Gegužės 1-osios, Tarptautinės proletarinio
solidarumo dienos proga – nedidelis meninis vaizdelis. Apie revoliucinio
internacionalizmo dvasią kovoje už žmogiškąsias teises ir orumą. Iš rusų
literatūros klasiko – Maksimo Gorkio.
VISUR
ESANTYSIS
Švininis rudens vakaras; šaltas lietus,
smulkus kaip dulkės, be paliovos purkščia Berlyno namų stogus, orių vokiečių
skėčius ir grindinio akmenis; tiesiomis gatvėmis stambūs, raudonskruosčiai
žmonės skubėdami nuobodžiai neša savo sočius kūnus, didžiulius pilvus.
Milžiniškas miestas – šiandien visas
šlapias, sušalęs ir niūrus – kankinamai taisyklingas, jis – lyg šachmatų lenta,
ir kažkas nematomas ja stumdo juodas figūras, be žodžio lošdamas sunkų, painų
lošimą.
Tarp stogų viršum juodo, susipynusio
medžių raizginio blankiai blizga reichstago kupolas lyg auksinis šalmas milžino
riterio, kurį pavergė ir supančiojo gatvių grandinės, pilkos mūrinės namų
virtinės.
Įsiplieskia blankūs, šalti žiburiai, ir
vanduo melsvai šviečia grindinio plyšiuose ir įdubose; siauri mažutėliai
upokšniai primena venas, tirštą, užnuodytą kraują. Nuo žiburių gimė šešėliai,
sunkus miestas, dar labiau sunkė-damas, slūgsta prie šlapios žemės: namai
pasidaro žemesni, niūresni, žmonės – mažesni, skubresni; viskas aplinkui sensta,
raukšlėjasi; storos sienos labiau sudrėksta, aiškiau girdėti vandens
šniokštimas latakuose, ir ant šaligatvio plytų nuolankiai krinta sunkūs lašai
nuo stogų.
Nuobodu. Šis miestas – toks didelis,
pilkas, pagyrūniškai švarus – nejaukus, lyg jis būtų įkurtas ne žmonėms, o
parodai, ir žmonės gyvena mūrų pavergti. Jie blaškosi miesto gatvėse kaip pelės
spąstuose, gaila į juos žiūrėti: jų gyvenimas atrodo beprasmis, nepataisomai,
visam laikui sugadintas – niekados jie neiškils viršum to, ką jie yra sukūrę
iki šios dienos, nepasijus pajėgūs gyventi kitaip – laisviau ir šviesiau.
Kimiai trinksi ir kaukia automobiliai,
dunda ir staugia žibantis tramvajaus vagonas, mėlynos kibirkštys trykšta jam iš
po ratų; nepasitikėdami niaukiasi apyžlibiai namų langai ir šaltai kažką
apverkia. Viskas atrodo mirtinai nuvargę, ir visur – drėgmė, tartum karštlige
sergančio prakaitas. Beviltiškai skamba varpas bažnyčioje, negirdimas tų
žmonių, kurie bėga pro jos duris, Vėpsančias kaip bedantė senio karšinčiaus
burna.
Priebažnytyje – ant cokolio tarp dviejų
kolonų – prisišliejo trejetas: senas, žilaūsis laikraščių pardavėjas, plačiu,
skustu smakru, ir du gatvių šlavėjai: vienas mažutis, kresnas, nuo ausies iki
nosies perkirstu veidu, kitas – pakumpęs, išsilenkęs kaip klaustukas.
Jam ant galvos, odinėje kepurėje –
bronzinė pažaliavusi konsolė, šykščiai dega mažutė lempelė, blausi jos šviesa
krinta ant išskleisto laikraščio lapo sukumpėlio rankose; jis pusbalsiu,
aiškiai ir iškilmingai – kaip šventąjį raštą – kažką skaito, o pro jo pečius Į
lapą godžiai žiūri laikraščių pardavėjas, tyliai šūkčiodamas:
– Puiku! O, tai puiku!
Ir kresnasis, Į taktą pritariamai
linguodamas galvą, taip pat kalba tvirtu balsu:
– Čia – teisybė. Senasis Karlas gerai ją
žino ir moka pasakyti...
Bažnyčioje pamažu, nuvargęs vaikšto juodas
žmogus, žiebdamas mažyčius, ligūstai geltonus žiburėlius, žmonės prie jos durų
susiglaudę į trigalvį kūną, pakumpusiojo balsas skamba vis iškilmingiau, ir
balta lempos šviesa aiškiai apšviečia dideles laikraščio pavadinimo raides:
„Pirmyn!“
* * *
Iš gilios Niujorko gatvės dugno, pro
dulkes ir suodžius, kurie lyg nejudanti marška kabo karštame ore, dangus atrodo
pilkšvas ir drumstas kaip pelkės vanduo.
Netrukus vidudienis, bet saulę kažkur
slepia dešimt- aukščių namų stogai; monotoniškai lygios, nešvarios jų sienos –
pavėsyje, tas pavėsis – tvankus ir negaivina. Kai kur per stogus į viršutiniųjų
aukštų langus kaitriai žvelgia saulė, nesiekdama įvairiaspalvių iškabų: visos
sienos išmargintos raibais jų lopiniais, dėl to namai panašūs į elgetas.
Gatvė iki stogų kupina Šilto, lipnaus oro,
visi langai atdari, ir nė viename nėra nei gėlės, nei žalumynų šakutės, nei
ryškios dėmės; pro langus žvelgia tamsa; viskas aprūkę nuo dūmų, viskas storai
nupudruota dulkėmis, ir žemyn i juodą, šiukšliną grindinį iš visur srūva
alyvos, klijų, odos, prakaito kvapai.
Kartu su kvapais į gatvę pro langus be
paliovos plaukia duslus darbo gaudesys: tarška mašinos, obliuodamos medį,
švilpia dailidžių staklės, šniurkštauja pjūklas, būgnija odminių lazdos,
išmušdamos iš kailio plaukus.
Gatvė atrodo kaip nutekamas griovys;
kažkur į miglotą tolumos tuštumą ja pamažu liejasi plati, tiršta kaip nafta
triukšmo ir kvapų srovė, o joje lyg sugriauto gyvenimo. nuolaužos plaukia apdaužyti
sunkvežimių motorai, pilki-"kaip pavasario lytys, juodi anglies ir kažin
kokių prekių vežimai, visi – kampuoti, tiesiomis linijomis, sunkūs. Nepaliaująs
darbo triukšmas skamba pergalingai, o jo sužadinta vaizduotė kuria keistus
palyginimus: glotnios daugiaaukščių namų sienos panašios į neprieinamas
viduramžių pilis, ir lauki, kad tuojau pat gatvėje pasirodys geležimi
apkaustyti riteriai; jie kažką sugriovė, apiplėšė ir ramiai vežasi iš miesto
grobį, vedasi belaisvius.
Žmonės, darbo vergai, beveik nepastebimi
tarp vežimų, autobusų ir drūtų arklių, sunkių kaip drambliai; prakaituotos ir
nešvarios dvikojės figūrėlės pernelyg menkos, palyginti su masėmis namų, prekių
ir su viskuo, kas aplink juos sunkiai ir lėtai ritasi gatvės dugnu. Žmonės labai
smulkūs, ir, matant juos išblaškytus miesto tinkluose, savaime kyla mintis, kad
vargu ar sugebės jie įveikti tą tiesų, slegiantį gyvenimą nuodingoje tvankumoje,
purve ir suodžiuose.
Staiga, nežinia iš kur, po vienu žibintu
atsistojo augalotas vaikinas raudonu megztiniu, laikąs ant peties kažkokias
geležines lazdas; lankstus ir tvirtas kaip cirko imtynininkas, jis greitai
pritaisė geležgalius prie žibinto – išėjo lyg kažkokia mažutė estrada, vaikinas
lengvai užšoko ant jos ir, pridėjęs vieną ranką prie burnos, antrąja
laikydamasis už žibinto stulpo, sušuko į gatvę:
– Alio, vyrai!
Jo veidas margas, strazdanomis nusėtas,
garbanoti rudi plaukai ir žydros akys; visas jis kažkoks susijaudinęs,
įsikarščiavęs; štai nusiėmė seną sulamdytą skrybėlę, ja mosuoja kaip juoda
vėliava ir, lengvai perrėkdamas gatvės triukšmą, skardžiai šaukia:
– Alio, vyrai! Skirkite man dvi minutes
savo laiko, tiktai dvi minutes – gerai? Ol rait?
Pamažu, nesustodami, juda vežimai,
važiuoja motorai; rūkydami pypkes, kramtydami taboką, eina kresni, nebylūs
žmonės, juodi kaip negrai. Neskubėdamas, siūbuodamas guminę lazdą, kurios
dirželis užnertas ant rankos, prie žibinto žingsniuoja airis policininkas,
striukas ir drūtas kaip dvipūdis svarstis.
Dvylika varpo dūžių, – gatvę iš karto pripildė
švilpesys, staugimas ir kauksmas, tuose garsuose aiškiai girdi nepasotinamą
alkį, pyktį, tartum iš didžiulio šuns kas būtų atėmęs kaulą, kurio jis nespėjo
praryti.
Ir, tik sukaukus sirenoms, bėgdamos nuo
jų, iš namų pasipylė į gatvę tamsiai mėlynos figūros – darbininkai, vyrai,
moterys, vaikai; jie iš karto pripildė gilų griovį naujo triukšmo ir kūlvirčiomis
ėmė suktis ant grindinio, tarp vežimų, po nusiminusiais arklių snukiais.
Žmogus prie žibinto išaugo, ištįso
aukštyn, raudona jo megztinio dėmė vieniša gatvėje ir labai ryškiai krinta į
akis; jis krato rusvą galvą, visas jo veidas mirga, kas valandėlė keisdamas
išraišką: jis pavirto švyturiu prie vienos tamsios upės, kurią užtvenkė gyvo
žmonių kūno masė, ir viršum pabirusios minios gerai girdėti jo kviečiantis
balsas:
– Eikit šen, vyrai, čia sakoma tiesa apie
darbo žmonių gyvenimą, apie teises į darbą ir laisvę!
Minia plaukia pro jį, tačiau ilgainiui
aplinkui žibintą susidaro tartum verpetas, vis daugiau žmonių iškėlę galvas
sustoja prie gyvojo švyturio; rudasis vaikinas, pasilenkdamas prie jų, plačiai
mosuoja rankomis, lyg rodydamas kelią, ir kaip aliarmo varpo dūžiai skamba jo
klausimai:
– Ar jūs patenkinti savo gyvenimu? Ar toks
jis turi būti, žmonės? Argi jūs vergai ir nenorite geresnio?
Minia gausėja, tyli, bet kartais – ir kas
valandėlė vis dažniau, garsiau – kyla joje pritarimo šauksmai:
– Labai gerai, vyruk! Veri uel, bois! Ol
rait!
– Visas žemės vertybes ir grožybes sukuria
jūsų darbas; ar jūs naudojatės visomis tomis vertybėmis ir grožybėmis?
Policininkas, plačia nugara prisišliejęs
prie ketinio žibinto stulpo, pats irgi iš ketaus nulietas; jis abejingai kramto
taboką, jo akys mažutės, negyvos, su baltomis blakstienomis ir –- violetiniai
alkoholiko skruostai. Kartais jis pakelia į viršų geltonus antakius ir taip pat
murma:
–- Labai gerai! Ol rait...
Juoda minia vis smarkiau pritaria
šauksmais, o viršum jų laisvai sklinda galingas oratoriaus balsas, lekia
žodžiai, kuriems tikėjimas suteikė sparnus, ir pats jis tartum lekia viršum
žmonių – raudonas, ugninis paukštis – naujojo gyvenimo skelbėjas...
Požeminio geležinkelio stotis, į abi puses
eina siaubtas, ilgas, tunelis, išklotas baltais kokliais, jame visur ryškios
reklamų dėmės. Tartum vėrinio karoliai, dega, nubėgdamos į toli, perlinės
elektros lempų šviesos. Sienos riebiai žvilga, lyg taukais išteptos; juodame
žemes ruože žybčioja bėgių gijos, ištiestos į dešinę ir Į kairę; šviesa virpa,
atrodo, kad metalo juostos lydytos ir teka.
Iš viršaus skverbiasi nenuilstamas ant žemės
verdančio gyvenimo gaudesys – prislopintas viską nugalinčių žmonių didžio darbo
atgarsis. Čia, po žeme, tas garsas panašus i iškilmingą vargonų muziką, jis
verčia manyti, kad viršuje žmonės jam sukūrė šviesų, džiaugsmingą gyvenimą ir
dabar garbina didžiąją proto ir valios jėgą.
Iš tunelio gilumos, čia iš dešinės, čia iš
kairės, beveik kas minutė išlekia traukiniai, – dumia ugninės gyvatės, ir,
pripildžiusios baltą landą geležinio bildesio, staugimo, dingsta joje.
Viskas aplinkui dreba nuo baisaus
įtempimo; atrodo, kad visa žemė išvarpyta tokiais pat šviesiais takais, visomis
kryptimis pasakišku greičiu skverbiasi į, ją tos dundančios, gręžiančios
gyvatės, kurias žmogaus protas sukūrė iš geležies, o jas varo paslaptingos,
žmogaus valiai pajungtos jėgos.
Prilėkusi prie stoties, tviskanti vagonų
grandinė sustoja, krūpteli, išmeta į peroną dešimtį linksmai sujaudintų žmonių,
vietoje jų praryja kitą dešimtį, ir vėl metalinis kūnas dumia tuneliu su ugnimi
ir dundesiu, triukšmingai alsuoja alyvos ir svilėsių kvapu, dingsta, lyg
skubėdamas dar labiau, dar giliau pragręžti žemę.
Nervingas vagonų ir žemės drebulys,
beprotiškas eismo greitis taip keistai nesiderina su metro laukiančių žmonių
ramybe.
Tie žmonės, iš pirmo žvilgsnio
monotoniški, vienodai nuskurę, nualinti, nejučiomis stebina savo pavojingu
skubrumu, kai stryksi iš traukinio, šiam vos tik sustojus, stebina pasitikėjimu
savimi, kai šoka į drebančius vagomis, kurie, atrodo, tuoj tuoj sprogs. Paskui
iš jų judesių suvoki, kad tai žmonės, įpratę jaustis gamtos jėgų nugalėtojais.
Prie kasos garsiai šnekučiuojasi grupė
darbininkų, ypač sujaudintas vienas – kumpanosis, su mažyčiais ūsais, ant
pakaušio užsimaukšlinęs sulamdytą pilką skrybėlę; mosuodamas ranka, lyg ką
kapodamas, jis šaukia:
– O kai žmogus pasitraukia nuo liaudies –
nukenčia ne liaudis, bet žmogus...
– Taip, tačiau – Brianas...
– Tas kaulas jau išvirė mano sriuboje, ir
man nė kiek negaila numesti ji šunims...
Skamba juokas, – malonu girdėti jį čia, po
žeme, – jis taip puikiai atliepia vargonų gaudesiui ten, aukštai.
Švelnus krūtininis balsas kalba rimtai ir
išdidžiai:
– Čia tiesa! Aišku, jis, matyt, atidavė
visa, ką turėjo gera, ką galėjo, o paskui...
– Mes turtėjame, jis – nuskursta...
Iš kažkur žmonėms po kojų atsirito
mažutis, rudas šuo, jo gauruota uodega užriesta ant nugaros, jis iškišo rausvą
liežuvį ir uostinėdamas skubiai apžiūrinėja žmonių kojas protingomis juodomis
akimis.
Augalotas žmogus, ūsuotas, balta, dažais
aptaškyta palaidine, mandagiai kilstelėjęs skrybėlę, klausia šunį:
– Tamstos bilietas?
Sveikas, garsus kvatojimas. Šuo atsitūpė
prie pokštininko kojų ir užpakaline letena kasosi gauruotą ausį, – šis sugriebė
jį ant rankų ir šokdamas dainuoja:
– Marieta, mano Marieta...
Du trys pritaria jam, o jaunas energingas
balsas irgi dainuoja savo žodžius:
– Mūsų darbas – kultūros pagrindas, visas
pasaulis laikosi ant darbininkų pečių...
Iš baltų tunelio žiomenų, drebindama
perlinius lempų karolius, dumia vienaakė pabaisa; atriedėjo, nušlavė nuo perono
visus žmones ir sukaukusi nulėkė tolyn j žemės gelmes arba j jos paviršių, iš
kur iškilmingai plaukia j tunelį milžiniško miesto gyvenimo muzika.
* * *
Drumstai žalias Genujos uosto vanduo
nuklotas smulkiomis akmens anglies dulkėmis, statmeni dienovidžio saulės
spinduliai toje plonoje pienelėje žvilga sidabru, riebiose naftos dėmėse
įmantriai sumaišytomis perlamutro spalvomis.
Uostas grūste prigrūstas didžiulių įvairių
nacijų laivų; tirštas, nešvarus vanduo lėtai vilnija tarp aukštų bortų, tyliai
trinasi šonais griozdiškos krovinių valtys, prikrautos akmens anglies, čeža ir
girgžda lynai, žvanga inkaro grandinės, garo kateriai, mažučiai kaip vandens
vabalai, pūškuodami slysta vandeniu, ir kažkas ritmingai dunksi kaip tingus,
negarsus smūgis į didelį odinį būgną.
Į karštą dangų darniai iškilusi tanki
stiebų giraitė, perbraukta horizontalinėmis laivo pratiesinių linijomis;
pratiesinės – tartum didžiulės strėlės, galinga ranka paleistos į visus dangaus
pakraščius. Iš jūros tyliai alsuoja vėjelis, dangaus žydrynėje plevėsuoja
įvairiaspalvės vėliavos, ir ant stiebavirvių pakabinti – džiūsta – laivų
komandų megztinukai. Visur ištemptos grandinės, stori lynai, lyg tam, kad
mūriniame uosto žiede galėtų sulaikyti grakščius laivus; laivavirvės apraizgė
juos kaip tinklas žuvis, ir jie užmigo užnuodytame vandenyje.
Tūkstančiais šviesių langų žvelgia į
juodąjį uostą ant kalno pasiskleidęs marmurinis miestas ir siunčia žemyn,
jūrai, gyvą, žvalų triukšmą, – uostas atsako grandinių žvangėjimu, švilpesiu ir
garo atodūsiais, mieguistu vandens pliuškenimu į geležinius bortus, į mūro
plytas.
Nedidelio krovinių laivo galugalyje prie
keltuvo, suglamžyto, apdribusio brezento paunksmėje, sėdi trys negrai ir,
nudegęs saulėje, beveik toks pat tamsus, kaip ir jie, plikai nusikirpęs italas,
iki mėlynumo nusiskutęs, juodais antakiais, dideliais kaip ūsai.
Priešais juos, ant nešvarios dėžės,
keturios stiklinės violetinio Ligūrijos vyno, apgraužtas sūrio kąsnelis, duonos
riekės, – tačiau jie nevalgo ir negeria: atviepę storas, atkištas lūpas, negrai
įdėmiai klausosi guviai kalbančio italo, kuris drąsiai pylė žodžių srautą
visomis pasaulio kalbomis.
Negrai žiūri jam į burną ir į rankas, –
jūrininko pirštai, be paliovos šmėsčiodami ore priešais juodus jų veidus,
iškalbingai lipdo kalbą, beveik suprantamą ir be žodžių. Dešinioji švarko
rankovė praplyšusi, maskatuoja it balta vėliava, išryškindama bronzinę ranką,
iki peties nuogą, iki alkūnės ištatuiruotą tamsiai mėlynu raštu.
Garbanoti vieno negro plaukai žili apie
smilkinius, kairiosios ausies jis neturi, apatiniame žandikaulyje nematyti
dantų; antrasis – plačianosis milžinas, gero apvalaus veido ir naivių, vaikiškų
akių; trečiasis – jaunuolis, lankstus kaip žvėris, pusnuogis ir žvilga saulėje,
– trinties išblizginta geležis. Jo veidas protingas, taisyklingas, beveik kaip
arijų, lūpos nestoros, apvalios lyg vyšnios, akys gražiai svajingos, –
įsimylėjusios moters akys. Jis klausosi ypač rimtai susitelkęs – visas
pasitempęs į priekį, lyg norėdamas šokti ant oratoriaus, o šis, griežtu rankos
judesiu kažką nuo savęs stumdamas, pasididžiuodamas šaukia:
– Mums nėra žydo, negro, turko, kino:
visos žemės darbininkai – broliai!
Senas negras, patvirtinamai linktelėjęs
galvą, sako saviesiems angliškai:
– Jam -– nėra spalvotų, tai tiesa!
– Tu mane pažįsti penkiolika metų!
– O taip! – delno smūgiu nusmaukęs baltą
kepuraitę ant sudarkytos ausies, tvirtai šaukia negras, taip pat kažkodėl
karščiuodamasis: juoda ranka sugriebė stiklą vyno, iškėlė aukštai ir, rodydamas
jį pirštu, kalba:
– Jo klausytis, kaip gerti šitą vyną –
malonu! Jis – visados – jis! Jis... visur kalba tą patį: visi žmonės –
spalvotieji žmonės – taip pat žmonės! Dabar jūrose apie tai kalbama daugiau
negu pirma – aš žinau! Jis labai daug taip kalbėjo, šitaip darė, paskui jį –
dar vienas, kitas, ir – atsirado daug gerų žmonių, o, aš, senis, puikiai žinau.
Kai baltasis kalba apie Kristų – eik šalin, kai jis kalba apie socializmą –
klausykis! Čia teisybė! Aš – mačiau gyvenimą...
Jaunasis negras pakilo, rimtas ir orus,
atkišo jūrininkui savo stiklinę ir jaunatviškai grynu balsu tarė prancūziškai:
– Tai malonu man žinoti. Išgersime, kad
visi gyventų taip, kaip norite jūs, aš ir visi geri žmonės – gerai, taip?
Ir milžinas taip pat ištiesė baltajam ilgą
ranką su stikline, paskendusia juodame delne; jis kvatoja, didžiulius gorilos
dantis iššiepęs iki ausų, kurios panašios į inkaro grandinės žiedus, kvatoja ir
plyšoja itališkai:
– Gerti – daug!
O virėjas dar aukščiau iškėlęs savo
stiklinę, tartum kažkam grasindamas, kalba toliau:
– Tai – socializmas!. Jis – visur:
Haityje, Glazgove, Buenos Airėse – visur! Kaip ši saulė...
Ir visi keturi juokiasi: garsiausiai
italas, po jo, riaumodamas storu balsu – didžiulis negras, jaunuolis – net
užsimerkė ir' užvertė galvą, o senis virėjas, juokdamasis negarsiai ir spigiai,
rėkia:
– Visur! Taip! Aš – žinau!
Šaltinis: Maksimas Gorkis. Raštai. T. 6. V., 1955, p. 757-768.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą