Kone visos „normalios“ politinės partijos
daugiau ar mažiau sulaukė
D. Mockaus „MG Baltic“ finansinės paramos. Tiek liberalai, tiek jų kolegos
konservatoriai, socdemai ir „tvarkiečiai“. Netgi „valstiečiai“. Tiek kairė,
tiek dešinė – visi. Skandalas netyla, bet vis tęsiasi. Prabilo
ir pats Mockus – mat jį, girdi, kažkas persekioja, nori nuskriausti. Ir ne
bet kaip, o taikant „istorijoje išnykusių santvarkų metodus“. Apie ką čia
kalba?
Reikalas paprastas. Esama Lietuvos
valstybė – žaisliukas valdančiosios klasės rankose. Tam ji ir buvo sukurta, kad
buvusį LTSR liaudies turtą uzurpavę pseudokomunistiniai biurokratai, kartu su
naujai iškeptais spekuliantais ir kriminaliniu elementu, pasivadinę „elitu“ ir „verslininkais“,
galėtų nevaržomai viešpatauti ant daugumos piliečių bei lobti jų sąskaita.
Tokia esmė. Bet ji nerodoma atvirai – juk nuogas
karalius įsivaizduoja esąs aprengtas. Taip ir čia. Ypač, kai vaizdas kuriamas
masėms. Reikia palaikyti teisėtumo regimybę. Tačiau yla, kaip sakoma, iš maišo
išlenda. Būtent tai vyksta su „MG Baltic“. Pasirodo, ant Mockaus pavadžio buvo
ne vien E. Masiulis ar jo vadovautasis Liberalų sąjūdis, bet ir panelė
prezidentė. Dabar žvilgsnis krypsta ir link konservatorių.
Šiame fone R. Karbauskio LŽVS gali bandyti
kažkiek atsigriebti savo prarasto politinio kapitalo. Todėl matome tam tikrą „bangą“,
kylančią prieš „MG Baltic“ bei koncerno kišenines partijėles – liberalus su
konservatoriais. Viskas aišku. Štai čia ir stojasi Mockus, kaltindamas savo
kaltintojus kone kėsinimusi į jo, kaip elitinio oligarcho, privilegijuotą
padėtį. Ir to jam maža. Jis, verkdamas krokodilo ašaromis, piktinasi, kad „teisinėje valstybėje“ apskritai
gali būti kritiškai svarstomi tokių ponų karaliukų, kaip jo, nešvarūs
darbeliai.
Mat čia kvepia „demokratinių laisvių“
(laisvių kam? – buržujams) pažeidinėjimu, arba bent suvaržymu. Tiesa, nevertėtų
per daug džiaugtis. Tai tik dar viena vidinė valdančiosios klasės „razborkė“,
kurios eigoje, galbūt, bus paaukotas vienas ar kitas asmuo. Tarkime, tas pats
Masiulis. Galbūt kuri jų grupė. Bet pati buržujų klasė kaip liko, taip ir liks
savo soste. Apie tai kalbėjome
anksčiau. Bet Mockus, jausdamas grėsmę, spirga.
Ir su pasipiktinimu sako, kad štai, jo
priešininkai norėtų valdyti, naudodami buvusių santvarkų metodus. Kokių
santvarkų? Labai aišku – aliuzija duodama į tarybinius laikus. Būtent, į
socializmą. Štai čia ir šuo pakastas. Socializmas, kad ir savo buvusia forma
TSRS, atima laisvę tokių, kaip Mockus, krautis turtus svetima sąskaita,
išnaudoti kitų darbo jėgą. Atima laisvę privatinių savininkų būti tuo, kuo jie
pagal savo objektyvią ekonominę padėtį ir yra – išnaudotojais. Nes panaikina
atitinkamus socialinius, nuosavybės santykius. Ir vietoje jų įveda kitus, ne
privačius, bet kolektyvinius, kuriuose telieka lygių darbas su lygiais. Tame
visa esmė.
Aišku, nieko panašaus Karbauskis ir Ko
įvesti nė neketina. Šis buvęs kolūkietis per gerai gyvena, kad atsisakytų savo
žemių ir prestižinio buožės statuso. Nė nesvajokite. Bet kažką visgi bando
daryti. Ypač prieš D. Grybauskaitę, ko šie „šaunuoliai“ ypač nemėgsta. Tad
girdime atitinkamus kaltinimus. Kurie ir parodo klasinę dalyko esmę.
Bijo oligarchai ne tiek vieni kitų, kaip
galimybės, kad paprasti žmonės, ilgus metus letargo miegu užsnūdusi liaudis
pakiltų reikalaudama savo teisių. Čia nei jis, nei N. Numavičius ar dar kokie „verslininkai“
niekuo nesiskiria. Klasinis interesas vienas ir tas pats. Siekdamas sugėdyti ar
kiek „nusodinti“ savo priešininkus, Mockus traukiasi iš po lovos jau seniai
nuvalkiotą, bet vis nepasenstantį socializmo, kaip „baisios sovietų diktatūros“,
baubą. Suprantama, nes tokia tvarka reikštų galą jo nešvariems darbeliams.
Tad matome: Mockus, lyg už rankos
pagautas nusikaltimo vietoje, apšaukia savo kaltintojus kone didžiausia
buržujams nuodėme – baisia, „sovietiška“ nepagarba jo ir panašių į jį
privatinei nuosavybei. Nors nei viena šių stovyklų, gink dieve, socializmo
nenorėtų ir su juo, be gimimo TSRS fakto, nieko bendro neturi, visgi tokie
pasisakymai nemaža pasako.
Socializmas – štai ko niekšai labiausiai
nenori! Net pati idėja juos gąsdina. Tad kaltina vieni kitus šia „neatleistina“
nuodėme. Iš tiesų, visuomenė, užkertanti kelią ekonominiam parazitizmui,
išnaudojimui žmogaus kito žmogaus. Tai yra didžiausias mockų, numavičių, o
kartu, ir jų politinių statytinių, žodžiu, išnaudotojų mažumos, košmaras.
Gal būtent tame jų košmare – didžiosios visuomenės
daugumos išsigelbėjimas?..
Parašė: Juozas Mickevičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą