Niekam ne paslaptis, kad Marijos
žemelėje pragyvenimas brangsta – pradedant maistu, baigiant elementariausiomis
komunalinėmis paslaugomis; tuo tarpu šimtai tūkstančių arte aria kasdien
dirbdami, ir vis tiktai galą su galu sunkokai tesuduria. Tame nieko naujo – o
ir mūsiškių buržujų „elitui“ nė motais – viskas pagal planą gi... Bet štai ne
per seniausiai ir oficiozas prabilo: pajamų nelygybė, skurdas ir nepriteklius Lietuvoje
viršija sveiko proto ribas...
Pavojaus varpais, kalbėdami apie visišką
Lietuvos nuosmukį, o ateity – gal ir socialinės bombos sprogimą – imta
skambinti po „Eurostato“
paskelbtų duomenų: štai 2012-aisiais mūsuose skirtumas tarp daugiausiai ir
mažiausiai pajamų gaunančiųjų buvo lygus santykiui 5:1, o praėjusiais metais,
jau 7:1.
Labai įdomi pozicija finansų ministro V.
Šapokos, kurio
manymu, tai, jog vos
1% pasaulio turtuolių valdo didesnius turtus už pusę likusių žemės gyventojų
(ką bekalbėti apie 8 didžiuosius multimilijardierius ar Rotšildų ir Rokfelerių
klanus – kurie savo turtus popieriuose užslėpę ir net nedeklaruoja!) –
normalus, gal net pagirtinas, „žmogaus prigimčiai“ savas dalykas. Tiesa – gera
buržujams ir jiems parsidavusiems politikieriams tokia esą „prigimtinė tvarka“ –
ne dievų ar gamtos, bet žmogaus, jo niekšybės ir – svarbiausia – nežmoniškos
KAPITALISTINĖS visuomenės santvarkos – sukurta.
Šapokos nuomone, nereikia atimti iš
turtingųjų, girdi, jie „patys“ viską užsidirbę ir turtus susikrovę (galbūt N. Numavičius
– vienas tokių?..), bet tiesiog suteikti „geresnes sąlygas“ paprastai
liaudžiai, kad ši pati dirbdama padidintų savo pajamas. Visgi įdomu – tokių „geresnių
sąlygų“, tokių „padidėjimų“ laukia lietuviai ir vis nesulaukia... Nuo pat „nepriklausomybės“
pradžios!
Bet eikime prie esmės: aukščiau duotoji
statistika vis dėlto neduoda nieko panašaus į pilnutinį vaizdą. Atrodo nekaip,
bet iš tiesų, ji tikrovę dar kiek pašvelnina. Juk visai neliečiamas klausimas
dėl pačių TURTŲ – kalbama tiktai apie deklaruojamas pajamas. Dar daugiau –
nekeliamas ir klausimas dėl to, kam gi priklauso mūsų pragyvenimo reikmenų
gamybos priemonės? Žemės, gamyklos, infrastruktūra ir visa kita? Liaudžiai,
kuri viską dirba ir nudirba? Ne – saujelei „išrinktųjų“ buržujų oligarchų,
naujalietuvių, kurie, taip sakant, „nusipelnė gyventi geriau“.
Ir gyvena! O štai mums, „runkeliams“,
lieka, proletarų
poeto Janonio žodžiais tariant, tik kęsti juodą nedalią. Bet nenusiminkite,
– taria mums „žaliųjų valstiečių“ premjeras S. Skvernelis: nepaisant
brangstančių maisto kainų, – ką bekalbėti apie vis plačiau atsiverčiančią
skurdo ir nelygybės piktžaizdę – geresnį
gyvenimą dar pajausite! Kaip? Čia galbūt turime reikalą su mistiniais
dalykais, religiniu tikėjimu „šviesiu rytojumi“ po žydrąja kapitalistinės ES „saule“...
O tiksliau – su demagogija, kurią
puikiai išreiškė
„Swedbank“ veikėjas N. Mačiulis – anot jo, pas mus taip smarkiai auga
atlyginimai ir pensijos, kad, kaip beaugtų kainos, nieko blogo nebus ir žmonių „perkamoji
galia nemažės“... Kad tai – tik gražiai skambančios pasakos, patvirtina
kasdienybė didžiulės dalies visuomenės, kuriai tenka dėti centą prie cento...
Aišku, daugiatūkstantinį atlygį gaunantis, ne vieną savo bizniuką veikiausiai „sukantis“
ir kaip inkstas taukuose sėdintis mūsų buržuazinis „ekonomistas“ šitokių dalykų
nejaučia.
Nebūkime naivūs ir supraskime, kad
nejaučia – ir nejaus. Nes visiems šiems „gražuoliams“, nuo viršūnėse sėdinčių,
milijonus ar net milijardus į kišenes susikrovusių buržujų oligarchų, iki jų valią
vykdančių „politikais“ vadinamų prostitučių, gyventi kapitalistinėje Lietuvoje
yra labai ir labai gera. Tuo tarpu darbo žmogus jiems – nei daugiau, nei
mažiau, kaip „žmogiškasis išteklis“, pigi darbo jėga. Ir viskas.
Kol tokiais – pasyviais moliais, „ištekliais“
sutiksime būti, tol iš darbo žmonių taip ir bus tyčiojamasi. Galime neabejoti –
visa tai neginčytinai įrodo nuo 1990 m. kovo 11 d. ir netrukus sekusių „prichvatizacijų“
praėjusių dešimtmečių praktika. Taip sakant, Lietuvos fronte nieko naujo.
Vienintele išeitimi ir lieka į jį
atnešti kažką nauja: kovą už plačiųjų liaudies sluoksnių, kaip DARBO ŽMONIŲ, teises.
Pradedant ekonominių reikalų gynimu profsąjungose, einant prie bendrų
žmogiškųjų teisių, kurias be skrupulų mindžioja ir valdžia, ir korumpuota
teisėsauga; baigiant politine kova – nes kol Lietuvos darbo žmonės tikės „alternatyvomis“
tarp esamų partijų ir partijėlių, konservų ir socdemų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“,
„valstiečių“ ir kitokių – arba tiesiog skęs apatijoje, tol šios sistemos akyse ir
bus ne žmonėmis, bet tik skudurais ir „ištekliais“. Tol ir tęsis skverneliškos
pasakos apie tą „geresnį gyvenimą“, kurio esamoje santvarkoje kaip nepajautėme,
taip ir nepajausime...
Parašė: Vincas Nevėžietis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą