Augęs čekų darbininkų šeimoje, iš pradžių šeimai gyvenant Prahoje, o 1913 m. persikeliant į Pilzeną, kuriame baigė vidurinę profesinę mokyklą, J. Fučikas ėmė domėtis politika ir grožine literatūra: šie interesai didžiąja dalimi apibrėžė likusį jo gyvenimą.
1920
m. pradėjo universitetines studijas Prahoje; įsitraukė į Čekoslovakijos
Socialdemokratų Darbininkų Partijos (ČSDDP) kairiojo sparno, 1921 m. tapusio
ČKP, veiklą. Baigęs mokslus, pragyveno iš žurnalistikos, tęsdamas partinę
veiklą, ypatingai kultūrinio darbo baruose.
Nors
tarpukario Čekoslovakijoje, skirtingai nei eilėje kitų vidurio bei rytų Europos
šalių (Lenkijoje, Vengrijoje, Lietuvoje ir t. t.), veikė ne fašistinis, o
buržuazinis–demokratinis režimas, prieš komunistus, pažangiuosius darbininkus
bei inteligentus nukreipti persekiojimai vyko: J. Fučikas pastoviai buvo
čekoslovakų saugumiečių akiratyje.
1930
m., slapta pereidamas sieną, J. Fučikas su čekų darbininkų delegacija atvyko į
Tarybų Sąjungą – pirmąją pasaulio socialistinę valstybę, tuomet gyvenusią
didžio ekonominio bei dvasinio pakilimo, kūrybinio ir politinio entuziazmo,
laikotarpį.
Šios
kelionės išdava – 1932 m. išėjusi knyga pavadinimu „Šalyje, kur mūsų rytojus
yra jau vakarykštė diena“: nors ir aklai neidealizuodamas TSRS vykusios
socializmo statybos bei nenukrypdamas nuo faktų ir aprašydamas
buvusius trūkumus, J. Fučikas vis dėlto buvo aistringas tarybinės santvarkos
šalininkas: čia jis matė teigiamą alternatyvą kapitalistinio išnaudojimo
sistemai su jos skleidžiamu skurdu, bedarbyste ir išsigimimu.
„Sugrįžome
atgal ne keletą tūkstančių kilometrų, o keletą metų atgal. Tų metų, kurie
skiria jus nuo 1917 metų.“, – grįžęs
į tėvynę apybraižos skaitytojams aiškino J. Fučikas (J. Fučikas. Straipsniai ir
apybraižos. V., 1952, p. 29).
1934
m. liepos mėn., fašistinėje Vokietijoje įvykus vadinamajai „Ilgųjų peilių
nakčiai“, J. Fučikas viešėjo Miunchene; savo įspūdžius aprašė rinkinyje „Kelias
į Miuncheną“, įspėdamas čekų tautą apie augusią fašizmo grėsmę.
Tais
pačiais metais antrąkart išvyko į TSRS, pasilikdamas ten dvejus metus, kaip ČKP
atstovas; tėvynėje aktyviai dalyvavo kovoje prieš partijos viduje atsiradusius
trockistus, gindamas marksistinį–lenininį partijos kursą. Be to, aktyviai
dalyvavo ir literatūros kritikoje, marksistiškai iš proletariato klasinių
pozicijų nušviesdamas opiuosius čekų literatūros istorijos klausimus.
1938
m. vedė A. Koderičovą (vėliau žinomą kaip G. Fučikovą); tais pačiais metais
buvo priimta išdavikiškoji Britanijos ir Prancūzijos imperialistų sutartis su
hitlerine Vokietija, pastarajai leidusi nevaržomai užgrobti Čekoslovakiją: to
pasėkoje spalio 21 d. Čekijoje ir Moravijoje buvo uždrausta ČKP veikla.
Uždraustos buvo ir kitos Čekoslovakijoje veikusios partijos, bet „vienintelė
kompartija iš visų politinių respublikos partijų, nenusprendė pati
susilikviduoti ir nuėjo į pogrindį“ (ten pat, p. 9).
1939
m. hitleriniams grobikams galutinai okupavus Čekiją ir Moraviją, Slovakija
atsiskyrė kaip nominaliai „savarankiška“ valstybė, bet iš tiesų, kaip Trečiojo
Reicho protektoratas. Fašistinės Vokietijos kurtoje „naujojoje Europos tvarkoje“
čekų tautai buvo numatoma žeminanti antrarūšės tautos padėtis; vokietinimas ir
išsklaidymas, tad čekams, kaip ir daugeliui kitų vidurio bei rytų Europos
tautų, kova prieš fašizmą tapo ne tik socialinio, bet ir nacionalinio
išsivadavimo kova.
Šios
kovos priešakyje stojo pogrindinė ČKP, o tame tarpe ir J. Fučikas, kaip vienas
pagrindinių jos organizatorių; tuometėje
nelegalioje čekų spaudoje išeidavo gausūs antifašistiniai straipsniai, šaukę
darbo žmones ir visą tautą kautis dėl socialinio ir nacionalinio išsivadavimo.
1940
m. fašistinio Reicho propagandos ministras, J. Gėbelsas, Vokietijon pakvietęs
eilę kolaborantais tapusių čekų inteligentų, pareiškė, kad čekų inteligentijai
teksią apsispręsti, ar ši „įsijungė į naujos tvarkos nustatymo procesą, ar iš
vidaus priešinasi“ (J. Fučikas. Straipsniai ir apybraižos. V., 1952, p. 145).
Į
tai J. Fučikas atsakė: „jei jūs manote, kad mumyse, čekų inteligentijoje,
mažiau išdidumo ir charakterio, negu čekų tautoje, kuri mus išugdo, jei jūs
manote, kad mes leisimės bauginami arba suviliojami, kad mes atsisakysime
tautos ir eisime drauge su jumis prieš ją, – tai išklausykite dar kartą mūsų
atsakymą: Ne,
ne, niekada!“ (ten pat, p. 150). Išsivaduosiančios tautos, svajojo Fučikas,
sukursiančios „Naują Europą“, bet ne fašistinę ir kapitalistinę, o „Europą be
nacistų, be visokio plauko fašistų, Europą be savanaudžių niekšų, laisvojo
darbo Europą, laisvų tautų Europą, iš tikrųjų naują Europą, socialistinę Europą!“
(ten pat, p. 152).
1941
m. J. Fučikas tapo kompartijos Centro Komiteto nariu; ėmėsi tiesioginio
vadovavimo partinei spaudai. Tačiau 1942 m. balandžio 24 d. kartu su šešiais
bendražygiais pateko okupantams į rankas – komunistus suėmė gestapininkai. Kaip
politinis kalinys, Fučikas netrukus buvo išvežtas į pačią Vokietiją, kurioje už
savo patriotinę ir antifašistinę veiklą buvo apkaltintas „valstybės išdavimu“
ir nuteistas mirtimi pakariant: egzekucija įvyko 1943 m. rugsėjo 8 d.
Visą
tą laiką, nepaisydamas sadistiškų kankinimų bei mušimų, J. Fučikas nenuleido
rankų, neišduodamas draugų ir likdamas ištikimu čekų tautos sūnumi,
bekompromisiu komunizmo kovotoju.
Fašistai
visomis išgalėmis stengėsi sunaikinti jo palikimą, net asmeninę biblioteką; bet
galiausiai jiems nepavyko: išliko gausūs J. Fučiko raštų rinkiniai, tame tarpe
ir garsieji užrašai – „Žodis prieš mirtį“. Netrukus Fučikas tapo simboliu – ne tik
pripažintu čekų nacionaliniu didvyriu – bet ir vienu iš tarptautinio
komunistinio judėjimo panteono atstovų.
Savo
publicistikoje ir literatūrinėje kritikoje, tarp kitų dalykų, J. Fučikas
ypatingai pabrėždavo didelę nacionalinio klausimo svarbą: patriotizmo ir
internacionalizmo vienybę; būtinybę socialistinę santvarką grįsti konkrečiomis
savos šalies ir tautos sąlygomis, pagal marksistinį–lenininį socialistinio
turinio ir tautiškos formos principą.
Jis
suvokė, kad tikroji žmogaus laisvė esanti tik „pavaldume aukštiesiems idealams“,
tačiau ne bet kokiems, o tiems, kurie „suteiks tautai laisvę“, atvers jos
kūrybinę jėgą (ten pat, p. 264–265). Socializmas–komunizmas – tai yra „aukštesnis
idealas, kuriam reikia nusilenkti dėl tautos laisvės ir laimės“, – suvokė jis,
jame matydamas čekų socialinio ir nacionalinio išsivadavimo sąlygą (ten pat, p. 266).
„Mes
– maža tauta Europos centre, mes gyvename turtingoje ir strategiškai svarbioje
šalyje, ir mums amžinai grėsė pavergimo pavojus. Štai kodėl mūsų tauta visada
ieškojo – ir tai visiškai suprantama – išsigelbėjimo tokioje pasaulio
santvarkoje, kurioje nebūtų šio pavojaus, kurioje būtų užtikrintas taikus ir
saugus ne tik didelių, bet ir mažų tautų egzistavimas.“ – kiekvienam lietuviui
pažįstamo reikalo esmę nusakė jis (ten pat, 266–267).
„Nauja
tvarka turi būti, mano išmanymu, tobulesnė, teisingesnė, atitikti aukštesnę
istorinę pakopą ir – kadangi mums svarbu nacionalinis tautos egzistavimas –
užtikrinti jai šį egzistavimą ir visapusišką vystymąsi...Taip, laisvę užtikrina
tik pavaldumas aukštesniam idealui. Bet šio aukštesnio idealo esmę sudaro
tiktai mūsų nacionalinio savitumo ir didžiosios žmonijos idėjos vystymasis,
idėjos, kuri... iš prigimties būdinga mūsų tautai. Kitokia ji negali būti!
Pavaldumas bet kuriam kitam idealui yra nukreiptas prieš čekų tautą.“ (ten pat,
p. 267).
Nacionalinis
savitumas ir didžiosios žmonijos idėjos vystymasis – tautiškumo ir
bendražmogiškų vertybių, patriotizmo ir internacionalizmo vienybė – tai vienas
iš socialistinės santvarkos, kaip ją suvokė ir dėl kurios sukūrimo visą
gyvenimą kovojo J. Fučikas, kertinių akmenų.
Dar
1934–aisiais rašydamas apie herojiškus tarybinių socializmo statytojų žygius,
J. Fučikas apibrėžė didvyrį, kaip „žmogų, kuris lemiamu momentu daro tą, kas
reikia daryti žmonių visuomenės interesams“ (ten pat, p. 78). Aišku, tokiu
savęs jis nelaikė – bet kas galėtų paneigti, kad jis pats tokiu buvo?
Tarpukario
metais vietoje to, kad, kaip daugelis kitų, parsiduotų už šiltą vietelę ir
susitaikytų su neteisinga santvarka, Fučikas tvirtai stojo už darbo žmogų, už
tikrąją liaudies tiesą. Išmušus tamsiausiai čekų tautos valandai, jis
nesiklaupė ir nešliaužė priešais hitlerinius okupantus – priešingai – ėmėsi
nacionalinio išsivadavimo kovos, joje atiduodamas ir savo paties gyvybę.
Anot J. Janonio – kas krito kovoj, tie
didvyriai. Jų tarpe neabejotinai stovi
ir į pasaulinės istorijos, ne vien čekų tautos, o ir visos žmonijos, dvasinį
lobyną įeina didis komunistas, marksistas internacionalistas ir karštas savo
šalies patriotas, J. Fučikas, didvyriškai padėjęs gyvybę ant savo tautos ir
žmonijos laisvės aukuro.
Bet
tragiškoje J. Fučiko istorijoje matyti turime ne liūdesį ar nusivylimą – to jis
niekada nebūtų norėjęs iš savo amžininkų ar, juo labiau, būsimų kartų.
Nuteistas mirti, Fučikas neprarado energijos ir meilės gyvenimui: „Mes gyvenome
džiaugsmui, už džiaugsmą stojome į kovą, už jį ir mirštame. Todėl liūdesys
niekados tenebus siejamas su mūsų vardais.“, – toks buvo vienas pagrindinių jo
Testamento priesakų (ten pat, p. 23).
Šį
džiaugsmą J. Fučikas, kaip ir daugelis kitų, atrado kovoje už teisingesnę
visuomenę, socializmą ir komunizmą, atrado jis jį didingoje, gyvenimą
teigiančioje marksizmo–leninizmo pasaulėžiūroje, kurią perprato ir kūrybiškai
taikė praktinėje veikloje. Galime neabejoti, kad bėgant metams J. Fučiko
pavyzdys, kaip gyva vėliava, bus įkvėpimo šaltiniu dar ne vienai kartai
kovotojų už šviesią žmonijos ateitį.
Kaip
teigė brazilų rašytojas Ž. Amado – „Sunaikinti komunizmo neįmanoma lygiai taip
pat, kaip neįmanoma sunaikinti jūros arba dangaus, kaip sunaikinti žmoniškumo
žmonėse.“ Kiek nesunaikinama kilni komunizmo idėja – tiek pat nesunaikinama ir
J. Fučiko, didžiojo kovotojo už liaudies laisvę, dvasia ir atminimas.
Parašė:
Stasys Gervė
Skaitykite: J.
Fučikas. Su komunizmo vėliava
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą