Tokia didžioji mūsų naujiena – štai
šiandien, prieš 85-eris metus, 1932 m. spalio 18 d. gimė Perestroikos pasėkoje
užgimusios tariamosios lietuviškosios „nepriklausomybės“ veidas, vienų
nekenčiamas, kitų „Tautos Patriarchu“ tituluojamas veikėjas, be kurio būtų
neįsivaizduojama pastarųjų 30 metų Lietuvos istorija, su visomis aferomis,
„prichvatizacijomis“ ir liaudies nuskurdinimu – V. Landsbergis.
Dabarties stambiųjų vietos ir užsienio
kapitalistų bei jiems parsidavusių politinių prostitučių, anksčiau buvusių
uoliais raudonaisiais buržujais – privilegijuotais tuomet jau išsigimusios
Kompartijos biurokratais – kalbose V. Landsbergis, be abejonės, tikras didvyris,
kurio pagrindinis nuopelnas – esamosios
Lietuvos valstybės sukūrimas. Nesiginčydami pradžiai ir imkime šią
prielaidą kaip teisingą, paklausdami: o kokia
toji landsberginė „Lietuvos valstybė“?..
Mūsų kasdienė tikrovė tokia, kad kol daugiau
kaip 30% piliečių egzistuoja ties ar net žemiau skurdo ribos, o apie 1 mln.
yra išsibarstęs po užsienius, sudarydamas dalį pigaus bei patikimo rytų Europos
tautų teikiamo darbo jėgos rezervo Vakarų kapitalo gigantams, valdžia metais iš
metų dangsto stambaus masto aferas („Williams“,
„LEO
LT“, SGD
terminalas „Independence“ ir t. t.), lygia greta leisdama vien buržujams
palankius įstatymus (naujasis Darbo kodeksas – ryškus šito pavyzdys). Nepatenkinta
absoliuti dauguma lietuvių, bet valdžiai – nė motais; kaip parodė 2009 m.
sausio 16-osios įvykiai, į smarkesnius liaudies protestus atsakoma dar
smarkesnėmis represijomis.
Visa ši valstybė, ją suvokiant ne kaip „visuomenės“, „tautos“ ar „tėvynės“
sinonimą, bet kaip institucinį
prievartos aparatą, tarnauja ne kam kitam, kaip tik naujalietuvių buržujų klasei, kurios ištakos slypi po gražiais
šūkiais „Perestroiką“ įvykdžiusioje, Sąjūdį sukūrusioje partinių biurokratų
kastoje bei kartu su ja liaudies turtą uzurpavusių spekuliantų gretose; „nepriklausomybės“ ir „demokratijos“ šūkiai
buvo tik gražūs blizgučiai tikrajam
tikslui – kapitalizmo restauracijai –
ir buvusiųjų „raudonųjų buržujų“
virtimui tikrais buržujais kapitalistais, įtvirtinti. „Prichvatizacijų“ ir
jas sekusio kapitalų koncentravimo keliu apiplėšę tautą ir paprastą liaudį, paties V. Landsbergio žodžiais, nurašius į „runkelių“ gretas, naujalietuviai sėkmingai įsitvirtino kaip viešpataujanti dabarties visuomenės klasė ir iki šiolei be skrupulų
gyvena „Anties“
apdainuotąjį „vakarų buržujaus“ gyvenimą.
Šios klasės, naujalietuvių buržujų klasės valstybė, sukurta tiktai jos interesų
gynimui ir aptarnavimui – štai kas yra
V. Landsbergio Lietuva. V. Landsbergis ir yra, patinka mums tai ar ne,
tikrasis, teisėtasis šitokios Lietuvos Patriarchas – tuo neabejoja
didžioji dalis mūsų landsberginio elito, neabejoja tuo ir jam parsidavę
inteligentėliai bei buržujų jaunimas, gyvenantis prabangų gyvenimą iš turtingų
tėvelių kišenės ir gurkšnojantis kavą didmiesčių centruose. Kodėl? Nes jis
tikrai atvedė šią klasę į
viešpatavimą, kad ir didžiosios lietuvių daugumos kančių, nuskurdinimo bei
visiško pažeminimo kaina. Būtų keista, jei ženkli dalis šios buržujų Lietuvos nejaustų dėkingumo
savajam Patriarchui.
Kas kita – paprasta lietuvių liaudis, toji nustekenta ir vis apgaudinėjama, „runkeliais“ vadinama tautos dauguma,
kontrastu stovinti priešais buržujų Lietuvą kaip DARBO LIETUVA. Kas jai yra V. Landsbergis? Beribės arogancijos,
politinių intrigų, stambaus masto korupcijos, išgrobstytų liaudies turtų,
sugriauto ūkio ir visokeriopai nusmukdytos šalies, apskritai, nekenčiamo buržuazinio elito simbolis,
daugumai mūsų žinomas „Ožio“ vardu.
Vien naujalietuviams buržujams sukurta ir
jiems tarnaujanti valstybė – nuo V. Landsbergio asmens neatskiriamas pasiekimas
vis dėlto parodo tik pusę, nors ir
svarbiausiąją pusę, šiandieninio jubiliejaus prasmės. Bet yra ir dar kita, būtent – Patriarcho biografija, jo nueitas
painus bei vingiuotas asmeninis kelias.
Kaip žinia, nebuvo laiko, kada V.
Landsbergis būtų atsidūręs už taip vadinamos respektabiliosios visuomenės ribų.
Šiandien kone pastoviai linksniuodamas pusiau religinėmis mantromis virtusias urvinio antikomunizmo ir zoologinės rusofobijos klišes, kadaise
Patriarchas ne tiktai dėkojo Raudonajai
armijai už Lietuvos išvadavimą nuo fašistinių okupantų, bet dargi stojo į Komjaunimą, ilgainiui baigdamas
Vilniaus konservatoriją ir ramiai joje dirbdamas, dėstydamas estetiką ir eidamas
uolaus KGB „stukačiaus“ pareigas... Tik žymiai vėliau V. Landsbergis, iki
pat galo džiaugęsis savo šilta vietele, įsijungė
į to paties KGB kuruotąjį „Sąjūdį“, tapdamas neginčytinu lyderiu ir šalin nustumdamas visus neįtikusius konkurentus.
V. Landsbergio pilietinę poziciją,
matomai, diktavo ne kas kita, kaip asmeniniai išskaičiavimai ir paprasčiausias
karjerizmas. Ši tiesa nuvainikuoja
Patriarchą toli gražu ne vien tiktai
socialistų, komunistų bei kitų kairiųjų, savaime simpatizuojančių Tarybų
Lietuvai, bet taip pat ir padoresniųjų
nacionalistų, suvokiančių V.
Landsbergio beprincipingumą, akyse. Simptomiška, kad už aštrią, negailestingai
Patriarchą demaskavusią publicistiką rašytojas V. Petkevičius savu laiku tapo tokio absurdiško teisinio farso auka,
kad net šiandien, praėjus eilei metų nuo „Durnių laivo“ autoriaus mirties, pastarojo
vaikai priversti mokėti kone reparacijas V. Landsbergiui.
Prieš plačiųjų liaudies sluoksnių
interesus nukreiptas kapitalizmo restauravimas,
lietuvių tautai atnešęs tik vargą, skurdą ir pažeminimą, parodęs, kad žadėtoji
nepriklausomybė ir demokratija tebuvo farsas ir nuožmios išnaudotojų kastos iškilimas – toks yra Patriarcho „nuopelnas“ Lietuvai. Niekuo
ne šviesesnė ir jo asmenybė, pasireiškusi
neskrupulingu oportunizmu, tuštybe ir šlykščiausiomis intrigomis.
Tai suprantančių lietuvių daug – ir jų
vis daugėja. Nepasitenkinimo, netgi neapykantos akį rėžiančiam neteisingumui, liaudies pažeminimui, niekšų
bei paprasčiausių kiaulių viešpatavimui, jausmas apima bene visų padoriųjų, blaiviai mąstančiųjų
piliečių širdis. Rūstybės prasiveržimas, atidedamas apsauginio vožtuvo
funkciją atliekančios masinės emigracijos bei savo mastu jai nenusileidžiančio
totalinio smegenų plovimo režimo, tėra
laiko klausimas. Ar šios nekenčiamos bjaurasties simboliu pelnytai laikomas
V. Landsbergis gyvens pakankamai ilgai, kad šitai pamatytų, ne taip jau svarbu.
Svarbiausia, kad „runkelių“ Lietuva – DARBO LIETUVA
– MŪSŲ LIETUVA – galiausiai susiprastų, pakiltų nuo kelių ir drąsiai, visu
ūgiu stotų kovon PRIEŠ LANDSBERGIO
LIETUVĄ – BURŽUJŲ LIETUVĄ – savo, kaip tikrojo gyvenimo, visų medžiaginių
bei dvasinių gėrybių kūrėjos, teisėms atgauti. Tik tada nepriklausomybė,
demokratija ar laisvė iš apgaulingų „Sąjūdžio“ ir jį užvaldžiusiojo V. Landsbergio
lozungų galės virsti mūsų gyvenimo tikrove.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą