2020-ieji: praėjusių metų apžvalga ir perspektyvos

Kaip ir kiekvienų, taip ir šių, 2020-ųjų, metų pabaiga – tai puiki proga peržvelgti bent pagrindinius praėjusio laiko įvykius. Ir šiuo atveju, be abejonės, pagrindiniu įvykiu, procesu ir šiaip akcentu, buvo (ir lieka) COVID-19 pandemija, po visą pasaulį išplitę karantininiai apribojimai ir atitinkamos socialinės, ekonominės bei kitokios jų pasekmės.

Šiuo požiūriu, reikėtų pastebėti, kad tiek Lietuvoje, tiek – beje – ir visame Vakarų pasaulyje, yra paplitę įvairūs aiškinimai dėl paties COVID-19 reiškinio. Ir nors faktai neabejotinai byloja, kad pati liga kaip tokia, vis dėlto egzistuoja, daugelis tuo netiki, tai neigia, sakydami, būk tai, „korona“ tėra tiktai pakitusi gripo forma –ir daugiau nieko. Ir čia sisteminės žiniasklaidos ruporai gali rėkti kiek nori apie „fake news“ („netikras naujienas“), „sąmokslo teorijas“, „Kremliaus botus“ ar ką tiktai nori, bet tiesa lieka aiški: kad toks tikrai plačių visuomenės masių nusistatymas, t. y. jų atsisakymas tikėti oficialiąja COVID-19 istorijos versija, pirmiausiai parodo, kad egzistuojanti liberalkapitalistinė sistema – kaip reikiant susikompromitavusi.

Be to, pati „oficialioji istorija“ ne tik subjektyviu, psichologiniu (t. y. ją skelbiančiųjų patikimumo arba, sakykime, reputacijos), bet ir objektyviu – faktiniu – lygmeniu, dažnu atveju neatlaiko kritikos: negana to, kad pati COVID-19 viruso kilmė yra po dideliu klaustuku, daugeliui mokslininkų bylojant pastarąjį esant dirbtiniu laboratorinio darbo produktu, daugumos valstybių (su ryškiausiomis Švedijos ir Baltarusijos išimtimis) reakcija į vadinamąją pandemiją, t. y., vadinamieji karantininiai apribojimai, komendanto valandos ir t. t. – vargu ar yra adekvatūs realiai situacijai.

Vis dėlto, pati problema egzistuoja: per pasaulį fiksuojama jau apie 82 mln. užsikrėtimo „korona“ atvejų ir apie 1,8 mln. mirčių; o kai dėl nepatvirtintų COVID-19 atvejų, tai Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) spekuliuojama, kad, galbūt, koronavirusu bus spėję apsikrėsti iki 10% žemės gyventojų. Ir netgi didžiausius skeptikus palenkia kaip reikiant įsibėgėjęs šnekamosios ligos plitimas Lietuvoje.

Vienaip ar kitaip, bet su šia problema turėtų būti tvarkomasi. Tačiau šį „tvarkymąsi“ visiškai natūraliai lemia tai, kokia yra viešpataujanti santvarka, kuri šiuo atveju – kapitalizmas; Lietuvoje (kaip ir buvusioje TSRS teritorijoje apskritai) – nuo pradžios išsigimęs, kriminalinis kapitalizmas; o Vakarų pasaulyje – istoriškai vis tiek išsisėmęs kapitalizmas, įgyjantis vis labiau groteskiškas mutacines formas: tiek vienu, tiek kitu atveju, tai reiškia tokią tvarką, kurioje visuomenei viešpatauja sluoksnis kapitalo, ypatingai finansinio, šeimininkų.

Per 2020-ųjų COVID-19 epopėją, kol samdomo darbo žmonės neretu atveju tiesiog prarasdavo darbą, o daugelis smulkių verslininkų arba savarankiškai dirbančiųjų irgi netekdavo pragyvenimo šaltinio (šiuo požiūriu, net Vakarų valstybių socialinės išmokos „karantino“ laikotarpiui – tik trupiniai nuo ponų stalo), minėtojo sluoksnio, žodžiu, stambiųjų kapitalistų, pasaulinio finansinio kapitalo elito, pelnai ir turtai tik augo: tai vienareikšmiškai rodo kad ir Šveicarijos banko „UBS“ skaičiavimai, pagal kuriuos, vien 2020 m. balandžio-liepos laikotarpiu, pasaulio milijardierių turtai spėjo išaugti net 27,5% (taigi, daugiau nei ketvirtadaliu!). Tuo tarpu, 2020 m. spalio mėnesį šių pačių sluoksnių bendri turtai skaičiuojami per 10,2 trilijonų JAV dolerių.

Ir be to, kad iš viso to pelnosi tokie kapitalo rykliai, kaip depopuliacijos šauklys Bilas Geitsas arba liūdnai pagarsėjęs „Amazonės“ šeimininkas Džefas Bezosas (ką bekalbėti apie mūsų vietinius Lietuvos ponulius – „Maximų“, „Barborų“ ir t. t. savininkus), reikia nepamiršti svarbiausio, o būtent: kad COVID-19 vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai praeis, tuo tarpu vadinamieji karantininiai apribojimai, o tiksliau – kaip niekad anksčiau išvystyta sekimo ir totalinės kontrolės sistema – kad ir keisdama formas, bet vis dėlto liks.

Tiksliai šio dalyko esmę nusakė amerikiečių disidentas, Rusijoje prieglobstį nuo JAV-NATO-ES, žodžiu, nuo tikrosios Blogio imperijos persekiojimų radęs Edvardas Snoudenas, pabrėžęs, kad COVID-19 krizė, vienaip ar kitaip, pasitarnaus kaip pretekstas valdančiajai klasei ne tik išlaikyti, bet ir išplėsti galiojančią sekimo bei kontroliavimo sistemą; kad visas „žaidimas“ su kovidu netik nesibaigia, bet tiktai prasideda...

Iš esmės, pasaulis, 1990-aisiais sunaikinus Tarybų Sąjungą, netekęs kapitalizmui alternatyvios vystymosi paradigmos (t. y., komunizmo), šiai dienai pasmerkia save vienokiai ar kitokiai, bet praktiškai neišvengiamai trajektorijai iš klasikinio, atseit, modernistinio, kapitalizmo, perėjimui į postmodernistinį „skaitmeninį konclagerį“. Ir šiame kontekste, būtent alternatyvos klausimas vienaip ar kitaip, bet vis labiau aštrėja.

Bene išsamiausią tiek šios išvados, tiek COVID-19 istoriją liečiančios faktologijos, išdėstymą pateikia Sergejus Kurginianas savo itin išsamioje dokumentinių laidų bei straipsnių, paskirtų koronaviruso tematikai, serijoje; norintiems labiau gilintis į šią problematiką, būtent ją ir siūlytume (nuorodas į video ir straipsnius rusiškame originale bei išėjusius angliškus vertimus rasite žemiau).*

Šiaip ar taip, nors būtent koronavirusas tapo pagrindiniu 2020-ųjų akcentu, vis dėlto vyko ir kiti dalykai, tarp kurių pirmiausiai įvardytume JAV neokolonijinės agresijos suaktyvėjimą: gi 2020 m. prasidėjo ne kuo kitu, kaip Donaldo Trampo sankcionuotu Irano Islamo revoliucijos gvardijos generolo, Kasemo Suleimano, nužudymu (kurį sisteminės „laisvojo“ pasaulio (dez) informacijos priemonės apdainavo kaip tariamą „demokratijos“ triumfą...). Beje – tikriausiai ne tik simboliška, bet kartu dėsninga yra tai, kad metai, prasidėję Irano generolo nužudymu, pasibaigia labai panašiu, tiesa, iš jankių pusės ne tokiu pat atviru, Irano branduolinės programos mokslininko, nužudymu.

Toliau kėsintasi ir į Venesuelos lyderį, Nikolą Madurą, kuris ne kartą yra tiek žodžiais, tiek darbais išreiškęs savo griežtą antiimperialistinę poziciją – JAV samdinių rankomis mėginta, atseit, „išlaisvinti“ šalį nuo „diktatoriaus“ (t. y., teisėtai išrinkto vadovo). Tiesa, šis bandymas baigėsi nesėkme kaip – beje – pasibaigė ir 2019 m. gale prasidėjusi Jungtinių Valstijų statytinių avantiūra Bolivijoje, kur tada karinio perversmo būdu buvo nuverstas atitinkamai kairysis šalies prezidentas Evo Moralesas: 2020-ieji šioje šalyje buvo intensyvios „apačių“ kovos prieš valdžią uzurpavusias „viršūnes“, ryžtingo liaudies pasipriešinimo, laikotarpis, per kurį pasiekta to, kad, nepaisant visko, įvyko nauji, sąžiningi prezidento rinkimai, kuriuos triuškinančia persvara laimėjo Evo Moraleso partijos „Judėjimas už socializmą“ kandidatas, Luisas Arse. Tuo būdu, Lotynų Amerikoje pralaimėjo dar vienas „maidanas“.

Tuo tarpu Europoje „karštuoju tašku“ tapo Baltarusija, kurios ilgametis lyderis Aleksandras Lukašenka – skirtingai nei visi kiti buvusių tarybinių šalių vadovai, išsaugojęs krašto pramonę ir žemės ūkį (ir, atitinkamai, krašte suformavęs daugiau mažiau socialinio valstybinio kapitalizmo modeliui) – po to, kai laimėjo 2020 m. vasarą įvykusius prezidento rinkimus, tapo ne tiktai vietinės „demokratinės“, o realiai – liberaliai profašistinės – opozicijos, bet visos JAV-NATO-ES imperijos, taikiniu. Baltarusija gi turi ir didžiulius darbo jėgos rezervus, ir pramonę, ir strategiškai svarbią poziciją Rusijos – kurią iš visų pusių mėginama apsupti – atžvilgiu. Tačiau ir čia, Lukašenkai atsikvošėjus ir pradėjus mobilizuoti sveikąją Baltarusijos visuomenės dalį – atkirtis „baltarusiškam maidanui“ buvo duotas ir dabar šalis, atrodo, randasi savotiškame pereinamajame laikotarpyje, iš kurio turės išeiti arba parklupdyta Vakarų (ir jų vietinių pakalikų, atseit, „demokratizatorių“...), arba su nauja konstitucija ir faktiškai realizavusi tą sąjungą su Rusija, kuri ant popieriaus egzistuoja jau 20 metų.

Ryšium su tuo, reikia nepamiršti, kad šiais, 2020-aisiais metais, Rusija jau spėjo pravesti atitinkamą konstitucinę reformą, pakeisdama ankstesnę, jelcininę konstituciją, kurioje įtvirtintas „tarptautinės teisės normų“, susitarimų ir t. t. pirmumas Rusijos Konstitucijos atžvilgiu (gi nei JAV, nei Didžioji Britanija panašių nuostatų sau netaiko – bet analogiškos, kaip taisyklė, įrašomos į neva „demokratizuojamų“, žodžiu, vienokiam ar kitokiam jų viešpatavimui pajungiamų kraštų, atseit, neokolonijų ir šiaip satelitų, konstitucinius straipsnius); pastarąją reformą gi palaikė ne tiktai Putinas, bet ir absoliuti rusų dauguma, kuri supranta būtinumą sustiprinti krašto suverenitetą, jo nepriklausomumą Vakarų atžvilgiu.

Pačiuose Vakaruose, tuo tarpu, vis labiau ryškėja ne šiaip atskiros valdžios, bet visos vadinamosios liberalios demokratijos legitimumo krizė: štai turime prieš akis pavyzdį, kaip 2020 m. rudenį įvykę JAV prezidento rinkimai pademonstravo niekad anksčiau neregėtą netgi ne šiaip sisteminės žiniasklaidos tendencingumo, bet, stačiai šnekant, jos melo, paties rinkimų proceso klastojimo, o galų gale, ir rinkimų rezultatų abejotinumo, mastą. Ir, be abejo, visų šių dalykų epicentre – kova tarp Donaldą Trampą iškėlusios pramoninio, nacionalinio kapitalo stovyklos ir atitinkamai finansinio arba, sakykime, globalistinio kapitalo iškeltąjį veikėją (Klintonų, Obamų klano marionetę) – Džou Baideną. Šių dvejų stovyklų tarpusavio kova Amerikoje, kaip ir jos atspindžiai pasaulyje, tame tarpe ir Europoje (ir, žinoma, Lietuvoje...) – negalėjo likti nepastebėti.

Na, o mūsų Lietuvoje – dalykai gi vyksta pilnai pagal Vakarų nustatytą programą: ne tik įvestas karantininis režimas, bet įvykdyti keli formaliai galiojančios 1992 m. konstitucijos atžvilgiu iš esmės neteisėti veiksmai: 1) 2020 m. pradžioje, Gitano Nausėdos pasirašytas įstatymas dėl specialiųjų tarnybų teisės rinkti duomenis apie piliečius be teismo sankcijos; 2) 2020 m. rudenį priimtas Karo policijos įstatymas, leidžiąs šios institucijos pareigūnams nevaržomai brautis į piliečių namus; 3) grubiai pažeidžiant 137-ąjį konstitucijos straipsnį, šalyje oficialiai dislokuotos pastovios JAV karinės pajėgos, skirtos ne kam kitam, kaip karinei agresijai prieš Rusiją – vienintelį realų taikos ir saugumo Pabaltijyje ir Rytų Europoje laiduotoją.

Įsidėmėtina ne tik tai, kad 2020 m. spalį įvykusius Lietuvos Seimo rinkimus laimėjo landsbergistai, kad susiformavo TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos mėlynai-vaivorykštinė vyriausybė, bet – be to – ir tai, kad visi trys aukščiau minėtieji valdžios žingsniai buvo priimti ne kokių tai konservatorių ar liberalų, bet LŽVS atstovų, turėjusių 2016-2020 m. ne tik savą vyriausybę, bet ir solidžią parlamentinę daugumą. Tuo būdu, pastarieji iki galo diskreditavo save, kaip alternatyvą Landsbergių klano statytiniams.

Ir nors žymi dalis gyventojų kaip buvo, taip liko valdančiosios klasės rankose esančios psichologinio karo mašinos idėjinėje kontrolėje, vis dėlto, situacija su COVID-19, kaip ir spalvingos reakcijos į ją, paskatino gausių visuomenės sluoksnių – iki tol buvusių daugiau mažiau ar netgi visiškai apolitiškais – suaktyvėjimą, jų pradėjimą domėtis Lietuvos ir pasaulio įvykiais bei procesais, galų gale, šitai paskatino vis didesnį, vis masiškesnį skepticizmą viešpataujančios santvarkos atžvilgiu. Be abejo, šis skepticizmas yra nukanalizuojamas tiek „Q“, tiek panašių JAV specialiųjų tarnybų generuojamų pseudojudėjimų, sąmokslo teoretikų ir kitokių dezinformatorių, bet kartu jisai praplečia tą nišą, kurioje ir gali, ir turi skleistis tikrai antisisteminė – marksistinė, antikapitalistinė, antiburžuazinė ir, atitinkamai, liaudinė, patriotinė kairioji mintis.

Terpė šitokios minties sklaidai buvo ir anksčiau, kad ir ribota, kad ir kukli. Tačiau ji auga. Ir naujų, ateinančių 2021-ųjų metų uždavinys, mūsų manymu, turi būti vienas: tolimesnis šios minties vystymas ir jos sklaida, jos propagavimas naujame, sistemingesniame lygyje.

Kibirkštis

* Sergejaus Kurginiano analitika koronaviruso tema prieinama tiek video, tiek straipsnių pavidalu.

Štai – dokumentinis ciklas „Koronavirusas – jo tikslai, autoriai ir šeimininkai“ rusų kalba.

Video: I-XIX serijos.

Straipsniai: I-XVII dalys

Ir angliškai...

Video: I-IV serijos.

Straipsniai: I, II, III, IV, V, VI, VII ir IX dalys.