Makri susitarė su Tarptautiniu valiutos fondu dėl 50 mlrd. JAV dolerių kredito, sprendimą motyvuodamas būtinybe gelbėti smunkančią nacionalinę valiutą.

Nenuostabu, kad kilo protestai – jau praeitą savaitę (birželio 25 d., pirmadienį) Argentinoje vyko didžiausių šalies profsąjungų konfederacijų organizuotas visuotinis streikas, įtraukęs apie 1 mln. skirtingų šakų darbininkų. Nors, akcijai realiai pristabdžius šalies ekonominį gyvenimą (daug kur sustojo transportas, aršesni protestuotojai netgi blokavo kelius – ypač paveikta sostinė, Buenos Airės) žiniasklaidoje girdėti ir Argentinos buržuazinės valdžios nusiskundimų tariamu jos destruktyvumu, visgi kalbėti apie kažkokį didelį kovingumą ar laimėjimus trūksta pagrindo.

Vieną dieną išėjo į gatves – pristabdė eismą, pastreikavo, galop pažėrė valdžiai reikalavimų puokštę. Dar ir pažadą, kad jei reikalavimai nebus vykdomi – sekanti akcija, truksianti nebe 24, o 48 valandas, įvyksianti rugsėjį. Ir ką? Ogi nieko. Valdžia reikalavimus ignoruos, o kapitalistai toliau lobs kainoms kylant, o dirbančiųjų atlyginimams stovint vietoje. Tada įvyks žadėtoji akcija rugsėjį, kuri, palikdama buržujams minimalius nuostolius, tikriausiai bus taip pat ignoruojama.

Tipiška schema. Ne daug kuo tesiskirianti nuo mūsų lietuviškų „protestų“, kurių lyderiai (pvz.: profsąjungų konfederacija), patys šeriami iš valstybinio biudžeto, veikiau vaidina, nei realiai kovoja. Tiesa, pietiečiai, ypač latinosai – karštesni. Bet esmės tai nekeičia. Vienadienis ar dvidienis streikas vargu ar privers valstybę, juolab pačią valdančiąją klasę, nusileisti. Taip tiesiog nebūna.

Stojus į ringą žūtbūtinei kovai su priešininku, neglostoma ir nemasažuojama, bet smūgiuojama drąsiai ir be pasigailėjimo. Lygiai tas pat ir čia. Istorinė patirtis rodo, kad realūs pokyčiai, nė nekalbant apie revoliucijas, iškovojami radikaliais veiksmais, galinčiais prasitęsti savaites ar net mėnesius (tam ir turėtų būti skirtos profsąjunginės „streikų kasos“)...

Pavyzdžiui, šį pavasarį Graikijos uostų darbininkai, kairiųjų profsąjungų ir Kompartijos vadovaujami, po eilės streikų išsireikalavo kolektyvinių sutarčių ir jų darbo pripažinimo sunkiu bei kenksmingu sveikatai. Tačiau profsąjungos nelygios profsąjungos. Bėda, kad daugumoje „civilizuotų“ kraštų jos daugmaž įtrauktos į pačią buržuazinę sistemą ir veikiau imituoja kovą, nei organizuoja darbininkus ekonominiams jų reikalams ginti. Taip yra Lietuvoje, taip, nors ne visur, yra ir užsieniuose.

Žinoma, tereikia linkėti geriausios kloties Argentinos, kaip ir kitų kraštų darbininkijai. Tačiau nematyti realaus akligatvio, į kurį dirbančiuosius veda tariami jų lyderiai ir geradėjai, o vietoje niūrokos tikrovės mėginti įsivaizduoti „didingą revoliucinio proletariato kovą“, kur ja nė nekvepia – tiesiog nerimta. Komunistiniam judėjimui verčiau reiktų išanalizuoti tokios padėties priežastis ir ieškotis objektyvias 21-ojo amžiaus sąlygas atitinkančių strateginių bei taktinių prieigų.

Parašė: Juozas Mickevičius