Šventinė labdara – buržujų stalo trupiniai

Žiemos švenčių sezonas – kur tik pažiūrėsi, vis kas nors kalba apie „Kalėdų dvasią“ – štai ir S. Skvernelis su D. Grybauskaite vakar per televiziją postringavo apie tariamą solidarumą, užuojautą ir t. t. ir pan. Netrūksta ir „šventinių vakarienių“, kuriomis dosnieji ponai buržujai su kunigais taip labdaringai šelpia Lietuvos varguolius. Bet už pompastiškų žiemos švenčių blizgučių slypi gerokai niūresnė, kasdieniška krašto tikrovė. Nešventiška taip kalbėti? Galbūt ir taip – bet verčiau karti tiesa, nei saldus melas...

Štai anot prezidentės, mūsuose gyvenimas labai ir labai geras – vyrauja ne blogybės, bet klestėjimas ir laimė. Toks geras, kad tuštėjančioje, apie milijoną emigrantų Vakarams pigia darbo jėga atidavusioje Lietuvoje vietoje anksčiau, „baisiaisiais“ tarybiniais laikais puikiai gyvavusių pramone ir žemės ūkiu besivertusių gyvenviečių randasi Mongolijos stepėms gyventojų tankumu prilygstančios dykvietės.

Plinta narkomanija ir visos atitinkamos ligos, o jaunimas ant gatvių vienas kitą žudo – muša, pjauna, bado. Užtenka vien praeiti Vilniaus, prestižiškiausio, vitrininio buržuazinės Lietuvos miesto – Stoties rajono gatvėmis, ir pamatysi niūrią tikrovę. Skurdą, invalidus ir atvirai parsidavinėti siūlančias, „ant dozių“ pakabintas prostitutes.

Prisiminus, kad apie trečdalis lietuvių randasi ties ar žemiau skurdo ribos, o netgi žemiau – kas penktas, klausimas, nuo ko gi bėgama, lieka retorinis. Masės skursta, vos galą su galu tesuduria, o saujelė buržujų oligarchų – prekybininkų, bankininkų, fabrikantų ir spekuliantų – ramiai sau kraunasi turtus romiomis avelėmis verčiamų „runkelių“ sąskaita. Ir dėl ko visa tai? Ogi dėl pelno, prieš kurį viskas – ir sąžinė, ir paprasčiausias žmoniškumas, kapitalizmo sistemoje virsta niekais. Tokia tikrovė, kurią užginčyti sunku ir oficialiesiems mūsų ekonomistams.

Bet ateina žiema, prasideda adventas, pagaliau, ateina Kūčios su Kalėdomis – ir vadinamasis elitas, storapilviai valdžiagyviai, buržujai ir kunigėliai – visi, šiokią dieną nei kiek nesijaudinantys dėl liaudies gyvenimo skausmų ir piktžaizdžių – staiga susirūpina „artimo“ dalia. Organizuoja labdaros akcijas, dalina žaislus skurstantiems vaikams, maistą – badaujantiems bedarbiams, senoliams ir t. t. ir pan. Nors ir trumpam, bet vilkai virsta avelėmis, velniai – geraisiais samariečiais. Ar tik apsimeta, ar netgi nuoširdžiai šitaip daro. Bet kas iš to? Kasdien palikti gyventi lyg žvėrys, paklusdami žvėriškam kapitalistinės konkurencijos – visuomeninių džiunglių įstatymui – vos keletą dienelių pabandome suimituoti žmonišką gyvenimą. Gi „svajonių išsipildymo metas“...

Kaip gražu! Ar ne? Pabūsime labai negražiais ir pasakysime tiesiai: nei velnio!

Kaipgi mąsto mūsų ponai buržujai? Paprastai ir praktiškai.

Štai, patys pralobę iš svetimo triūso ir prakaito, nuo savojo poniško buržujų stalo numesime vargetoms vieną kitą trupinėlį – ir tik žiūrėk – kokie mes geručiai, kaip mylime „paprastą liaudį“, krikščioniškai tariant, „artimą“. Bet tuo pačiu, taip karštai jį „mylėdami“, nagais ir dantimis ginsime tvarką, ginsime politiką, ginsime sistemą, kuri daro žmones vargetomis, kuri verčia jaunuolius narkomanais, iškrypėliais ir nusikaltėliais, senolius – leisgyviais skeletais, moteris – prostitutėmis.

Labdara – patogi ir veidmainiška buržuazijos praktika, skirta visuomenės piktžaizdėms, giluminiams klasiniams prieštaravimams pridengti ir užtušuoti. Bėdoms ne išspręsti, bet papudruoti, taip sakant, nuskausminti žaizdas. Palikti viešpataujantįjį blogį neliestą ir nukreipti dėmesį nuo jo priežasčių į blizgantį lėkšto ir bejėgio, šventeiviško gerumo glaistą.

Kam tai naudinga? Ne liaudžiai, ne darbo žmonėms. Naudinga tai tik viršūnėlei, kuri, numesdama „runkeliams“ trupinių nuo stalo, sėkmingai „pijarinasi“, iš savęs darydama tariamos dorybės simbolį. Bet gana viso to – nereikia mums buržujų stalo trupinių!

Verčiau meskime šalin visas labdaras ir tuos, kurie iš jų reklamuojasi ar netgi biznius darosi. Sueikime draugėn, dirbkime ir kovokime iš vien už tokią Lietuvą, už tokią visuomenę, už tokį pasaulį, kuriame žmoniškumas – meilė, brolybė ir solidarumas – būtų ne platoniška šventine svaja, o gyva kasdienine tikrove.

Kibirkštis