Kaip buvo anksčiau, kodėl žlugo Tarybų valdžia
– šis klausimas domina visus. Pirmiausia reikia prisiminti kaip viskas buvo.
Tarybų valdžia buvo daugiau formali (nors privati nuosavybė buvo panaikinta iš
tikrųjų). Dabartiniam skaitytojui reikia paaiškinti, kad kandidatai į deputatus
buvo iškeliami darbo kolektyvuose pagal partinių organizacijų rekomendacijas.
Deputatų veikla Aukščiausioje Taryboje ir vykdomosiose komitetuose
(savivaldybėse, kitaip tariant) buvo faktiškai visuomeninė veikla, kuria buvo
užsiiminėjama laisvu nuo pagrindinio darbo laiku. Tai yra nemokamai. Tai nebuvo
profesija. Buvo priimta manyti, kad darbo žmogus išrinktas deputatu vykdo
visuomenine pareigą. Deputatai nesijautė valdžia, nors formaliai ja buvo.
Siūlomi sprendimai buvo priimami automatišku rankų pakėlimu. Deputatai pernelyg
priklausė nuo administracijos tų įmonių, kuriuose dirbo. Vietiniai partiniai
komitetai tiesiogiai kontaktuodavo su įmonių administracija. Tuo pačiu nelabai
aiški buvo deputatų vieta Tarybų valdžios struktūroje (paradoksas – gaunasi
žodžių žaismas). Deputatas buvo daugiau garbės vardas.
Dabar apie tai, kodėl taip atsitiko. Klasinis
susiskaldymas kapitalistinėje visuomenėje tada, maždaug prieš 100 metų, kai
pradėjo rastis Tarybos, buvo labai aiškus – niekam nereikėjo aiškinti kas tai
yra. Tuometiniai buržuaziniai parlamentai buvo говорильн-ios kur daug šnekama, bet paprastam žmogui nuo to buvo
nei šilta nei šalta (nors dažniausiai šalta, ta prasme blogai). Tas pats kaip
ir dabar. Pavyzdžiui, dabartinis Lietuvos seimas. Tada atrodė logiška, kad
darbo žmonės turintys savo atstovavimo organą, tai yra Tarybas, kalbės tik
esant reikalui ir priiminės tik konkrečius, reikalingus sprendimus. 1917-18
metais Tarybos buvo gyvi, tikri darbo žmonių interesus atstovaujantys valdžios
organai ir niekas net pagalvoti negalėjo, kad galėtų ateiti laikas, kai jos
taps formalios. Būtent vadovaujantis požiūriu, kad darbo žmonės puikiai suvokia
Tarybų paskirtį ir, kad jie renkami į Tarybas spręsti konkrečius klausimus,
buvo manoma, jog deputato veikla turi būti nemokama. Taip pat buvo tikimasi,
kad pats faktas, jog darbas neapmokamas, kitaip tariant darbininkas nesuinteresuotas
daryti valdininko karjeros, turėjo apsaugoti Tarybas nuo biurokratizmo.
Praktika parodė, kad čia būta daug idealizmo.
Tarybos buvo biurokratizuotos. Viena
pagrindinių priežasčių, kad valdančiojoje komunistų partijoje nebuvo partinės
demokratijos. 20-ųjų pradžioje Leninas pasiūlė sukurti partinės valdžios organą
kaip savotišką atsvarą CK, kuris galėtų kontroliuoti CK, tikrinti dokumentus,
dalyvauti posėdžiuose ir pan. Kas ir buvo padaryta. Bet tai nebuvo įtvirtinta,
kaip neginčijama taisyklė. 30-ųjų pradžioje Centrinė kontrolės komisija (vėliau
gavusi pavadinimą „Partinės kontrolės komitetas“) buvo pajungta CK. Kitaip
tariant, buvo pasielgta absoliučiai priešingai, negu siūlė Leninas. 1927-29 metais
išnyko partinė demokratija. Renkami partiniu komitetų nariai, kaip ir CK nariai,
eiliniai darbininkai ir valstiečiai automatišku rankų pakėlimu priimdavo visus
sprendimus, kuriuos siūlydavo partinis aparatas. Partinis aparatas spręsdamas
savo reikalus kontaktuodavo su Aukščiausios Tarybos ir vykdomųjų komitetu
aparatu, kad pastarieji įstatyminiais aktais apiformintų priimamus partinius
sprendimus. Kadangi egzistavo partinė drausmė, tai tokia tvarka atsispindėjo ir
deputatų veikloje. Deputatai balsuodavo lygiai taip pat automatiškai, kaip ir
renkami partinių komitetų nariai.
Galvojant apie Tarybų valdžios atkūrimą reikia
pripažinti, kad naujoji Tarybų valdžia turės būti kitokia.
Pirma.
Deputato veikla – tai profesija. Jei dirbama atsakingai, ja negalima
užsiiminėti laisvu nuo pagrindinio darbo laiku. Pavyzdžiui, po darbo gamykloje.
Vadinasi, deputatų darbas Tarybų valdžios struktūroje turi būti apmokamas.
Kandidatas į deputatus, kaip ir anksčiau, iškeliamas darbo kolektyvuose. Kad
deputatas neatitrūktų nuo jį iškėlusio darbo kolektyvo, deputato atlyginimas
turi priklausyti nuo darbo kolektyvo pajamų.
Antra. Plano
komitetas kaip atskira valdžios šaka. Kaip įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir
teisminė. Planas turi būti ketvirta valdžia. Tai reikalinga tam, kad deputatų
veikla, kurių kiekvienas atstovaus savo darbo kolektyvą, nepavirstu į chaosą.
Trečia.
Komunistų partijos programa turi būti įtvirtinta kaip valstybinis įstatymas.
Programoje turi būti „išgryninti“ bendrieji pagrindiniai interesai, vienijantys
visus dirbančiuosius nepriklausomai nuo vietinių ar žinybinių interesų, nuo
kokių nors politinių prietarų ar paprasčiausios demagogijos. Planas turi būti
ruošiamas remiantis būtent programos pagrindu. Planas šioje situacijoje yra
antrinis – programa pirminė.
Ketvirta.
Reikalingas atskiras valdžios organas, analogiškas Suvienytųjų Tautų Saugumo
Tarybai turintis, veto teisę. Reikalingas tam, kad nebūtų priimti neprofesionalus
sprendimai. Pavyzdžiui, kai Perestroikos vidury buvo sugalvoti TSRS Liaudies
deputatai, o Aukščiausios Tarybos deputatai liko „nustumti“ kažkur į šoną. Arba
kai buvo sugalvotas TSRS prezidento postas vietoje to, kad būtų sprendžiamos politinės
ir ekonominės problemos. Nors visiems žinantiems istoriją turėjo būti aišku,
kad Tarybų valdžia ir prezidento postas nesuderinami. Ir t. t.
Reikia aiškiai įsisąmoninti, kad net tuo atveju,
jei yra tarybinė ir partinė demokratija, visi dešimt kartų principingi ir
sąžiningi ir visa kita, tai visiškai nereiškia, kad priimami sprendimai,
ypatingai strateginiai sprendimai, bus teisingi. Tam reikalingos specialios
žinios, o darbo žmonės išrinkti deputatais arba į vadovaujančius partinius
organus, jų neturi. Todėl reikalingas valdžios organas, turintis veto teisę ir
galintis apsaugoti nuo nekompetencijos, nuo demagogijos, nuo sprendimų,
galinčių atrodyti labai įtikinamai, bet iš tikrųjų atspindinčių svetimus
klasinius interesus.
Tokios,
jei trumpai, yra keturios naujosios Tarybų valdžios sudedamosios dalys. O „meldžiantis“
senajai Tarybų valdžios struktūrai – nebus nieko.
Taip
pat skaitykite: Gintaras
Butkus. Planinės paklausos dėsnis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą