Tiesa aiškėja: Tomą Dobrovolskį nužudė fašistuojantys „patriotai“

Praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo tragiškos naujametinės 2015-ųjų nakties, kurią Vilniuje prie Vingrių g. 17 esančio „Psichbario“ buvo mirtinai sumuštas kompozitorius T. Dobrovolskis, byla pagaliau pasiekusi teismą (15 min), prieš kurį stoja eilė asmenų, įtariamų prisidėjus prie pastarojo nužudymo.

Įtariamųjų tarpe – du „patriotai“: su skustagalvių subkultūra ir vadinamuoju „tautiniu judėjimu“ siejami S. Jankauskas ir V. Matulevičius. Tiek vienas, tiek kitas neigia savo kaltę dėl kompozitoriaus mirties; abu ne vienus metus dalyvauja tautininkų kovo 11 d. eisenose ir kt. fašistuojančio „tautinio jaunimo“ akcijose.

Dar 2015 m. buvo užsimenama, jog pats užpuolimas įvyko kaip pasekmė „Psichbaryje“ prasidėjusio įtariamųjų konflikto su nukentėjusiuoju M. Šulinsku, nes šis esą „pritarė Rusijos prezidento V. Putino vykdomai politikai“ (Delfi). Bet tai buvo pristatoma, kaip kažkas migloto. O dabar, vykstant pačiam teismui, yla pilnai išlindo iš maišo ir niekas nebeslepia, jog pagrindiniu smurtininkų motyvo būta mūsiškiams buržuaziniams nacionalistams būdinga isteriška rusofobija (Alfa).

Tačiau tokie faktai neturėtų stebinti: aukščiau minėtieji įtariamieji panašiais veiksmais pasižymėjo dar gerokai seniau – 2011 m. kovo 9 d. S. Jankauskas su V. Matulevičiumi bei sėbrais Vilniaus centre užpuolė ir lazdomis sumušė tris vyriškius vien dėl to, kad šie tarpusavy kalbėjosi rusų kalba (LNK, Farai). Sučiupti policininkų, „patriotiškai nusiteikę jaunuoliai“ stačiai melavo, esą juos užpuolę minėtieji rusakalbiai vyrai, o vienas iš jų, „mojavęs revolveriu“. Taip vilkai bandė dėtis avių kailius, užpuolikus vaizduodami aukomis, o aukas – užpuolikais. Teisinės atsakomybės nei vienas iš jų nesulaukė (Delfi).

Ką manyti apie šių dvejų „patriotų“ pasiaiškinimus dėl T. Dobrovolskį pražudžiusių „Psichbario“ įvykių? Zoologinės agresijos bei ciniško melavimo žymima S. Jankausko ir V. Matulevičiaus praeitis neduoda jokio pagrindo manyti, kad jų pateikiamos įvykių versijos galėtų būti kažkas daugiau, kaip paprasčiausi išsisukinėjimai.

Ar T. Dobrovolskio žudikai sulauks pelnytos bausmės, lieka atviru klausimu: visi geros valios žmonės tikisi teisingumo, bet, kaip bebūtų gaila, neturėtų būti keista, jei žudikams pavyktų išsisukti nuo rimtesnių bausmių – taip leidžia manyti tiek pačios bylos vilkinimas, tiek bendras Lietuvos socialinis-politinis fonas.

Šiaip ar taip, rusofobijos inspiruotų buržuazinių nacionalistų įvykdytas kompozitoriaus nužudymas parodo tikrąjį veidą po nekalta abstraktaus tautiškumo ir patriotizmo skraiste besidangstančių veikėjų ir judėjimų; nusikalstamą buržuazinio nacionalizmo ideologijos esmę. Tai turėtų kelti sąmoningų lietuvių budrumą ir versti juos susimąstyti: kodėl valdžios kritikai persekiojami ir šmeižiami (pvz.: V. Lekstučio, Ž. Razmino, O Titorenkos ir kt. byla), kol atvirai smurtaujantys ir žmogų nužudę „patriotai“ vis vaikšto laisvėje?

Kibirkštis