Lietuvos Liaudies Seimui – 80

Brangūs draugai, skaitytojai!

Šiandien sueina lygiai 80 metų, kaip 1940 m. liepos 21 d. į pirmąjį posėdį susirinko Liaudies Seimas; būtent šiam Seimui su Justu Paleckiu priešakyje teko spręsti Lietuvos ir lietuvių tautos likimą, priimti lemiamus nutarimus, reiškusius istorinį lūžį krašto gyvenime, o būtent – Lietuvos posūkį link socializmo, link Tarybų Sąjungos.

Ne tik bankų, gamyklų ir dvarų nacionalizavimas, ne tik žemės reforma, ne tik valstybės apmokama medicina ir sveikatos apsauga tapo šios naujos, Tarybų Lietuvos realybe: iš tiesų, tai buvo Lietuva, įsitraukusi į pasauliniame-istoriniame procese beprecedentį socialinį, kultūrinį, netgi civilizacinį – komunistinį, Raudonąjį projektą, išreiškusį tūkstantmetį žmonijos siekį pereiti iš, anot Karlo Markso, būtinumo (tiek gamtinio, tiek ekonominio) karalystės į Laisvės karalystę.

Kokie bebūtų buvę šio, pirmojo Raudonojo projekto, TSRS 1. 0., trūkumai, kokios bebūtų buvusios jo kūrėjų klaidos ar ydos – Tarybų Sąjunga reiškė milžinišką žingsnį pirmyn tiek rusų, tiek lietuvių, tiek visų pasaulio tautų istorijoje, o Lietuvos ir lietuvių tautos įsitraukimas į šį projektą – aukščiausią tašką visoje mūsų šalies istorijoje.

Lietuva ir lietuvių tauta, pasukusi socialistiniu keliu, atsidūrė tarp Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų – tarp fašizmo, hitlerizmo nugalėtojų. Dar daugiau: ir Lietuvoje, ir Tarybų Sąjungoje, ir Rytų Europoje apskritai, 1945-1990 metų laikotarpis pademonstravo milžinišką realiai egzistavusio socializmo tiek ekonominį ir mokslinį-techninį, tiek kultūrinį potencialą; o pastarojo žlugimas XX amžiaus gale tapo ne šiaip reakcijos laikotarpio, bet pasaulinio-istorinio regreso, pagrindiniu momentu.

Šio regreso fone, standartiniai revoliuciniai scenarijai, apie kokius kalbėjo marksizmo klasikai – nebeveikia. Reikalingi nauji teoriniai ir praktiniai sprendimai, kurie neįmanomi, ne tik neperėmus viso, kas buvo geriausia Tarybų Sąjungos, o mūsų konkrečiu atveju, Tarybų Lietuvos, patyrime, bet ir nepripažinus, kad TSRS 1. 0. žlugo visų pirmiausiai dėl vidinių priežasčių, kad patį tarybinį sociumą ėdė ir galiausiai išėdė miesčioniška bacila, bet koks naujas komunistinis projektas – neįmanomas.

Tačiau toks projektas, TSRS 2. 0. ir, kartu su ja – LTSR 2. 0., ne tik kaip to, kas buvo tąsa, bet ir kaip kai kas kokybiškai nauja, yra absoliučiai būtina sąlyga tikram buvusiųjų tarybinių tautų atgimimui; kartu tai yra būtina sąlyga ir visos žmonijos ilgalaikiam išlikimui, jos perėjimui į aukštesnę socialinės-politinės, o kartu ir kultūrinės, ir dorovinės evoliucijos pakopą, kurią marksizmo kūrėjai pavadino komunizmu.

Mums, Lietuvos komunistams – ir kaip internacionalinių komunizmo tradicijų tęsėjams, ir kaip savo lietuviško krašto patriotams – 1940-ųjų liepos 21-osios įvykiai ir jų lemiama reikšmė paskesnei Lietuvos ir lietuvių tautos raidai, yra ir ženklas, ir įkvėpimo šaltinis, kuris rodo, kad pasaulį galima ne tik pažinti, bet ir jį pakeisti, kad liaudis gali ne tik pasyviai egzistuoti, nuolankiai nešdama išnaudotojų jai užmestą jungą, bet ir pati kurti savo gyvenimą be jų – be išnaudotojų ir jų politinių liokajų – viešpatavimo.

Kibirkštis