Depopuliacijos link: per 30 „nepriklausomybės“ metų Lietuvos gimstamumas sumažėjo dvigubai!

Tokius faktus mums teikia ne Kremlius, ne Putinas, bet Lietuvos statistikos departamentas, anot kurio, 1990 m. (taigi, dar iki TSRS griūties) Lietuvos metinis gimstamumas siekė 57, o 2019 m., vos 27 tūkst. žmonių. Vadinasi, bendras gimstamumo rodiklis per šį beveik 30-ies metų laikotarpį sumažėjo net dvigubai! Be to, šie faktai gana įdomiai ir komentuojami – apie tai galime pasiskaityti „Delfyje“ paskelbtame interviu su VU demografinių tyrimų ir ekspertizių centro darbuotoja Dovile Galdauskaite.

Iš esmės pastaroji pripažino keletą esminių momentų: pirma – kad dramatišką gimstamumo kritimą 90-aisiais nulėmė ne kas kita, kaip ekonominiai privatizacijos, žodžiu – perėjimo iš socializmo (nesvarbu, kokio ydingo, bet visgi socializmo) į iš esmės kriminalinio pobūdžio kapitalizmą pasekmės; antra, kad paskesnį, XX-XXI amžių sandūroje besitęsusį gimstamumo smukimą atitinkamai lėmė jau kitos, galime sakyti, socialinės-kultūrinės (taigi, šnekant klasikinio marksizmo „žargonu“ – jau nebe „bazės“, bet „antstato“) priežastys, o būtent – taip vadinamų „vakarietiškų vertybių“ įsisavinimas, ryšium su kuriomis daugeliui šeima, vaikai ir t. t. apskritai net nebesiskaito vertybe.

Taip, tai yra realybė. Ir ne bet kokia, o realybė, kurią mums davė Perestroika ir lietuviškasis jos benkartas – Sąjūdis. Realybė, kurią mums davė kapitalistinė sistema ir atitinkamai, integracija į taip vadinamą „laisvąjį“ pasaulį. Iš tiesų, tai yra realybė, kurioje sociumas gyvena ar, tiksliau – egzistuoja – ant praeities laurų ir ateities sąskaita.

Bet ar tai buvo žadėta Perestroikos ir, konkrečiai Lietuvos atveju, taip vadinamo „tautinio atgimimo“ metu? Tikrai ne: buvo kabinami makaronai ne tik apie ekonominį, žodžiu, materialinį, suklestėjimą (kurį išvydo viršūnėlė, tuo tarpu kol „apačios“ buvo priverstos masiškai emigruoti pigia darbo jėga į Vakarus...), bet ir kultūrinį, dvasinį ir visokį kitokį tautos pakilimą. Būtent: kabinami makaronai, nes realybė gi tokia, kad šiandien problema tampa pats ilgalaikis lietuvių tautos išlikimas, kurio mūsų valdiškieji „patriotai“ netgi nelaiko strateginiu prioritetu.

Taigi, apie ką čia ir bekalbėti? Nebent apie tai, kad Statistikos departamento duoti skaičiai – tai tiesiog pavyzdys to, prie ko mūsų šalį (ir ne vien tik ją!) privedė išliaupsintoji „desovietizaciją“. Įdomu, gal reikia jos dar daugiau? Landsbergis ir į jį panašūs neabejotinai atsakys: taip. Na, bet ar šito reikia jums, lietuviai, jums, sveiko proto ir sąžinės nepraradę piliečiai? Pagalvokite patys!

Kibirkštis