„Patriotai“ šventė Lietuvos išdavimą

Atėjo ir praėjo vasario 16-oji – „valstybingumo atkūrimo diena“ – pompastiškas V. Landsbergio ir D. Grybauskaitės pasimaivymas Vilniuje bei tuščiagarbiai valdiški minėjimai kituose Lietuvos miestuose. Lyg ir nieko ypatingo, bet ne visai: pačiose tariamos „nepriklausomybės“ dienos išvakarėse, Seimas vieningu balsavimu eilinį kartą išdavė Lietuvą.

Antradienį, vasario 14 d., Seime 111 parlamentarų vienbalsiai ratifikavo Lietuvos ir Jungtinių Valstijų sutartį dėl amerikiečių karių statuso mūsų šalyje (Lrytas). Apie ją kalbėjome dar gruodžio mėn. („Lietuvoje įteisinama jankių kariuomenės savivalė“): nuo šio dokumento ratifikavimo akimirkos, Lietuvoje dislokuoti amerikiečių kariai lieka atsakingi tik priešais JAV, bet ne Lietuvos įstatymus (žr. dokumento 12-ąjį str.).

Maža to, kad įtvirtinamas lietuvių beteisiškumas JAV kariškių atžvilgiu, dokumento tekstas išduoda ir daugiau mūsų liaudį žeminančių aplinkybių:

• 11-asis sutarties str. numato, kad už naudojimąsi vietine infrastruktūra (keliais, aerodromais ir kt.), „mokesčiai netaikomi“ (JAV-Lietuvos susitarimas dėl bendradarbiavimo gynybos srityje, p. 10).
• 16-asis str. patvirtina JAV karinių pajėgų atleidimą nuo mokesčių „įsigyjant materialinių išteklių, atsargų, paslaugų, įrangos ar kito turto“ (ten pat, p. 13).
• 17-asis str. nuo materialinio turto įvežimo į Lietuvos respubliką, kelių ir kt. mokesčių atleidžia ir pavienius JAV karius, veikiančius ne tarnybiniais motyvais (ten pat, p. 13-14).
• 24-asis str. JAV kariuomenei suteikia teisę „surasti ir įdarbinti išlaikytinius ir teisę įsidarbinti Lietuvos respublikos teritorijoje turinčius asmenis“, tame tarpe ir „vietos civilius gyventojus“, kurie „neturi teisės streikuoti“ (ten pat, p. 17-18).

Tokie yra faktai, rodantys, kad Lietuvos statusas santykiuose su JAV yra grynai vasalinis. Jankių karių savivaliavimas Lietuvos žemėje – jau ir teisiškai apiformintas bei galutinai legalizuotas.

Verta pažymėti, kad šios JAV karių dislokavimo Lietuvoje sąlygos smarkiai skiriasi nuo 1940 m. buržuazinės Lietuvos ir Tarybų Sąjungos susitarimo: skirtingai nei Lietuvoje apsistojusios jankių pajėgos, Raudonoji armija įsipareigojo pilnai mokėti mokesčius Lietuvai dėl naudojimosi jos infrastruktūra ir kt. (žr. 1940 m. birželio 15 d. protokolą dėl Raudonosios armijos dalinių dislokavimo Lietuvoje). 

Kas be ko, iš esmės skiriasi ir pats kariuomenių įvedimo pobūdis: Raudonoji armija užkirto kelią priešingu atveju neišvengiamam Lietuvos įjungimui į fašistinio Reicho sudėtį; tuo tarpu JAV kariuomenės įvedimas į mūsų kraštą tik aštrina tarptautinę JAV ir ES bei Rusijos įtampą. Faktas, kad 170-2 Baudžiamojo kodekso straipsnis (170-2 BK) už atvirą diskusiją vadinamosios sovietinės okupacijos klausimu riboja grasinimais baudžiamuoju persekiojimu, kalba pats už save.

Bet grįžkime į šiandieną: esamu momentu apie kažkokią Lietuvos „nepriklausomybę“, net siaura buržuazine-demokratine ar nacionalistine prasme, kalbėti juokinga, juo labiau, turint omeny, kad grubiai paminamas 137-asis 1992 m. buržuazinės Lietuvos konstitucijos straipsnis, šalies teritorijoje draudžiantis „masinio naikinimo ginklų ar užsienio valstybių karinių bazių“ dislokavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucija).

O vis dėlto mūsų patriotėliai švenčia, rėkdami apie laisvę ir demokratiją, tautiškumą ir nepriklausomybę, žinoma, nepamiršdami nuogąstauti ir dėl „puolančiojo ruso“. 

Tame tarpe ne tik valdiškasis oficiozas su LŽVS, LSDP ir TS-LKD priešakyje ir liberalų ariergardu, bet ir opozicionieriais save laikantys tautininkai: šių saujelė ne be pasididžiavimo stovėjo vienoje gretoje su Vilniaus senamiestyje susirinkusiais landsbergistais (Tautininkų sąjunga). 

Kitaip atrodė Kaune buržuazinių nacionalistų „radikaliojo sparno“ surengta ekscentriška, „antisistemiškumu“ žaidžianti eisena: „bumčikų“ fone pagarbinę uzurpatorių A. Smetoną, atvirai fašistuojantys veikėjai skandavo įprastus šūkius („Lietuva – lietuviams“ ir kt.) ir demonstravo Ukrainos teroristų „Pravy sektor“ atributiką (Kauno diena). Panašu, kad šiame parade būta ir NATO atžvilgiu kritiškai pasisakančios R. Paulausko vadovaujamos Liaudies partijos (LLP) atstovo, bet ką pastarasis veikė fašistiniame zoologinių rusofobų ir rasistų parade, lieka atviru klausimu (nuotrauką žr. „Kauno dienos“ straipsnyje).

Aišku, vasario 16-ąją šventę veikėjai nei vienu atveju neiškėlė klausimo dėl aukščiau minėtosios JAV-Lietuvos sutarties ratifikavimo, dėl 137-ojo 1992 m. Konstitucijos straipsnio pažeidinėjimo ir Lietuvos buvimo JAV vasalu. Taip ir praėjo vasario 16-oji: 1918-aisiais metais vokiškųjų okupantų kuruoto buržuazinio Lietuvos valstybingumo paskelbimo datą triukšmingai minėjo ir nebuvėlę „nepriklausomybę“ šlovino landsbergiečiai, rusofobai ir fanatiški nacionalistai – taip „patriotai“ šventė faktinį Lietuvos išdavimą...

Kibirkštis