Įaudrinta vaizduotė ryškiomis spalvomis
piešia finalinę Džeko Londono knygos „Martinas Idenas“ sceną. Sunkiai pakrautas
laivas „Maripoza“ juda link Markizo salų, vis toliau nešdamas Martiną nuo
pabodusios buržuazinės visuomenės, kurioje jis įgijo didžiojo rašytojo šlovę,
tačiau prarado gyvenimo prasmę. Jis tikisi, kad vienatvė mažoje Ramiojo
vandenyno saloje palengvins jo kančias ir grąžins prarastas prasmes. Ir štai,
sėdi savo kajutėje, jo rankose Svinberno eilėraščių tomas, o galvoje sukasi mintis,
nutverta iš eilėraščio: „kuomet nuo gyvenimo kankinančiai pavargai, mirtis
pasiruošusi tave nuraminti, apdovanoti amžinuoju sapnu“. Jis prasispaudžia pro
iliuminatorių ir baigia gyvenimą savižudybe.
Vienu atsikvėpimu visa istorija prabėgo
pro mano akis. Paėmęs į rankas knygą ir atvertęs ją, aš jau nesugebėjau
sustoti. Tačiau baigus skaityti paskutinį puslapį, mane apėmė nusivylimas. Tas
nusivylimas ne knygoje – ji nuostabi, priverčianti apmąstyti svarbius klausimus
– aš nusivyliau pagrindiniu herojumi. Nukeliavęs milžinišką atstumą realybės
pažinime, užsiropštęs į pažinimo viršūnę, Martinas taip ir nesugebėjo atrasti
vidinio kompaso, kuris nukreiptų tiesos pažinimo link. Tačiau apie viską iš
eilės.
Nuo pirmų knygos puslapių mes susipažįstame
su pagrindiniu herojumi – nepaslankiu jaunuoliu, su „sužalotomis rankomis ir
raudona žyme ant kaklo, nepratusiu prie apykaklės, nešiojančiu savyje gyvenimo
tarp grubių žmonių antspaudą“. Būdamas paprastu jūreiviu, Martinas
paprasčiausiai egzistavo, jo gyvenimas buvo neišskirtinis kaip ir daugelio iki
jo gyvenusių ir neaišku kiek gyvensiančių milijonų paprastų darbininkų.
Martino Ideno įvaizdis nevienareikšmis.
Mes matome, kad nepaisant nelengvo gyvenimo, jame „tūno švelniausias jautrumas.
Jo mintys ir jausmai, besiliečiantys su išoriniu pasauliu, užsižiebdavo ir
žibėdavo kaip ugnis“. Tuo pačiu metu pabrėžiama, kad jis „nebuvo paklusnus
ėriukas ir nemėgo tenkintis paskutine vieta“.
Nuo pirmųjų puslapių mane išmušė iš
vėžių tai, kad Martinas, būdamas menkai išsilavinęs jaunuolis, savyje turėjo „tikro
dailininko nuojautą“ ir turtingą dvasinį pasaulį. Ši prieštaravimą pabrėžė jo
išvaizda: iš vienos pusės mes matome gražų jaunuolį, kurio žandų raudonis buvo
kaip merginos, o graži burna kaip cherubino, iš kitos pusės – turintį nemenką
jėgą ir subrendusio vyro, praėjusio rūsčią gyvenimo mokyklą, valią.
Martinas negalvojo apie ateitį, laiką
leisdavo aludėse ir sunkiai uždirbtus pinigus išleisdavo merginoms ir visa tai –
dėka jaunystės sukurtos iliuzijos, kad tai tęsis amžinai. Jis nežinojo nieko
kito ir viskas, kas su juo dėjosi, buvo įprasta jo gyvenime iki to momento, kai
muštynėse jis neužstojo nepažįstamo vaikino. Tas vaikinas pasirodė esąs Arturas
Morzas – pasiturinčios buržuazinės šeimos sūnus. Artūras, dalinai būdamas
dėkingas, o didžiąja dalimi vedinas noro parodyti savo artimiesiems retą žvėrį,
pakviečia Martiną pas save į namus. Šis momentas tampa lemiamu Martino
tolimesniame gyvenime.
Aplankęs Morzų namus, pamatęs visas
turtingos buržuazijos gėrybes ir susipažinęs su Ruta, Artūro seserimi, Martinas
praranda ramybę: „Jis pamiršo viską aplinkui ir godžiomis akimis įsisiurbė į
merginą. Taip, štai dėl ko reikia gyventi, ko reikia siekti ir dėl ko verta
mirti“. Grožis, gracija, Rutos protas, pakeri jį.
Pabuvęs Morzų name, Martinas pajaučia
milžinišką prarają, skiriančią jį nuo Rutos ir nuo pastarosios giminių: „Ji
tokia švelni todėl, kad niekados nepažino sunkaus darbo. Su dievobaiminga baime
jis pagalvojo: o juk kažkam nebūtina dirbti dėl duonos kąsnio, ir tarp jo ir
Rutos atsivėrė milžiniška bedugnė. Jam staiga pasirodė ši aristokratija – žmonės,
kurie nedirba. Tarytum milžiniškas bronzinis stabas, nepajudinamas ir
visagalis, išaugo prieš jį“. Jis suprato, kad vienintelis būdas pakilti iki jų
lygio – savišvieta. Savo visų troškimų motyvą jis išsakė pokalbyje su Ruta“ „...aš
noriu prasibrauti iki tokio gyvenimo, tokio, kaip pas jus namie. Gyvenimas – tai
kur kas daugiau nei prisigerti, nuo ryto iki vakaro dirbti ir bastytis po
pasaulį“.
Jis naiviai manė, kad „visuomenės
viršūnėse, tame sluoksnyje, kuriam priklausė Ruta ir jos artimieji, taip
išaukštintai mąsto visi ir sutinkamai su šiuo mąstymu, taip ir gyvena.
Pasaulis, kuriame jis gyveno, buvo žemas ir jis norėjo apsišvarinti nuo
žeminančios kasdienybės ir pakilti į aukštąsias sferas, kur gyveno
aukščiausiosios klasės“.
Su šiuo tikslu jis, jaunatviško užsispyrimo
vedamas, puola ant pažinimo ambrazūros. Džekas Londonas mums parodo veržlią
Martino sąmonės evoliuciją, savotišką bendrą žmogaus sąmonės vystymąsi.
Beskaitant ir prieš mano akis
skleidžiantis Martino sąmonės vystymosi procesui, aš supratau, kad jo asmenybės
dvilypiškumas ne atsitiktinis. Londonas, Martino asmenyje, aprašo Nyčės
antžmogį. Nyčės antžmogis – unikali, stipri asmenybė, turinti milžinišką valią,
sugebančią pasipriešinti pasaulio, kaip chaotiško griaunamojo prado, valiai. Ir
kaip bet kuri unikali asmenybė, jis iškyla virš silpnų žmonių minios,
pasmerktos gyventi moralinių taisyklių ir religinių dogmų kalėjime. Analogiškai
idealų žmogų, turintį antžmogiui būdingų savybių – didelę fizinę jėgą,
nepalaužiamą valia, milžinišką intelektą ir dvasinį potencialą –ir pavaizduoja
Londonas. Savaime aišku, ir Martino pasaulėžiūra – tai pozityvizmo ir nyčeizmo dviejų
pagrindinių filosofinių koncepcijų, kurios karaliavo tuometiniame buržuaziniame
Londono pasaulyje – kvintesencija. Būtent į jas ir nukreipta jo kritika.
Martino nyčeizmas ir jo flirtas su idėja
apie antžmogį eina iš jo jaunystės ištakų. Jam nieko nebuvo neįmanomo, jis
laikė save nugalėtoju. Pagrindinio herojaus bruožai itin autobiografiški. Savo
esė „Kaip aš tapau socialistu“,
Londonas rašė: „Aš buvau labai jaunas ir naivus, pakankamai nemokšiškas ir
visomis jėgomis kūriau himnus stipriai asmenybei, nors niekada negirdėjau apie
taip vadinamą „individualizmą“. Aš kūriau himnus jėgai todėl, kad pats buvau
stiprus. Kitaip sakant, aš buvau puikios sveikatos ir turėjau stiprius raumenis“.
Į Martino nyčeizmo dirvą gulė ir
pozityvizmas, kuris pasireiškė biologizmu. Po pažinties su Herberto Spenserio
kūryba, Martinas manė suradęs tiesą ir kad pasaulio sutvėrimo raktas yra
evoliucijos teorija, kad neegzistuoja nieko „nepasiduodančio pasaulinei
evoliucijos teorijai“. Jis teigia: „Pagrindinė evoliucijos teorija galioja!
Kovoje už būvį <…> laimi stipriausias, o silpnas nuteisiamas mirti! Šios
kovos rezultate kartų jėgos didėja, kadangi visada laimi stipriausias ir
stipriausiojo palikuonys. Štai ką reiškia evoliucija!“. Įkandin Spenserio,
Martinas taiko evoliucijos teoriją visoms gyvenimo sritims: nuo neorganinio
pasaulio iki dorovinių ir socialinių reiškinių: „Aš esu įsitikinęs, kad bėgime
laimi vikriausias, o mūšyje – stipriausias. Šią pamoką aš išmokau iš
biologijos, galų gale man atrodo, kad išmokau“.
Deja, biologizacija vienaip ar kitaip ir
šiuo metu lieka pagrindiniu daugelio tyrinėtojų ir mokslo populiarintojų faktu. Kaip pavyzdį galima pateikti etologiją
ir ryškų jos atstovą – Ričardą Dokinsą.
Šiuo požiūriu Martinas kritikuoja
socializmą. Jam socialistai, norėdami pakeisti nusistovėjusius dalykus, eina
prieš gamtą. Apie socialistus jis mąsto taip : „Nežiūrint į jų apgaulingos
filosofijos, nežiūrint į skruzdėliškas pastangas apjungti savo jėgas, gamta
atstumia juos, pasirinkdama išskirtinę asmenybę. Iš galybės gyvų sutvėrimų,
kuriuos ji dosniai dalina pasauliui, ji atsirenka tik geriausius. Juk šiuo
metodu, mėgdžiodami gamtą, žmonės veisia žirgus ristūnus ir pirmarūšius
agurkus. Neabejotina, kad kitas kūrėjas kitai visatai, galėtų sugalvoti geresnį
metodą: tačiau šios visatos gyventojai turi prisitaikyti prie jos taisyklių“.
Kalbėdamas socialistų mitinge Martinas
mintį vysto toliau: „Valstybė, susidedanti iš vergų, išgyventi negali. Amžinasis
evoliucijos įstatymas galioja ir visuomenei. Kaip aš jau parodžiau, stipriajam
kovoje dėl išgyvenimo natūralu išgyventi, o silpną ir jo palikuonis sutriuškina,
ir tai jiems natūralu. To pasėkoje stiprus išgyvena ir kol egzistuoja kova,
kiekvieno palikuonio jėgos didėja. Tai ir yra vystymasis“.
Parodydamas Martino pažiūrų esmę,
Londonas stato jį akistaton su realybe. Vietoje aukštuomenės, susidedančios iš
stipriausių, protingiausių ir tinkamiausių – krūvelė pasipūtusių pasitikinčių
kvailių. Ruta, kuri vaidino lemiamą vaidmenį Martino formavimesi, pasirodė
esanti ribota miesčione, svajojusi iš Martino nulipdyti savo tėvelio atvaizdą –bankininką.
Nyčeizmas buvo paskutinė tvirtovė, sulaikiusi jį nuo galutinio žingsnio, tačiau
po susitikimo su seserimi ir ši tvirtovė griūna: „Gera buvo kalbėti apie
abstrakčius vergus, tačiau ne taip jau lengva šias teorijas taikyti savo
artimiesiems. Taip, jei reikalingas silpno, ujamo pavyzdys, tai geresnės nei
Gertrūda nerasi. Geras jis nyčeistas, jei pasiduoda tokiems sentimentams ir
suskystėja, susidurdamas su tikra širdgėla – juk galų gale jis šią akimirką
taip pat jaudinamas vergiškais jausmais, pagimdytais vergiškos moralės. Žmogus,
tikrąja šio žodžio prasme, turi būti aukščiau gailestingumo ir užuojautos“.
Skaitant knygos puslapius aš tarytum
atradau save, dešimčia metų jaunesnį. Trečiojo kurso, istorijos-sociologijos
studentas, aš, skirtingai nei Martinas, nebuvau sukaupęs turtingos gyvenimiškos
patirties. Aš nevarginau savęs mokslu, dėka mano pavardės. Mano senelis –žinomas
universiteto profesorius, kurį žinojo visi universiteto dėstytojai. Taip būtų tęsęsi
ir toliau, jei mano kelyje nebūtų atsiradęs I.K.
Studentai dažnai pletkina apie
dėstytojus. Smarkiausiai tenka reikliausiems iš jų. Iš kurso į kursą tai tampa
siaubu, jauna vaizduotė tokioms istorijoms lengvai pasiduoda, pridėdama naujus
štrichus. I. K. skaitėsi reikliausia. Ji buvo nepaperkama. Ji skaitė Amerikos
ir Europos naujausiųjų amžių istorijos kursą ir buvo viena iš nedaugelio
dėstytojų, kurie pateikdavo ne sausus faktus, o mokydavo teisingai juos
apmąstyti. Ji duodavo metodologinę bazę, tą pagrindą, be kurio tiesios
ieškojimas neįmanomas. Aišku, tai aš supratau ne iš karto, tačiau būtent ji
parodė teisingą kelią.
Taip, Džeko Londono herojus tapo labai
artimas man. Kaip Martino pažintis su Ruta paskatino jį imtis savišvietos, taip
ir man po I. K. paskaitų pabudo trauka pažinimui. Tačiau ties šia vieta mūsų
požiūriai skiriasi.
I. K. įtikino mane, kad pažinimas vyksta
ne dėl paties pažinimo, o dėl siekio pakeisti pasaulį. Pažinimo pagalba mums
tampa pasiekiami materijos ir visuomenės judėjimo dėsniai. Kaip viena iš formų,
mes sugebame juos panaudoti visos žmonijos interesams.
Neteisinga visuomeninė santvarka, kurią
ypač aštriai jaučia jaunystėje kiekvienas iš mūsų, kyla iš privatine nuosavybe
paremtų santykių. Daugelis čia ne dėl savo kaltės išmesti į gyvenimo šalikelę. Jie
juk gimė tokiose sąlygose, kur vystymosi resursai monopolizuoti mažumos.
Martinas klydo manydamas, kad ši mažuma užima vietą stipriojo teisėmis, kad ji
to verta, o dauguma – vergai, atsidūrę tokioje padėtyje dėl savo silpnumo ir
ydų. Po susitikimo su seserimi, Martinas tai supranta. Nyčeistas iš jo neišėjo,
prie socializmo jis nepritapo, o tapti toks kaip visi negalėjo.
Skaitydamas knygą aš iki galo buvau
įsitikinęs, kad jis vis dėl to supras savo klaidą. Atrodė, pats autorius jį
stumia link to. Džekas Londonas, Raso Bisendeno lūpomis perspėja Martiną: „...aš
norėčiau, kad jūs prieš man numirštant taptumėte socialistu. Tai suteiks jums
gyvenimo prasmės. Tik tai, nusivylimo metu, jus išgelbės. O to jums neišvengti“.
Tačiau Martinas nekreipia dėmesio. Per Martino tragišką likimo prizmę autorius
stengiasi parodyti, iki ko gali privesti klaidingos, jei jais aklai seki,
pasaulėžiūros orientyrai.
Pabaigai aš norėčiau pateikti Džeko
Londono žodžius, kurie, mano galva, turėjo būti ištarti Martino Ideno lūpomis.
Galbūt manyje kalba stereotipai, įštampuoti Holivudo filmų, sekant kuriais,
turėtų būti gera pabaiga, tačiau...Šie žodžiai buvo atspausdinti trumpoje esė „Ką man reiškia gyvenimas?“. Tai pagrindinis atsakymas į klausimą: „kokia žmogaus
gyvenimo prasmė?“
„Aš daugiau nebenoriu ropštis į viršų.
Puošnūs visuomenės rūmai virš mano galvos manęs nebežavi. Mane domina būtent
šio pastato pamatas. Štai jame noriu dirbtis petys į petį, ranka rankoje su
inteligentais, idealistais ir klasiškai susipratusiais darbininkais, kartas nuo
karto išjudinant ir išsiūbuojant visą tą pastatą. Vieną dieną, kai turėsime
užtenkamai rankų ir svertų, mes jį nuversime kartu su visu jo supuvusiu
gyvenimu ir nepakastais numirėliais, su jo siaubingu savanaudiškumu ir purvinu
materializmu. Po to mes iškupsime rūsius ir pastatysime naują būstą žmonijai –
tokį, kuriame nebebus saloninio aukšto išrinktiesiems, o kuriame visi kambariai
bus šviesūs ir gaivūs, kuriame kvėpuojamas oras bus švarus, kilnus ir gyvas.
Tokią matau ateitį. Aš žiūriu į priekį
ir tikiu – ateis laikais, kai žmogaus veiklą kreips kažkas aukštesnio ir
didingesnio, kuomet žymiai aukštesnis stimulas, nei siekis prikimšti pilvą – o būtent
tai ir yra dabarties stimulas – skatins žmogų veikti.“
Jegoras
Radaikinas
Šaltinis: LENIN CREW
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą