Buržuazijos valdomame pasaulyje įsigalėjusi miesčioniška dvasia – iš esmės parazitinė, nepajėgi nei atgaivinti, kas sena, nei sukurti nauja; vienintelis tikras suskaldytos, parazitų įnoriams pajungtos žmonijos išsigelbėjimas – socializmas, ne tik kaip ekonominė sankloda, bet dvasinė liaudies vienybė; tik šia idėja paremtų kolektyvų kūrimasis ir aktyvi jų kova prieš esamą tvarką, dėl naujo gyvenimo sukūrimo, gali šį tikslą paversti tikrovę. Apie tai ir daugiau – antroje Gorkio straipsnio „Asmenybės suirimas“ dalyje.
II
Reikia tikėtis, kad artimoje ateityje kas nors, drąsus ir doras, parašys liūdną knygą „Asmenybės suirimas“ ir toje knygoje aiškiai parodys mums nenukrypstamą žmogaus dvasios nuskurdimo procesą, nepašalinamą „aš“ susitraukimą.
Šiame procese sprendžiamą vaidmenį vaidino XIX amžius, – jis buvo pasaulinio miesčioniškumo psichinio patvarumo egzaminas ir atskleidė, kaip menkai jis sugeba kurti gyvenimą.
Technikos išsivystymas? Žinoma, taip, tai didžiulis darbas. Bet apie techniką galima pasakyti, ji „pati save tenkina“, nes ji – ne asmeninės, bet kolektyvinės kūrybos rezultatas, ji vystosi ir auga fabrike, tarp darbininkų, o kabinetuose tik apibendrinami, organizuojami nauji, kolektyvo įgyti duomenys – masių patirtis, masių, kurios neturi laiko savo stebėjimams ir žinioms savarankiškai sintetinti ir yra priverstos atiduoti visą savo patirties lobį į svetimas rankas. Atradimai gamtos mokslų srityje, susumuojant technikos augimą, irgi tik formaliai yra asmenybės darbas. Pažiūrėkite, kokį aiškiai kolektyvinį pobūdį turi pastarųjų laikų atradimai materijos sandaros srityje! Kad ir kaip atkakliai stengiasi individualizmas antidemokratiškai kombinuoti gamtos mokslų duomenis, gamtos mokslai nepasiduoda šioms pastangoms iškraipyti jų kolektyviai sukurtą turinį, – jie vis aiškiau linksta į monizmą, palaipsniui tapdami giliu ir galingu socializmo pagrindu, – faktas, kuris paaiškina griežtą buržuazijos posūkį nuo gamtos mokslų vėl prie metafizikos.
Vyraujančios klasės visuomet stengėsi monopolizuoti mokslą ir visaip slapstė jį nuo liaudies, rodydamos jai kristalizuotą mintį tik kaip priemonę, kuri įgalina jas stipriau valdyti liaudį. XIX amžius demaskavo šią pražūtingą politiką, parodęs, kad Europai trūksta intelektualinės energijos; buržuazija atliko pernelyg didelį darbą, vystydama pramonę ir prekybą, ji, matyt, atidavė tam visą savo dvasios jėgų atsargą – ir aišku, kad nūnai ji psichiškai patruko.
Liaudis neprileidžiama prie mokslo, o tai yra būtina bendrai sėkmei kovoje dėl gyvybės; neprileidžiama, bijant, kad ji, apsiginklavusi žiniomis, atsisakys dirbti; nesirūpinama didinti dvasinės energijos kiekį, ir dėl kiekio stokos greitai sumenkėjo miesčionių kūrybinių jėgų kokybė.
Gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis ir griežtesnis, technika kiekvieną dešimtmetį vis greitino – ir tebegreitina, ir greitins – jo tempą. Iš asmenybės, kuri nori turėti vadovaujančią poziciją, kiekviena nauja darbo diena ir metai reikalauja vis didesnio jėgų įtempimo. Dar praėjusio amžiaus pradžioje miesčionis, vos tik išsivadavęs iš sunkių bajoriškos valstybės pančių, buvo pakankamai guvus, stiprus ir gerai ginkluotas, kad galėtų kovoti pats vienas, – gamybos ir prekybos sąlygos neprašoko pavienių jėgų. Bet, kylant technikai, konkurencijai ir buržua gobšumui, didėjant miesčionio vyraujančios padėties supratimui, stiprėjant norui amžinai įsitvirtinti šioje pozicijoje su aukso ir durtuvo pagalba, neišvengiamai aštrėjant gamybos anarchijai, kuri apsunkina šių uždavinių sprendimą, – auga individualinių jėgų ir pareikalavimo neproporcingumas. Pasiutęs nervų darbas išsemia žmogaus jėgas, vienpusiškai lavinamas galvojimas žmogų suluošina, susidaro labai nepastovi psichika; mes matome, kaip buržuazijos tarpe auga neurastenija, nusikaltimai, ir pastebime tipingus išsigimėlius jau trečiose buržuazinių šeimų kartose. Pastebėta, kad išsigimimo procesas sėkmingiausiai vystosi Rusijos ir Amerikos buržuazinėse šeimose. Šios istoriškai jaunos greičiausio kapitalistinio išsivystymo šalys duoda didžiuli psichinių finansinės ir pramoninės buržuazijos susirgimų nuošimtį. Čia, matyt, atsiliepia istorinės treniruotės stoka, žmonės pasirodo pernelyg silpni prieš kapitalą, kuris atėjo apsiginklavęs, pavergė juos ir greitai sekina nepakankamai lanksčiai išvystytą energiją. Specializuodamasis žmogus būtinai apriboja savo dvasios augimą, bet specialybė miesčioniui yra neišvengiama, jis turi nenustodamas austi savo vienodą voratinklį, jei nori gyventi. Anarchija – štai pripažintas ir neginčijamas miesčionių kūrybos rezultatas, ir kaip tik dėl tos anarchijos mes vis labiau jaučiame sielos nykimą.
Greitai eikvodamas nedidelę miesčionių intelektualinių jėgų atsargą, kapitalas organizuoja darbininkų mases ir jų asmenyje stato prieš miesčionį naują priešišką jėgą – socialistų partiją; šis priešas atkakliau už visas kitas priežastis verčia kapitalistą jausti kolektyvo jėgą, padiktuodamas jam naują kovos taktiką – lokautus ir trestus.
Bet kapitalistinės organizacijos neišvengiamai susiaurina asmenybę; pajungdamos individualistinius asmenybės siekimus savo tikslams, nustelbdamos iniciatyvą, jos ugdo asmeninės psichikos pasyvumą.
Milijonierius Guldas taikliai apibūdino trestą kaip grupę nesutaikomų priešų, kurie „susirinko viename ankštame kambaryje, ryškiai apšvietė jį, laiko vieni kitus už rankų ir tik dėl to nežudo vienas antro. Bet kiekvienas iš jų budriai laukia momento, kai bus galima netikėtai užpulti laikiną ir nesavanorišką sąjungininką, nuginkluoti, sunaikinti jį, ir kiekvienam – draugas šalia jo atrodo pavojingesnis negu priešas už sienos.“ Tokioje priešų organizacijoje asmenybės jėgos negali augti, nes, nepaisant išviršinio interesų bendrumo, čia kiekvienas laikosi atskirai ir rūpinasi tik savimi. Darbininkų organizacijos tikslas – kova ir laimėjimas; ją iš vidaus jungia vieningumas to patyrimo, kurį palaipsniui ir vis aiškiau organizacija ima suvokti kaip didžiąją monistinę socializmo idėją. Čia, organizuojančios kolektyvios idėjų kūrybinės jėgos įtakoje, asmenybės psichika susidaro savotiškai harmoningai: vyksta nepaliaujami intelektualinių energijų mainai, ir aplinka ne varžo asmenybės augimo, bet yra suinteresuota, kad ji būtų laisva, nes kiekviena asmenybė, įkūnijusi didžiausią kolektyvo energijos kiekį, darosi jo tikėjimo laidininku, jo tikslų propaguotoju ir didina jo galią, patraukdama naujų narių. Kapitalistų organizacija psichiškai susidaro pagal „minios“ tipą: tai grupė asmenybių, kurias laikinai ir nestipriai jungia tų ar kitų išorinių interesų, o kartais nuotaikos vieningumas – baimė, sukelta pavojaus jausmo, gobšumas, viliojus plėšikauti. Čia nėra kūrybinės, atseit, socialinės jungiančios idėjos, ir negali būti ilgo energijos vieningumo, – kiekvienas subjektas yra šiurkščiai ir aštriai apibrėžto savaimingo „aš“ atstovas; reikia stipraus spaudimo ir galingų išorinių impulsų, kad kiekvieno „aš“ kampai nudiltų ir žmonės galėtų sudaryti maždaug darnų ir patvarų vienetą. Čia kiekvienas yra kažkokio smulkaus savitumo talpykla, kiekvienas vertina save kaip kažkokią tobulybę, kuriai nėra lemta pasikartoti, ir, laikydamas savo dvasinį luošumą, savo ribotumą grožiu ir jėga, kiekvienas įtemptai pabrėžia save ir atskiria nuo kitų. Tokioje anarchiškoje aplinkoje jau nėra vietos ir nėra sąlygų vertingam ir vienalyčiam „aš“ vystytis; joje negali harmoningai vystytis ir laisvai augti viską apimanti asmenybė, nenutrūkstamai susijusi su savo kolektyvu, nepaliaujamai maitinama jo energijos ir harmoningai organizuojanti jo gyvą patirti idėjų ir simbolių formomis.
Tokios aplinkos viduje vyksta chaotiškas visuotinio rijimo procesas: žmogus žmogui priešas, kiekvienas kovotojas šiose nešvariose grumtynėse dėl sotumo kovoja vienas, nuolat dairydamasis, kad tas, kuris stovi greta, negriebtų už gerklės. Siame vienodos ir piktos kovos chaose geriausios intelekto jėgos, kaip jau buvo sakyta, sunaudojamos apsigynimui nuo žmogaus, dvasinė kūryba ištisai eikvojama mažoms apsigynimo gudrybėms, ir žmogaus patirties produktas, vadinamas „aš“, virsta tamsiu narvu, kuriame blaškosi tam tikras mažas troškimas neleisti patirčiai plėstis toliau, apriboti ją ankštomis ir stipriomis šio narvo sienomis... Ko reikia žmogui, be sotumo? Jį besivaikant, jam iškrypo smegenys, jis susikūlė ir dejuoja, ir šaukia agonijoje.
Asmeniniai smulkūs kiekvieno „aš“ uždaviniai užstoja bendro pavojaus supratimą. Nusilpę miesčionys jau nebesugeba iškelti iš savo tarpo pakankamai energingų savo troškimų reiškėjų, savo valdžios gynėjų, kaip kadaise buvo iškėlę Volterą prieš feodalus, Napoleoną prieš liaudį.
Miesčioniškos sielos nuskurdimas įrodomas tuo, kad ideologiniai miesčionių mėginimai, kurių tikslas anksčiau buvo sustiprinti esamą santvarką, dabar virsta bandymais tik pateisinti ją, ir jie darosi vis blogesni, menkesni. Jau seniai jaučiamas reikalas turėti naują Kantą – jo vis nėra, o Nyčė – nepriimtinas, nes jis reikalauja iš miesčionio aktyvumo. Vienintelė miesčionių apsigynimo priemonė yra cinizmas; jis – baisus, reiškia desperaciją ir neviltį.
Bet, pasakys, nors ir menka medžiaga, kapitalistinė visuomenė laikosi stipriai. Laikosi savo svoriu, iš inercijos, ir su pagalba tokių kontrforsų, lėtinančių jo palinkimą irti, kaip – policija, armija, bažnyčia ir mokyklinio auklėjimo sistema. Laikosi dėl to, jog dar nėra patyrusi darnaus spaudimo priešingų jėgų, pakankamai organizuotų, kad galėtų sugriauti šią didžiulę purvo, melo, pagiežos ir visokių šlykštybių piramidę. Laikosi, bet... pūva, nuodijama savo pagamintų nuodų, iš jų pirmas – nihilistinis, be „ašystės“ ir „patystės“, desperatiškai neigiąs individualizmas.
Bet asmenybės nuskurdimas dar labiau žymus, jei mes pažiūrėsime Į jos portretus literatūroje.
Iki keturiasdešimt aštuntųjų metų vadovaujanti vaidmenį gyvenime vaidino Dombis ir Grande, pasipelnijimo fanatikai, žmonės stiprūs ir tiesūs kaip geležinės dalbos. XIX amžiaus pabaigoje juos pakeičia ne mažiau gobšūs, bet kur kas nervingesni ir nepastovūs Sakaras ir Mirbo pjesės „Les affaires sont les affaires“ herojus.
Lygindami kiekvieną šių tipų kaip į tam tikrą tikslą nukreiptos valios srautą, mes pamatysime, kad juo giliau į praeitį, juo valia aktyvesnė ir labiau koncentruota, juo griežčiau ir aiškiau nubrėžti asmenybės tikslai ir ryškesnis jos veiksmų sąmoningumas. O juo arčiau prie mūsų, juo Sakarų energija menkesnė, ne tokia atkakli, greičiau payra jų nervų sistema, charakteriai vis blankesni ir gyvenimas juos greičiau nuvargina. Kiekviename jų pastebima dvilypumo drama, tokia pražūtinga biznio žmogui. Sakarai žūva kur kas greičiau negu jų protėviai. Dombį pražudė Dikensas, kad triumfuotų moralė, norėdamas įrodyti, jog egoizmą būtinai reikia tramdyti; Sakarai ir Rošetai žūva ne Zola valia – juos daro bejėgius ir naikina negailestinga gyvenimo logika.
* * *
Pereidamas nuo literatūros prie „gyvo darbo“, vėl pasiremsiu senu Guldu: mirdamas jis pasakė: „Jei aš būčiau neteisingai ir neteisėtai pelnęs savo milijonus, juos seniai būtų iš manęs atėmę.“ Čia skamba stipriojo tikėjimas jėga kaip gyvenimo dėsniu. Mūsų amžininkas, misteris D. Rokfeleris, jau laiko būtinu gailiai ir graudžiai teisintis visam pasauliui dėl savo besaikio turtingumo, jis įrodinėja apvogęs žmones jų pačių laimei. Argi tai ne ryškiai vaizduoja tipo smukimą?
Toliau, „Le Rouge et le Noir“ herojaus asmenyje mes matome žmogų stiprios valios, šiurkštų miesčionį nugalėtoją. Bet jau sekančiame plane, arčiau mūsų, stovi Balzako Rastinjakas; godus, silpnavalis, jis nusidėvi gėdingai greitai ir žūva, išmestas už gyvenimo durų, nors aplinka priešinosi jo norams ne taip atkakliai, kaip Stendalio herojui. Liusjenas dar nepatvaresnis už Rastinjaką, bet šit Liusjeną pakeičia „Bei ami“, šių laikų Prancūzijos valstybės veikėjų prototipas. „Bei ami“ nugalėjo, jis prie valdžios. Bet kaip nusmuko miesčionių sugebėjimas gintis, jei jie atiduoda savo likimą į tokių nepatikimų žmonių rankas!
Kai, remdamiesi liaudies jėga, miesčionys nugalėjo feodalus, o liaudis tučtuojau ir atkakliai pareikalavo iš nugalėtojų patenkinti jos realiuosius poreikius, miesčionys nusigando, matydami naują priešą, – sena pasaka, miesčionio amžinai ir vis dažniau atnaujinama. Nusigandęs miesčionis griežtai pasuko nuo laisvės idėjų prie autoriteto idėjos ir atsidavė iš pradžių Napoleonui, paskui Burbonams. Bet išorinis sujungimas, išorinė apsauga negalėjo sustabdyti vidaus irimo proceso.
Miesčionio pažiūrų sandaroje, jo patirtyje, susistemintoje Monteskje, Voltero ir enciklopedistų, slypėjo kažkas disharmoniška ir pavojinga – protas, kuris sakė, kad visi žmonės lygūs, ir, jo jėga remdamasi, liaudies masė vėl, jau atkaklesne forma, galėjo pareikalauti visiškos politinės lygybės su miesčioniu, o paskui imti įgyvendinti ekonominę lygybę.
Taigi protas griežtai prieštarauja miesčionių interesams, ir jie, nieko nelaukdami, ėmė vyti priešą, statydami į jo vietą tikėjimą, kuris visuomet sėkmingai remia autoritetą. Ėmė įrodinėti, kad apskritai visatos santvarka yra neprotinga, – tai patogiai atitraukia nuo galvojimo apie socialinės santvarkos neprotingumą. Miesčionis statė save kosmoso centre, gyvenimo viršūnėje, ir iš šios aukštumos pasmerkė ir prakeikė visatą, žemę, o svarbiausia – mintį, kurią dar neseniai garbino kaip stabą, pakeisdamas kaip visuomet nepaliaujamą tyrimą negyvu dogmatizmu.
Bairono kalbose aidėjo senos aristokratiškos dvasios kultūros protestas, ugningas stiprios asmenybės protestas prieš miesčionišką beasmeniškumą, prieš nugalėtoją, pilką aukso vidurio žmogų, kuris, užbraukęs kruvina, godžia letena devyniasdešimt trečiuosius, norėjo atstatyti aštuoniasdešimt devintuosius, bet prieš savo valią sukėlė keturiasdešimt aštuntuosius. Jau trečiajame to amžiaus dešimtmetyje Bairono „pasaulio sielvartas“ virsta miesčionims ta psichikos būkle, kurią Petrarka vadindavo „acedia“ – rūgštis – ir kurią Foigtas apibūdina kaip „vangų proto abejingumą“. Mūsų talentingas ir protingas Sachovas, gal būt, kiek suprastindamas, kalba apie tą laikotarpį: „Trečiojo dešimtmečio pesimizmas virto mada: sielvartavo kiekvienas kvailys, norėjęs patraukti į save visuomenės dėmesį.“
Man atrodo, kad „kvailys“ turėjo visai rimtų priežasčių sielvartauti – jis negalėjo nejausti, kaip neišvengiamai naujos gyvenimo sąlygos, apribodamos jo dvasinių jėgų vystymąsi, nukreipdamos jas į ankštą vis didėjančio verteiviškumo vagą, – kaip šios sąlygos iš tikrųjų svaigina, kvailina, žemina jį.
Miuse Rola dar tikras Manfredo brolis, „amžiaus sūnus“ jau aiškiai ir giliai apsikrėtęs „acedia“, Šatobriano Rene galėjo pabėgti iš gyvenimo, „amžiaus sūnus“ neturi kur bėgti, – kitų kelių jo jėgoms nėra, tik tie, kuriuos nurodė miesčionis.
Mes matome, kad „amžiaus sūnaus išpažintis“ nesuskaičiuojamai ir monotoniškai kartojasi daugelyje knygų ir kiekvienoje jų charakterio dvasinis grožis ir mintis vis skurdesni, jis vis labiau sudarkytas, nuplyšęs, menkas.
Burže Grelu – akiplėšiškas, jo niekšybėje yra logika, bet jis kaip tik yra „mokinys“; Miuse herojus galvojo plačiau, gražiau, energingiau už Grelu. Senkevičiaus žmogus „be dogmos“ dar silpnesnis, jis dar vienpusiš kesnis už Grelu, bet kiek daug laimi Leonas Plošovskis, sugretintas su Pšybyševskio Falku, šia nedidele madingų, paskubomis ir neatidžiai perskaitytų knygų biblioteka!
Dabar dvasiškai nuskurdusių žmonių liniją Įžeidžiamai ir gėdingai užbaigia Arcvbaševo Saninas. Reikia atsiminti, kad Saninas yra jau nebe pirmas miesčionių ideologijos mėginimas nurodyti taką, kuriuo galėtų išsigelbėti nenukrypstamai irstanti asmenybė, – ir iki Ar Cybaševo knygos ne kartą buvo rekomenduojama žmogui viduje suprastėti, pasiversti gyvuliu.
Bet niekuomet šie mėginimai nekėlė kultūrinėje miesčionių visuomenėje tiek gyvo susidomėjimo, ir šis, be abejo, nuoširdus susižavėjimas Saninu yra neginčijamas intelektualinio mūsų laikų bankroto ženklas.
* * *
Gindamas savo poziciją gyvenime, individualistas miesčionis teisina savo kovą prieš liaudį tuo, kad jo pareiga – ginti kultūrą, – pareiga, tartum užkrauta miesčio nims pasaulinės istorijos.
Leistina paklausti: kame gi kultūra, apie kurios netolimą žuvimą po naujų hunų kojomis vis dažniau ir garsiau verkia miesčionys? Kaip atsispindi dabartinio miesčionių „herojaus“ sieloje pasaulinė žmogaus dvasios veikla, „amžių palikimas“?
Metas miesčionims pripažinti, kad šis „amžių palikimas“ saugojamas už jų psichikos ribų; jis yra muziejuose, bibliotekose, bet jo nėra miesčionio dvasioje. Iš gyvenimo kūrėjo pozicijos miesčionis dabar nusmuko iki iškar šusio sargo, kuris saugo negyvų tiesų kapines.
Ir jau nebeturi jis jėgų nei atgaivinti tai, kas atgyveno, nei sukurti nauja.
Dabartinis izoliuotas ir besistengiąs izoliuotis žmogus – tai būtybė, nelaimingesnė už Marmeladovą, nes iš tiesų jam nėra kur eiti ir niekam jis nereikalingas! Apsvaigintas jaučiamo savo silpnumo, pagautas pražūties baimės, ko gi jis vertas gyvenime, kur jo grožis, kur žmogiškasis pradas šiame pusiau mirusiame kūne su pakrikusia nervų sistema, su bejėgėmis smegenimis, šioje mažoje dvasios ligų, valios ligų – tiktai ligų talpykloje?
Jautriausios dabarties ausys ir aštriausi protai jau pradeda nuvokti pavojų: matydami žmogaus jėgų irimą, jie vienu balsu sako jam, kad reikia atnaujinti, pagyvinti „aš“, ir sutartinai nurodo kelią Į gyvųjų jėgų šaltinį, pajėgiantį vėl atgaivinti ir sustiprinti išsekusį žmogų.
Uolias Uitmenas, Horas Traubelis, Richardas Dėmelis, Verharnas ir Uelsas, A. Fransas ir Meterlinkas – visi jie, pradėję individualizmu ir kvietizmu, sutartinai ateina prie socializmo, ima skelbti aktyvumą, visi garsiai kviečia žmogų susilieti su žmonija. Netgi toks stabmeldiškas „aš“ gerbėjas, kaip Augustas Strindbergas, negali nepažymėti išganingos žmonijos galios. „Žmonija, – sako jis, – juk tai didžiulė elektros baterija iš daugybės elementų; o izoliuotas elementas tučtuojau praranda galią.“
Bet šiuos gerus protingų žmonių patarimus vargu ar išgirs kurtieji. O jei išgirs – kas iš to? Kuo atsilieps beviltiškas ligonis į džiaugsmingą gyvenimo šaukimą? Tik dejavimu.
* * *
Kaip ryškiausias asmenybės suirimo pavyzdys prieš mane iškyla rusų inteligentijos drama. Andrejevičius Solovjovas šią dramą pavadino romanu, kuriame Rusija – „Šventoji Jefrosinja“, kaip ją pavadino Glėbas Uspenskis, – mylimoji, o inteligentas – įsimylėjėlis.
Aš noriu, kiek pajėgsiu, nubrėžti turinį to romano skyriaus, teisingiau, to dramos veiksmo, dramos, kurią šiomis dienomis nervingai virpančia ranka skubiai baigia rašyti nusivylęs įsimylėjėlis.
Kad galėtume suprasti herojaus psichiką, iš pradžių reikia nustatyti jo socialinę padėtį.
Yra žinoma, kad inteligentas raznočincas truputį istorijos neišnešiotas; jis gimė anksčiau, negu jo prireikė, ir greitai išaugo didesnis, negu buvo reikalinga vyriausybei ir kapitalui, – nei ta, nei tas negalėjo sunaudoti viso laisvo intelektualinių jėgų kiekio. Vyriausybė, išgąsdinta bajoriškų revoliucijų namie ir liaudies audrų užsienyje, ne tik nereiškė noro paimti inteligentą į tarnybą ir jo protu ir darbu laikinai padidinti savo jėgas, – ji, kaip žinoma, sutiko naujagimį su baime ir tučtuojau ėmė kovoti su juo Erodo būdu.
Jaunam, bet tingiam Rusijos kapitalui, kurio augimas buvo suvaržytas, nereikėjo tokios smegenų ir nervų gausybės.
Inteligento pozicija gyvenime buvo taip pat neapčiuopiama kaip ir socialinė benamio miestiečio padėtis mieste: jis ne pirklys, ne bajoras, ne valstietis, bet gali būti ir pirmas, ir antras, ir trečias, jei tik leis aplinkybės.
Inteligentas turėjo visus psichofizinius duomenis suaugti su bet kuria klase, bet kaip tik dėl to, kad pramonė ir klasių organizacija krašte vystėsi lėčiau už inteligentijos gausėjimą, jis turėjo apsispręsti už socialiniu atžvilgiu jam giminingų grupių ribų. Jam ir dėl valstiečių reformos subankrutavusiam „atgailaujančiam bajorui“ iškilo Vakarų inteligentui nežinomi aštrūs klausimai:
„Kur eiti? Ką daryti?“
Reikėjo sukurti kažkokią savo, ideologinę miesčionišką atsvarą, ir ji buvo sukurta, būtent – mokymas „apie asmenybės vaidmenį istorijoje“, kuris skelbė, kad visuomeniniai tikslai gali būti pasiekti tik per asmenybes.
Vienintelė galima kryptis buvo aiški: reikia eiti į liaudį, pakelti jos teisės suvokimą ir, padidinus savo jėgas jos energija, priversti vyriausybę padaryti kitas reformas ir pagreitinti šalies kultūrinio išsivystymo tempą; tai galėtų duoti tūkstančiams asmenybių visai jaukią ir jų vertą vietą gyvenime.
Tas faktas, kad inteligentas neturėjo kur eiti, tik „į liaudį“, ir kad „herojus“, verčiamas būtinybės, ieškojo „minios“, nelabai ryškiai pažymėtas rusų literatūroje, bet užtat joje daugybė himnų herojui, kuris „didžiosios šventenybės vardan“ atidavinėjo savo gyvenimą sunkiam liaudies jėgų organizavimo darbui.
Inteligento psichikos susidvejinimas prasidėjo jo ankstyvos jaunystės dienomis, nuo to momento, kai jis buvo priverstas priimti socializmą kaip vadovaujančią teoriją.
Sąmonė organizuoja toli gražu ne visą asmeninės patirties masę, ir retai kurie žmonės gali sėkmingai pastatyti savo asmeninius būties įspūdžių rezultatus prieš tą stiprų socialinį raugą, kurį jie paveldėję iš protėvių. Patvari ir kūrybiškai produktinga tik ta psichika, kurioje būtinybės supratimas harmoningai susilieja su žmogaus valia, su jo tikėjimu vientisu, stipriu „aš“. Salia to, kad bendros socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos daro mūsų psichiką individualistinę, atskiros privataus pobūdžio priežastys dar gerokai didino rusų inteligento palinkimą į šią pusę, atkakliai jam skiepydamos jo kultūrinio pirmavimo šalyje supratimą. Jis matė aplink save: vien tik apsigynimo reikalais susirūpinusią vyriausybę, ekonomiškai ir psichiškai degraduojančią kaimo bajoriją, neskubančią organizuoti savo jėgas pramonininkų klasę, parsidavėliškus ir nemokšas valdininkus, neturinčius įtakos, valstybės nustelbtus ir taip pat nemokšas dvasininkus.
Natūralu, kad inteligentas pasijuto už visus guvesnis, jaunesnis, energingesnis, susižavėjo savimi ir bent kiek pervertino savo jėgas.
Visa ši sunkių, godžių ir tingių kūnų našta gulėjo ant pečių slaptingam valstiečiui, kuris praeityje iškėlė Razinus ir Pugačiovus, neseniai iš bajorų išspaudė žemės reformą ir nuo šimtmečio pradžios ėmė ugdyti savo tarpe racionalistines sektas.
Kaimo bajorija, jausdama, kad iš Vakarų vis stipriau ima dvelkti jai pražūtinga pramoninio kapitalizmo dvasia, stengėsi atitverti Rusiją slavofilų tvora; slavofilai Įtikino inteligentą, kad rusų liaudis labai savita ir turi didelių galimybių užuomazgas. Ir šit, paskubomis apsiginklavęs „rusiškuoju socializmu“, su tais lengvais šarvais riteris atsidūrė akis į akį prieš tamsų, geraširdišką ir nepasitikintį rusą valstietį. Bet kodėl gi jis, griežtas individualistas, priėmė teoriją, priešingą savo psichikai? O kokios gi kitos mielės būtų galėjusios pakelti tirštą ir sunkią liaudies masės tešlą?
Čia neišpasakytai ryškiu pavyzdžiu matome teigiamą socialinės idėjos įtaką asmenybės psichikai: matome, kaip ši idėja nuostabiai greitai benamį raznočincą inteligentą pavertė idealistu ir didvyriu, kaip liūdnas vergų žemės kūdikis, pajutęs kūrybinę kolektyvinio prado jėgą, jo stebuklingai veikiamas, susiformavo į reto grožio ir energijos kovotojo tipą. Aštuntasis dešimtmetis yra mums neginčijamas tokio fakto įrodymas: tik socialinė idėja iškelia atsitiktinį žmogaus asmeninės būties faktą į istorinę būtinybę, tik socialinė idėja supoetina asmeninę būtį ir, atiduodama vienetui kolektyvo energiją, suteikia jo gyvenimui gilią kūrybinę prasmę.
Didvyris buvo sumuštas ir nugalėtas?
Taip. Bet argi tai panaikina kovos būtinumą ir grožį? Ir argi tai gali sugriauti įsitikinimą, kad kolektyvinis pradas turi neišvengiamai nugalėti?
Didvyris buvo nugalėtas – amžina jam garbė! Jis padarė viską, ką galėjo.
Vakar dienos žmogus atsistojo prieš valstietį, kuris turėjo savo istoriją – sunkią ir ilgą istoriją kovos prieš nepaliaujamas velniškas intrigas piktosios dvasios, įsikūnijusios miškuose, pelkėse, totoriuose, bajoruose, valdininkuose ir apskritai – ponuose. Jis stipriai atsitvėrė nuo visų nelaimių šaltinio – nelabojo pusiau pagoniška, pusiau krikščioniška tikyba ir gyveno slaptingą gyvenimą kaip daug patyręs žmogus, pasiryžęs visko klausytis, bet jau niekuo nebetikįs.
Mūsų literatūra išeikvojo daugybę kūrybinės energijos, stengdamasi atvaizduoti visą šią paslaptingą figūrą, begalinį analizės kiekį, norėdama atskleisti, nušviesti valstiečio sielą. Bajorai jį vaizdavo dievą mylintį krikščionį, kupiną romybės ir atlaidumo, – tai natūralu jiems, nes, būdami tiek daug nusidėję jam, bajorai, galbūt, visai nuoširdžiai troško, kad valstietis jiems atleistų.
Senųjų narodnikų literatūra vaizdavo valstietį, nudažytą raudonomis spalvomis ir skanų kaip Viazmos pyragaitį, kolektyvistinės dvasios, pagautą aktyvaus aukštesnės teisybės troškimo ir su šventu džiaugsmu priimantį kiekvieną, kuris ateina pas jį sėti tai, kas „protinga, gera, amžina“.
Ir tik paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje V. G. Korolenka švelniai, bet stipria didžio menininko ranka sąžiningai ir teisingai nupiešė mums valstietį visą iš tikrųjų, davė teisingą nacionalinio tipo apybraižą – Vetlugos mužiką Tiuliną. Tai kaip tik nacionalinis tipas, nes jis padeda mums suprasti ir Mininus, ir visus į jį panašius valandos didvyrius, visą Rusijos istoriją ir jos keistas pertraukas.
Tiulinas yra laimės lydimas mūsų pasakų Ivanuška kvailelis, bet Ivanuška, kuris jau nebenori gaudyti stebuklingų Žiburiuotųjų paukščių, žinodamas, – kad ir kiek prigaudysi jų, vis tiek ponuliai viską atims. Jis jau nebetiki Išmintingąja Vasilisa: neišmatuojama gausybė bergždžiai išeikvotos jėgos išklibino pasakišką atkaklumą beieškant laimės. Galvodamas apie Tiuliną, supranti ne tik mūsų Mininus, bet ir sektantus Siutajevą ir Bonda riovą, bėgikus ir štundą, o jausmingas ir truputį silpnaprotis Platonas Karatajevas išnyksta iš atminties kartu su Akimu ir kitais gležnapročiais, paikiojančiais bajorų nuraminimui, drauge su meiliais narodnikų mužikais ir kitais labai trokštamų, bet nerealių dalykų vaizdais.
Socializmo propaguotojas susitiko su Tiulinu; Tiulinas nepakilo nuo žemės, nesuprato inteligento ir nepatikėjo juo – štai, kaip žinoma, drama, sudraskiusi mūsų didvyrio širdį.
Tuoj po šio pralaimėjimo, atidengiant paminklą Puškinui, nuaidėjo laidotuvinė Dostojevskio kalba, kaip druska ėsdama nugalėtųjų žaizdas, o tuojau po to pasigirdo niūrus Tolstojaus balsas. Paskui, kai žuvo šimtai jaunų ir puikių žmonių, po dešimtmečius trukusios didvyriškos kovos didžiausieji vergų žemės genijai vienu balsu pasakė:
– Kentėk.
– Nesipriešink piktam prievarta.
Aš nežinau Rusijos istorijoje momento, sunkesnio už šitą, ir nežinau šūkio, kuris būtų skaudesnis žmogui, jau parodžiusiam sugebėjimą pasipriešinti piktam, kovoti dėl savo tikslo.
Devintasis dešimtmetis nužymėjo tris linijas, pagal kurias inteligentas stengėsi apsispręsti: liaudį, kultūros platinimą ir tobulinimąsi. Šios linijos susiliedavo, tartum sudarydamos tam tikrą darnų ratą: į liaudį tebebuvo žiūrima kaip į jėgą, kuri, inteligentijos organizuota ir atitinkamai nukreipta, gali ir turi išplėsti siaurus gyvenimo rėmus, duoti jame vietos inteligentui; kultūros platinimas – liaudies teisinio sąmoningumo ugdymas ir organizavimas; tobulinimasis – asmeninės patirties organizavimas, būtinai reikalingas tolimesniam į liaudies vystymąsi nukreiptų „mažų darbų“ produktyvumui.
Bet po šiuo išoriniu darnumu audringai virė vidinė sielos nesantaika. Iš po plonų, nudėvėtų socializmo kaukių parodė nusivylusius veidus benamiai miesčionys – kraštutiniai individualistai, kurie nedelsdami iš trijų linijų pasirinko vieną ir karštai griebėsi tvarkyti įvykių sukrėstas savo sielas. Prasidėjo stropi pergyvenimų analizė, senosios gvardijos likučiai analizuotojus vadino „niekam tikusiais“ ir „skatikiniais Hamletais“, kaip yra pasakęs vienas L. Obolenskio „Mysl“ išspausdinto nuoširdaus apsakymo autorius. Novodvorskis taikliai pavadino ano meto inteligentą „nei povu, nei varna“. Bet netrukus šie balsai nutilo „tobulinimosi“ šlamesyje, ir rusas inteligentas galėjo be kliūčių „rizikuoti paskutiniu savo proto dvylekiu“ – įprotis, kurį jame pastebėjo jau Pisarevas.
Jis, nesigailėdamas jėgų, skubėjo sudešinėti ir taip pat mėšlungiškai, kaip ir mūsų dienomis, traukiojo socializmo pančius, stengdamasis išsivaduoti – kam? Tik tam, kad paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio viduryje, kai jis įžiūrėjo šalies gyvenime naują revoliucinę klasę, vėl galėtų supančioti šiais pančiais savo sielą, o po dešimt metų vėl ir taip pat greitai juos numesti! „Šiandien blondinas, rytoj – brunetas“ – liūdnai ir teisingai pasakė apie jį N. K. Michailovskis.
Taigi jis pradėjo dešinėti. Šiuo užsiėmimu buvo labai susižavėta, ir jis duoda visą eilę kurioziškų sutapimų, kurie bešališkai nurodo, kad ano meto ir šių dienų inteligento psichika vienoda, skirtumas tik tas, jog devinto dešimtmečio inteligentas buvo kuklesnis, ne tokios „atžarios rankos“ ir ne toks šiurkštus, kaip mūsų amžininkas.
Duosiu keletą smulkių šio sutapimo pavyzdžių: gerbiamas P. D. Boborykinas išspausdino devintojo dešimtmečio žurnale „Russkaja mysl“ apsakymą „Išgudrėjo“, – apsakymą, kuriame autorius smerkė savo herojų už dar neseniai buvusių „šventų“ idealų išdavimą.
G. Jemeljančenka vienoje žurnalo „Vestnik Jevropy“ 1907 metų knygoje išspausdino apsakymą „Sudešinėjo“, bet – pritaria savo herojui, socialistui ir partijos komiteto nariui, kai herojus nuėjo tarnauti į kažkokios ministerijos departamentą.
Triukšmas, sukeltas Burže „Mokinio“, nepaprastai panašus į pasigėrėjimą, sukeltą Pšybyševskio „Homo Sapiens“.
Dėmesys, atkreiptas į Dedlovo „Sašenką“, puikiausiai susilieja su žavėjimusi „Saninu“ – tik tas skirtumas, kad Sašenka, nors ir Įžūli, naivesnė už Saniną.
Politinės pono Struvės evoliucijos nenoromis verčia prisiminti Levo Tichomirovo „evoliuciją“, o momentas, kai ponas Struvė pašaukė „atgal prie Fichtės“, sukelia atmintyje nustebimą, sukeltą pono Volynskio ir jo idealizmo propagandos.[1]
Pornografijos buvo mažiau, ją gamino tik ponai Serafimas Neženatas ir Lebedevas Morskojus, bet taip pat šlykščiai ir nevikriai, kaip ir dabartiniai šio cecho amatininkai.
Renegatų susibūrimo punktas buvo „Novoje vremia“; šiais laikais mes turime keletą tokių punktų – ar tai rodo, kad didėja inteligentų skaičius, ar kad eina menkyn jų jėgos priešintis jaukaus gyvenimo pagundoms?
Menšikovo „Nedėlia“ idėjiškai atgimė žurnale „Russkaja mysl“; „smulkių darbų“ teorija dabar jau šimtą sykių pakartota, ir tūkstantį sykių kartojamas devintojo dešimtmečio veikėjų šūkis: „Mūsų laikai – ne plačiųjų uždavinių metas.“
Šie iki smulkmenų panašūs sutapimai pakankamai aiškiai patvirtina faktą, kad inteligentas po kiekvieno susitikimo su liaudimi stengiasi „grįžti į savo ratą“ – krypsta nuo socialinės problemos sprendimo į individualinės problemos sprendimą.
* * *
Devintajame dešimtmetyje gyvenimas buvo pilnas paskubomis parinktų knyginių minčių; žmonės skaitė Michailovskį ir Plechanovą, Tolstojų ir Dostojevskį, Diuringą ir Šopenhauerį, visos teorijos rado prozelitų ir nuostabiai greitai skaldė žmones j priešingus ratelius. Aš ypač pabrėžiu greitumą priimant įvairias teorijas; čia aiškiai pasirodo nervingas vienišo ir nestipraus žmogaus skubotumas, – žmogaus, kuris, kovodamas dėl savo gyvybės, griebia pirmą po ranka pakliuvusį ginklą, negalvodamas, kiek jis atitinka jo jėgą ir ranką. Sis skubotas teorijos ne pagal jėgas priėmimas ir paaiškina visuotines renegavimo epidemijas, tokias būdingas devintajam dešimtmečiui ir mūsų laikams. Nereikia pamiršti, jog šie žmonės mokosi ne iš pasimėgavimo mokslo galybe, pasimėgavimo, kuris valdingai šaukia į kovą dėl dar didesnio, begalinio žinių išplėtimo laisvės, – jie mokosi, ieškodami siauros egoistinės naudos, vis to paties „asmenybės įtvirtinimo“.
„Radikalai“ virsdavo „nesipriešinančiaisiais“, „kultūrintojai“ – „niekam tikusiais“, o vienas doriausių rusų rašytojų, šventas žmogus Nikolajus Jelpidiforovičius Petropavlovskis Karoninas sakydavo, suglumęs trindamas rankas:
– Kuo jiems padėsi? Niekuo nepadėsi. Todėl, kad kažkaip negaila jų, visai negaila!
Taip pat kaip ir dabar plėtėsi pesimizmas; gimnazistai taip pat nuoširdžiai abejojo visatos būties prasmingumu, buvo daug savižudybių dėl „pasaulio sielvarto“; kalbėdavo apie tikybą, apie dievą, bet rasdavo ir kitą išeitį savo bejėgiškumui, slėpdami jį nore „suprastėti“, ir „sėsdavo ant žemės“, kurdami „inteligentų kolonijas“.
Galbūt, šių kolonijų gyvenimas visų ryškiausiai atskleidžia pikčiausią, nihilistinį, mūsų naminį individualizmą: jose nuostabiai greitai pasirodydavo organinis inteligento netinkamumas drausmei, bendram gyvenimui, ir tučtuojau iškildavo kaip juoda šmėkla pražūtingas ir šlykštus rusų inteligento palydovas – gėdingai žemas savo artimo žmogiškos savigarbos vertinimas. Šių kolonijų drama prasidėdavo beveik nuo pirmųjų įkūrimo dienų: kai tik norinčių „suprastėti“ žmonių grupė imdavo kurtis „žemėje“ – kiekvienoje jų įsidegdavo žalia ugnimi ligūstas, isteriškas „patystės“ ir „ašystės“ pajautimas. Žmonės elgdavosi taip, tartum jiems būtų nulupta oda, apnuoginti nervai ir bet kuris palytėjimas sukeltų visame kūne nepakeliamą svilinantį skausmą. „Tobulinimasis“ įgydavo kanibališką pobūdį, – skelbdami tam tikrą moralę, žmonės iš tiesų ėsdavo vieni kitus gyvus. Aštrus savo asmenybės pajautimas sukeldavo žmogui isterišką dūkimą, kai jis matydavo tokį pat padidintą ir kito žmogaus jautrumą. Susidarydavo santykiai, pilni priešiškumo vienas kitam, ligūsto įtarumo, siaubingi santykiai, prisisunkę jėzuitiškos veidmainystės. Per keletą mėnesių fiziškai sveiki žmonės virsdavo neurastenikais ir, dvasiškai sugniuždyti, išsiskirdavo, nusinešdami labiau ar mažiau atvirą panieką vienas kitam.
Man atrodo, kad šios sunkios dramos susidarydavo taip: įsivaizduokite žmones, kurie laiko save geriausia žemės jėga, žmones, kuriems būtinai reikalingas platus dvasinis gyvenimas. Tramdydami šį poreikį, jie eina į tamsų, menkai pažįstamą kaimą ir, vos tik žingsnį žengę, patenka į aiškiai ir atvirai priešiškos jiems, „ponams“, aplinkos ratą. Juos varžo ir smaugia pašaipus smalsumas, įtarumas, priešiškumas, įžeidinėja pašaipūs valstiečių žvilgsniai, kadangi valstietis mato jų nemokėjimą dirbti, jų fizinį silpnumą ir nesugebėjimą atrasti, suprasti jo giliai paslėptą sielą. Primityviai šiurkštus gyvenimas slenka dienų dienas vienodai, šis vienodumas slegia inteligentą, nori nutrinti jo nervingą veidą ir jau pamažu nutrina ploną Europos kultūros sluoksnį nuo jo sielos veido... Vasarą katorgininko darbas ir gaisrai, žiemą – badmiriavimas, ligos, šventadieniais – girtuokliavimas ir muštynės, ir visuomet prieš akis šis sunkus, prietaringas valstietis. Čia įkyrus kaulytojas, čia išdykėlis ir storžievis, jis dažnai atrodo artimas gyvuliui ir – staiga nustebina taikliu išminčiaus žodžiu, teisinga nuomone apie gyvenimo tvarką, apie save patį ir stovi jau pilnas netikėtai kažkur iš jo sielos gelmių iškilusio savigarbos supratimo. Jis – nepagaunamas, nesuprantamas ir sukelia inteligentui painų jausmą – ir baimę, ir nuostabą, ir dar kažką, ko inteligentui nesinori ir sunku apibūdinti, bet juose valstiečiui nėra nieko malonaus. Kolonistai jaučiasi tapę kažkokios klaidos aukomis, bet išdidumas neleidžia jiems tos klaidos atskleisti. Uždaryti vienuose namuose, jie gyvena visuomet matydami vienas kitą, ir kiekvienas, kaip tik gali, stengiasi paslėpti nuo kitų atkakliai didėjantį nusivylimą savo uždaviniu, savo jėgomis. Tačiau palaipsniui sielos išsekimą ima jausti visi, tuomet kiekvienas nori tai patikrinti bandymais su draugu.
Visiems tyliai pritariant, kiekvieno elgesys ir mintys priekabiai sekama. Jei kieno nors poelgis pažeidžia priimtą asketišką normą – žmonės gašliai teisia ir iš lėto kryžiuoja kaltininką, godžiai mėgaudamiesi kankintojų vaidmeniu. Po teismo santykiai įgyja dar nenormalesni pobūdį, juose susikaupia dar daugiau veidmainystės: po išviršiniu romumu verda ir vis auga antipatija, virstanti neapykanta.
„Borsko kolonija“ organizavosi N. J. Karonino akivaizdoje, jam dalyvaujant; jos gyvenimą jis atidžiai sekė. Tuo metu, kai jis rašė apie ją savo liūdną apsakymą, jis sakė, nedrąsiai šypsodamasis:
– Pateisinti juos norėčiau, o – nėra kuo teisinti! Silpni žmonės? Bet – koks gi čia pateisinimas!
Galbūt, čia bus pravartu nurodyti, kad mūsų inteligentiškas individualizmas neišvengiamai baigiasi ligūsta būkle, labai gimininga isterijai.
Isteriškos būklės požymių lengva rasti visų dabartinių individualizmo ideologų tarpe, ar jie bus mistikai, ar anarchistai, ar Merežkovskio ar Svencickio tipo krikščionys, – jiems visiems vienodai būdingas pernelyg didelis psichinio aparato jautrumas, greitas jo susijaudinimų keitimasis, prislėgta nuotaika, nutrūkstanti idėjų eiga, socialinis atbukimas ir čia pat greta jo – atkaklus ligonio stengiamasi patraukti savo aičiojimais ir klyksmais aplinkinių žmonių dėmesį į save, į savo dažniausiai pramanytus skausmus.
Kaipgi kitaip būtų galima paaiškinti neseniai įvykusį vieno kultūros gynėjų nuo „chamo“ antplūdžio pono Merežkovskio išsišokimą – jis žurnalo „Russkaja mysl“ puslapiuose išrėkė tokią, kultūringam žmogui vargu ar leistiną, frazę:
„Argi mirė Džordanas Bruno? Kurgi nemirs, pastipo kaip šuo, blogiau už šunį, kadangi gyvulys bent nežino, kas jam yra, kai jis miršta, o Džordanas Bruno žinojo.“
Geras čia šis „kadangi“, taip ryškiai atskleidžiantis pagrindinį „aš“ toną – beprotišką asmeninio sunaikinimo baimę, kurios nepažino Džordanas Bruno ir niekas iš mokančių mylėti žmonių. Ši fizinio sunaikinimo baimė visai natūrali niekuo su gyvenimu nesurištiems žmonėms, ir, žinoma, būtų bergždžias darbas reikalauti iš ponų Merežkovskių pagarbos didiesiems vardams ir didiesiems žygdarbiams: ar gali būti ši pagarba sieloje tokio žmogaus, kuris pats prisipažįsta:
„Atvirai kalbant, aš norėčiau, kad, man žuvus, – viskas žūtų; tiesą pasakius, taip ir bus: jei nėra asmeninio nemirtingumo, tai su manimi man viskas išnyksta.“
Aišku, kad tokia žema siela nuveda „aš“ į tokią būklę, kad jis jau nebegali pastebėti skirtumo tarp mirties laužo ugnyje ir paskandinimo paplavų duobėje, tarp didžiosios sielos, su meile apglėbusios visą matomą pasaulį, ir savęs – mikroorganizmo, psichinės ligos skleidėjo.
Ir kai pono Merežkovskio tipo žmonės rėkia ir žliumbia, kad, girdi, reikia ginti „kultūrines vertybes“, „amžių palikimą“, tai jais netiki.
Tai keistos būtybės. Jie blaškydamiesi sukinėjasi prie aukščiausių pasaulio varpinių papėdės, sukinėjasi kaip maži šunyčiai, cypia, loja, liedami savo pavydžius balsus su didžiųjų žemės varpų garsais; kartais iš kurio nors jų mes sužinome, kad kažkas iš Levo Tolstojaus protėvių tarnavęs kažkokiame departamente, Gogolis turėjęs labai nemalonių būdo ypatybių, sužinome daugybę panašių vertingų smulkmenų, ir gal visa tai tiesa, bet – tokia menka, vulgari ir nereikalinga...
* * *
Tęsiant lygiagretę tarp aštuoniasdešimtųjų metų ir einamojo momento, reikia pastebėti, kad ano meto inteligentų „aš“ vis dėlto etiniu atžvilgiu buvo jautresnis, – jame dar pastebimas sveikas jaunatvės bodėjimasis; jis nepropagavo pederastijos ir sadizmo, nesmaguriavo moters žaginimo paveikslu, – nors tam, galbūt, kliudė tik cenzūra? Jis „dešinėjo“, gėdingai dairydamasis, o tapęs „dešiniuoju“ – gėdijosi šmeižti buvusius draugus taip ciniškai, kaip kad dabar daroma.
Inteligentas, gėdydamasis ir nesiryždamas savęs parodyti, net iki to prieidavo: kai jau devyniasdešimt antraisiais metais pasirodė knyga „Filosofijos ir psichologijos klausimai“ su Lopatino, Groto ir, rodos, Trubeckojaus ar Vedenskio straipsniais apie Nyčę, daug kas iš ano meto jaunuomenės, norėdami paslėpti savo norą susipažinti su eretiko, antisocialisto pažiūromis, skaitydavo knygą slaptai, lyg ir bijodami įžeisti savo mokytojus, senuosius radikalus, kurie versdavo skaityti Černyševskį ir Lavrovą, Michailovskį ir Plechanovą. Suprantama, kad tai juokinga, čia jaučiamas pernelyg menkas savigarbos, savo vidinės laisvės supratimas, bet, galbūt, į ano meto žmogaus sielą per sugriauto gyvenimo šlamštą dar sunkdavosi instinktyvus jausmas, kad išganingas yra senas kelias į liaudį, į masę, į asmenybę brandinantį kolektyvą – tiesus kelias nuo demokratizmo į socializmą.
Anuo metu, kaip ir anksčiau, inteligentas aiškiai matė, kad šalyje nėra šeimininko. Jame dar ruseno neaiškus jausmas, kad būtinai reikia nedelsiant ir energingai išspręsti socialinius uždavinius, ir kaip anksčiau jis jautėsi esąs vienintelis intelektualinės krašto energijos atstovas.
Gyvenimo rinkoje jis labiau negu dabar buvo „produktas be paklausos“: vyriausybė dar pikčiau kaip seniau neigė jį, zemstva ir kapitalas negalėjo panaudoti šios jėgos tokiu mastu, kokio reikalavo jau pasikeitusios gyvenimo sąlygos – fabriko augimas ir kaimo kultūrinių poreikių vystymasis.
Pažiūra į devintojo dešimtmečio epochą kaip į kvietizmo, pesimizmo ir visokeriopo nusiminimo laikotarpį, man rodosi, bent kiek perdėta, nors, galbūt, taip rodosi tik dėl to, kad mūsų „šiandien“ aiškiai blogesnė už vakarykščią dieną, nes prie visų sukauptų malonumų dabar dar prisideda ir atgimęs šiurkštus gatvės nihilizmas, virstąs jau aiškiu chuliganizmu. Jei prisiminsime „trečiojo elemento“ darbą zemstvose, Laisvojoje ekonominėje draugijoje ir švietimo komitetuose, artelių, vietinių ir sezoninių darbų klausimų tyrinėjimus – pamatysime daugybę juodo darbo, kuris pareikalavo nemažų pastangų ir kurio kultūrinė vertė neginčijama.
Žinoma, ir tuomet kaip ir dabar jie stengdavosi pabrėžti savo mažą nesutarimą su draugu ir dažnai pamiršdavo priešą, ir tuomet kiekvienas norėdavo išskirti savo mažytę asmenybę iš eilės visai į ją panašių, bet visa tai neatrodė taip anarchiškai ir šlykščiai, kaip šiais laikais. Tai ne vien tik žodžiai ir remiasi ano ir dabartinio momento literatūrų palyginimu.
Paimkime Menšikovą, kurį dabar visų pikčiausiai plūsta tie, kurie pasidaro etiniu atžvilgiu panašūs į jį, ir plūsta labiausiai kaip tik už šį vis didėjantį panašumą; koks bebūtų Menšikovas dabar, bet anuo metu jo darbas turėjo neginčijamą kultūrinę reikšmę: jis atitiko sveikiausios ir darbingiausios ano meto inteligentijos grupės – miesto ir kaimo mokytojų – poreikius. Palyginkite ponų Struvės ir jo draugų skelbiamos „smulkių darbų“ temos variacijas – ir jūs pripažinsite, kad Menšikovas pranašesnis nuoširdumu, talentu, savo publikos nuotaikos supratimu.
Negalima įsivaizduoti, kad Menšikovas, žurnalo „Nedėlia“ redaktorius, leistų savo žurnale tokius storžieviškus išsišokimus, kaip Ciukovskio straipsnis apie V. G. Ko rolenką, Merežkovskio straipsnis apie L. Andrejevą, Berdiajevo apie revoliuciją ir kiti išsišokimai, padaryti šiuo metu žurnalo „Russkaja mysl“.
Tai viena iš iliustracijų to teiginio, kurį aš taip formuluoju: rusų individualizmas besivystydamas įgauna ligūstą pobūdį, smarkiai sumenkina socialinius bei etinius asmenybės poreikius, o jį lydi bendras kovinių intelekto jėgų smukimas.
* * *
Paimkime tokius senosios literatūros veikalus, kaip „Kipšai“, „Suaudrinta jūra“, „Skardis“, „Naujasis baras“ ir „Dūmai“, „Nėra kur“ ir „Ant peilių“; mes pamatysime šiose knygose atvirą, karštą ir stiprią neapykantą tam tipui, kurį kita literatūrinė grupė stengėsi apibrėžti Rachmetovo, Riabinino, Stožarovo, Svetlovo ir kt. paveiksluose. Kas sukėlė šią neapykantą? Neabejotinai baimė žmonių, kuriems daugiau ar mažiau stipriai ir darniai susiformavo pažiūros į Rusijos istoriją, kurie turėjo savo planą, kaip dirbti jos kultūros ugdymo darbą, ir – mes neturime priežasčių tai neigti – žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad tokiu keliu jų kraštas negali eiti. Kiekvienas jų „turėjo idėjų“, ir kiekvienas, kaip yra žinoma, už savo idėjas brangiai sumokėjo; jų „idėjos“ galėjo būti klaidingos, net žalingos kraštui, bet šiuo atveju mums rūpi ne idėjų įvertinimas, bet jų skelbėjų nuoširdumo ir protinio pajėgumo laipsnis. Jie kovojo su radikalizmu kartais storžieviškai, kartais – kaip Pisemskis – nešvariai, bet visuomet atvirai, stipriai.
Dabartinį literatą sunku įtarti, kad jam būtų įdomus šalies gyvenimas. Net „vyresnieji karžygiai“, paklausti apie tai, turbūt, neneigs, kad jiems tėvynė – geriausiu atveju, antraeilis reikalas, kad socialinės problemos nežadina jų kūrybos taip stipriai, kaip individualios būties mįslės, kad jiems svarbiausia – menas, laisvas, objektyvus menas, kuris yra aukštesnis už tėvynės likimą, politiką, partijas ir kuris stovi anapus dienos, metų, epochos reikalų. Sunku įsivaizduoti, kad toks menas įmanomas, nes sunku įsivaizduoti, kad žemėje egzistuoja psichiškai sveikas žmogus, kuris, sąmoningai ar nesąmoningai, nebūtų linkęs į tą ar kitą socialinę grupę, nesilenktų jos interesams, negintų jų, jei jie sutampa su jo paties norais, ir nekovotų su priešingomis grupėmis. Galbūt, šio dėsnio neklauso tie, kurie gimę kurti ir nebyliai, neabejotina, kad už jo ribų stovi idiotai ir, kaip nurodyta aukščiau, iš jo veikimo rato ištrūksta chuliganai, – nors gatvių ir lindynių chuliganai turi grupinių organizacijų – ženklas, kad socialinių grupuočių būtinumo suvokimas ne visai miręs net chuligano sieloje.
Bet sutikime, kad yra visai laisvas ir visiškai objektyvus menas, – menas, kuriam viskas lygu ir visi – lygūs.
Ar reikalingas įrodymų faktas, kad dabartiniam literatui revoliucionieriaus psichologija toli gražu nėra „vis tiek“, kad ji priešinga jam ir svetima?
Gerbiant žmogų, reikia manyti, kad daugumas dabartinių žymių rašytojų neneigs fakto: ši psichika jiems net maloni, ir jie saviškai kovoja su ja. Pastaraisiais metais kiekvienas jų pasiskubino pasakyti „keletą šiltų žodelių“ apie šį seną rusų tipą; pažiūrėkime, kiek „objektyvi“ ir „vidiniu požiūriu laisva“ jų pažiūra į jį.
Tolstojus, Turgenevas, Gončiarovas, net Leskovas ir Pisemskis – Įskiepijo skaitytojui labai aukštą dvasinių revoliucionieriaus ypatybių įvertinimą, skaitytojas gali atsverti neigiamus Dostojevskio charakterius teigiamais Turgenevo, Tolstojaus ir pataisyti Leskovo bei Pisemskio perdėjimus, pasiremdamas Boleslavu Markevičiumi ir Vsevolodu Krestovskiu; abu pastarieji dažnai būdavo objektyvesni už du pirmuosius.
Visų šių rašytojų liudijimu, revoliucionierius yra žmogus nekvailas, stiprios valios ir labai pasitikįs savimi; tai pavojingas priešas, gerai apsiginklavęs priešas.
Dabartiniai autoriai vienbalsiai vaizduoja kitokį tipą. „Tamsos“ herojus neabejotinai silpnaprotis; tai ligotos valios žmogus, kurį galima išmušti iš vėžių vienu paradoksu. „Pasakojimo apie septynetą pakartųjų“ revoliucionieriai visai nesidomėjo tais reikalais, už kuriuos jie eina į kartuves, niekas iš jų per visą apsakymą nė žodžiu neprisiminė šių reikalų. Jie atrodo kaip žmonės, visą amžių išgyvenę nepaprastai nuobodžiai, neturį nė vieno gyvo ryšio už kalėjimo sienos ir priimu mirtį kaip beviltiškas ligonis vaistų šaukštą.
Juokingas ir kvailas Arcybaševo Saninas per aršiną aukštesnis už visus socialdemokratus, kuriuos autorius pastatė prieš jį. „Milijonuose“ socialdemokratas – gana tamsi asmenybė, „Siaube“ revoliucionierius – tiesiog niekšas. „Žmonių bangos“ žmonės – vien bailiai. Sologubo esdekė Alkina – ką gi ji turi bendro su Rusijos revoliucijos moterimis?
Net ir Kūprinas, nenorėdamas atsilikti nuo draugų rašytojų, atidavė socialdemokratę garlaivio tarnams žaginti, o jos vyrą, esdeką, pavaizdavo kaip trivialų žmogų.
Sekdamas geru vadų pavyzdžiu, ir eilinis literatas taip pat pradėjo gaudyti revoliucionierių už kulnų, labiau ar mažiau nevykusiai pabrėždamas jame viską, kas gali užtemdyti ir sutepti jo žmogišką veidą, – gal vienintelį šviesų šių laikų veidą.
Šitam lengvam pjudymui norima suteikti visiško objektyvumo pobūdį – svaidomas purvas revoliucionieriui į veidą lyg probėgomis ir lyg tarp kita ko. Jis vaizduojamas sumuštas, kvailas, vulgarus, bet šio prasto žaidimo metu rodoma apsimestinė senos, ligonio neapkenčiančios slaugės užuojauta.
Dabartiniai autoriai, vartodami tokius priešo asmenybės pažeminimo būdus, kokiais nesinaudojo net jo atviri šmeižikai – Kliušnikovas, Djakovas ir kiti, – ką gi jie gina, dėl ko širsta?
Šį liūdną reiškinį galima paaiškinti tik tuo, kad ponai rašytojai nejučiomis pasidavė hipnozuojami miesčionių, kurie, atsargiai sėlindami prie valdžios, pakeliui viską ir visus nuodija. Tai yra socialinės etikos smukimas, paties rusų rašytojo tipo sumenkėjimas.
* * *
Europos literatūros išsivystymo istorijoje mūsų jauna literatūra sudaro nuostabų fenomeną; aš neperdėsiu, pasakęs, kad nė viena Vakarų literatūra neiškilo į gyvenimą taip veržliai ir greitai, taip galingai, akinančiai žėrėdama talentu. Niekas Europoje nėra kūręs tokių žymių, viso pasaulio pripažintų knygų, niekas nėra kūręs tokių nuostabių grožybių tokiomis neaprašomai sunkiomis sąlygomis. Tai neginčijamai konstatuojama, palyginus Vakarų ir mūsų literatūrų istorijas; niekur per nepilną šimtą metų nepasirodė toks ryškus didžiųjų vardų žvaigždynas, kaip Rusijoje, ir niekur nebuvo tokios rašytojų kankinių gausybės, kaip pas mus.
Mūsų literatūra – mūsų pasididžiavimas, geriausia, ką mes kaip nacija esame sukūrę. Joje – visa mūsų filosofija, joje įsikūnijo didieji dvasios polėkiai; šioje nuostabioje, pasakiškai greitai pastatytoje šventykloje iki šios dienos skaisčiai dega didžiojo grožio ir jėgos protai, švento skaistumo širdys – tikrųjų menininkų protai ir širdys. Ir visi jie, teisingai ir dorai apšviesdami tai, kas jų suprasta ir pergyventa, sako: rusų meno šventovė mūsų statyta, liaudžiai tyliai padedant, liaudis įkvėpdavo mus, mylėkite ją!
Mūsų šventovėje dažniau ir stipriau kaip kitose būdavo skelbiama tai, kas bendra visiems žmonėms, – rusų literatūros reikšmę pripažino pasaulis, nustebintas jos grožio ir jėgos. Ji sugebėjo parodyti Vakarams nuostabų jiems nežinomą reiškinį – rusų moterį, ir tik ji moka papasakoti apie žmogų su tokia neišsemiama, švelnia ir aistringa motinos meile.
Tarp literatūros ir mūsų inteligentijos įvertinimo yra lyg ir prieštaravimas, bet šis prieštaravimas tik tariamas. Seno ruso literato psichologija buvo platesnė ir aukštesnė už politines teorijas, kurias tuomet priimdavo inteligentija. Pamėginkite, pavyzdžiui, įsprausti į narodnikų rėmus tokius rašytojus, kaip Slepcovas, Pomialovskis, Levitovas, Pečerskis, Gl. Uspenskis, Osipovičius, Garši nas, Potapenka, Korolenka, Sčedrinas, Maminas Sibiriakas, Staniukovičius, ir jūs pamatysite, kad Lavrovo, Juzovo ir Michailovskio narodnikystė jiems bus Prokrustolova. Net tie, kuriuos įprasta vadinti „grynaisiais narodnikais“, – Zlatovratskis, Karoninas, Zasodimskis, Bažinas, O. Zabytas, Nefiodovas, Naumovas ir daugelis kitų – žurnalų „Otečestvennyje zapiski“, „Delo“, „Slovo“, „Mysl“ ir „Russkoje bogatstvo“ bendradarbių, – neišsitenka šiuose rėmuose – nuo kiekvieno jų lieka kažkas, kas mums duoda teisę pasakyti: senasis rašytojas ten, kur politinė teorija galėjo apriboti jo meninę jėgą, mokėdavo pakilti aukščiau politikos, nesilenkdavo jai vergiškai, kaip mes matome šiais laikais. Kitaip tariant: senoji literatūra laisvai atspindėdavo visos Rusijos demokratijos nuotaikas, jausmus, mintis, o dabartinė nuolankiai pasiduoda smulkių miesčionijos grupių įtaigai, – miesčionijos, kuri skubiai koncentruojasi, viduje yra demoralizuota ir grobsto paskubomis viską, kas pakliūva po ranka, kaip grobstė devintajame dešimtmetyje. Ji puldinėja nuo pozityvizmo į misticizmą, nuo materializmo į idealizmą, bėginėja iš vienos senos tvirtovės į kitą, pamato, jog jos nepakankamai stiprios, kad ją galėtų išgelbėti, dabar stato naują – pragmatizmą, bet – vargu ar suspės kur nors pasislėpti nuo savo vidujinės suirutės.
Šių laikų rašytojai paslaugiai seka besiblaškančius miesčionis ir patys taipogi blaškosi į šalis, keisdami šūkius ir idėjas kaip nosines slogų metu. Bet jau yra aišku, kad stambiausia ir guviausia pelė dabartinio rašytojo galvoje – antidemokratizmas.
Pažvelkite į mūsų literatūrą rašytojo tipo turtingumo ir įvairumo požiūriu: kur ir kada yra dirbę tuo pačiu metu tokie nesugretinami, tokie tolimi vienas kitam talentai, kaip Pomialovskis ir Leskovas, Slepcovas ir Dostojevskis, GI. Uspenskis ir Korolenka, Ščedrinas ir Tiut čevas? Tęskite šias lygiagretes, ir jus nustebins asmenų, kūrybos būdų, minties linijos skirtumas, kalbos turtingumas.
Rusijoje kiekvienas rašytojas buvo tikrai ir griežtai individualus, bet visus juos jungė vienas atkaklus siekimas – suprasti, pajusti, suvokti šalies ateitį, jos liaudies likimą, jos vaidmenį žemėje.
Kaip žmogus, kaip asmenybė rusų rašytojas iki šiol stovėjo apšviestas ryškios šviesos – begalinės ir aistringos meilės didžiajam gyvenimui, literatūrai, darbo nuvargintai liaudžiai, liūdnai savo žemei. Tai buvo doras kovotojas, didysis tiesos kankinys, darbo milžinas, kūdikis santykiuose su žmonėmis, o jo siela – skaidri kaip ašara ir ryški kaip blyškaus Rusijos dangaus žvaigždė.
Visą savo gyvenimą, visas širdies jėgas jis eikvodavo, karštai skelbdamas bendrą visiems žmonėms tiesą, žadindamas susidomėjimą savo tauta, bet – neatskirdavo jos nuo pasaulio kaip Frensenas vokiečius, Kiplingas – anglus, kaip D’Anuncio pradeda skirti italus.
Rusų rašytojo širdis buvo meilės varpas, ir pranašišką ir galingą jo gaudimą girdėdavo visos gyvos krašto širdys.
„Visa tai man žinoma“, – gali pasakyti skaitytojas.
Neabejoju. Bet aš – kalbu rašytojams, man atrodo, kad garbė yra juos užgulusi, apglėbusi ir glamonėdama užkimšo jiems ausis savo riebiais sočios, ištvirkusios miesčionės pirštais, kad jie negirdėtų ją keikiančių balsų. Aš žinau buvusius skaitytojo ir rašytojo – draugo santykius, ne sykį esu matęs, kaip skaitytojas, sužinojęs, kad N geria, nuliūdęs nuleisdavo galvą, kentėdamas už savo mokytoją ir draugą: su didžia širdgėla jis suprasdavo, kad N turi tūkstantį priežasčių gerti karčią taurę.
Manau, kad šių dienų rašytojai, pasklidus apie juos tokiems gandams, sukelia skaitytojui tik atlaidžią šypseną. Ir tai – geriausiu atveju.
Ką gi sakė, ko mokė senasis rašytojas? „Pasitikėk savo liaudimi, sukūrusią galingą rusų kalbą, pasitikėk jos kūrybinėmis jėgomis. Padėk jai atsistoti, kai ji klūpo, eik pas ją, eik su ja. Gerbk savo draugę, puikią rusę moterį, mokykis mylėti joje žmogų, savo draugę sunkiame rusų žemės statybiniame darbe!“
Tūkstančiai jaunuolių atsiliepė Į šį kvietimą, pakėlė amžių sunkumą, sujungė pažangiausias, geriausias liaudies jėgas ir stojo su amžinu priešu į pirmą didį mūšį, ir daugybė jų garbingai žuvo kovoje. Bet troškimas įvyko, liaudis pakilo, dairosi, galvoja apie naują neišvengiamą mūšį, ieško vadų, nori girdėti jų išmintingus balsus.
O liaudies vadai ir pranašai nuėjo į smuklę, į viešuosius namus.
Aš nenoriu šiais žodžiais ką nors įžeisti – kam man tai? Aš čia tiktai nurodau neginčijamą, visiems žinomą reiškinį, nes jį sutartinai liudija ir beletristika, ir kritika, ir šio meto laikraščiai. Jeigu tai būtų galima parašyti neiškreipiant gėdingos tiesos, kitais žodžiais, – aš parašyčiau.
Poeto siela liaujasi buvusi Eolo arfa, atliepiančia visus gyvenimo garsus – visą juoką, visas ašaras, visus jo balsus. Žmogus darosi vis nejautresnis būties įspūdžiams, ir jo juoke, kurį girdime vis rečiau, aidi ligūsto nuovargio gaidos, senasis šventas valiūkiškumas įgauna padūkusio išdykavimo pobūdį.
Poetas virsta literatu ir nuo genialių apibendrinimų aukštybių nesulaikomai slysta į gyvenimo smulkmenų plokštumą, knaisiojasi kasdieniuose įvykiuose ir, labiau ar mažiau vykusiai apdailinęs juos svetima, skolinta mintimi, kalba apie juos tokiais žodžiais, kurių prdsmė, matyt, jam svetima. Vis subtilesnė ir aštresnė forma, vis šaltesnis žodis ir skurdesnis turinys, gęsta nuoširdus jausmas, nėra patoso; mintis, praradusi sparnus, nuliu dusi krinta į kasdienes dulkes, suskyla, praranda džiaugsmą, darosi sunki ir ligota. Ir vėl – drąsos vietoje nuobodus išdykavimas, pyktį pakeičia rėksmingas apmaudas, neapykanta kalba kimiai, pašnibždomis ir atsargiai dairosi.
Seniesiems rašytojams tipingos plačios koncepcijos, darnios pasaulėžiūros, gyvenimo pajautimo intensyvumas, jų akiratyje buvo visas neaprėpiamas pasaulis. Dabartinio autoriaus „asmenybė“ – tai jo maniera rašyti, o asmenybė – jausmų ir minčių kompleksas – darosi vis labiau nepagaunama, miglota ir, tiesą pasakius, menka. Rašytojas jau nebe pasaulio veidrodis, bet maža šukelė; socialinė amalgama nuo jo nutrinta; voliodamasis miestų gatvių dulkėse, jis nepajėgia savo įlinkiais atspindėti didžiojo pasaulio gyvenimo ir atspindi gatvės gyvenimo nuotrupas, mažas sugniužusių sielų skeveldras.
Didžiojoje Rusijoje gimė naujas rašytojo tipas, – tai visuomenės juokdarys, pasismaginimų ištroškusių miesčionių linksmintojas, jis tarnauja publikai, o ne tėvynei, ir tarnauja ne kaip teisėjas ir gyvenimo liudininkas, o kaip nuskurdęs įnamis turtuoliui. Jis viešai tyčiojasi pats iš savęs, kaip tai matyti „Rašytojo kalendoriuje“, – turbūt, publikos juokas ir glostymas jam brangesni kaip pagarba. Jo pasirengimas pasakoti savo šeimininkui ciniškus anekdotus turi sukelti miesčioniui panieką savo tarnui.
Tarp kitų matų – žmogaus savigarbos laipsnis matuojamas ir jo panieka vulgarumui. Dabartinis rusų „visuomeninės nuomonės vadas“ prarado panieką vulgarumui: jis ima jį už parankės ir veda į rusų literatūros šventovę. Jis nejaučia pagarbos savo vardui ir nerūpestingai sviedžia jj Į artimiausią purvo krūvą; nesigėdydamas ir nesibjaurėdamas deda savo vardą šalia literatūrinių aferistų, banalių žmonių, pajacų ir fokusininkų vardų. Jis išmoko mikliai rašyti, tapo žodžio fokusininku ir rodo didelį autoreklamos talentą.
Kartais ir jis rėksmingai kaip papūga peikia miesčioniją; miesčionis klausosi ir šypso, žinodamas, kad šie smarkūs žodžiai – kambarinio šunyčio lojimas ir kad meilumo cukrumi galima lengvai sukelti jo dėkingą cypimą.
Prisimindamas rūsčius senosios literatūros liūtų balsus, miesčionis lengvai atsidūsta ir dairosi išdidžiai: štai atėjo jo viešpatavimo dienos – pranašai mirė, juokdariai užėmė jų vietą ir linksmina jį, riebią rupūžę, kai jis nuvargsta besmaugdamas tiesą, grožį, meilę.
Puiki, protinga Zorž Zand sakydavo: „Menas ne tokia dovana, kuri galėtų išsiversti be plačių žinių visose srityse. Reikia pagyventi, paieškoti, reikia iš pradžių daug ką suvirškinti, daug mylėti, kentėti ir tuo pačiu metu nepaliaujamai atkakliai dirbti. Prieš paleidžiant Į darbą špagą, reikia gerai išmokti fechtuoti. Menininkas, kuris yra tiktai menininkas, – bejėgis, atseit, vidutiniškas arba jis palinksta į kraštutinumus, atseit, tampa bepročiu.“
Vidutinybės ir bepročiai – šit du dabartinio rašytojo tipai.
Momentas, kurį pergyvena mūsų šalis, reikalauja iš jo plačių žinių, enciklopedizmo, bet rašytojas, matyt, nejaučia šių reikalavimų.
Mūsų literatūra – didžiųjų protų suartas laukas, dar neseniai buvęs derlingas, dar neseniai mirgėjęs įvairiomis ir ryškiomis gėlėmis, – dabar užželia nerūpestingo nemokšiškumo piktžolėmis, prišiukšlinamas spalvotų popiergalių – tai prancūziškų, angliškų ir vokiškų knygų viršeliai, tai Vakarų miesčionijos idėjų, mažų, mums svetimų idėjėlių nuotrupos; tai net ne „revoliucijos susitaikymas su dangumi“, o tiesiog išdykavimas, chuliganiškas noras apdrabstyti praeities atminimą purvu ir šlamštu. Atėjo kažkas' svetimas, ir viskas jam svetima, jis šoka ant naujų kapų, braido po kraujo klanus, ir jo geltonas, ligotas veidas begėdiškai šiepia išpuvusius dantis. Ligotas laukinis jaučiasi esąs nugalėtojas ir šūkauja, šūkauja, svaigdamas iš džiaugsmo, kad mato žmones, kurie šiandien klausosi jo pakriko riksmo; jis – efemerida – gyvena dienos triukšmu ir blizgesiu, negalvodamas apie tai, kad rūstus rytojus pasmerks jį, karčiai ir paniekinamai išjuoks.
Apie ką kalba dabartinis literatas?
– Kas yra gyvenimas? – sako jis. – Viskas yra mirties pašaras, viskas. Ir gera, ir bloga, ką esi padaręs, išnyks kartu su tavo mirtimi, žmogau. Viskas – lygu, ir visi lygiai menki mirties akivaizdoje.
Klausydamasis šių naujų žodžių, miesčionis pritardamas linksi galvą:
– Taip, neverta kurti gyvenimo, ir nėra prasmės stengtis jį pakeisti, gera ir pikta – vienodos vertės. Ir kam ieškoti dienų prasmės? Priimkime ir pamilkime jas tokias, kokios jos yra, pripildykime jas visų malonumų, kurie mums pasiekiami, ir leisime jas lengvai ir maloniai.
Ir, drąsiai peržengęs savo moralės kodeksą – kriminalinių bausmių rinkinį, – miesčionis pripildo savo dienas purvo, vulgarumo, po truputį šlykščiai nusideda žmogaus kūnui bei dvasiai ir – jaučiasi laimingas.
Jis, miesčionis, nemirtingas; jis gajus kaip varnalėša; pamėgink, nupjauk jį dalgiu, bet, jei neišrausi šaknies – privačios nuosavybės – jis vėl vešliai išsikeros ir nustelbs visas gėles aplink save. Mirties propaganda jam naudinga: ji sukelia jo sieloje ramų nihilizmą, ir – tik tiek. Aštriu minties apie visuotinį žuvimą prieskoniu miesčionys paskanina savo riebų ir gausų pašarą, nugalėdami persisotinimą, o jų klientai, mirties dainiai, ponai Lavoniai, iš tikrųjų nepagydomai apsinuodija jos baime, blykšta, vysta ir gailiai rėkia:
– Žūstame, nes nėra asmeninio nemirtingumo!
Yra žinoma, kad „juokdariai ir vaikai dažnai sako tiesą“.
Ciukovskis iškilmingai paskelbė žmogų ir rašytoją žeminančią „tiesą“ apie dabartinę literatūrą:
„Begalybės siaubas“ dabar tapo, jei norite, literatūrine mada. Literatai, poetai, dailininkai čiulpia ją kaip saldainį. Ir toji literatūrinė srovė, prie kurios dabar vis noriau artina savo vardą Andrejevas, ji visa yra kilusi iš šito siaubo, juo minta. Norint dabar tapti tikru poetu, reikia mokėti pasibaisėti. Ir Bloką, ir Bielą, ir Briusovą, ir Leonidą Andrejevą, kad ir kokie jie skirtingi, jungia vien šis gyvuliškas siaubas, kuris vertė Tolstojaus Ivaną Iljičių tęsiamai ir monotoniškai rėkti:
– Ū-ū-ū-ū!
Jie – kaip pasmerkti myriop. Ir tegu Briusovas žiūri į tai drąsiai ir griežtai, o Bielas maivosi ir vaiposi prieš budelį, tegu Sologubas sekundę iki ešafoto užbėga Į savo urvą, o Gorodeckis gėrisi budeliu ir gieda jam himnus – visa tai galų gale – ir šie beprotiški ir išmintingi žodžiai, ir šie siaubingi ir griežti vaizdai, – visa tai tiktai:
– Ū-ū-ū-ū!
Ir nieko kita. Ir didžiu nūnai laikysime tą, kuris sugebės naujoviškai, siaubo iš naujo pagautas, išrėkti šią aimaną, ir didžiausias bus tas, kuris privers ir mus klykti kartu su juo, be žodžių, be minčių, be norų:
– Ū-ū-ū-ū!..“ (Laikraštis „Rodnaja zemlia“, Nr. 2, 1907 m.)
Šit kokia Čiukovskio „tiesa“, ir, matyt, jo paminėti autoriai sutinka su šiuo jų kūrybos prasmės apibūdinimu – niekas iš jų neprieštaravo jam.
Kai mūsų senasis rašytojas kentėdavo dėl „dantų skausmo širdyje“ – doroje ir jautrioje širdyje, – jo kančios dejonė susiliedavo su geriausių žemės sūnų dejavimais, nes jis buvo neatskiriamai susijęs su jais dvasia, ir jo riksmas buvo riksmas už visus.
Šių laikų neurastenikas iškelia savo dantų skausmą – savo paties pasibaisėjimą gyvenimu – iki pasaulinio masto įvykio; kiekviename jo knygos puslapyje, kiekviename eilėraštyje aiškiai matai persikreipusį autoriaus veidą, jo išžiotą burną ir girdi piktą spiegimą:
– Man skaudu, man baisu, o todėl – kad jūs visi prasmegtumėte su savo mokslu, politika, visuomene, su viskuo, kas kliudo jums matyti mano kančias!
Nėra žiauresnio, savimylos kaip ligonis.
Dėkui išmintingai gamtai: asmeninio nemirtingumo nėra, ir visi mes neišvengiamai išnyksime, kad būtų vietos žemėje stipresniems, gražesniems, doresniems už mus žmonėms, – žmonėms, kurie sukurs naują, puikų, ryškų gyvenimą ir, galbūt, stebuklinga sujungtų valių jėga nugalės mirtį.
Džiaugsmingai sveikinu ateities žmones!
* * *
Etinį Rusijos visuomenės smukimo požymį sudaro griežtas pažiūrų į moterį posūkis.
Net turint galvoje chroniškai blogą rusų atminties organo būklę, tikiuos!, nėra reikalo priminti jiems istorinius rusės nuopelnus, jos didį socialinį darbą, jos žygius. Pradedant Marta Boreckaja ir Morozovą, baigiant atskalūnų vienuolynų ir revoliucinių partijų moterimis, mes matome epinį vaizdą.
Didingas paprastumas, panieka pozai, švelnus pasididžiavimas, nekasdieninis protas ir gili, neišsenkamos meilės kupina širdis, ramus pasiryžimas aukotis už savo svajonės laimėjimą – štai dvasiniai Išmintingosios Vasilisos duomenys, kuriuos taip puikiai ir meiliai nubrėžė senieji vaizdo ir žodžio meistrai, o dar tiksliau – naujausios rusų istorijos mūza.
Retai kuomet savo sunkiame kelyje ji klausdavo prikaišiodama:
– „Ar ilgai, protopope, truks šios kančios?“
Bet kai jai sakydavo:
– „Markovna! Iki pat mirties“, – ji atsidususi atsakydavo:
– „Gerai, Petravičiau, dar kiūtinsime.“
Ir staiga ši moteris, iš tikrųjų gerasis šalies genijus, išėjo iš gyvenimo, išnyko kaip vaiduoklis; jos vieton prieš mus statomos „kumelės“[2], apdovanojamos nepasotinamu vien tik lytinio gyvenimo troškimu, įvairiais lytiniais iškrypimais, verčiamos fotografuotis plikos, o svarbiausia – žaginamos.
Pastarasis malonumas įgijo sportinį pobūdį: jei A. žagino vieną moterį, B. – tris, ir jei G. seną tetulę, F. – tikrą dukterį. Nuostabiai greitai miesčionys, įveikę rašytojus, privertė juos žaginti visokio amžiaus ir visų giminystės laipsnių moteris. Dabar, norėdami išvengti pasikartojimo, literatai turi nukreipti savo kūrybines jėgas į lydekas, varnas ir rupūžes, sekdami pavyzdžiu vienos savo grupės, kuri, publikos paklausos skatinama, ėmė rimtai tyrinėti kates.
Ši pornografijos epidemija, apkrėtusi mūsų literatų smegenis, išsiplėtė taip greitai ir tokiomis šiurkščiomis formomis, jog apstulbino dorus žmones, – juk ne visi jie negyvai užmušti! – ir jie, matyt, iki šiol negali atsipeikėti ir imti protestuoti prieš purvą, kuriuo stropiai teršiama rusė mergina, moteris ir motina.
Jei dori žmonės neaiškiai mato šlykštaus reiškinio šaltinį, juos gali, šiuo atveju, apšviesti neišmintingas ponas Berdiajevas, skaitęs Veiningerio knygą, kai dar ji nebuvo išversta į rusų kalbą. Su būdingu dramblotam rusui mokėjimu grakščiai vilkėti ant savo pečių švelnius drabužius, pasiūtus Vakarų siuvėjų ir visuomet kiek suterštus Europos miesčionio, su ponui Berdiajevui įgimtu talentu šiurkštinti bei vulgarinti visus svetimus žodžius ir skolintas mintis, jis, karštas „kultūrinių vertybių“ gynėjas, viename savo straipsnyje vos ne pirmas pareiškė keletą vertingų minčių apie moterį. Jo straipsnio tonas labai primena tuos laikus, kai mūsų reakcinė spauda kovojo su „kirptomis mergomis“, „nihilistėmis“, o tema („moters dvasios organizacija yra žemesnė kaip vyrų“) įrodinėjama australišku būdu, pasiskolinus pažiūras į klausimą iš Australijos čiabuvių, iš Domostrojaus ir panašių šaltinių.
Tačiau svarbus ne Berdiajevo straipsnis, bet motyvas, kuris skatina Berdiajevą ir į jį panašius vakarykščius blondinus imti griauti nusistovėjusias pažiūras į moterį kaip dvasiniu ir socialiniu atžvilgiu lygiateisį draugą.
Prancūzai iki šios dienos nepaprastai domisi šiuo klausimu, vokiečiai ir dabar vos drįsta jį paliesti, anglas, nors ir užleidžia moteriai vietą šalia savęs, bet daro tai tylėdamas, nenoriai pasiduodamas būtinybei, ir, kaip matyti, jis dar ginčys moters laimėjimus. Mūsų literatūra jau apie XIX amžiaus vidurį iškėlė ir greitai išsprendė šį klausimą – tai vienas jos didžiųjų nuopelnų tėvynei. Kitaip klausimas negalėjo būti išspręstas: kultūrinių jėgų negausumas, raznočinco vienatvė tarp grupių, kurios su panieka jį neigė, – visa suma sąlygų, supančių inteligentą pirmomis jo kovos dėl vietos gyvenime dienomis, – įteigė jam teisingą toną moters klausimu, liepė pripažinti ją visokeriopai jam lygia jėga. Dabar jis, turbūt, mano jau nugalėjęs priešą ir, matyt, stengiasi savo sąjungininkus – moterį ir liaudį – paversti valdiniais, jo mylistos vergais. Taip visuomet būdavo, bet – niekuomet nebuvo daroma taip bjauriai ir ciniškai.
Mizoginija yra miesčionių kraujyje: moteris, padėjusi kovoti, kliudo nugalėtojui miesčioniui ramiai naudotis jo pamėkliškos pergalės vaisiais, nes kovos procese ji išsiugdė savo sieloje pernelyg didelius reikalavimus vyrui – draugui ir sąjungininkui.
Miesčionys džiaugiasi nauja pažiūra į moterį ir giria ją, nes ji jaudina atbukusį miesčionio kūno geidulingumą, – argi nesmagu priešą paversti meiluže?
Ir supuvusiose mažakraujų žmonių smegenyse įsidega gašlumas, nuodydamas vaizduotę lytinės kovos paveikslais. O literatai, vėl noromis ar nenoromis prisisunkdami miesčioniškos sielos išsigimimo produktų, perkelia juos į popierių, vis labiau nuodydami save ir aplink esančius.
Kaukaze, Kabardoje, dar neseniai, pasak A. Veselovskio, būdavo geguakų, benamių liaudies dainių. Štai kaip vienas jų apibūdino savo tikslą ir savo jėgą:
„Aš vienu savo žodžiu, – pasakė jis, – bailį paverčiu drąsuoliu, savo tautos gynėju, vagį – doru žmogumi, man į akis nedrįsta pasirodyti sukčius, aš esu priešas visko, kas nedora, negera.“
Mūsų rašytojai, žinoma, laiko save aukštesniais už „nekultūringą“ kabardinų poetą.
O kad jie galėtų iš tikrųjų pakilti į tokią savęs vertinimo aukštybę, kad galėtų suprasti jo paprastą, bet didį tikėjimą poezijos šventosios dovanos galybe!
* * *
Dabar pažvelkime, kaip žiūri mūsų inteligentija į kitą seną sąjungininką – valstietį – ir kaip žiūri į jį dabartinė literatūra.
Kokius penkiasdešimt metų valstietis buvo stropiai žadinamas; šit – jis pabudo, – koks gi jo psichikos paveikslas?
Gal kas pasakys: pernelyg maža laiko prabėgo, dar nebuvo galimybės pažymėti seniai pažįstamo herojaus veido pasikeitimus. Tačiau senoji literatūra pajėgdavo eiti koja kojon su gyvenimu, ir naujoji, turbūt, turėjo laiko kai ką pastebėti valstietyje; ji jau yra kalbėjusi apie jį ir tebekalba.
Bet aiškių atsakymų į klausimą nėra duota, nors iš kai kurių jaunųjų rašytojų užuominų jau matyti, kad nieko džiugaus kraštui ir malonaus valstiečiui jie ir nemato, ir nejaučia.
Kiek atvaizduotas valstietis šių dienų žurnalų bei almanachų literatūroje – tai vis senas, pažįstamas Rešiotnikovo kaimietis, tamsi asmenybė, kažkoks panašus j žvėrį. Ir jei pažymėtas naujas bruožas jo sieloje, tai kol kas nauja – tik palinkimas į pogromus, padegimus, plėšimus. Gerti jis ėmė daugiau ir į „ponybę“ žiūri pagal Čechovo novelės „Vasarvietėje“ valstiečių šabloną, kaip tai liudija ponas Muiželis to paties pavadinimo apsakyme, – autorius, kurio parodymai apie valstietį yra visų plačiausi.
Bendras pažiūros j seną rusų literatūros herojų tonas – nusivylimas ir liūdesys, jau pažįstami iš devintojo dešimtmečio literatūros, kai irgi buvo dūsaujama:
– Mes dėl tavęs, Rusia, stengėmės, o tu... ak tu! Išdavike!
Ir – taip pat plūdo. Atsimenu, mane labai nustebino viena frazė, pasakyta jau 92-ais metais politinių tremtinių būrelyje, besikalbant apie riaušes, kilusias dėl choleros prie Volgos.
– Ne, mūsų valstiečiui vis dar tebereikalingas ir durtuvas, ir rimbas! – liūdnai pasakė buvęs tremtinys, šiaip visais kitais atžvilgiais labai simpatingas žmogus.
Ir jo žodžiai nesukėlė draugų protesto.
Dabar gi, taip pat tylint „kultūringajai“ visuomenei, liaudis vadinama „liurbe“, „įerzintu žvėrimi“ ir taip toliau[3]. Profesorius P. N. Miliukovas vadina galinčios suvienyti ir vienijančios žmones didžiausios pasaulio idėjos vėliavą „raudonu skuduru“, idėjinius priešininkus – „asilais“.
„Asilai“, „kumelės“, „žvėrys“, „liurbis“, „gurguolės šiukšlė“ – bravo, kultūra, bravo, „kultūringieji rusų visuomenės vadai“!
Margoje „kultūrinių vertybių“ gynėjų stovykloje, jau nebėra nė vieno doro kario, kuris galėtų kaip Jakovas Polonskis gražiai ir nuoširdžiai pakelti tostą „už priešininko plunksnos laisvę“.
Argi tai ne rusų kultūringo žmogaus tipo sumenkėjimas?
Darbininkas, sprendžiant iš jaunųjų beletristų atsargių apybraižų, dar blogesnis už valstietį: jis kvailesnis, įžūlesnis ir, be to, kalba apie socializmą, kurio pražūtingumo jam ir pasauliui jis, žinoma, suprasti negali.
Kad ir kokie nerūpestingi idėjiniu atžvilgiu „rusų literatūros Vienos laikotarpio“ ponai rašytojai, kaip pasakė Amfiteatrovas, jie puikiai įsisąmonino miesčionių supratimą apie socializmą kaip žalingą teoriją, kuri, gindama ypatingus pilvo reikalus, visiškai neigia dvasios reikmes. Todėl simpatiją socializmui jie supranta kaip progresyvų silpnaprotystės vystymąsi.
Kad proletaras visur miesčionių tarpe yra nemalonus asmuo, pernelyg tragiškas miesčioniškoje komedijoje, kad dabartiniam autoriui jis kaip herojus per didelis ir nepatogus – visa tai suprantama.
O valstietis sugadino savo karjerą literatūroje ir, matyt, ilgam nustojo beletristikos malonės dėl tokios priežasties: matydamas, kad ponai nerimauja, reikalaudami sau politinės valdžios, ir kad mundieriuota vyresnybė nusileis jiems, jei jis savo jėga parems ponus, – jis privalėjo visas savo jėgas atiduoti kariaujantiems miesčionims, o jie, pastatę jo rankomis ir savo protu sau gerovės tvirtovę, paskui būtų jam padėkoję. Jis, nekultūringasis, užuot ramiai laukęs atpildo iš tokių kilnių ponų, su atkaklumu, nugąsdinusiu juos, tuoj pareikalavo sau „visos žemės“ ir, darbininkų kurstomas, net ėmė kalbėti apie socializmą. Už tai iškoneveiktas, ir žinomi savo gerumu ponai laikinai nekreipia į jį dėmesio.
Suprantama, šis inteligentijos susipykimas su liaudimi ilgai negali trukti: „be valstiečio negyvensi“, kaip Ščedrino yra įrodyta, bet, kad kraštas išsilaikytų ir augtų toliau, „kultūringajai visuomenei“ reikia kaip galima greičiau liautis rodžius savo įžeistus jausmus, baigti isteriškai ir aikštingai skųstis neklusnia liaudimi. O inteligentija skuba užkimšti savo kūnu visus plyšius ir plyšelius revoliucijos sukrėstoje ir apgriautoje valstybėje; nuvargusi ir nusivylusi, ji ieško tik jaukios vietos pailsėti, jos darbuose nebėra savo krašto meilės, žodžiuose nebėra tikėjimo.
Reikia turėti galvoje dar vienų specifiškai rusišką reiškinį: nenatūralų „atliekamų“, „niekam tikusių“, „nevykusių“, „nereikalingų“ žmonių gausėjimą, – šis gausėjimas aiškiai matomas kaip ir jo priežastys. Šitas elementas labai pavojingas gyvenimui, nes tai žmonės, kurių valia yra nužudyta, kurie neturi vilčių, neturi troškimų, – žmonės, kurių mase puikiai moka naudotis mūsų priešas. Kai „atliekamo“ žmogaus tipas būdavo literatūros iškeliamas iš kultūringosios visuomenės, tai būdavo nebaisu: kultūra yra kuriama liaudies energijos. Bet kai pati liaudis iš savo tarpo ir netiesiogiai iškelia „nevykusius“, „niekam tikusius“, „nereikalingus“ žmones, tada pavojinga, nes tatai rodo kultūrinės dirvos – dvasinių liaudies jėgų išsekimą; šio reiškinio nereikia užmiršti, su juo reikia kovoti. Literatūros uždavinys – sunaikinti šiuos žmones arba, įkvėpus jiems energijos, prikelti aktyviam gyvenimui.
Tačiau – „pažino jautis pralobusį ir asilas savo pono ėdžias“ – literatai sutartinai eina tarnauti miesčionims. Čia jie neišvengiamai turi patirti ir jau patiria lemtingą skriaudą sielai: miesčionių aplinkoje nėra laisvų planų, nėra plačių idėjų, sugebančių darniai organizuoti kūrybines asmenybės jėgas.
Kaip pelkėje negali vešėti galingas ąžuolas, o auga tik nykūs beržai, žemutės eglės, taip ir šioje supuvusioje aplinkoje negali susiformuoti ir iškilti aukštai virš kasdienio gyvenimo galingas talentas, sugebąs erelio žvilgsniu apžvelgti visą savo krašto ir pasaulio reiškinių margybę, – talentas, apšviečiąs kelius į ateitį ir didžius tikslus, kurie mums, mažiems žmonėms, suteikia sparnus.
Miesčionys – tai šliaužiantis augalas, jis sugeba veistis be galo ir norėtų pasmaugti savo augliais viską kelyje; atsiminkite, kiek didžiųjų poetų yra jų pražudyta!
Miesčionys yra pasaulio prakeikimas; jie ryja asmenybę iš vidaus, kaip kirminas graužia vaisių; miesčionys – tai dagys; jo šnarėjime, piktame ir nesiliaujančiame, negirdimai blėsta galingų grožio ir žvalios gyvenimo tiesos varpų gaudesys. Miesčionys – bedugnis ir godus purvo liūnas, kuris įtraukia į savo lipnią gelmę genijų, meilę, poeziją, mintį, mokslą ir meną.
Šis ligūstas skaudulys ant galingo žmonijos kūno dabar, mes matome, visai sugriovė asmenybę, įskiepijęs jai į kraują nihilistinio individualizmo nuodus, pavertęs žmogų chuliganu – būtybe be vidinio ryšio, sutraiškintomis smegenimis, sutraukiotais nervais, nepagydomai kurčią visiems gyvenimo balsams, išskyrus žvygaujančius instinkto riksmus, išskyrus niekšišką ligotų aistrų šniždesį.
Miesčionių dėka mes atėjome nuo Prometėjo iki chuligano.
Bet chuliganas – tikras miesčionio kūdikis, tai jo įsčių vaisius. Istorijos jam paskirtas tėvažudžio vaidmuo, ir jis bus tėvažudys, jis sunaikins savo gimdytoją.
Ši drama šeimyninė priešo drama; mes žiūrime į ją juokdamiesi ir džiaugdamiesi, bet mums gaila, kai miesčionys į kovą su savo išpera įtraukia vertingus ir talentingus žmones, mums liūdna matyti, kaip jie žūsta, apnuodyti labai smarkiai irstančios aplinkos puvėsių nuodais.
Mes – tai natūralus sveikojo noras – norime matyti žmones sveikus, žvalius, puikius; mes jaučiame, kad išvystyta ir organizuota dvasinė mūsų liaudies energija gali atgaivinti pasaulio gyvenimą, pagreitinti visos žmonijos proto ir grožio šventės atėjimą.
Mums pasaulinės kultūros istorija parašyta hegzametru, ir mes žinome: pasaulyje bus dienos, kai visi žmonės džiūgaus, matydami savo praėjusių darbų paveikslą, žemė kada nors virs tąja vieta visatoje, kur gyvybė nugalės mirtį, vieta, kur gims iš tikrųjų laisvas menas gyventi menui, kurti didingus dalykus!
Žmonijos gyvenimas – kūryba, stengimasis nugalėti negyvosios materijos pasipriešinimą, noras atskleisti visas jos paslaptis ir priversti jos jėgas tarnauti žmonių valiai, kad jie būtų laimingi. Eidami prie šio tikslo, mes turime sėkmingumo dėlei uoliai rūpintis, kad nuolat augtų gyvos, sąmoningos ir aktyvios psichofizinės pasaulio energijos kiekis. Šio istorinio momento uždavinys – visos tautų energijos atsargos išvystymas ir organizavimas, jos pavertimas aktyvia jėga, klasinių, grupinių ir partinių kolektyvų kūrimas.
[1] Suprantama, aš sutinku, kad paskutinysis praeito amžiaus dešimtmetis psichiškai prasidėjo anksčiau negu 1890 metų sausio i d., o devintasis dešimtmetis dar nebuvo pasibaigęs 1889 metų gruodžio 31 d., kalendorius ir psichika visuomet šiek tiek nesutaria. – Aut. past.
[2] Prašau atkreipti dėmesį, kad šiame straipsnyje aš panaudoju tik tuos storžieviškumus, kurie jau buvo anksčiau pavartoti paskutiniojo meto žurnaluose ir laikraščiuose. – Aut. past.
[3] Nors iš pradžių liaudis buvo pravardžiuojama „liurbe“ už temperamento stoką, bet vėliau įvairūs karšti žmonės vadino ją šiuo vardu jau „už viską“! – Aut. past.
Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. XVIII. V., 1956, p. 116-158.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą