Maksimas Gorkis. Asmenybės suirimas (I)

Ne be reikalo sakoma, kad žmogus žmogui vilkas, kad visuomenė – tai visų kovos su visais laukas ir t. t. Iš tiesų, kokios šio susipriešinimo, susiskaldymo į atskirus ir, atrodytų, kitas kitam svetimus atomus istorinės priežastys? Ką tai reiškia žmogiškai asmenybei? Kokia išeitis iš šio pragaro į tikrai žmogišką – bendruomenišką, kolektyvinį, pilną gyvenimą? Įdomius ir šiandien aktualius atsakymus į šiuos probleminius klausimus siūlome pasiskaityti dvejomis dalimis 1909 m. išėjusiame rusų rašytojo Maksimo Gorkio straipsnyje „Asmenybės suirimas“.

ASMENYBĖS SUIRIMAS

I

Liaudis – ne tik jėga, kurianti visas materialias gėrybes, ji – vienintelis ir neišsemiamas dvasinių vertybių šaltinis, pirmas pagal laiką, grožį ir kūrybos genialumą filosofas ir poetas, sukūręs visas didžiąsias poemas, visas žemės tragedijas ir didžiausią iš jų – pasaulinės kultūros istoriją.

Savo vaikystės dienomis, savisaugos instinkto vadovaujama, plikomis rankomis kovodama su gamta, jos bijodama, ja stebėdamasi ir gėrėdamasi, ji kuria religiją, kuri buvo jos poezija ir kurioje sudėtos visos jos žinios apie gamtos jėgas, visa patirtis, įgyta susidūrus su priešiškomis, išorinėmis energijomis. Pasiekusi prieš gamtą pirmas pergales, ji pasijuto patvari, ėmė didžiuotis savimi, trokšti naujų laimėjimų, tos pergalės paskatino sukurti herojinį epą, kuriame sukrautos liaudies žinios apie save ir reikalavimai pačiai sau. Paskui mitas ir epas liejosi į vieną, nes liaudis, kurdama epinę asmenybę, teikė jai kolektyvinės psichikos galią ir statė ją prieš dievus arba greta jų.

Mite ir epe kaip ir kalboje, svarbiausiame epochos veikėjyje, konkrečiai pasireiškia kolektyvi visos liaudies kūryba, o ne vieno žmogaus mąstymas. „Kalba, – sako F. Buslajevas, – buvo esminė sudėtinė dalis tos neskaidomos veiklos, kurioje kiekvienas asmuo nors ir labai aktyviai dalyvauja, bet dar neprasikiša iš kompaktiškos visos liaudies masės.“

Kad kalbos kūryba ir sandara yra kolektyvus procesas, neginčijamai įrodyta ir kalbotyros, ir kultūros istorijos. Tik milžiniška kolektyvo jėga galima paaiškinti ir iki šiol nepralenktą, nepaprastą mito ir epo grožį, pagrįstą tobula idėjos ir turinio harmonija. Ši harmonija savo ruožtu yra kilusi iš vientiso kolektyvaus mąstymo, kurio procesui vykstant išviršinė forma buvo esminė epinės minties dalis, žodis visuomet buvo simbolis, atseit, kalba sukeldavo liaudies vaizduotėje eilę gyvų paveikslų ir vaizdų, kuriais ji apvilkdavo savo sąvokas. Pirmykščio sąvokų derinimo pavyzdys yra sparnuotas vėjo vaizdas: nematomas oro judėjimas pavaizduotas matomu skrendančio paukščio greičiu; toliau lengva buvo pasakyti: „Skrieja strėlės kaip paukščiai.“ Slavams vėjas – „stri“, vėjo dievas – „Stribog“, iš šios šaknies „strela“, „stre žen“ (pagrindinė, srauniausia upės srovė) ir visi žodžiai, kurie reiškia judėjimą: „vstreča“, „strug“, „srinut“, „ryskat“[1] ir t. t. Tik galvojant visai liaudžiai, galima sukurti tokius plačius apibendrinimus, genialius simbolius, kaip Prometėjas, Šėtonas, Heraklis, Sviatogoras, Ilja, Mikula ir šimtai kitų didžiulių liaudies gyvenimo patirties apibendrinimų. Kolektyvios kūrybos galią visų ryškiausiai įrodo tai, kad per šimtus amžių individuali kūryba nėra sukūrusi nieko, kas prilygtų „Ilijadai“ arba „Kalevalai“, ir kad individualus genijus nėra iškėlęs nė vieno apibendrinimo, kuriam pagrindo nebūtų davusi liaudies kūryba, nė vieno pasaulinio tipo, kurio anksčiau nebūtų buvę liaudies pasakose ir legendose.

Mes dar neturime pakankamai duomenų, kad galėtume spręsti apie kūrybinį kolektyvo darbą – apie didvyrio sukūrimo techniką, bet man atrodo, kad, jungdami savo žinias šiuo klausimu, papildydami jas hipotezėmis, mes jau maždaug galime apibrėžti šį procesą.

Paimkime gentį, tolydžio kovojančią dėl gyvybės. Nedidelis žmonių būrys, iš visų pusių apsuptas nesuprantamų ir dažnai priešiškų gamtos reiškinių, gyvena ankštai, nuolat tarpusavy bendraudamas; vidinį kiekvieno jo nario gyvenimą gali stebėti visi, jo pojūčiai, mintys, spėliojimai tampa viso būrio nuosavybe. Kiekvienas būrio narys instinktyviai stengdavosi viską išsakyti iki galo, – taip daryti jį versdavo jautimas, kokios menkos jo jėgos, palyginus su grėsmingomis gamtos jėgomis – žvėries ir miško, jūros ir dangaus, nakties ir saulės; tą jautimą keldavo ir sapnai, ir keistas dienos ir nakties šešėlių gyvenimas. Tuo būdu asmeninė patirtis tučtuojau susiliedavo su kolektyvine, o kolektyvine patirtimi naudodavosi kiekvienas būrio narys.

Vienetas būdavo fizinių būrio jėgų dalies ir visų jo žinių – visos psichinės; energijos įkūnijimas. Vienetas dingsta, nužudytas žvėries, žaibo, sutraiškytas kritusio akmens, medžio, prarytas raisto akivaro arba upės bangos, – visus šiuos įvykius būrys suvokia kaip įvairių priešiškų, visur žmogų tykojančių jėgų pasireiškimą. Tai sukelia būrio liūdesį, kad žuvo jo fizinės energijos dalis, sukelia naujų nuostolių baimę, norą atsiriboti nuo jų, prieš mirties galią pastatyti visą kolektyvinio pasipriešinimo galią ir natūralų kovos prieš ją, keršto troškimą. Kolektyvo pergyvenimai, kilę netekus fizinės jėgos, virsdavo vieningu, nesąmoningu, bet būtinu ir įtemptu noru – išlyginti nuostolį, prikelti mirusįjį, palikti jį savo tarpe. Ir per giminaičio šermenis gentis pirmą kartą kurdavo savo tarpe asmenybę; drąsindama save ir tartum kažkam grasindama, ji, gentis, susiedavo su ta asmenybe visą savo vikrumą, jėgą, protą ir visas ypatybes, kurios darė vienetą ir būrį patvaresnį, galingesnį. Galimas daiktas, kad kiekvienas genties narys tuo momentu prisimindavo kokį nors savo paties žygdarbį, savo vykusią mintį, spėjimą, bet, nejausdamas, kad jo „aš“ egzistuoja už kolektyvo ribų, susiedavo šio „aš“ visą turinį, visą energiją su žuvusiojo vaizdu. Ir štai viršum genties iškyla didvyris, į kurį sudėta visos genties energija, jau įkūnyta žygiuose, sutelktas viso genties dvasinio pajėgumo atspindys. Tuo metu turėdavo susidaryti labai ypatinga psichinė aplinka: iškildavo kūrybinė valia, kuri mirtį paversdavo gyvenimu. Visos valios, vienodai stipriai nukreiptos į žuvusio atminimą, paversdavo šį atminimą savo susikirtimo centru, ir, galbūt, kolektyvas net jausdavo, kad jų tarpe yra ką tik jų sukurtas didvyris. Aš manau, kad šioje išsivystymo stadijoje atsirado sąvoka „jis“, bet dar negalėjo susidaryti „aš“, nes kolektyvui jo nereikėjo.

Gentys jungėsi į gimines –: didvyrių vaizdai liejosi į giminės didvyrio vaizdą, ir galimas daiktas, kad dvylika Heraklio žygių reiškia dvylikos genčių sąjungą.

Sukūrusi didvyrį, gėrėdamasi ir didžiuodamasi jo galia bei grožiu, liaudis būtinai turėjo pasodinti jį tarp dievų – pastatyti savo organizuotą energiją prieš daugybę gamtos jėgų, kurios buvo priešingos viena kitai ir žmonijai. Žmogaus ginčas su dievais pagimdo didingą žmonijos genijaus Prometėjo vaizdą, ir čia liaudies kūryba išdidžiai iškyla iki didžiausio tikėjimo simbolio, šiame vaizde liaudis atskleidžia savo didžiuosius tikslus ir parodo, kad ji yra lygi dievams.

Žmonių vis daugėjant, kyla genčių kova, greta kolektyvo „mes“ atsiranda kolektyvas „jie“ – ir kovoje tarp jų gimsta „aš“. „Aš“ susikūrimo procesas yra analogiškas epinio didvyrio susikūrimo procesui, – kolektyvui reikėjo, kad susikurtų asmenybė, nes jis turėjo pasiskirstyti savo tarpe funkcijas kovai su „jais“ ir su gamta, turėjo pradėti specializuotis, dalyti patyrimą tarp savo narių, – šis momentas buvo vieningos kolektyvo energijos skaldymo pradžia. Bet, iškeldamas iš savo tarpo asmenybę kaip vadą arba žynį, kolektyvas suteikdavo jai visą savo patirtį lygiai taip, kaip didvyrio vaizde įkūnydavo visą savo psichikos masę. Vado ir žynio auklėjimas turėjo būti panašus į asmenybės sugestiją, hipnozę, asmenybės, kuriai pavesta vadovaujanti funkcija; bet, kurdamas asmenybę, kolektyvas nepažeisdavo organinio savo supratimo, kad jo jėgos yra vieningos, – šio supratimo irimas įvyko individualinėje psichikoje. Kai kolektyvo išskirta asmenybė atsistojo priešaky jo, nuošaliai nuo jo ir paskui virš jo, – iš pradžių ji darbuodamasi vykdė jai uždėtas funkcijas kaip kolektyvo organas, bet toliau, išlavinusi savo vikrumą ir parodžiusi asmeninę iniciatyvą, tokiu ar šiokiu būdu kombinuodama jai suteiktą kolektyvinės patirties medžiagą, ji suprato esanti nauja kūrybinė jėga, nepriklausanti nuo dvasinių kolektyvo jėgų.

Šis momentas yra asmenybės suklestėjimo pradžia, o ši jos nauja savimonė – individualizmo dramos pradžia.

Būdama kolektyvo priešaky, godžiai mėgaudamasi savo galia, matydama savo reikšmę, asmenybė iš pradžių negalėjo jausti tuštumos aplink save, nes kolektyvas vis tebeteikė jai gimtosios aplinkos psichinę energiją. Jos augimą ji laikė savo pajėgumo įrodymu, tebeteikė savo energiją dar nepriešiškam „aš“, nuoširdžiai gėrėjosi proto spindesiu, jo gabumų gausybe ir vainikavo jį garbės vainikais. Vadas prieš akis turėjo epinių genties didvyrių paveikslus, kurie skatino jį prilygti jiems, kolektyvas jautė, kad iš vado galima sukurti naują didvyrį, ir ši galimybė buvo jam gyvybiškai svarbi, nes anais laikais genties žygdarbių garsas buvo tokia pat stipri apsauga nuo priešų, kaip kalavijai ir miestų sienos.

„Aš“ iš pradžių nuolat jautė savo ryšį su kolektyvu, jis jautė esąs giminės patyrimo įkūnijimas ir, šią patirtį paversdamas idėjomis, greitino naujų jėgų sukaupimo ir ugdymo procesą.

Tačiau, turėdama galvoje didvyrių paveikslus, paragavusi, kaip saldu valdyti žmones, asmenybė ėmė stengtis, kad jai duotos teisės liktų nuolatinės. Ji taip galėjo daryti, tik paversdama sukurtus ir besikeičiančius pavidalus tvirtai pastoviais, o asmenybę iškėlusias gyvenimo formas – nepajudinamu įstatymu; kitų kelių jai įsitvirtinti nebuvo.

Todėl man rodosi, kad dvasinės kūrybos srityje asmenybė suvaidino konservatyvų vaidmenį: stiprindama ir gindama savo teises, ji turėjo statyti kliūtis kolektyvo kūrybai, ji siaurino jo uždavinius ir tuo juos žalojo.

Kolektyvas neieško nemirtingumo, jis turi jį, o asmenybė, stiprindama savąją žmonių valdovo poziciją, būtinai turėjo išsiugdyti amžinos būtybės troškimą.

Liaudis kaip visuomet kūrė gaivališkai, stengdamasi pasiekti sintezę – nugalėti gamtą, o asmenybė, stiprindama monoteizmą, stiprino savo autoritetą, teisę į valdžią.

Kai individualizmas tvirtinosi gyvenime kaip viešpataujantis ir engiantis pradas, jis sukūrė nemirtingą dievą, privertė mases pripažinti asmeninį „aš“ esant panašų į dievą ir pats įtikėjo savo kūrybinėmis galiomis. Toliau, jos klestėjimo laikotarpiu, asmenybės siekimas įgyti absoliučią laisvę neišvengiamai nukreipė ją griežtai prieš jos pačios sudarytas tradicijas ir prieš jos pačios sukurtą nemirtingo dievo vaizdą, kuris šias tradicijas darydavo šventomis. Siekdamas valdžios, individualizmas buvo priverstas nužudyti nemirtingą dievą – savo atramą, savo egzistavimo pateisinimą; nuo to momento prasideda greitas vienišo, sudievinto „aš“ žlugimas, nes jis, nesiremdamas pašaline jėga, nesugeba kurti, atseit, būti, nes būtis ir kūryba yra tas pat.

Šių laikų individualizmas vėl mėgina įvairiais būdais prikelti mirusį dievą, kad jo autoriteto galia sustiprintų išsekusias iškaršusio, paklydusio tamsiame siaurų asmeninių reikalų miške „aš“ jėgas, nes jis visiškai pametė kelią į gyvų kūrybinių jėgų šaltinį – kolektyvą.

Gentis imdavo bijoti asmenybės absoliutizmo ir pasidarydavo tai asmenybei priešiška. Bestuževas Riuminas pateikia toki IbnFoclano liudijimą apie Volgos bulgarus: „Jei tarp jų pasitaiko nepaprasto proto, puikiai išmanąs dalykus žmogus, tai jie sako: „Jis tinka tarnauti dievui“, paskui griebia jį, pakaria medyje ir palieka šitaip, kol lavonas suyra.“ Chozarai turėjo tokį paprotį: išrinkę vadą, jam užmaudavo kilpą ant kaklo ir klausdavo, kiek laiko jis nori valdyti žmones. Kiek metų jis pasakydavo, tiek ir turėdavo valdyti, antraip jis būdavo nužudomas. Sis paprotys pasitaikydavo ir tarp kitų tiurkų genčių, jis rodo, kaip gentis bijodavo, kad neišsivystytų asmeninis pradas, priešiškas kolektyvo tikslams.

Liaudies legendose, pasakose ir prietaruose mes randame begalinę daugybę pamokomų įrodymų, kad asmenybė yra bejėgė, ten juokiamasi iš jos perdėto pasitikėjimo savimi, piktinamasi valdžios troškimu, ir aplamai ji yra smerkiama; liaudies kūryba yra kupina įsitikinimo, kad žmogaus kova su žmogumi silpnina ir naikina kolektyvinę žmonijos energiją. Visoje šioje rūsčioje didaktikoje pasireiškia giliai ir poetiškai liaudies įsisąmonintas tikėjimas kūrybinėmis kolektyvo jėgomis ir jos garsus, kartais aštrus šaukimas į darnią vienybę, kad kova su tamsiomis žmonėms priešingos gamtos jėgomis būtų sėkminga. O jeigu žmogus stoja į šią kovą vienas, iš jo pradedama juoktis, jis pasmerkiamas žūti. Suprantama, šiame ginče, kaip ir kiekvienoje žmonių nesantaikoje, abi pusės neišvengiamai didino viena kitos nuodėmes, o perdėjimą sekė dar didesnis apmaudas, dar didesnis dviejų kūrybinių pradų – pirminio ir išvestinio – atsiskyrimas.

„Asmenybių“ skaičiui gausėjant, jos ėmė kovoti tarp savęs dėl valdžios apimties, gindamos vis labiau garbės trokštančio „aš“ interesus; kolektyvas skaldėsi, vis mažiau maitino jas savo energija, psichinis vieningumas tirpo, o asmenybė blanko. Jai jau tekdavo išlaikyti užimtą poziciją prieš genties valią, reikėdavo vis budriau saugoti savo asmeninę padėtį, turtą, žmonas ir vaikus. Savaiminės asmenybės būties uždaviniai darėsi sudėtingi, reikalavo milžiniško įtempimo; kovodama dėl savojo „aš“ laisvės, asmenybė visai atitrūko nuo kolektyvo ir atsidūrė baisioje ir jos jėgas greitai alinančioje tuštumoje. Prasidėjo anarchiška asmenybės kova su liaudimi – paveikslas, kurį mums piešia pasaulinė istorija ir kuris darosi toks nepakenčiamas visiškai sugriautai, bejėgei šių dienų asmenybei.

Augo visa skaldanti privati nuosavybė, darydama žmonių santykius vis aštresnius, iškilo nesutaikomų prieštaravimų; žmogus turėjo Įtempti visas jėgas, besigindamas nuo skurdo, saugodamas savo asmeninius interesus, palaipsniui prarasdamas ryšį su gentimi, valstybe, ir net, kaip mes dabar matome, jis vos pakenčia savo partijos drausmę, jį varžo net šeima.

Kiekvienas žino, kokį vaidmenį vaidino privati nuosavybė, skylant kolektyvui ir formuojantis savaiminiam „aš“, bet tame procese mes turime matyti, be fizinio ir dvasinio liaudies pavergimo, dar ir liaudies masių energijos suirimą, palaipsnišką genialios, poetiškai ir gaivališkai kuriančios kolektyvo psichikos naikinimą, – tos psichikos, kuri apdovanojo pasaulį aukščiausiais meninės kūrybos vaizdais.

Yra pasakyta, kad „vergai neturi istorijos“, ir, nors pasakyta ponų, tačiau čia yra dalis tiesos. Liaudžiai, kurios sielą vienodai uoliai žudė ir bažnyčia, ir valstybė, stengdamasi paversti ją klusnia jų valiai fizine jėga, – šiai liaudžiai buvo atimtos teisės ir galimybės kurti spėliojimus apie gyvenimo prasmę, reikšti vaizdais ir legendomis savo troškimus, savo mintį ir viltis.

Bet, nors jos dvasia ir buvo sukaustyta ir nebegalėjo pakilti iki ankstyvesniųjų poetinės kūrybos aukštybių, ji vis dėlto tebegyveno gilų savo vidaus gyvenimą, sukūrė ir tebekuria tūkstančius pasakų, dainų, patarlių, kartais pakildama iki tokių vaizdų, kaip Faustas ir t. t. Kurdama šią legendą, liaudis tartum norėjo pažymėti dvasini asmenybės bejėgiškumą, asmenybės, kuri jau aiškiai ir seniai buvo jai priešiška, pajuokti jos troškimą mėgautis ir bandymus suprasti tai, kas jai nepasiekiama. Geriausi didžiųjų visų šalių poetų kūriniai yra pasemti iš liaudies kolektyvinės kūrybos lobyno, kur jau senų senovėje duoti visi poetiniai apibendrinimai, visi garsiausieji vaizdai ir tipai.

Pavyduolis Otelas, bevalis Hamletas ir paleistuvis Don Žuanas – visus šiuos tipus liaudis sukūrė anksčiau už Šekspyrą ir Baironą. Ispanai dainavo savo dainose ,,gyvenimas tai sapnas“ anksčiau už Kalderoną, o mahometonai maurai taip kalbėjo anksčiau už ispanus, riterystę liaudis išjuokė savo pasakose anksčiau už Servantesą, ir taip pat piktai, taip pat liūdnai, kaip ir jis.

Miltonas ir Dantė, Mickevičius, Gėtė ir Šileris iškildavo visų aukščiausiai tuomet, kai jiems suteikdavo sparnus kolektyvo kūryba, kai jie semdavosi įkvėpimo iš liaudies poezijos šaltinio, be galo gilaus, neišpasakytai įvairaus, galingo ir išmintingo.

Tuo aš visai nemažinu minėtų poetų teisės į pasauline garbę ir nenoriu mažinti; aš tvirtinu, kad geriausi individualios kūrybos pavyzdžiai teikia mums puikiai nušlifuotas brangenybes, bet šias brangenybes yra sukūrusi kolektyvinė liaudies masių galia. Menas yra individo valdžioje, bet kurti sugeba tik kolektyvas. Dzeusą sukūrė liaudis, Fidijus įkūnijo jį marmure.

Pati viena, nesusijusi su kolektyvu, neveikiama kokios nors plačios, žmones jungiančios idėjos, asmenybė yra intertiška, konservatyvi ir priešinga gyvenimo raidai.

Pažvelkite šiuo požiūriu į kultūros istoriją, sekdami individualizmo vaidmenį gyvenimo stagnacijos laikotarpiais, tyrinėdami jo tipus aktyviomis epochomis, kaip, pavyzdžiui, Renesanso ir Reformacijos; jūs pamatysite: pirmuoju atveju aiškų asmenybės konservatizmą, jos linkimą į pesimizmą, kvietizmą ir kitas nihilistinės pažiūros į pasaulį formas. Tokiais momentais, kai liaudis kaip visuomet nepaliaudama kristalizuoja savo patirtį, asmenybė, traukdamasi nuo jos, ignoruodama jos gyvenimą, lyg ir praranda savo egzistavimo prasmę ir, likusi bejėgė, gėdingai murkdo savo dienas kasdienio gyvenimo purve ir banalybėje, atsisakydama nuo savo didžio kūrybinio uždavinio – kolektyvo patirties pavertimo idėjomis, hipotezėmis, teorijomis. Antruoju atveju jus stebina greitas dvasinių asmenybės galių augimas – reiškinys, kuri galima paaiškinti tik tuo, kad tais socialinių audrų laikotarpiais asmenybėje koncentruojasi tūkstančiai valių, išrinkusių ją savo organu, ir ji iškyla prieš mus, nuostabiai apšviesta grožio ir jėgos, ryškioje savo tautos, klasės, partijos troškimų liepsnoje.

Vis vien, kas ši asmenybė – Volteras ar protopopas Avakumas, Heinė ar Fra-Dolčino – ir nesvarbu, kokia jėga juos stumia – rotiura ar atskalūnai, vokiečių demokratija ar valstiečiai, – svarbu, kad visi herojai iškyla prieš mus kaip kolektyvinės energijos, kaip masės troškimų reiškėjai. Mickevičius ir Krasinskis iškilo tomis dienomis, kai jų tauta buvo ciniškai sudraskyta i tris dalis fiziniu atžvilgiu, bet dar su didesne energija negu kada nors anksčiau ji jautėsi esanti vienalytė savo dvasia. Ir visuomet, ir visur per visą istoriją – žmogų kūrė liaudis.

Šį teiginį ypač ryškiai įrodo Italijos respublikų ir komunų gyvenimas tre- ir quattrocento[2] laikotarpiu, kai italų liaudies kūryba giliai palietė visas dvasios puses, savo liepsna apglėbė visą gyvenimo statybos platybę, sukūrė tokį didingą meną, pagimdžiusį nuostabią daugybę didžiųjų žodžio, teptuko ir rėžtuvo meistrų.

Prerafaelitų meno didybė ir grožis aiškinami fiziniu ir dvasiniu menininko artumu liaudžiai; šių laikų dailininkai lengvai tuo galėtų įsitikinti, pamėginę eiti Girlan dajo, Donatelio, Bruneleskio ir visų tos epochos veikėjų keliais, kada kūryba savo intensyvumu beveik siekė beprotybę, buvo panaši j manijų ir artistas buvo liaudies masės favoritas, o ne mecenato liokajus. Štai kaip rašė 1298 metais Florencijos liaudis, pavesdama Arnolfui di Lapui statyti bažnyčių: „Tu pastatysi tokį rūmų, už kurį didingesnio ir puikesnio negalėtų įsivaizduoti žmogaus menas, tu turi jį sukurti tokį, kad jis atitiktų širdį, kuri pasidarė nepaprastai didi, sukaupusi savyje į vieną valią susitelkusių piliečių sielas.“

Kai Čimabue baigė savo madoną – jo kvartale kilo toks džiaugsmas, toks entuziazmo prasiveržimas, jog Cimabue kvartalas nuo tos dienos gavo „Borgo Allegro“[3] vardų. Renesanso istorija yra perpildyta faktų, kurie tvirtina, kad tuo laikotarpiu menas buvo liaudies ir egzistavo liaudžiai, jinai išugdė jį, prisotino savo nervų syvų ir Įkvėpė jam savo nemirtingų, didžių, vaikiškai naivių sielų. Tai neginčijamai seka iš visų epochos istorikų parodymų; net antidemokratas Monje, baigdamas savo knygų, sako:

„Quattrocento parodė viską, ką žmogus įstengia padaryti. Be to, jis parodė, – ir tuo jis mus pamoko, – kad žmogus, pasikliaująs vien savo paties jėgomis, atitrūkęs nuo visumos, besiremiųs tik savimi ir gyvenus tik sau vienam, negali visko atlikti.“

„Menas ir liaudis klesti ir kyla drauge, taip manau aš, Hansas Saksas!“

*        *        *

Mes matome, kokie menki šių dienų žmogaus „veikalai“, matome liūdnų jo sielos tuštumų, ir tai turi priversti mus pagalvoti, kuo gresia mums ateitis, pažiūrėti, ko moko praeitis, atrasti priežastis, kurios veda asmenybę Į neišvengiamų pražūtį.

Laikui bėgant, gyvenimas įgauna vis žiauresnį ir labiau aliarmuojantį kovos visų su visais pobūdį; šioje nepaliaujamai kunkuliuojančioje neapykantoje turėtų išsivystyti koviniai „aš“ gabumai, nes jis priverstas nuolat gintis nuo panašių į jį puolimo, ir, jei asmenybė aplamai sugeba kurti, tai kaip tik ši kova visų su visais sudaro geriausias sąlygas, kad „aš“ parodytų pasauliui visą savo dvasios galią, visą poetinio talento platumą. Tačiau individuali kūryba kol kas pati nėra sukūrusi nei Prometėjų, netgi nei Viliaus Telio, nei vieno poetinio paveikslo, kurio grožį ir jėgą būtų galima palyginti su žilos senovės Herakliais.

Buvo sukurta daugybė Manfredų, ir kiekvienas jų įvairiais žodžiais kalbėjo viena – apie asmeninio gyvenimo mįslę, apie skaudžią žmogaus vienatvę žemėje, kartais pakildamas iki sielvarto, kad žemė taip liūdnai vieniša visatoje; tai skambėjo labai gailiai, bet nelabai genialiai. Manfredas yra išsigimęs XIX amžiaus Prometėjas, tai gražiai nutapytas portretas miesčionio individualisto, kuris nesugeba pajusti pasaulyje nieko kito, tik save ir mirtį prieš save. Jei kartais jis kalba apie viso pasaulio kančias, tai nemini pasaulio pastangų panaikinti kančias, o jei prisimena, tai tik tam, kad galėtų pareikšti: kančia yra neįveikiama. Neįveikiama – nes vienatvės nualinta siela akla, ji nemato kolektyvo gaivališko aktyvumo, ir mintis apie pergalę jai neegzistuoja. „Aš“ teturi vieną malonumą – kalbėti ir dainuoti apie savo ligą, apie savo merdėjimą ir, pradedant Manfredu, jis gieda rekviem pats sau ir į jį panašiems vienišiems, mažiems žmonėms.

Šio tono poezija vadinama „pasaulio sielvarto poezijos“ vardu; nagrinėdami jos esmę, rasime, kad „pasaulis“ čia pavartotas kaip uždanga, už kurios slapstosi bekilmis, plikas žmogaus „aš“, slapstosi, dreba, bijodamas mirties, ir visai nuoširdžiai šaukia, kad individualus egzistavimas beprasmiškas. Sutapatindama save su gyvu didžiuoju pasauliu, individualybė primeta visam pasauliui jausmą, kad jos būtis nustojo prasmės: kalba apie didžiavimąsi savo vienatve ir įkyri žmonėms kaip uodas, reikalaudama jų dėmesio savo menkos sielos dejonėms.

Ši poezija kartais stipri, bet – kaip nuoširdus nevilties šauksmas; ji, galbūt, graži, bet – kaip Flobero vaizduojami raupsai; ji visai natūrali kaip logiškas asmenybės vystymosi užbaigimas, – asmenybės, kuri numarino savo krūtinėje energijos ir kūrybos šaltini – organinio ryšio su liaudimi pajautimą.

Šalia šio individualizmo agonijos proceso geležinės kapitalo rankos, kad ir nenorėdamos, vėl kuria kolektyvą, suspausdamos proletariatą į vienalytę psichinę jėgą. Palaipsniui, vis greičiau, ši jėga pradeda įsisąmoninti, kad vien ji yra pašaukta laisvajai gyvenimo kūrybai, kad ji yra didi kolektyvi pasaulio siela.

Šios energijos atsiradimas individualistų akims atrodo kaip tamsus debesis horizonte, jis gąsdina juos, galbūt, taip pat stipriai, kaip ir fizinė mirtis, nes jame slypi jiems neišvengiama socialinė mirtis. Kiekvienas jų laiko savąjį „aš“ vertą ypatingo dėmesio, didžiulio įvertinimo, bet proletariatas, besiruošdamas atnaujinti pasaulio gyvenimą, nenori duoti šiems „dvasios aristokratams“ savo dėmesio išmaldos; jie tai žino ir todėl nuoširdžiai jo neapkenčia.

Kai kurie jų, būdami gudresni ir suprasdami didžią ateities reikšmę, norėtų stoti į socialistų gretas kaip įstatymų leidėjai, pranašai, vadai, bet proletariatas turi suprasti ir neišvengiamai supras, kad šis miesčionių pasiryžimas eiti su juo koja kojon dangsto vis tą patį miesčionio siekimą „teigti savo asmenybę“.

Kai asmenybė, dvasiškai nuskurdusi, prieštaravimų gausybėje paklydusi, visuomet juokinga ir menka, mėgina surasti jaukų kampelį ir pasislėpti jame, ji tolydžio tebeirsta ir psichiniu atžvilgiu darosi vis menkesnė. Jausdama tai, pagauta nevilties, suprasdama ją arba slėpdama nuo savęs, ji blaškosi iš kampo į kampą, ieško išsigelbėjimo, pasineria metafizikoje, ima paleistuvauti, ieško dievo, linkusi tikėti velnią – ir visuose jos ieškojimuose, visame jos blaškymesi aiškiai matomas greitos pražūties nujautimas, neišvengiamos ateities siaubas, o jei ši ateitis ir nesuprantama, tai bent labiau ar mažiau aštriai jaučiama. Pagrindinė šių laikų individualisto nuotaika – nerami širdgėla; jis suglumo, Įtempia visas savo jėgas, kad kaip nors galėtų įsikabinti į gyvenimą, o jėgų nėra, liko tik gudrumas, kažkieno pavadintas „kvailių protu“. Viduje apdriskęs, nušiuręs, ištampytas, jis čia draugiškai mirksi socializmui, čia meilikauja kapitalui, o artimos socialinės pražūties nujautimas dar greičiau griauna maželytį, rachitišką „aš“. Jo neviltis vis dažniau virsta cinizmu: individualistas ima isteriškai neigti ir deginti tai, ką vakar garbino, ir kai jo neigimai pasiekia tam tikrą aukštį, jo psichika neišvengiamai priartėja prie chuliganizmo. „Chuliganizmo“ sąvoką aš vartoju ne norėdamas nuskriausti jau nuskriaustus ir pažeminti pažemintuosius, – sunkiau ir aitriau, negu aš galėčiau, tatai daro gyvenimas; ne, chuliganizmas yra paprastas psichofizinio asmenybės išsigimimo rezultatas, neginčijamas jos nepaprasto supuvimo įrodymas. Turbūt, tai yra chroniška didžiųjų smegenų žievės liga, sukelta socialinio maitinimo stokos, suvokimo aparato liga, o tas aparatas darosi vis bukesnis, vangesnis ir, vis blogiau suvokdamas būties įspūdžius, sukelia, taip sakant, bendrą intelekto anesteziją.

Chuliganas – būtybė, neturinti socialinių jausmų, jis nebejaučia jokio ryšio su pasauliu, nesupranta, kad aplink jį yra kokių nors vertybių, ir palaipsniui netgi praranda savisaugos instinktą – nebenuvokia savo asmeninės gyvybės vertingumo. Jis nesugeba nuosekliai galvoti, sunkiai asocijuoja idėjas, jo mintis prasiveržia kibirkštimis ir, vos apšvietusi netikra, ligūsta šviesa kokį menką gabalėlį išorinio pasaulio, nevaisingai gęsta. Jo įspūdingumas ligūstai padidėjęs, bet akiratis siauras, ir sugebėjimas sintetinti yra menkutis; turbūt, tuo ir paaiškinamas būdingas jo minties paradoksalumas, palinkimas į sofizmus. „Ne laikas kuria žmogų, bet žmogus laiką“, – sako jis, netikėdamas pats savimi. „Svarbu ne gražūs veiksmai, bet gražūs žodžiai“, – tvirtina jis toliau, tuo pabrėždamas savo bejėgiškumą. Jis yra linkęs greitai keisti savo teorines ir socialines pozicijas, o tai dar kartą rodo jo sugniuždytos psichikos silpnumą ir nepatvarumą. Tai ne tik sugriauta asmenybė, bet dar ir chroniškai susidvejinusi – sąmoningasis ir instinktyvusis pradai beveik niekuomet jo sieloje nesusilieja į vieną „aš“. Dėl asmeninės patirties menkumo ir organizatoriškų proto sugebėjimų silpnumo šioje būtybėje vyrauja paveldėta patirtis, ir ji nuolat, bet vangiai ir nevaisingai kovoja su savo senelio šešėliu. Ją supa kaip Erinijos tamsios ir kerštingos praeities šmėklos, laiko isterinio susijaudinimo nelaisvėje ir instinkto gelmėse žadina atavistinius gyvulio polinkius. Jo juslinė sfera išklibusi, atbukusi, ji atkakliai reikalauja aštrių ir stiprių erzinimų, todėl chuliganas linkęs j lytinį iškrypimą, gašlumą, sadizmą. Jausdamasi bejėgė, ši būtybė, gyvenimui vis didinant jai savo reikalavimus, yra priversta griežčiau ir griežčiau neigti šiuos reikalavimus, todėl chuliganui būdingi socialinis amoralizmas, nihilizmas ir įnirtimas.

Šis žmogus visą gyvenimą balansuoja ant beprotystės ribos ir socialiniu atžvilgiu yra žalingesnis už apkrečiamų ligų bacilas, nes, būdamas psichiškai apkrečiamas pradas, jis nepašalinamas tais kovos būdais, kokiais mes naikiname mums kenksmingus mikroorganizmus.

Pagrindinis jo nenuoseklaus mąstymo, keistų ir dažnai šlykščių veiksmų akstinas – neapykanta pasauliui ir žmonėms;; instinktyvi, bet bejėgė ligonio neapykanta ir širdgėla; jis blogai mato, blogai girdi ir todėl slenka šlitiniuodamas, toli atsilikęs nuo gyvenimo, kažkur į šalį nuo jo, be kelio ir be jėgų keliui rasti. Jis ten rėkia, bet jo balsas aidi silpnai, frazės padrikos, žodžiai blankūs, ir niekas nesupranta jo riksmo, aplink jį tik saviškiai, tokie pat bejėgiai ir puspročiai, kaip jis, ir jie negali, nemoka, nenori padėti. Bet visi jie apmaudingai kaip jis pats spjaudo į nuėjusius pirmyn, šmeižia, ko negali suprasti, juokiasi iš to, kas jiems priešiška, o jiems priešiška visa, kas yra aktyvu, visa, kas turi kūrybinės dvasios, kas puošia žemę savo žygių garbe ir dega ateities tikėjimo ugnimi: „ugnis gi yra dievybė, deginanti nykstančias aistras, skaidrinanti skaisčią sielą“, kaip pasakyta Išminties Sofijos eilėraštyje.

[1] Встреча – susitikimas, струг – drožtuvas, luotas, сринуть – nuversti, рыскать – bėgioti.

[2] Keturioliktame ir penkioliktame amžiuje (ital.).

[3] Linksmasis kvartalas (ital.).

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T XVIII. 1956, p. 101-116.