Britų moksleiviams – privalomos pamokos apie LGBT

Oficialiai paskelbta, kad pradedant 2020 / 2021-ųjų akademiniais metais, t. y. 2020-ųjų rugsėju, Didžiosios Britanijos švietimo ministerijos nutarimu visiems pagrindinį mokslą einantiems šalies vaikams bus privalomas „santykių ir lytinio švietimo“ kursas, į kurį įeis ir mokymas vadinamųjų LGBT klausimais.

Paprasčiau tariant, 12-16 metų amžiaus moksleiviai, be kita ko, turės klausytis mokymų apie homoseksualizmą, transseksualizmą, transvestitus bei vienalytes „santuokas“, kaip visiškai normalius socialinius reiškinius, kurie turėtų būti ne šiaip toleruojami, bet tiesiog priimami, kaip neva atvirą XXI amžiaus Vakarų visuomenę puošiantys perliukai.

Lyg ir natūralu kad Britanijoje, ypač vidurio Anglijos Birmingamo mieste „iš apačių“ jau kyla tam tikras pasipriešinimas šiam sprendimui. Vietomis mokinių tėvai netgi atsisako leisti savo vaikus į tokias mokymo įstaigas, skelbdami savotiškus streikus. Visgi įdomiausias – ne pats šis faktas.

Įdomiausia – kad susiformavusio protestinio judėjimo „stuburą“, t. y. absoliučią jo dalyvių daugumą sudaro ne vietiniai, „grynakraujai“ britai, o būtent pirmos, ar netgi antros kartos imigrantai musulmonai. Tarp pačių britų, priešingai, dauguma jei ne pritaria (o tokių jau nemažai – ir vis daugėja) LGBT politikai, tai mažų mažiausiai tyli, bijodami prarasti šiltas vieteles.

Tačiau tokiomis aplinkybėmis nereikia stebėtis, nes jos visiškai atitinka pagrindinę dabar vykstančio objektyvaus istorinio proceso logiką.

Štai kadaise vakarų Romos imperija, nesugebėjusi kaip reikiant išeiti iš tada (III-V m. e. amžiais) nebeperspektyvia buvusios vergovinės visuomenės santvarkos, tiesiog supuvo iš vidaus. Išnaudotųjų provincijų sąskaita lobusiuose centruose, ypač Italijoje, labiausiai susikoncentravo visos puvusios imperijos dekadansas. Švaistūniškas gyvenimo būdas, orgijos ir seksualiniai iškrypimai tapo masiniais reiškiniais.

Lygiai tą patį iš esmės analogiškai regime dabar, XXI amžiuje klestint vartotojiškai kultūrai ir ją atliepiančiam liberalios „tolerancijos“ (t. y. bet kokių aukštesnių normų „išskydimo“ dėlei abstrakčios buržuazinės individo laisvės) kultui. Tai yra pūvančio, periferijos (neo) kolonijinių kraštų sąskaita lobstančių centrų (iš esmės – JAV, ES, Japonijos ir Australijos) imperialistinio kapitalizmo ideologijos sudedamoji dalis.

Į šią ideologiją, pavergiančią žymios vakariečių dalies protus, įeina ir vadinamasis LGBT judėjimas. Todėl natūralu, kad Britanijoje, vienoje iš pagrindinių dabarties valstybių-rentininkių, pasipriešinimas šiam reiškiniui kyla būtent iš musulmonų, t. y. iš periferinių kraštų kilusių, o todėl vakarietiškomis „vertybėmis“ mažiau užsikrėtusių gyventojų sluoksnių.

O tai, kokia ateitis laukia Vakarų civilizacijos, jos atstovams nuo jaunų dienų diegiant įvairiausių seksualinių nukrypimų normalizavimą, kaip ir tai, ar nori būti viso šito dalimi – tegul kiekvienas skaitytojas atsako pats sau.

Kibirkštis