ĮPAREIGOJIMAI MŪSŲ DIENŲ LIETUVIUI LYRIKUI
I
ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ
Aš atidarysiu dainų skrynelę,
Aš dainų bernužėlis.
Nežinomo liaudies poeto daina
Neatmenamais laikais, istorijos analų neatžymėtais metais, gimė lietuviškoji lyrika. Toji, kurią mes žinome ir kuria gėrimės, tačiau daug mažiau, negu gėrėjosi ja vos tik su josios nuotrupomis susipažinę kitų tautų poetai bei mokslo žmonės. Toji lyrika, kuri ligi mūsų dienų išgyveno lietuvių liaudies atmintyje ir lūpose arba – laimingu atsitikimu– paskelbta spaudoje bei užrašyta mūsų bei svetimųjų folklorininkų. Nepaprasto gajumo toji lyrika! Gimusi pačiais tamsiaisiais ir sunkiaisiais tautinio ir socialinio lietuvių tautos prispaudimo laikais, ji ištvėrė ištisus dešimtmečius ir šimtmečius nepalaužta, nesunaikinta nei lenkiškosios baudžiavos vargų, nei carinės Rusijos vergijos, nei bažnytininkų pajuokos ir iškeikimų. Priešingai, baudžiauninkų ašarų klanai buvo puriausia jai dirva, ir, joje augdama, sūraus darbininkų prakaito, o ne kartą ir kraujo palaistoma, ji tik labiau tvirtėjo bei šakojosi, o diduomenės ir bažnytininkų rodoma jai panieka tik padėjo jai savaimingai bręsti ir išlaikyti veik nepažeistą jos savitumą, jos nuostabų visų kitų tautų liaudies dainų šeimoje originalumą. Vargai ją pagimdė, vargai išpuoselėjo. Ir vargo žmonių paguodai ji tarnavo. Graži, kilni tai buvo tarnyba, daug gražesnė ir kilnesnė už Vakarų Europos trubadūrų tarnybą, skiriamą baronų pilyse išdykusiai ir žiauriajai ponijai linksminti.
Taip. Tos mūsų lyrikos talentingų ir netgi ne kartą genialių nežinomų kūrėjų „įkvėpimas“ didžiąja dauguma atvejų buvo žiauri ir nyki beteisių, nuskurusių, nuvargusių baudžiauninkų gyvenimo tikrovė arba šiaip kokie dvasinės priespaudos neteisingi, prieš pačią žmogaus prigimtį einą padariniai ir savaime besiveržiąs dėl to protestas, arba ilgesingi svajojimai nors šiokios tokios laimės, užsimiršimo, mylimojo, tokio pat nuskriausto, draugo ar draugės artumoje. Tos lyrikos kūrėjai daugiausia buvo paprasti bemoksliai baudžiauninkai-kės, ir jų sukuriamos dainos, nei pačių autorių, nei kieno kito neužrašomos, ėjo sklido iš lūpų į lūpas, iš kaimo į kaimą, iš parapijos į parapiją, taip per visą Lietuvą, skersai ir išilgai, nuo Marcinkonių ligi Biržų, o netgi ir per dviejų valstybių – Rusijos ir Prūsijos – sieną, ir nebuvo tokios galybės, kuri būtų pajėgusi jas pasienio kordonuose sustabdyti. Buvo tai grynai šios vargo šalies genijaus originaliai sumanyti ir surentuoti poezijos šedevrėliai, savotiško ir savaimingo lietuviškojo stiliaus kūriniai. Sklido platinosi tos dainos po visą Lietuvos šalelę nė kiek ne menkiau, kaip ir dainos antros rūšies kūrėjų: iš liaudies vargais negalais „į žmones“ išėjusių daugiau ar mažiau raštingų žmonių, ar vieno kito, su liaudimi artimai susigyvenusio neturtingesnio ir liberalesnio bajorėlio, ar pagaliau kokio nors, savo dvasinės vyresnybės užguito, iš mužikėlių išėjusio kunigužio, kaip kad Ažukalnis-Zagurskis ar Strazdelis. Jų dainos buvo jau rašytinės Vakarų poezijos dėsniais sudarytos, daug vėliau gimusios naujosios lietuvių lyrikos prototipai, tik su grynai lietuviškuoju, liaudiškuoju turiniu; formos atžvilgiu jos skirte skyrėsi nuo anų pirmųjų, kiekybės atžvilgiu sudarydamos bene apie 9–10% viso tų mūsų „liaudies dainų“ lobyno.
Tai bėgo, tai slinko metų metai per Lietuvos šalelę. Vargo nyko žmonės, nuvyko kapan su savo dainininkais ir kūrėjais ir ne viena vienokia ar kitokia dainelė. Tačiau jų tiek buvo kurta ir dainuota, kad ir ligi mūsų dienų atėjo jų tūkstančiai. Tik kas buvo jų autoriai – niekas nebežino, nebeatmena, ir atsidėjęs tam literatūros nagrinėtojas gal vos tik mažytę dalelę tų vardų begalės jau iššifruoti. O buvo tai gal ir šiandieninių mūsų poetų seneliai proseneliai, gal kokie Baranauskai, Baranauskytės, Mačiuliai, Mačiulytės, Binkiai, Binkytės, Sruogai, Sruogaitės, gal tai buvo irgi Janoniai, Kiršos, Vaičiūnai, Miškiniai, Bačinskaitės, Orintaitės ir Miciūtės. Gal tose pat sodybose, tik seniai sudegusiose ar sugriuvusiose dūminėse kadai gryčiose, jie gimė, mirė, nepalikę jokių raštiškai užfiksuotų apie save davinių, tik savo genijaus kibirkštis perdavę kelintąją] kartai; gimė ir mirė, metų metais savo sunkų gyvenimą ir savo. jiems patiems net gerai nežinomus, troškimus bei lūkesius, lyg į tas gražiausias savo juostas, jausdami nuostabias lietuviškas daineles ir paleisdami jas žmonėtis po margąjį svietelį be jokių a priori tikslų ir sumetimų, be jokios savitarpio konkurencijos ar savos klikos formuojamo draugiško palaikymo. Ir nors tai buvo poetai, gal tik retomis išimtimis, faktiškai kūrusieji tikrai tik sau patiems, tačiau jie, nors ir nesąmoningai, kūrė visai šaliai, kūrė plačiajai jos liaudžiai. Ir kūrė jie ne kokią nors tuščią žodžiažaislę „poeziją poezijai“, bet tikrą, aukščiausios poetinės vertės socialinę lyriką.
Oi varge varge, vargeli mano.
Kada aš tave, jauna, išvargsiu?!
Oi, ir atjojo pulkas bernelių,
Keturi šimtai žirgų kojelių.
Kardais kapojo, kojom mindžiojo,
Mano vargelis nieko nebojo...
Šitaip nenugalimą tų tamsiųjų laikų savo ir tūkstančių savo sesių, mūsų senelių ir prosenelių, vargą vargelį apdainavo viena tų nežinomųjų mums baudžiavos Bačinskaičių. Nebuvo išėjusi ji ne tik universiteto, bet, be abejo, net nė pradžios mokyklos. Kaip nežinojo ji jokių stilistikos taisyklių nei literatūrinių lyčių darybos bei jos raidos, taip lygiai nežinojo ir negirdėjo apie nors kokį socialinių problemų sprendimą. O betgi sukūrė šią nuostabią savo dainą gražiausia literatūrine, subtiliai išlaikyta stilistiniu atžvilgiu forma ir aiškiai bei ryškiai išreiškė joje socialinės tų laikų būklės tragiškumo kvintesenciją: jos aplinkos žmonių nepajėgumą juos engiančiam vargui padaryti galą ir, nežiūrint į tai, vis dėlto ne visišką rezignavimą ir pasidavimą tam nelabajam vargui, nes jau pats klausimo pastatymas: „Kada aš tave, jauna, išvargsiu?“ kaip ir rodo vargstančios paslėptą viltį, jog kada nors vis dėlto jis galima būtų išvargti.
Tai tik vienas būdingesnių tos mūsų lyrikos socialinio tematingumo pavyzdėlių. Ir, kaip tai visi mes, nors šiek tiek su liet. liaudies dainomis susipažinę, žinome, – šitokia, būtent socialinė, yra mūsų tėvų ir senelių mums paliktoji lyrika savo visuma. Tai nebuvo maištininkų dainos (išimčių šiuo atveju, žinoma, buvo, tik jos buvo vis dėlto itin retos), nebuvo tai kovos dainos, kovos su liaudies engėjų bajorų luomu, tačiau buvo tai bent ateities atpildo visokeriopai šaukiąs skriaudžiamųjų balsas, nedirbtinis vargano ir tamsaus jų gyvenimo balsas.
Kada išmuštas buvo iš Lietuvos laukų bernužėlio rankų šveidrus kardas, į jo gyslėtus delnus buvo įspraustas trankus spragilas, kuriuo jau nuo pirmųjų gaidžių kuldavo ne sau, tik ponams, visokeriopo javo brandžiųjų varpų pėdus, kuldavo, ekonomų bizūnams jo darbingumą palaikant. Neturėjo nei tas dvaro bernas, nei jo šilkakasė seselė lelijėlė nei aukso, nei kitų gėrybių skrynių, kuriomis, kaip jų aukštieji ponai, galėtų džiuginti savo ir saviškių širdis. Užtat turėjo jie užburtas „dainų skrynias“, kuriose karta iš kartos, kaip savo austąsias drobes kraičiui sau ir dukterims, dėjo klostė vis naujai ir naujai kuriamas dainas daineles, tik ne tam, kad jos ten dūlėtų, bet kad, širdgėlai užėjus, galėtų jas kartkartėmis vis atidaryti ir paleisti po svietą – tai buvo jų, kad ir nesąmoningai kraunamas, didysis mums ir visai pažangiajai žmonijai kultūros lobis.
Kad tų mūsų nežinomųjų poetų sukurtoji didžiulė lyrika buvo gyvybinga – geriausiai liudija patsai jos išplitimas po visą ne taip jau mažą kraštą ir jos išsilaikymas liaudyje per ištisus ne dešimtmečius, bet šimtmečius. Kas gi buvo ta gyvybingumo priežastis? Tai buvo tos mūsų lyrikos prasmingumas, jos gyvenimiškumas. Joje buvo išreikšti liaudies masių vargai, visa toji gili begaliniai užguito žmogaus tragedija. Ir nors tebuvo tai nulemiančia dauguma vien tik pasyvus konstatavimas ir pasiguodimas, vis dėlto drauge tai buvo jau ir protestas, tai buvo savotiškas pasipriešinimo būdas, nelyginant koks bado streikas, skelbiamas kalėjime beginklių kalinių.
Šiandienė lietuvių lyrika, per Poškos, Stanevičiaus, Ažukalnio, Strazdelio ir kitų savo pirmūnų galvas vedanti savo pradžią vis dėlto iš anos nuostabiosios lyrikos, gali prieš bet kurią tautą didžiuotis (ir tai nebus jokia fanfaronada, o visai įteisintas ir įprasmintas dalykas) ne tik savo kūrybinės tradicijos nemenku amželiu, bet ir tikrai gražia, tauria ideologine savo tradicija, poezijos visuomeniškumo tradicija. Ir šiandienei mūsų lyrikai belieka toji tradicija tik garbingai toliau tęsti ir, žinoma, tą jos visuomeniškumą tik dar labiau išryškinti, visapusiškai ją įprasminti ir atitinkamai gyvenamojo laiko uždaviniams ir tempui sudinaminti. Jei anų nežinomųjų pirmųjų mūsų lyrikos kūrėjų gyvenimo sąlygos ir gyvenamoji aplinka ir smarkiausiojo teisėjo akyse gali pateisinti tą jų kūrybos pasyvumą ir nesuvokimą, kas gi darytina, kad tas „nieko nebojąs“ vargas vargelis būtų iškapotas, būtų išmindžiotas, ištryptas, būtų su šaknimis išrautas, tai iš mūsų dienos poeto, jau nebe vien „dainų bernužėlio“, bet ir sielų inžinieriaus, žmogaus, turinčio savo žinioje vieną svarbiausiųjų raktų į tą tautos dvasios gelmių kertę, kur tūno visanugalinčio didžiojo dinamizmo jėgos,– iš to poeto ateitis jau daug daugiau pareikalaus. Mūsų laikų lietuvis lyrikas, žmogus visapusiškai išlavintas, nepalyginamai laisvesnis už savo pirmataką baudžiauninką, turjs prieš savo akis aiškiai tiesius kelius į geresnę, šviesesnę ateitį, negali, neturi teisės (jei nenori būti ateities pasmerktas piktam išnaudojęs poe- to-kūrėjo talentą, kuris nuo amžių visose tautose ir šalyse panaudojamas tik pažangos ir laisvės idealams skelbti ir ginti) būti vien pasyvus jo vienlaikių gyvenamojo gyvenimo stebėtojas bei tik jo konstatuotojas. Mūsų dienų poetas turi būti, kaip buvo visi visų tautų genijai ir didieji talentai, pradedant Dante, baigiant Majakovskiu, – dinamiškas smerkėjas viso to, kas visuomenės, tautos bei žmonijos gyvenime yra pikta ir nukovotina, ir nenuilstamas skelbėjas visa to, kas patikrina žmogui laisvę ir gerovę. Geras, žinoma, dalykas yra nurodyti, pajusti, pasmerkti gyvenimo blogybes, bet nors ir smarkiausi būtų tai pasmerkimai – jų poetui šiandien dar neužtenka: jam juk yra matomas, bent turi būti jau matomas ir tikras tiesus kelias iš tų blogybių išbristi, ir būdai, priemonės toms blogybėms iš kelio pašalinti, joms nukovoti. Tik šitaip poeto suprasta poezija bus pilnai įprasminta, bus verta didžiojo savo pašaukimo. Tik šitokia šiandienio lietuvio poeto kūryba bus tikrai verta būti nuosakia tęsėja anos aukščiau nurodytos gražios tradicijos.
Mūsų dienų lietuvis poetas yra įpareigotas būti ne tik savo paties išgyvenimų dainius ir kurti ne vien tik „sau pačiam“. Taip įpareigotas jis ne tik anų nežinomųjų savo pirmtakų garbingo ir turtingo palikimo. Jį tam yra įpareigoję taip pat ir mūsų pirmieji jau grynai rašytinės poezijos kūrėjai. Imkime Dionizą Pošką ar Simoną Stanevičių. Nors ne iš liaudies kilę, jie betgi ne bajorų, o liaudies, to užguito lietuvio mužikėlio vargais rūpesčiais sielojosi; jie buvo baudžiauninkų teisių gynėjai; jie buvo ano meto pa-žangiosios, o ne reakcinės, visuomenės tarpe, ir tai vieni pirmųjų, nes buvo humaniškumo ir demokratinio liberalizmo šaukliai. Ir ar ne tikras liaudies poetas, plačiųjų masių minčių ir vargo reiškėjas buvo Strazdelis, per tragišką, tiek jam kainavusį nesusipratimą dėvėjęs kunigo drabužius?!
Net ir Maironis, nors ir sielojosi tik viena lietuviškojo jo laiku gyvenimo puse, būtent tautinio susipratimo kėlimu ir iš to išplaukiančia kova su dvaru – lenkininku, irgi gali būti sąlygiškai dėl savo kūrybos vienapusiškumo pateisintas. Jo laikais ir jo gyvenamoje aplinkoje, ypač jo kūrybos pradžioje („Pavasario balsų“ ir „Tarp skausmų į garbę“ poemos rašymo laikais), į pačią pirmąją vietą buvo iškilęs ne tiek socialinis, kiek tautinis klausimas, kuris iš dalies buvo drauge ir socialinis, nes juk to meto lietuvių patriotų kovota su lenkiškais kunigais, ypač aukštesniųjų hierarchijos laipsnių, ir dvarininkais lenkais, kurie varu kėsinosi į vieną švenčiausiųjų liaudies teisių ir turtų– į jų prigimtą kalbą – grobuoniško lenkiškojo imperializmo vedami. Ir Maironis, kur nebuvo įsivaręs jau ne Į lietuvio patrioto, bet grynai į tikybinės pastoracijos bei kunigų luomo diktuojamą doktrineravimą (pvz., menkiausiame jo kūrinyje – „Kur išganymas?“), buvo to meto tautos, lietuvių liaudies gynėjas ir kovotojas. Kur tik jis kalbėjo ne kaip katalikų kunigas, bet kaip lietuvis šviesuomenininkas patriotas, jis turėjo aiškų tikslą, ir tas tikslas aiškus buvo ir tiems, kam jo kūryba buvo skiriama ir ką pasiekdavo.
Maironis patriotiniuose savo eilėraščių ir poemų posmuose visai konkrečiai rodė ir aiškų kelią:
Pamesk, tėvyne, rūbą seną,
Kurį užvilko svetimi...
Tas ne lietuvis, kurs tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis...
Tas ne lietuvis, kur liežuvį
Pamins brangiosios Lietuvos...
Šitokis Maironis buvo aiškus jo vienlaikiams. Juo aiškesnis jis mums šiandien. Šioks ar toks, jis buvo dinamikos poetas, poetas-kovotojas. Šiandien, kada socialinis klausimas, kaip visame pasaulyje, taip ir pas mus, stovi jau neginčijamai pirmoje vietoje, mums aišku, kas Maironio kūryboje atmestina, nepriimtina, pasmerktina, žodžiu, kas sudaro jo kūrybinio palikimo neigiamąją pusę, bet taip pat aišku, ir kas buvo, tebėra ir visada bus jam ir jo kūrybai teigiamybė.
Bet ar aiškus yra šiandieninės mūsų lyrikos pobūdis? Ar aiškūs yra keliai, kuriais savo kūryboje eina ir nori vesti visuomenę mūsų šios dienos poetai? Kurie gi yra tie keliai ir kurlink jie veda? O gal nėra ten iš viso jokių nužymėtų kelių? Gal ir jie, šiandieniniai lietuvių lyrikai, yra tik pasyvūs gyvenimo neigiamybių, šių dienų „vargų vargelių“ konstatuoto j ai? O gal nė to nėra?
Mūsų senoji, baudžiauninkų, lyrika buvo ir pasiliks mums visados įžymus gyvenimo faktas ir veiksnys, nemaža nulėmęs tautos gyvenimo raidoje. Taip pat faktais, didesniais ar mažesniais, buvo Poškos, Stanevičiaus, Strazdelio ir kitų mūsų rašytinės poezijos pirmūnų kūryba. Neabejotinas faktas ir visokeriopai, teigiamai ir neigiamai, vertintinas veiksnys buvo mūsų tautos gyvenime ir Maironio kūryba. O ar yra, ar ne nors kiek įžymesnis gyvenimo (o ne paties tik formalinio bibliografinio įregistravimo) faktas ir nors šį tą nusveriąs veiksnys šiandienių mūsų poetų (ir kurių) kūryba?
Į tai teatsako mums, nors trumpa, bent būdingesnių mūsų lyrikų kūrybos visuomeninio prado analizė.
II
Per sielvartą nauji pasauliai gimsta.
K. Boruta
Tyrojo tautinio romantizmo gadynė, to romantizmo, kuris, nė mažiausiai neabejodamas, pasitikėjo savo skelbiamų tautos, atseit, lietuvių liaudies (į nutautusius, sulenkėjusius ponus, Lietuvos dvarininkus, visų to meto mūsų poetų, išskyrus vieną Ad. Jakštą, jau buvo netgi be jokio gailesio numota atžagaria ranka) kėlimo bei tautinės sąmonės žadinimo idėjų teisumu ir jųjų vykdytojų idealiu pasišventimu, toji gadynė baigėsi Lietuvoje dar prieš nepriklausomybės atgavimą. Nepriklausomos valstybės atstatymo metai, davę tuojau šimtus įvairiausių progų tariamai idealiems tautos veikėjams (kabutėse ir be kabučių) parodyti tikrąjį savo veidą ir pareikšti tikruosius savo sugebėjimus – karjerizmą, savų reikalų neužmiršimą pirm visa ko, konkuravimą su savo varžovais materialinės ar politinės karjeros kelyje nevengiant jokių priemonių, – tą romantizmą tik pasiskubino palaidoti, jo lavonui dar nesuspėjus, galima sakyt, nė atšalti. Ir jau Maironis, pergyvenęs savo sukurtąjį literatūrinį laikotarpį, susilaukęs daug daugiau ko, negu tikėjosi, nes ne tik keturis dešimtmečius draudžiamos lietuviškosios spaudos, ne tik plačiausiai prasidėjusio su spaudos atgavimu tautinio lietuvių sąmonėjimo, bet netgi Lietuvos valstybės atkūrimo, įsižiūrėjęs į to atkūrimo raidą, neiškentęs prabilo to naujojo gyvenimo kūrėjų adresu daug kartesniais žodžiais, nei kadai kad buvo prabilęs į savo jaunystės ,,gudriuosius draugus“, „žemės išmintį gilią“ supratusius, ar į užmiršusius savo tėvynės reikalus ir savo tautos išsižadėjusius, lenkais tapusius Lietuvos bajorus dvarininkus.
Pirmieji, kai, mokslus jau išėję ir įsitaisę sau „saliūnus aukštus“ bei „kapšą, rubliais kuprotą“, užmiršo pirmosios jaunystės idėjas, jiems patiems beatrodžiusias dar tik sapnais, tuo parodė tik savo dvasios menkystę, bet jie Maironio akyse niekšų vardo vis dėlto nebuvo dar nusipelnę. Ir sulenkėjusieji Lietuvos bajorai, tie, anot Maironio, „tėvų didžiavyrių vaikai svetimi“, „tautos pabėgėliai“, tėra verti jo akyse „dėmės prakeikimo“ amžiams tik dėl to, kad pasirodė jie esą „kūnai be dvasios, be žado”, ir jis be ypatingo gailesio atsisveikina su jais Lietuvos vardu, kaip su „vardais be garbės“, kaip su „šešėliais, atklydusiais lig laiko“.
Pirmųjų išsigynimas savų jaunystės idealų, o antrųjų išsigynimas savo tėvynės kad ir skaudino Maironiui jo, kaip patrioto lietuvio, širdį, vis dėlto jo sielvartas dėl tų „gudriųjų draugų“ ir tų „kūnų be dvasios, be žado“ ne-buvo toks, gali sakyt, mirtinai gelius, kaip sielvartas-smū- gis, ištikus jį taip palyginti greitai po didžiausio jo nusi- džiaugimo, po jo dar vakarykščių be vilties svajonių, po svetimos vergijos nusimetimo, po nepriklausomybės at-gavimo. Ir nenuostabu. Juk toji nepriklausomybė buvo jam ir visiems jos susilaukusiems lietuviams, ypač jo kar-tos, tiesiog nelaukta, netikėta.
Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,
Viliojusi... dar vakar be vilties?!
Nejau vergijoj slėgusi dejonė
Dabar tik sapnas? Šmėkla praeities?
(„Nepriklausomybę atgavus“)
Ir jis, to savo nepaprasto džiūgavimo pagautas, šaukė tada:
Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,
Laisvais Išvedę šalį vieškeliais.
(ibid.)
Jis taip džiūgavo ne tik, kad susilaukė „tos dienos“, bet ir dėl to, jog manė, tikėjosi ir džiugių tėvynės laisvės dienų:
Likimą aukštą, viešpatie, mums skyrei:
Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais!
(ibid.)
Tad ar stebėtis, kad jam, tokio nelaukto džiaugsmo tik susilaukusiam ir taip daug iš naujo laisvos Lietuvos gy-venimo besitikinčiam, netrukus atėjusi gyvenimo realybė savo grubiu kontrastingumu padarė irgi nepaprastai slegiančio įspūdžio ir kad jo lyra prabilo dar negirdėto ii jos stygų aštrumo sarkazmu, nepalyginti stipresniu už tą, kuriuo jis plakė ir savo jaunystės draugus – menkystas, ir netgi „tautos pabėgėlius“, Lietuvos bajorus dvarininkus.
Ligi sielos gelmių pasipiktinąs, Maironis, lyg atgailaudamas, pagarbinęs „šių dienų didvyrius“, rašo kandžios satyros eilėraštj „Lietuva – didvyrių žemė“:
„Lietuva – didvyrių žemė“.
Mūsų giedama seniai;
Betgi tos didybės semia
Savo naudų tik velniai.
O dėl ko? Ogi dėl to, kad
Ministerijų pritvėrę,
Joms neskundžiame kasos
Ir iš jos, gerai Įgėrę,
Siausti turime drąsos. –
kad „valdininkai ir atstovai“
Automobiliais tik dunda
Su mergelėmis linksmi.
Sąžinė tik tuomet bunda,
Kai už kyšius teisiami.
Dėl to, kad
Vargo, skurdo mums nestoka,
Nesimato nei giedros.
Bet už tai jaunimas šoka
Iš aukų lig pat aušros!
(ibid.)
Pasenęs jau dainius-patriotas jį mirtinai apvylusiems. didžiausią, nes niekad netikėtą džiaugsmą, juo nespėjus dar gerai na atsidžiaugti, sugriovusiems piktos korupcijos darbeliais, ui visą tą apvylimą atmoka visu savo jau nei nebe sielvartu, bet įtūžimu. Jis parašo dar eilėraštį „Kai kam“, kuriame dar smarkiau plaka vakarykščius „didvyrius“:
Statykite, puoškite aukštus namus
Ir bonkas ant pokylių stalo...
Kai kur kai kas
Paklaus gal, iš kurgi tasai įdomus
Biudžetas be saiko ir galo,
Nors vakar dar šliaužėte slenksčius žemus?
Ar, trindami baltas rankas,
Nerausite už pašalinį
Tamsių įplaukėlių šaltinį
Ne vienas kai kas?
O baigiamajame posme, be jokios jau diplomatijos, pliekia kerta lyg botagu niekados ligi tol nevartotais jo žodžiais:
O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvojęs nauja!
Be sąžinės kyšių lupikai!
Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..
O, trinkite baltas rankas!
Gal titulus, garsą sau gauste,
Dėmes nuo kaktos nenuplauste
Ne vienas kai kas.
(„Kai kam“)
Vienas kitas pirmųjų pomaironinio laikotarpio poetų, pasireiškusių jau netrukus po spaudos atgavimo, pagrindinai pakitėjusiomis apystovomis, kad Ir buvo susiradę kitų. visai naujų, Maironio nebestų, motyvų savo kūrybai; kad ir nebesitenkindami jau „Pavasario balsų“ dainininko šaukimu į lietuvninkus imtis vien „arklo, knygos ir lyros“, tik nieku būdu ne kardo, nes, „kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūna“, ėmėsi, nors ir dar nedrąsiausiai, šauktis į miegančių valstiečių artojų galią, norėdami jau ne tik tautišką jų sąmonę pakelti, bet ir paraginti juos nusimesti sunkųjį socialinio savo gyvenimo jungą, – vis dėlto, inercijos dėsniu, dar traukė ir senas maironines gaidas, kad ir kiek kitokia tonacija. [...]
...Mūsų tautos ir krašto gyvenimas ėjo betgi daug platesne vaga, buvo kur kas šakotesnis, negu kelių nepilnų pulkų mūšiai anų metų frontuose. To gyvenimo reiškinių visuma, privertusi net Maironį neužilgo prieš mirtį kuone išsikeikti, buvo toli gražu ne tokia entuziastinga, kaip patsai nepriklausomos valstybės atstatymo faktas, pridėjus prie jo net ir Klaipėdos prijungimą. Ir tame gyvenime ne vienas tik Vilniaus užgrobimas buvo artojui lietuvninkui padarytas smurtas, lietuvio lyriko sielvarto vertas.
Deja, prieškarinę ir šiandien jau vyresniąją lietuvių poetų kartą, augusią svetimų carų vergijoje, įvykęs nepriklausomybės „stebuklas“ ilgoką laiką buvo, gali sakyti, užhipnotizavęs. Įsiklausę į metinių tautos švenčių himnus ir valiavimus, jie manė, kad tuo vienu Lietuva ir tegyvuojanti. O Lietuvos gyvenimas vis labiau ir labiau tolo nuo pirmųjų šventiškųjų nuotaikų. Savaime suprantama, tarp tų poetų eilėraščių, rašomų ir spausdinamų daugiausia tų švenčių ar jų prisiminimų progomis, ir paties gyvojo gyvenimo kilo dėl to vis didesnis ir didesnis kontrastas. Tai buvo tikra jų kuriamos poezijos tragedija.
Per dešimtį metų lemta buvo nudardėt į amžinybę, kol, pavyzdžiui, „Žygio godų“ autorius įstengė pastebėti, kad aplink jį „kažkas ne taip“, ir dar šiek tiek metų prisidėjo, ligi jis galutinai pamatė, kad daugelis tų jo „godų“, kaip ir daugumas visos jo pokarinio pirmojo dešimtmečio kūrybos, tebuvo vien žodžiai, kad ir skambūs gal, bet atitrūkę nuo realiojo, tikrojo gyvenimo, net jau ir nebe romantika, ir nebe patriotizmas, turįs tikrai taurią ir gilią, gyvenimišką prasmę, o tik deklamacija (gali sakyti, „melo deklamacija“), kažkokia teatralinė bufonada, ir kad todėl tokia kūryba literatūros tyrinėtojui tegali turėti nebent tik formalinio (poetinės formos vystymosi raidos) intereso.
Ir jo, ir visų kitų to meto poetų, pompastiškai šūkavusių kad ir Klaipėdos temomis (kad mes, girdi, niekad jau ir t. t. ...), buvo rašyta, prisiklausius taip pat nerealiai, kaip ir jų pačių, galvojusių ir kalbėjusių atitinkamomis progomis politikos veikėjų, nė kiek neįsigilinant į gyvenimą bei tikroviškas jo galimybes. Panašiai buvo, deja, ir su poetiškais mūsų šūkavimais Vilnių prisimenant. Šian-dien, kai Vilnius jau mūsų ir, reikia tikėtis, tikrai jau niekad nuo lietuvių tautos kamieno nebebus atskirtas, jau galime tai pasakyti, kad ir anie mūsų šūkavimai, kiek juose buvo grasinama grobikams lietuviškuoju kardu, buvo irgi tiek pat nerealūs, tai irgi tik deklamacija. Juk užteko gi tik ano nelemto 1939 m. pavasario Beko ultimatumo ir – netgi pasidariusi, šalia Zauerveino-Girėno giesmės, antruoju himnu, visiems žinoma Petro Vaičiūno daina „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kaip tai visi dar atsimename, buvo staiga išimta, taip sakant, iš repertuaro. Argi tai ne vaizdus buvo įrodymas visų anų, ligi ultimatuminių šūkavimų prakalbose, spaudos straipsniuose ir eilėraščiuose visiško nesiderinimo su tų dienų realybe, su mūsų valstybės gyvenimą tvarkančiais veiksniais?
Petrą Vaičiūną čia prisiminus, tenka dėl jo pasakyti, kad jis, ne vienoje savo dramoje vaizdžiai rodydamas lietuvių visuomenei, jog joje, jog Lietuvoje tikrai „kažkas ne taip“, kaip turėtų būti, savo lyrikoje vis dar, deja, neparodė užčiuopęs tikrojo mūsų gyvenimo pulso. Jo „džiaugsmui“ tebeužtenka to, kad Lietuvos caro jungas daugiau „nebeniaukso“ – jam visur tik saulė ir žydrynė. Jam visa tai idilė:
Išeisim su plūgais ir, varsnas suarę,
Linksmai atsidusta, kaip vėjai vasariai.
(„Velykų varpai“)
šaukimu į lietuvninkus imtis vien „arklo, knygos ir lyros“, tik nieku būdu ne kardo, nes, „kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūna“, ėmėsi, nors ir dar nedrąsiausiai, šauktis i miegančių valstiečių artojų galią, norėdami jau ne tik tautišką jų sąmonę pakelti, bet ir paraginti juos nusimesti sunkųjį socialinio savo gyvenimo jungą, – vis dėlto, inercijos dėsniu, dar traukė ir senas maironines gaidas, kad ir kiek kitokia tonacija. [...]
...Mūsų tautos ir krašto gyvenimas ėjo betgi daug platesne vaga, buvo kur kas šakotesnis, negu kelių nepilnų pulkų mūšiai anų metų frontuose. To gyvenimo reiškinių visuma, privertusi net Maironį neužilgo prieš mirtį kuone išsikeikti, buvo toli gražu ne tokia entuziastinga, kaip patsai nepriklausomos valstybės atstatymo faktas, pridėjus prie jo net ir Klaipėdos prijungimą. Ir tame gyvenime ne vienas tik Vilniaus užgrobimas buvo artojui lietuvninkui padarytas smurtas, lietuvio lyriko sielvarto vertas.
Deja, prieškarinę ir šiandien jau vyresniąją lietuvių poetų kartą, augusią svetimų carų vergijoje, įvykęs nepriklausomybės „stebuklas“ ilgoką laiką buvo, gali sakyti, užhipnotizavęs. Įsiklausę į metinių tautos švenčių himnus ir valiavimus, jie mėmė, kad tuo vienu Lietuva ir tegyvuojanti. O Lietuvos gyvenimas vis labiau ir labiau tolo nuo pirmųjų šventiškųjų nuotaikų. Savaime suprantama, tarp tų poetų eilėraščių, rašomų ir spausdinamų daugiausia tų švenčių ar jų prisiminimų progomis, ir paties gyvojo gyvenimo kilo dėl to vis didesnis ir didesnis kontrastas. Tai buvo tikra jų kuriamos poezijos tragedija.
Per dešimtį metų lemta buvo nudardėt į amžinybę, kol, pavyzdžiui, „Žygio godų“ autorius įstengė pastebėti, kad aplink jį „kažkas ne taip“, ir dar šiek tiek metų prisidėjo, ligi jis galutinai pamatė, kad daugelis tų jo „godų“, kaip ir daugumas visos jo pokarinio pirmojo dešimtmečio kūrybos, tebuvo vien žodžiai, kad ir skambūs gal, bet atitrūkę nuo realiojo, tikrojo gyvenimo, net jau ir nebe romantika, ir nebe patriotizmas, turįs tikrai taurią ir gilią, gyvenimišką prasmę, o tik deklamacija (gali sakyti, „melo deklamacija“), kažkokia teatralinė bufonada, ir kad todėl tokia kūryba literatūros tyrinėtojui tegali turėti nebent tik formalinio (poetinės formos vystymosi raidos) intereso.
Ir jo, ir visų kitų to melo poetų, pompastiškai šūkavusių kad ir Klaipėdos temomis (kad mes, girdi, niekad jau ir t. t. ...), buvo rašyta, prisiklausius taip pat nerealiai, kaip ir jų pačių, galvojusių ir kalbėjusių atitinkamomis progomis politikos veikėjų, nė kiek neįsigilinant į gyvenimą bei tikroviškas jo galimybes. Panašiai buvo, deja, ir su poetiškais mūsų šūkavimais Vilnių prisimenant. Šiandien, kai Vilnius jau mūsų ir, reikia tikėtis, tikrai jau niekad nuo lietuvių tautos kamieno nebebus atskirtas, jau galime tai pasakyti, kad ir anie mūsų šūkavimai, kiek juose buvo grasinama grobikams lietuviškuoju kardu, buvo irgi tiek pat nerealūs, tai irgi tik deklamacija. Juk užteko gi tik ano nelemto 1939 m. pavasario Beko ultimatumo ir – netgi pasidariusi, šalia Zauerveino-Girėno giesmės, antruoju himnu, visiems žinoma Petro Vaičiūno daina ,,Mes be Vilniaus nenurimsim“, kaip tai visi dar atsimename, buvo staiga išimta, taip sakant, iš repertuaro. Argi tai ne vaizdus buvo įrodymas visų anų, ligi ultimatuminių šūkavimų prakalbose, spaudos straipsniuose ir eilėraščiuose visiško nesiderinimo su tų dienų realybe, su mūsų valstybės gyvenimą tvarkančiais veiksniais?
Petrą Vaičiūną čia prisiminus, tenka dėl jo pasakyti, kad jis, ne vienoje savo dramoje vaizdžiai rodydamas lietuvių visuomenei, jog joje, jog Lietuvoje tikrai „kažkas ne taip“, kaip turėtų būti, savo lyrikoje vis dar, deja, neparodė užčiuopęs tikrojo mūsų gyvenimo pulso. Jo „džiaugsmui“ tebeužtenka to, kad Lietuvos caro jungas daugiau „nebeniaukso“ – jam visur tik saulė ir žydrynė. Jam visa tai idilė:
Išeisim su plūgais ir, varsnas suarę,
Linksmai atsidusim, kaip vėjai vasariai.
(„Velykų varpai“)
Lietuvai savo eilėraščiuose siunčia jis tik „vežimus vainikų margų“, ir jam rodos, kad „dainai suskambus – vargai nebe sunkūs“ („Kryžkelių žemė“).
Vis tai labai gražūs, meilūs, saldūs žodžiai, bet vis tai, deja, tik žodžiai, tik deklamacija, tokia tolima tolima nuo kasdienės mūsų tikrovėsl
P. Vaičiūnas-lyrikas ir P. Vaičiūnas-dramaturgas didžiausiai skirtingi kūrėjai. Ir tik žinant kai kurias P. Vaičiūno-dramaturgo kūrybos savybes, gali dar tikėtis, kad i i s pagaliau ir lyrikoje pasistengs prisiversti (ar tikriausiai privers jį pats tas kasdienis mūsų gyvenimas) nukopti nuo to netikrų džiugesių, fejerverkiniais blykčiojimais nušviesto Parnaso į artojų ir darbininkų vargo lūšnas, į Lietuvos darbo inteligentų kuklius ir taip pat dažnai vargą matančius kambarėlius.
Dar vienas vyresniosios kartos poetas, Mykolaitis- Putinas, grožėdamasis tik pačia poezija, olimpiniu ramumu ir abejingumu žiūrėdamas į visa, kas aplink jį darėsi gyvenime, tik labai retais atvejais reagavo iš viso ir į šiokius ar tokius Lietuvos pergyvenimus. Kartą, gal prieš dešimtį metų, jau paminėtų „Žygio godų“ autoriui teko su juo ta tema pasikalbėti. Kada Putinui buvo prikišta, kodėl jo eilėraščiuose beveik nesą visuomeninių, patriotinių motyvų, Putinas atsakęs maždaug tais žodžiais: kaipgi rašyti, girdi, apie šiandieną, jei joje nesą nieko, kuo galima būtų pasidžiaugti, pasigrožėti, kas galima būtų pagirti! Ir teisus buvo poetas Mykolaitis-Putinas, daug teisesnis tada už tą, su kuo kalbėjosi. Teisus tuo, kad tikrai nebebuvo jau ir tada dėl ko džiūgauti, dėl ko, anot P. Vaičiūno, būtų reikėję „vainikais margais“ kaišyti tą mūsų Lietuvėlę. Tačiau ne mažiau neteisus buvo jis, kad, nebeturint kuo džiaugtis, poetui nebesą iš viso tautos, krašto, visuomenės gyvenime temų. Nematąs priežasčių džiūgauti, juo labiau poetas įpareigotas atsiliepti poetišku savo žodžiu į tai, dėl ko jis, reikia tikėtis, liūdi. Jei poetui nebėra kuo džiaugtis, tai tatai atsitinka kaip tik dėl to, kad jis aiškiai, aiškiau kaip kiti, mato negeroves. Tokiu atveju poetui nieku būdu nevalia, romėnų ar graikų esteto toga apsisupus, su panieka nusigręžti nuo gyvenimo į šalį ir sudaužyti ar po togos palom laikinai paslėpti savo lyrą. Poetas yra tautos sąžinės, tautos minties žadintojas, poetas yra, Puškino laikų žodžiais tariant, pranašas, teisėjas, o mūsų dienų, technikos amžiaus terminu tariant, – sielų inžinierius. Poetas nieku būdu negali būti gyvenimo reiškiniams, ypač savojo krašto, savo tautos gyvenimo reiškiniams abejingas, taip sakyti, neutralus; jis nieku būdu neturi teisės vesti ,.nesikišimo politikos“, jei nenori pasilikti tuščia eilute jo gyvenamojo meto analų puslapiuose. Kiek vėliau Putinas, tiesa, ir neiškentė į visuomenės gyvenimą nereagavęs, prabilo, tik, deja, ne tikrojo poeto vertais, pažangaus visuomeniškumo persunktais, poezijos posmais, o tik oficiozinės minties romanu ,,Krizė“, savotišku „savosios“, lietuviškos, buržuazijos kūrimo pastangų idealinimu.
Kai poetas nebetenka kontakto su gyvuoju gyvenimu, kai jis nutolsta nuo tų, kurie veržiasi į priekį, kurie veržiasi ten juo didesniu atkaklumu ir užsispyrimu, juo didesnės pasitaiko jiems kely kliūtys, jis pasidaro arba tuščiu deklamatorium, kuris nieko neįtikina ir niekam nieko nereiškia, arba, nusivylęs ligšioline savo aplinka ir savim pačiu, pasidaro tikru defetistu ir ima kurti eilėraščius, panašius į paskutiniuosius to paties Mykolaičio-Putino eilėraščius, išspausdintus 1-me š. m. „Dienovidžio“ numery:
Tulžim apkarto duona ir medus –
Širdis pabrinko šalto švino svoriu.
(„Teisėjui“)
Bet gal tai bus pradžia jau paties Mykolaičio-Putino ideologinės ir kūrybinės krizės, iš kurios jis išeis, tikėtis norėtųsi, keleriopai sustiprėjęs ir aiškiai matąs tolimesnį savo kelią tikrojo gyvenimo dainius?
Tačiau Maironio poezija nebuvo dar socialinė lyrika. Maironio poezija buvo pasidariusi pas mus tikrai populiarino tik dėl to, kad Maironis buvo tikrai talentingas poetas ir kad jis buvo pirmas mūsuose, prabilęs tokia skambia ir lanksčiai lengva poetine lietuvių kalba, bet ir dėl to, kad jo dainose keliama tautinė sąmonė buvo dalis didelio, plataus socialinio Lietuvos gyvenimo komplekso. Tautinės lietuvių sąmonės, lietuvio savigarbos kėlimas tam tikrais atvejais buvo kuone lygus valstiečio savigarbos kėlimui jo santykiuose su lenkų dvarininku, šimtmečius žiūrėjusiu į lietuviškai kalbantį žmogų, kaip į mužiką, žemesnės rasės žmogų, beveik žmogaus vardo nevertą. Ir dėl to jis taip ilgokai ir atlaikė savo poziciją lietuvių literatūroje ir gyvenime. Bet jau kiti, bandžiusieji tik tą vieną lietuviškojo gyvenimo problemą – tautiškumą savo kūryboje rutuliuoti, Lietuvos gyvenimui vis besiplečiant, vis labiau ir labiau tolo nuo to gyvenimo, nepajėgdami žingsniuoti į jo taktą ir savaime atsistumdami nuo didžiojo tautos masių einamo kelio.
Iš prieškarinių mūsų poetų vienas tik Julius Janonis vargingos savo jaunatvės intuicija buvo supratęs ir poetine savo vaizduote aprėpęs maždaug visą socialinių problemų komplekso platumą. Taip per anksti, deja, nutrūkusi jo kūryba visa yra logiškai nuosaki, išeinanti iš jo nesvyruojamai užimtos pozicijos, tos pozicijos, kurią anais laikais tegalėjo užimti, ypač mūsuose, tik labai toli numatantis poetas, vieninteliai teisingos visuomeninės diagnozės protas. Tragiškai žuvus jaunam Janoniui, mūsuose, gaila, neatsirado tuojau poeto, kuris būtų neleidęs nutrūkti taip gražiai pradėtajai kilniai minių poeto tradicijai. [...]
... Šiandien, kad ir „Trečiojo fronto“ sąjūdis yra jau senokai patekęs tik į mūsų literatūros bei visuomeninio gyvenimo istoriją, Julius Janonis, jei gyvas būtų, būtų jau nebe vienišas. Lietuvių literatūroje, tiek prozoje, tiek ir lyrikoje, turime jau visą eilę kūrėjų, kurie jau sąmoningai žiūri į savo kūrinių tematiką bei idėjingumą, kurie žiūri į gyvenimą realiai ir yra pasirinkę sau vieną aiškų ir tiesų kelią – plačiųjų liaudies masių gerovės kelią, kurie puoselėja visų tautų ir amžių didžiųjų rašytojų skelbtuosius idealus – kilnaus žmoniškumo ir tikrojo patriotizmo, tikrojo savo žemės ir tautos, o drauge ir visos vargstančios žmonijos numylėjimo idealus. Bet ne šio straipsnelio uždavinys apie juos rašyti, kaip ne šio straipsnelio tema ir kūryba tų mūsų lyrikų, kurie, dėdamiesi „tikraisiais poetais“ ir iš aukšto žiūrėdami j „kasdieniškas“ socialines temas, j „gyvenimo prozą“, žaidžia sau kad ir gražiais, bet tuščiais žodelyčiais. Man rūpi čia apsistoti ties poetine kūryba tų mūsų lyrikų, kurie, nesusidarę dar sau tam tikros ideologinės pasaulėžiūros, bet, stengdamiesi būti arčiau paties gyvenimo, arčiau liaudies reikalų ir sielvartų ir suprasdami tą tiesą, kad poetai, jei nenori nusidėti patys sau ir savo misijai, negali būti abejingi visam tam, kas aplink juos dedasi ir vyksta, jau savo poetine intuicija daugiau ar mažiau pastebi tai, kas yra už oficialių iškilmių ir kalbų kiniškos sienos, ir mažiau ar daugiau į tai savotiškai reaguoja.
1940
(Nebaigta)
Šaltinis: L. Gira. Raštai. T. IV. V., 1962, p. 142-159.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą