Landsbergis spręs, ką jums mąstyti ir ko norėti: naujasis Patriarcho šedevras – „Priviso“...

Niekam ne paslaptis, kad Vytautas Landsbergis daugumą lietuvių laiko „runkeliais“ ir „šunauja“. Taipogi žinomas faktas, kad jis savo mintis tiražuoja oficialiame „Feisbuko“ puslapyje, kur neretai paskelbiami formos ir meninės vertės požiūriu abejotini, bet savo turiniu kartais tikrai įdomūs eilėraštukai. Štai vienas toks išėjo savaitės pradžioje, pavadinimu „Priviso“...

„Iš viso
visokių priviso

Nežino jie ko nori.
Turbūt nedori.

Mes nustatysime, ko reikia
norėti, ko nereikia,
vaike. Bus paprasčiau.

Todėl tau čiau.“

Skamba keistai, tiesa? Ir, aišku, žinoti 100%, ką autorius turėjo galvoje – mes negalime. Galbūt, ponas Landsbergis kada ir malonės atskiru ir ištisiniu komentaru paaiškinti mums, „runkelinei šunaujai“, ezoterinę savo poezijos šedevrų prasmę... 

Bet šiai dienai mums užteks ir mūsų, paprastų mirtingųjų, interpretacinių gebėjimų: štai, „priviso“, – rašo Landsbergis, – tokių, kurių norai ir mąstymas neatitinka jo paties įsivaizdavimo... Tikriausiai, šie „privisusieji“ – tai „koloradai“, „vatnikai“ ir visokie kitokie, atseit, „blogi“ piliečiai? Tikriausiai...

Na, priviso tai priviso. Vis dėlto, Lietuvoje gi – „demokratija“. Todėl turėtume, kaip rašyta aukščiau, turėti įstatymo (ir, pirmiausiai – Konstitucijos...) užtikrintą teisę mąstyti ir norėti kaip kas norime. Ir nei Landsbergis, nei kas nors kitas, negali to riboti. Bet, atrodo, „Patriarchas“ mano kitaip: „Mes nustatysime, ko reikia / norėti, ko nereikia, / vaike. Bus paprasčiau.“...

Ar tai kažko neprimena? Draugaujantiems su pasaulinės literatūros klasika – Dostojevskio „Didįjį Inkvizitorių“. O kitiems – pasakykime tiesiai – pretenziją tiesiog kontroliuoti, ką kas galvoja, ko kas nori. Trumpai tariant – paversti visuomenę ne kuo kitu, kaip klusnia banda, kuri, penima savųjų ponų, atitinkamai leisis gainiojama kur ir kaip jiems patinka. Ir iš tiesų, toks virsmas vyksta: pažvelkime į vartotojiškume paskendusius, Aukso veršio, o dabar, be to, ir „korona-isterijos“ pagautus mūsų bendrapiliečius – tai viskas bus pakankamai aišku...

Bet šito gi ir siekia tikrieji Vakarų pasaulio valdovai – transnacionalinio, globalistinio kapitalo šeimininkai, kurių totalinė diktatūra formuojasi mums ant akių... Šiame kontekste, Vytautas Landsbergis ir Ko – tik vietiniai prievaizdai, atstovai tos vietinės kriminalinės buržuazijos, kuri, išsirutuliavusi iš degradavusios TSKP nomenklatūros ir vėlyvojo tarybmečio kriminalo sluoksnių, 90-aisiais išvogė buvusią visaliaudinę nuosavybę, paversdama politinę valdžią kapitalu. Būtent, „prievaizdai“ – ir ne daugiau, nes ši klasė iš prigimties nepajėgi savarankiškai kūrybai, net jei toji kūryba – pati šėtoniškiausia (kokia ji šiuo atveju ir yra).

Šiaip ar taip, savo, kaip tokių vietinių prievaizdų „Patriarcho“, svajones, savo ketinimus, Vytautas Landsbergis dėsto atvirai ir nei kiek nebeslėpdamas cinizmo. O kokia visuomenės, ypač „respektabiliosios“ jos dalies, reakcija? Kur kritika? Kur pasipiktinimas? To praktiškai nėra: bent „respektabiliuosiuose“ sluoksniuose – tai tikrai. Ir tai, aišku, nemažai pasako apie pačią visuomenę, apie tai, koks yra eilinio lietuviško miesčionio dvasinis pasaulis...

Ir vis dėlto – ne visi mes miesčionys, ne visi mes priimsime kaip normą, kad ponas Landsbergis ir Ko spręstų, ko mes norėsime, ką mes mąstysime. Ir gerai. Tačiau matyti, kad mes, šio ponulio manymu, ir esame tie, kurių „priviso“... Ir tie, kuriuos jis ir į jį panašūs norėtų „paimti į nagą“... 

Klausimas – ar leisime? Vien pasakyti, kad „neleisime“ – maža. Kad neleistume realiai, reikalinga tapti politine jėga. Priešingu atveju – tai ir teks pasakyti „čiau“ bet kokioms savarankiško mąstymo bei žmogiško orumo liekanoms. Ar tai jums priimtina – pamąstykite patys.

Parašė: Juozas Mickevičius