DĖL ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOS
Vokiškoji šventojo rašto kritika – vienintelis lig šiol mokslinis mūsų žinių apie ankstyvosios krikščionybės istoriją pagrindas – ėjo dviem kryptimis.
Viena kryptis – Tiubingeno mokykla, prie kurios platesniąją prasme galima priskirti ir D. F. Strausą. Kritiniame nagrinėjime ji eina taip toli, kaip tai yra galima teologinei mokyklai. Ji pripažįsta, kad visos keturios evangelijos yra ne savo akimis mačiusiųjų žmonių pasakojimai, bet vėlesni dingusių kūrinių perdirbimai ir kad iš apaštalui Povilui priskiriamų laiškų tikri yra ne daugiau kaip keturi ir t. t. Ji išbraukia iš istorinio pasakojimo kaip neįtikimus visus stebuklus ir visus prieštaravimus, bet iš viso kito ji mėgina „išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti“. Tuo labai aiškiai iškyla aikštėn jos, kaip teologų mokyklos, pobūdis. Tuo ji įgalino Renaną, kuris daugiausia remiasi šia mokykla, pritaikant tą patį metodą „išgelbėti“ dar kur kas daugiau ir pamėginti mums įpiršti kaip istoriškai tikrą medžiagą, be daugybės mažų mažiausia abejotinų Naujojo testamento pasakojimų, dar ir daug kitų legendų apie kankinius. Bet, žinoma, visa tai, ką Tiubingeno mokykla Naujajame testamente atmeta kaip neistoriška arba netikra, galima laikyti mokslui galutinai pašalintu.
Antrajai krypčiai atstovauja tik vienas žmogus – Bruno Baueris. Jo didelis nuopelnas yra ne tik tas, kad jis negailestingai kritikavo evangelijas ir apaštalų laiškus, bet dar ir tas, kad jis pirmasis rimtai ėmėsi tyrinėti ne vien žydiškus bei graikiškus- aleksandrietiškus, bet ir grynai graikiškus bei graikiškus-romėniškus elementus, kurie ir įgalino krikščionybę pasidaryti pasauline religija. Legenda apie krikščionybę, kuri iš karto ir visiškai išbaigta atsirado iš žydų pasaulio ir kuri iš Palestinos užkariavo pasaulį savo iš esmės nustatyta dogmatika ir etika, – ši legenda nuo Bruno Bauerio laikų pasidarė nebegalima; ji gali dar vegetuoti tik teologijos fakultetuose ir tarp žmonių, kurie nori, kad ir mokslo sąskaita, „išsaugoti liaudžiai religiją“.- Didžiulė Aleksandrijos filoniškosios mokyklos ir graikų-romėnų vulgariosios filosofijos – platoniškosios ir ypač stoiškosios – įtaka krikščionybei, kuri Konstantino laikais virto valstybine religija, toli gražu dar nėra nustatyta su visomis smulkmenomis, bet yra įrodyta, kad tokia įtaka buvo, ir tai daugiausia Bruno Bauerio nuopelnas; jis iš esmės įrodė, kad krikščionybė nebuvo įvežta iš šalies, iš Judėjos, ir primesta Graikijos–Romos pasauliui, bet kad ji, bent pasaulinės religijos forma, yra labai būdingas šio pasaulio produktas. Žinoma, Baueris, kaip ir visi tie, kurie kovoja su įsišaknijusiais prietarais, šiuo klausimu gerokai perlenkė lazdą. Kad galėtų, remiantis taip pat ir literatūriniais dokumentais, nustatyti Filono ir ypač Senekos įtaką atsirandančiai krikščionybei, o Naujojo testamento rašytojus pavaizduoti tikrais minėtųjų filosofų plagiatoriais, Baueris turėjo naujosios religijos atsiradimą nukelti puse šimtmečio į priekį, atmesti priešingus romėnų istorikų pranešimus ir, aplamai imant, leisti sau labai laisvai dėstyti istoriją. Jo nuomone, krikščionybė kaip tokia atsiranda tik Flavijų laikais, o Naujojo testamento literatūra – tik Adriano, Antonino ir Marko Aurelijaus laikais. Dėl to Baueriui dingsta ir bet kuris istorinis pagrindas Naujojo testamento padavimams apie Jėzų ir jo mokytinius; šie padavimai pavirsta legendomis, kuriose pirmųjų bendruomenių vidinės vystymosi fazės ir dvasinė kova perkeliama daugiau ar mažiau išgalvotoms asmenybėms. Anot Bauerio, naujosios religijos atsiradimo vieta yra ne Galilėja ir Jeruzalė, bet Aleksandrija ir Roma.
Taigi, jei Tiubingeno mokykla toje Naujojo testamento istorijos ir literatūros dalyje, kurios ji nekritikavo, davė mums didžiausią maksimumą to, ką mokslas šiuo metu gali sutikti pripažinti dar ginčytinu, tai Bruno Baueris duoda mums maksimumą to, ką mokslas gali iškritikuoti. Tarp šių ribų yra tikroji tiesa. Ar ją galima nustatyti esant dabartiniams duomenims, yra labai abejotina. Nauji radiniai, ypač Romoje. Rytuose ir pirmiausia Egipte duos šiuo klausimu kur kas daugiau, negu bet kuri kritika.
Tačiau Naujajame testamente yra vienintelė knyga, kurios parašymo laiką galima nustatyti kelių mėnesių tikslumu: ji. tikriausiai, buvo parašyta tarp 67 metų birželio ir 68 metų sausio arba balandžio; vadinasi, ši knyga priklauso ankstyviausiam krikščionybės laikotarpiui ir atspindi tuometinių krikščionių vaizdinius su naiviausiu tiesumu ir atitinkama idiomine kalba; todėl ji, mano nuomone, yra kur kas svarbesnė tikrajai ankstyvosios krikščionybės esmei nustatyti, negu visos kitos Naujojo testamento knygos, kurių tekstas tuo pavidalu, kokiu jis mus pasiekė, parašytas žymiai vėliau. Ši knyga yra vadinamasis Jono Apreiškimas; ir kadangi ši, atrodo, tamsiausia viso šventojo rašto knyga dabar, vokiškosios kritikos dėka, pasidarė suprantamiausia ir aiškiausia, tai aš noriu papasakoti apie ją savo skaitytojams.
Tereikia tik prabėgomis peržiūrėti šią knygą, norint įsitikinti, koks egzaltuotas buvo ne tik jos autorius, bet ir toji „aplinka“, kurioje jis veikė. Mūsų Apreiškimas yra ne vienintelis savo rūšies ir savo laiko reiškinys. Pradedant nuo 164 metų prieš mūsų erą, kai buvo parašyta pirmoji mus pasiekusi knyga, vadina: moji Danieliaus knyga, ir kone iki mūsų eros 250 metų, apytikrės Komodiano „Carmen“[1] parašymo datos, Renanas suskaito ne mažiau kaip 15 mus pasiekusių klasikinių „apokalipsių“:, neskaitant vėlesnių pamėgdžiojimų. (Aš nurodau Renaną todėl, kad jo knyga yra geriausiai žinoma ir ne tik specialistams, o taip pat prieinamiausią.) Tai buvo laikas, kai net Romoje ir Graikijoje, o dar kur kas labiau Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Egipte be jokių išlygų buvo priimamas absoliučiai nekritiškas įvairiausių tautų grubiausių prietarų mišinys, kuris dar buvo papildomas- dievobaiminga apgaule bei tiesiogine šarlatanyste; laikas, kai pirmaeilį vaidmenį vaidino stebuklai, ekstazės, regėjimai, vaiduokliai, spėliojimai apie ateitį, alchemija, kabala[2] ir kitos mistinės nesąmonės. Tokia buvo atmosfera, kurioje atsirado ankstyvoji krikščionybė, be to, atsirado dar tokioje žmonių klasėje. kuri labiau už bet kurią kitą buvo linkusi patikėti šioms fantazijoms apie antgamtinius dalykus. Juk ne be reikalo Egipto krikščioniškieji gnostikai[3] krikščioniškojo laiko skaičiavimo antrajame šimtmetyje, kaip, greta kitų šaltinių, įrodo ir Leideno papirusai, uoliai darbavosi alchemijos srityje ir operavo savo mokymuose alcheminėmis sąvokomis. O chaldėjų ir žydų mathematici*, kurie, anot Tacito, dukart – valdant Klaudijui ir vėliau valdant Vitelijui – buvo išvyti iš Romos už burtininkavimą, nagrinėjo tik tokią geometriją, kuri, kaip mes pamatysime, sudaro Jono Apreiškimo branduolį.
Prie to reikia pridurti dar štai ką. Visos apokalipsės laiko save turinčiomis teisę apgaudinėti savo skaitytojus. Jos ne tik, kaip taisyklė, parašytos visai kitų žmonių, gyvenusių daugiausia žymiai vėliau už tariamus jų autorius, pvz., Danieliaus knyga, Enocho knyga, Ezdro, Baruko, Judo ir kt. apokalipsės, Sibilių knygos, bet jos, be to, labai dažnai pranašauja tokius įvykius, kurie jau seniai buvo įvykę ir buvo puikiai žinomi tikrajam autoriui. Antai, Danieliaus knygos autorius 164 m., prieš pat Antiocho Epifano mirtį, įdeda į neva Nabuchodonosoro laikais gyvenančio Danieliaus lūpas pranašystę apie Persijos ir Makedonijos imperijų iškilimą bei žlugimą ir apie Romos pasaulinio viešpatavimo pradžią, kad šiuo savo pranašiškos galios įrodymu paruoštų skaitytoją tikėti jo baigiamąja pranašyste, jog Izraelio tauta pakels visas kančias ir galų gale nugalės. Taigi, jei Jono Apreiškimas tikrai būtų jame minėto autoriaus kūrinys, tai jis būtų vienintelė išimtis visoje apokalipsinėje literatūroje.
Jonas, kuris skelbiasi esąs autorius, Mažosios Azijos krikščionių tarpe, šiaip ar taip, buvo labai gerbiamas asmuo. Tai liudija laiškų septynioms bendruomenėms tonas. Vadinasi, galimas dalykas, kad tai yra apaštalas Jonas, kurio istorinis buvimas, tiesa, nėra visiškai įrodytas, bet vis dėlto yra labai tikėtinas. Ir jei autorius iš tikrųjų būtų šis apaštalas, tai tat tik paremtų mūsų požiūrį. Tai būtų geriausias patvirtinimas to, kad šios knygos krikščionybė iš tikrųjų yra tikroji ankstyvoji krikščionybė. Bet kartu reikia pažymėti, kad Apreiškimas, kaip jau įrodyta, yra parašytas ne to paties autoriaus, kaip kad evangelija arba trys laiškai, kurie taip pat priskiriami Jonui.
Apreiškimą sudaro eilė regėjimų. Pirmajame regėjime pasirodo Kristus, vyriausiojo kunigo apdaru; jis praeina tarp septynių žibintuvų, vaizduojančių septynias Azijos bendruomenes, ir diktuoja „Jonui“ laiškus septyniems šių bendruomenių „angelams“. Jau pačioje pradžioje čia aiškiai pasireiškia skirtumas tarp šios krikščionybės ir Konstantino laikų pasaulinės religijos, suformuluotos Nikėjos susirinkime. Šventoji trejybė ne tik kad nėra žinoma, ji čia yra neįmanoma. Vietoj vėlesnės vienos šventosios dvasios mes čia turime „septynias dievo dvasias“, kurias sukonstravo rabinai, remdamiesi Izaija, XI perskyrimas, 2 eil. Kristus yra dievo sūnus, pirmasis ir paskutinis, alfa ir omega, bet jokiu būdu ne pats dievas arba lygus dievui; priešingai, jis yra „dievo tvėrimo pradžia“, atseit, nuo amžių egzistuojanti, bet pavaldi dievo emanacija, kaip ir minėtosios septynios dvasios. XV perskyrime, 3 eil., kankiniai danguje, šlovindami dievą, gieda „dievo tarno Mozės giesmę ir avinėlio giesmę“. Tuo būdu čia Kristus pasirodo ne tik kaip pavaldus dievui, bet net kaip tam tikru atžvilgiu esantis vienoje pakopoje su Moze. Kristus nukryžiuotas Jeruzalėje (XI, 8), bet prisikėlė (I, 5, 18); lis yra „avinėlis“, paaukotas už pasaulio nuodėmes, ir jo krauju atpirkti dievo akivaizdoje visų tautų ir kalbų tikintieji. Čia mes randame pagrindinį vaizdinį, kurio dėka ankstyvoji krikščionybė galėjo išsivystyti į pasaulinę religiją. Visos tuometinės semitų ir europiečių religijos turėjo vieną bendrą pažiūrą, kad žmonių poelgių įžeistus dievus galima sugraudinti aukomis; pirmasis revoliucinis (iš Filono mokyklos pasiskolintas) krikščionybės pagrindas buvo tas, kad visiems tikintiesiems viena didžia, savanoriška tarpininko auka kartą visiems laikams yra atpirktos visų laikų ir visų žmonių nuodėmės. Dėl to atkrito visų tolesnių aukų būtinumas, o kartu su tuo atkrito ir pagrindas daugybei religinių apeigų; o atsipalaidavimas nuo apeigų, kurios sunkino arba darė negalimus santykius su kitatikiais, buvo pirmoji pasaulinės religijos sąlyga. Ir vis dėlto aukų aukojimo paprotys buvo taip giliai įsišaknijęs liaudies papročiuose, jog katalikybė – kuri atgaivino tiek daug pagoniško – laikė esant reikalinga prisitaikyti prie šios aplinkybės, įvesdama bent simbolišką mišių auką.
Priešingai, dogmos apie pirmagimę nuodėmę mūsų nagrinėjamoje knygoje visiškai nėra.
Bet būdingiausias dalykas šiuose laiškuose, kaip ir visoje knygoje. yra tas, kad autoriui niekuomet ir niekur neateina į galvą vadinti save arba savo bėndratikius kitaip, negu žydais. Sektantams Smirnoje ir Filadelfijoje, prieš kuriuos jis kovoja, jis prikiša: ...Jie sakosi esą žydai ir nėra, bet yra šėtono sinagoga“; apie Pergamo sektantus pasakyta, jog jie laikosi Balaamo mokymo, kuris mokė Balaką daryti papiktinimo Izraelio vaikams, kad jie valgytų stabų aukas ir paleistuvautų. Taigi, mes čia turime reikalą ne su sąmoningais krikščionimis, bet su žmonėmis, kurie skelbiasi esą žydai; žinoma, jų žydiškasis tikėjimas yra nauja vystymosi pakopa palyginti su pirmesniuoju žydiškuoju tikėjimu, bet kaip tik todėl jis yra vienintelis tikras. Todėl, šventiesiems pasirodant prie viešpaties sosto, iš pradžių žengia 144 000 žydų, po 12 000 iš kiekvienos giminės, ir tik po to nesuskaitoma daugybė pagonių, atverstų j šį atnaujintą žydiškąjį tikėjimą. Štai kaip mažai dar suprato krikščioniškojo laiko skaičiavimo 69 metais mūsų autorius, kad jis atstovavo visiškai naujai religinio vystymosi fazei, kuriai lemta buvo tapti vienu iš revoliucingiausiųjų elementų žmogaus dvasios istorijoje.
Taigi, mes matome, kad ano meto krikščionybė, dar neįsi-sąmoninusi pati savęs, buvo kaip dangus nuo žemės tolima nuo vėlesnės, dogmose įtvirtintos Nikėjos susirinkimo pasaulinės religijos; ten jos visai nebegalima pažinti. O čia joje nėra nei vėlesnės krikščionybės dogmatikos, nei jos etikos; užtat čia yra supratimas to, kad kova vyksta su visu pasauliu ir kad ši kova bus apvainikuota pergale; yra kovos džiaugsmas ir tikrumas pergale, kuriuos visiškai prarado šių laikų krikščionys ir kurie yra mūsų laikais kitame visuomenės ašigalyje – socialistų tarpe.
Iš tikrųjų, kova su visagaliu iš pradžių pasauliu ir kartu novatorių tarpusavio kova yra vienodai būdingos tiek ankstyviesiems krikščionims, tiek ir socialistams. Abu didieji judėjimai yra ne vadų ir pranašų sukelti – nors pranašų juodu turi pakankamai, – abudu yra masiniai judėjimai. O masiniai judėjimai pirmuoju metu būtinai esti chaotiški; chaotiški dėl to, kad kiekvienas masių mąstymas iš pradžių esti prieštaringas, neaiškus, painus; tačiau jie esti chaotiški ir dėl to vaidmens, kurį iš pradžių juose dar vaidina pranašai. Sis chaotiškumas reiškiasi tuo, kad susikuria daugybė sektų, kurios kovoja viena su kita mažų mažiausia taip pat įnirtingai, kaip ir su bendru išoriniu priešu. Taip buvo ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, taip buvo ir pirmuoju socialistinio judėjimo laiku, nors tai ir kėlė nerimą tiems gerų norų miesčionims, kurie skelbė vienybę ten, kur jokios vienybės negalėjo būti.
Argi Internacionalą vienijo vieninga dogma? Priešingai. Ten buvo dar prieš 1848 metus susikūrusios prancūziškosios tradicijos komunistai, bet ir tie buvo įvairių atspalvių; Veitlingo mokyklos komunistai, o taip pat ir kiti – iš atgaivintos Komunistų sąjungos; prudonistai, vyravusieji Prancūzijoje ir Belgijoje; blankistai; Vokietijos darbininkų partija; pagaliau anarchistai-bakunininkai, kurie laikinai buvo paėmę viršų Ispanijoje ir Italijoje, – ir tai buvo tik svarbiausios grupės. Nuo Internacionalo įkūrimo praėjo ištisas ketvirtis šimtmečio, kol visur ir galutinai buvo atsiskirta nuo anarchistų ir galėjo būti pasiektas bent pačių bendriausių ekonominių pažiūrų vieningumas. Ir tai nepaisant mūsų susisiekimo priemonių, geležinkelių, telegrafo, milžiniškų pramonės miestų, mūsų spaudos, organizuotų liaudies susi-rinkimų.
Pirmieji krikščionys taip pat buvo susiskaldę į nesuskaitomą daugybę sektų, o tai kaip tik ir buvo priemonė ginčams kelti ir tuo būdu galų gale vienybei pasiekti. Jau šiame mūsų, be abejonės, seniausiame krikščioniškame dokumente mes randame šį susiskaldymą, ir mūsų autorius užsipuola jį su tokiu pat nesuvaldomu įnirtingumu, kaip ir visą nuodėmėse paskendusį išorinį pasaulį. Čia pirmiausia nikolajitai Efeze ir Pergame; toliau, Smirnoje ir Filadelfijoje – tie, kurie sakosi esą žydai, o nėra, bet yra šėtono sinagoga; Pergame – netikro pranašo, vadinamo Balaamu, mokymo šalininkai; Efeze – tie, kurie sakosi esą apaštalai, o iš tikrųjų nėra; pagaliau Tijatiroje – netikros pranašės, vardu Jezabėlė, šalininkai. Smulkiau apie šias sektas mes nieko nežinome, tik apie Balaamo ir Jezabėlės pasekėjus sakoma, kad jie stabų aukas valgę ir paleistuvavę. Šias penkias sektas buvo mėginta atvaizduoti kaip krikščionis, Povilo pasecėjus, o visus šiuos laiškus – kaip laiškus prieš Povilą, klaidingą apaštalą, tariamą Balaamą ir „Nikolajų“. Atitinkami, labai mažai įtikinantieji argumentai surinkti Renano knygoje „Šv. Povilas“, Paryžius, 1869, 303–305, 367–370 psl. Visi jie suvedami į mėginimą paaiškinti šiuos laiškus, remiantis Apaštalų darbais ir vadinamaisiais Povilo laiškais, t. y. kūriniais, kurie, bent dabartiniu savo pavidalu, yra parašyti mažiausia 60 metų vėliau negu Apreiškimas, tad juose esantieji atitinkami faktiniai duomenys ne tik kad yra labai abejotini, bet ir visiškai prieštarauja vieni kitiems. Bet svarbiausia yra tai, kad mūsų autoriui negalėjo ateiti į galvą vieną ir tą pačią sektą vadinti penkiais įvairiais vardais, vienam Efezui – dviem vardais (netikri apaštalai ir nikolajitai), Pergamui – taip pat dviem, vardais (balaamitai ir nikolajitai), ir, be to. kiekvieną kartą visiškai aiškiai, kaip dvi skirtingas sektas. Negalima betgi neigti galimumo, kad šiose gaktose buvo taip pat ir tokie žmonės, kuriuos šiuo metu vadintų Povilo pasekėjais.
Abiem atvejais, kur autorius įsileidžia į smulkmenas, jo kaltinimas yra tas, kad yra valgomos stabų aukos ir paleistuvaujama – du punktai, dėl kurių žydai – tiek senieji, tiek ir krikščioniškieji – amžinai ginčydavosi su žydų tikėjimą priėmusiais pagonimis. Pagoniškų aukų mėsa ne tik būdavo padavinėjama prie šventiško stalo, kur atsisakinėti nuo vaišių buvo ne tik nepadoru, bet ir pavojinga, bet būdavo pardavinėjama ir viešose turgavietėse, kur ne visuomet galima buvo nustatyti, ar ji yra košerinė, ar ne. Paleistuvyste tie patys žydai laikė ne tik nesantuokinius lytinius .santykius, bet ir žydų įstatymo uždraustą santuoką tarp asmenų, susietų tam tikro laipsnio giminyste, o taip pat santuoką tarp žydų ir pagonių; tokia būtent prasmė paprastai priskiriama šiam žodžiui Apaštalų darbų XV perskyrime, 20 ir 29 eil. Bet mūsų Jonas turi savo pažiūras ir į tuos lytinius santykius, kurie leisti tikratikiams žydams. XIV perskyrime, 4 eil., jis sako apie 144 000 danguje esančių žydų: „Tie yra, kurie nėra susitepę su moterimis, nes yra skaistuoliai". Ir iš tikrųjų, mūsų Jono danguje nėra nė vienos moters. Taigi, jis priklauso tai dažnai sutinkamai ir kituose ankstyvosios krikščionybės raštuose srovei, kuri lytinius santykius laikė aplamai nuodėmingais. Ir jei mes atsižvelgsime dar į tai, kad Romą jis vadina didžiąja paleistuve, su kuria paleistuvavo žemės karaliai, apsvaigdami nuo jos paleistuvystės vyno, ir kad Romos pirkliai lobsta iš per daug didelio jos išdykimo, tai mes niekaip negalėsime imti laiškuose minėto žodžio ta siaurąja prasme, kurią teologai-apologetai norėtų jam. suteikti, kad tuo būdu surastų patvirtinimą kitoms Naujojo, testamento vietoms. Priešingai, šios laiškų vietos aiškiai nurodo reiškinį, bendrą visoms giliausių sukrėtimų epochoms; būtent) kad greta visų kitų pertvarų išklibinami ir tradiciniai lytinių santykių saitai. Taip pat ir pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais greta kūną marinančio asketizmo gana dažnai pasireiškia tendencija apimti krikščioniškąja laisve ir daugiau ar mažiau neapribotus vyro ir moters santykius. Taip buvo ir šių laikų socialistiniame judėjime. Kokį didžiulį siaubą 30-siais metais sukėlė tuometinėje Vokietijoje, šiame „padoriame vaikų kambaryje“, Sen-Simono „réhabilitation de la chair“**, kuri, išversta į vokiečių kalbą, pavirto „kūno teisių atkūrimu“! Bet visų labiausiai pasibaisėjo tie anuomet viešpatavę kilnieji luomai (klasių tuomet pas mus dar nebuvo), kurie nei Berlyne, nei savo dvaruose negalėjo gyventi, nuolat neatkurdami savo kūno teisių! Kas būtų buvę, jei šie gerieji žmonės būtų pažinoję dar ir Furję, kuris numatė kūnui ir ne tokias dar laisves! įveikus utopizmą, šie kraštutinumai užleido vietą racionalesniam ir iš tikrųjų kur kas radikalesniam supratimui; ir nuo to laiko, kai Vokietija iš Heinės „padoraus vaikų kambario“ išsivystė į socialistinio judėjimo centrą, – iš respektabilios aukštuomenės veidmainiško pasipiktinimo žmonės tik juokiasi.
Toks yra visas laiškų turinys, kuris liečia dogmas. Visur kitur jie skatina savo vienminčius uoliai propaguoti, drąsiai ir išdidžiai išpažinti savo tikėjimą priešininko akivaizdoje, nenuilstamai kovoti su vidiniais ir išoriniais priešais, – ir, kiek reikalas liečia tai, juos lygiai taip pat būtų galėjęs parašyti koks nors pranašiškai nusiteikęs entuziastas iš Internacionalo.
(Bus daugiau)
Šaltinis: K. Marksas, F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 268-276.
* – matematikai. – Red.
** – „kūno reabilitavimas“. Red.
[1] Čia kalbama apie Komodiano veikalą „Carmen apologeticum adversus Judaeos et gentes“ („Apologetinė giesmė į žydus ir pagonis“). – Red. past.
[2] Kabala – mistinis religinis mokymas, susijęs su magija, buvo paplitęs žydų tarpe. – Red past.
[3] Gnostikai – ankstyvosios krikščionybės laikotarpio religinė-mistinė srovė; reakcinė eklektinė kryptis filosofijoje. Būdami įnirtingi senovės graikų materializmo priešai, gnostikai valė dirvą viduramžių obskurantams. – Red. past.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą