Atiduodami pagarbą Vokietijos revoliucijai
jos šimto metų jubiliejaus proga, mes būtume istoriškai neobjektyvūs, jei
bandytume nutylėti revoliucijos skaudaus pralaimėjimo priežastis. Deja, tai yra
faktas, kad Lapkričio revoliucija pratęsė seną istorinę Vokietijos plačiųjų liaudies masių judėjimų tradiciją –
greitai nuo pakilimo perėjo į nuopuolį. Kodėl taip atsitiko? Kokios priežastys
lėmė, kad revoliucinio pakilimo apimtai Vokietijos liaudžiai tenka pritaikyti
žinomą Lenino posakį apie didįjį karvedį Hanibalą: „Tu žinai, kaip laimėti,
tačiau nemoki pasinaudoti savo pergale“?
Negali būti jokių aplinkybių, kurios
atleistų nuo atsakomybės išdavikus iš
Vokietijos socialdemokratų partijos vadovybės, pvz., liūdnai pagarsėjusį Noskę.
Niekas negali sumažinti visos dešiniosios socialdemokratijos vadovybės, kurios
lyderiais buvo Šeidemanas ir Ebertas, politinės atsakomybės, nors pastarojo
vardu šiandien ir yra pavadintas
dabartinės Vokietijos Socialdemokratų partijos tarptautinis finansinis
fondas. Didelė kaltės dalis taip pat tenka centristiniam susitaikėlišką
politiką vykdžiusiam socialdemokratų sparnui, kuriam vadovavo K. Kautskis.
Tačiau vien tik išdavystė ir oportunizmas
negali paaiškinti tokio masto pralaimėjimo. Dar Engelsas, sukrėstas neseniai
įvykusios ankstesnės 1848-49 m.
Vokietijos revoliucijos, visiškai pagrįstai pabrėžė: partijos,
kurios visas politinis kapitalas reiškia tik tiek, kad pilietis N
nenusipelno pasitikėjimo, likimas yra nepavydėtinas. Istorinio materializmo
pasaulėžiūra reikalauja pirmiausia
atskleisti gilumines objektyvias pagrindinių istorinių įvykių priežastis.
Pirmiausia būtina pažymėti - Vokietijos revoliucija
susidūrė su labai rimtu priešininku. Dar Marksas, kritiškai vertindamas Gotos
socialdemokratijos, vėliau atsiradusio oportunizmo pirmtakės, programą,
kaizerio režimą apibūdino kaip „išpuoštą parlamentinėmis formomis, supančiotą
feodaliniais priedais, jau esantį buržuazijos įtakoje, biurokratiškai suręstą,
policijos saugomą karinį despotizmą“. Žinoma, laikotarpiu tarp XIX a. 70-ųjų
metų vidurio, kai buvo parašyti šie negailestingai tikslūs žodžiai, ir XX a. antrojo dešimtmečio pabaigos
Vokietija padarė milžinišką šuolį ir galbūt pirmoji pasaulyje įžengė į
valstybinio monopolinio kapitalizmo etapą. Šis techninis-ekonominis progresas
ne tik nesulaužė socialinės-politinės sistemos, bet ir nepadarė jokių rimtesnių
socialinių pokyčių, kuri iš esmės taip ir liko netoli pažengusia nuo Prūsijos
absoliutizmo. Tačiau siekiant išsaugoti šį prieštvaninį „antstatą“ buvo
sutelkta tokia ekonominė, karinė, policinė-represinė galia, apie kurią nei
ankstesnis absoliutizmas, nei kaizerio amžininkė Rusijos patvaldystė negalėjo
net svajoti.
Lapkričio revoliucijos išvakarėse V. I. Leninas
pažymėjo, kad istorija, draskoma prieštaravimų ir šių priešybių dėka judanti
pirmyn, 1918 metais sukūrė „dvi puses“,
kurios abi kartu galėtų sudaryti prielaidas gana tvirtam socializmui. Viena iš
jų buvo revoliucinė Rusija, kuri tuo metu sukūrė geriausią politinę judėjimo link socializmo formą; kita pusė
buvo Vokietija, kurioje tuo metu jau buvo susikūręs vienas iš labiausiai
išsivysčiusių ekonominių kompleksų, techniškai gal kiek mažiau išsivystęs nei
Šiaurės Amerikos, bet žymiai jį lenkiantis
gamybos organizavimo realiu visuomeniniu pobūdžiu. Tačiau tam, kad šioje
„antroje pusėje“ socializmo galimybė galėtų tapti realybe, revoliucijos
„viščiukas“, anot vaizdingai išsakytu Vladimiro Iljičiaus posakio, turėjo
prasikalti per kevalą, kuris, „deja, buvo pagamintas iš geriausio plieno ir
todėl neįveikiamas jokiam viščiukui.“
Susidūrusios su tokiu galingu priešininku,
Vokietijos revoliucinės jėgos istoriškai buvo suvaržytos visa eile trūkumų,
kilusių iš sunkių pralaimėjimų
praeityje. Vokietijos liaudis niekada savo istorijoje neturėjo revoliucijos,
kuri būtų pasibaigusi pergale. Taip buvo pradedant nuo Reformacijos ir 1524-25
m. Valstiečių karo, tas pats buvo Trisdešimtmečio karo (kuris savo kulminacijos
taške galėjo būti laikomas ankstyvąja buržuazine revoliucija), vėliau sekė
Vokietijos pažangiųjų jėgų siekis paremti Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, dar
vėliau 1848-49 m. revoliucija, ir, galiausiai, Lapkričio revoliucija, tiksliau
- Vokietijos 1918-1923 m. revoliucija. Kiekvieną kartą revoliuciniai judėjimai
atsimušdavo į neįveikiamas kliūtis, giliai įsišaknijusias didelės dalies
tautos socialinėje-psichologinėje
sąmonėje. Daugelį šimtmečių buvusi suskaldyta, politiškai pažeminta, besiformuojanti
nacija tuo pačiu metu buvo įtraukta į kitų tautų užkariavimo ir pavergimo
avantiūras. Seniai žinoma: „Negali būti laisva tauta, kuri engia kitas tautas“.
Savo laiku F. Engelsas, aistringas pažangios demokratinės Vokietijos patriotas,
apie savo tėvynę rašė: „Smurto protrūkis, kuris iš tiesų gali būti primestas
tautai, turėtų bent jau tokį teigiamą poveikį, kad sunaikintų baudžiauninko
dvasią, kuri įsišaknijo nacionalinėje sąmonėje po Trisdešimtmečio karo
pažeminimo“. Deja, net iki XX a. pažangiosios nacijos jėgos nesugebėjo įveikti
„baudžiauninko dvasios“, ir ji savo ruožtu padėjo pasmaugti revoliuciją, kaip
tai ne kartą įvyko istorijoje.
Viena iš Vokietijos ir kitų XX a. pradžios
revoliucijų Vakarų ir Vidurio Europoje pralaimėjimo priežasčių yra dar Lenino
nurodyta Paryžiaus komunos pralaimėjimo aplinkybė, kuri, nežiūrint į visus
istorinius nuopelnus, „nemokėjo ir negalėjo“ aiškiai apibrėžti skirtumus tarp
revoliucijos demokratinių apskritai ir socialistinių tikslų. Tą patį galima
pasakyti ir apie visą Europos socialdemokratiją, buvusią laikotarpiu prieš
Pirmąjį pasaulinį karą (išskyrus rusų bolševikus). Dominavo požiūris, kad
buržuazinės demokratijos užduotys pažangioje, išsivysčiusioje, civilizuotoje
Vakarų Europoje buvo išspręstos jau seniai (Vokietijai, ne vėliau kaip XIX a.
Viduryje). Ateityje buvo siekiama įgyvendinti tik socialistinius tikslus, kurie
kairiųjų buvo suvokiami kaip grynai proletarinė revoliucija, o dešiniųjų ir
centristinių socialdemokratų - kaip „socializmo įvedimas“ po to, kai darbo
klasė taikiai laimės rinkimuose.
Istorinė realybė parodė visiškai kitokį
vaizdą. Buržuazinės demokratinės revoliucijos XX a. pradžioje įvyko ne tik
Rusijoje, kuri II Internacionalo buvo laikoma atsilikimo įsikūnijimu, bet ir
Vokietijoje, Austrijoje-Vengrijoje ir daugelyje kitų Europos šalių. Paaiškėjo,
kad net Vokietijoje, jau nekalbant apie Austriją ir Vengriją, neišspręstų
buržuazinių demokratinių užduočių buvo daugiau nei pakankamai. Šias šalis,
ypatingai Vokietija, vaizdingai galima būtų pavadinti socialiniais-istoriniais
„kentaurais“, kurie iš tiesų buvo pirmos klasės pramoninis kapitalizmas,
labiausiai tuo metu išsivystęs, tačiau tokiu buvo tik dalis nacionalinės
valstybės „kūno“. Vokietijos atžvilgiu tai buvo visų pirma Reino kraštas su
Ruhro pramonės zona. Tačiau, be Reino ir kitų pramoninių sričių, Vokietijos
imperijos sudėtyje taip pat buvo ir Ost-Elbės Prūsija – pusiau feodalinė
junkerių valdoma sritis, kurioje gyveno šimtmečiais engti beteisiai
baudžiauninkai, siauras „grossbauerių“, buožių sluoksnis, kurių pagrindinė
ideologija buvo grobuoniškas militarizmas, nukreiptas visų pirma prieš slavų
tautas. Ką jau kalbėti apie Austriją-Vengriją, kur vokiškai kalbanti mažuma
šimtmečiais engė daugybę tautų (būtent ši valstybė pradžioje buvo pelnytai vadinama
„tautų kalėjimu“). Pavyzdžiui, jei Italijoje - kitoje „šalyje-kentaurėje“ -
pavėluotam nacionaliniam susivienijimui vadovavo bent jau ekonomiškai
išsivystęs Šiaurės regionas, tuo metu labiau industrializuotą Vokietiją
susivienyti lemta buvo junkerinei Prūsijai. Ant tokios įvairialypės bazės
stovėjo to metu labiausiai pasaulyje
išsikerojusi biurokratinė ir policinė mašina, plius taip pat prūsiška rinkimų
sistema, kuris praktiškai eliminuodavo bet kokios, nepageidaujamos valdžiai,
partijos, ypač darbininkų, galimybes laimėti rinkimus.
Tad kodėl juokinga idėja apie greitą ir
taikų „socializmo įvedimą“ galėjo ne tik
atsirasti, bet ir įgijo prietaringo įsitikinimo galią? Tai galima būtų
paaiškinti ne vien tik spontanišku buitinės sąmonės klaidingu vertinimu
sudėtingiausių skirtingų epochų realybių ir užduočių painiavos akivaizdoje, bet
ir darbininkų klasės judėjimo teisinėmis politinėmis veiklos sąlygomis. Daugelį
dešimtmečių Vokietijoje, visoje Vidurio ir beveik visoje Vakarų Europoje, kaip tai nebūtų paradoksalu, įstatymas leido
propaguoti socializmą apskritai (ypač jo „įvedimo“ kaip viršklasinės valstybės
modelio formoje), tačiau nebuvo leidžiama kelti bendruosius demokratijos
tikslus - pavyzdžiui, negalima buvo partijų programose iškelti reikalavimą sukurti
respubliką. Iš čia ir kilo nesugebėjimas aiškiai atriboti buržuazinės
demokratijos ir socialistinius tikslus, dėl ko ir vieni ir kiti prarasdavo
revoliucinį kovingumą. Šis reiškinys, užfiksuotas pačioje „socialinės
demokratijos“ sąvokoje, ir buvo svarbiausias veiksnys, varžęs ne tik
socialdemokratijos oportunistinio sparno, bet ir visų šių Europos šalių
darbininkų judėjimų kovingumą prieš
istorinius iššūkius, į kuriuos jie buvo priversti reaguoti 1918-1919 m. ir
vėliau. Dėl šios priežasties Lapkričio buržuazinė demokratinė revoliucija nuo
pat pradžių buvo pernelyg orientuota (kas netrukus pasirodė esanti visiška
iliuzija) į „socializmo įvedimą“, o socialistinei revoliucijai tai reiškė daugybę smulkiaburžuazinių suvaržymų ir
apribojimų.
Buvo dar viena veiksnių grupė, kuri tik
dabar tampa vis aiškiau suvokiama. Dar II Internacionale susiformavo požiūris,
kad socialistinė revoliucija susidurs su didesniais sunkumais ir pavojais
nebent tik atsilikusiose šalyse, kuriose subrendo ne visos prielaidos socializmui,
tuo metu išsivysčiusiose šalyse, priešingai,
revoliuciją gali būti sunku pradėti, tačiau vėliau jos pergalė
neišvengiama jau vien todėl, kad jose yra labai aukštas gamybinių jėgų
išsivystymo lygis. Šio požiūrio šalininkai neatsižvelgė į tai, kad labiau
išsivysčiusios šalys yra ypač pažeidžiamos esant nepalankiai tarptautinei
situacijai. Jų labai specializuota ekonomika, giliai integruota į pasaulio
ekonomiką, labai greitai ir stipriai pajunta negatyvias pasekmes dėl ekonominės
blokados ir „ekonominio karo“ apskritai, kaip tai šiandien yra vadinama.
Paradoksalu, tačiau ekonomiškai mažiau išsivysčiusi šalis, ypač tokia didelė,
kaip Rusija, gali ilgiau ir sėkmingiau atlaikyti tokias išorinio spaudimo
formas, nei labiau išsivysčiusi šalis.
Būtent aukštesnio ekonominio išsivystymo
šalys yra ypatingai pažeidžiamos nepalankios tarptautinės situacijos, krizės
atveju. Jų labai specializuota ekonomika, giliai integruota į pasaulio
ekonomiką, labai greitai ir stipriai kenčia nuo ekonominės blokados ir „ekonominio
karo“ apskritai.
Šį dėsningumą pirmą kartą plačiu mastu ir
patvirtino Vokietijos patirtis. Jau Pirmojo pasaulinio karo metu šalis buvo
sutriuškinta, kaip tai numatė Engelsas, ne tiek mūšio laukuose, kiek ekonominės
blokados priemonėmis. Po Lapkričio mėn. revoliucijos Antantės šalys ( jos tik
save arogantiškai laikė nugalėtojomis šiame kare, nors iš tiesų jos nugalėjo kaizerio reichą tuo metu ir tokia
kaina tik kartu su Vokietijoje ir Europoje įvykusiomis revoliucijomis),
atrodytų, galėjo ir nebausti vokiečių tautos, kuri nuvertė režimą, prieš kurį
kovojo Antantė. Tačiau įvyko priešingai: Antantės šalys jau pasibaigus karui,
jau po to, kai Vokietijos tauta likvidavo režimą, kurį Antantė buvo paskelbusi
vieninteliu pasaulio katastrofos kaltininku, dar daugelį mėnesių kankino
revoliuciją įvykdžiusią šalį ir taikė jai bado blokadą. Sunku tiksliai
apskaičiuoti šio Vakarų įvykdyto tarptautinio nusikaltimo aukų skaičių. Jame
vienu metu sutapo keli veiksniai: ir grynai buržuazinis pasirengimas
sutraiškyti stipresnį ir dinamiškesnį konkurentą bet kokiomis priemonėmis; ir
būdingas kiekvienam šovinizmui gyvuliškas noras pažeminti ir apiplėšti nugalėtą
„priešišką“ tautą; ir galiausiai, bet ne mažiau svarbus, kontrrevoliucinio
keršto nuostata, kurią lėmė ne tik baimė prieš „komunizmo dvasią“, bet ir
troškimas nubausti žmones už tai, kad apskritai jie išdrįso įvykdyti
revoliuciją, nors ir buržuazinę-demokratinę, netgi prieš režimą, su kuriuo jie,
Vakarų imperialistai, ilgą laiką kariavo. Visų pirma, šis tarptautinis Antantės
šalių nusikaltimas nulėmė visos vokiečių tautos neapykantą, kurią sukėlė
žeminanti Versalio taikos sutartis,
Vokietijos buržuazinės vyriausybės sudaryta su Antante, kurią nacistai
sugebėjo sėkmingai pasinaudoti sau ir katastrofiškai visai tautai.
Ta pati blokada neabejotinai tapo galingu
katalizatoriumi, padėjusiu suskaldyti Vokietijos darbo klasės gretas, leidusiu
kilti klasinio-politinio renegatiškumo nuotaikoms ne tik dešiniojo, bet ir
centristinio socialdemokratijos sparno
gretas. Žinoma, tam buvo ir vidinės priežastys, pirmiausiai socialiniai „darbo
aristokratijos“ ir darbo biurokratijos interesai. Tačiau tai, kad šiam
santykinai nedideliam tuo metų sluoksnio atstovų skaičiui pavyko išlaikyti
kontrolę didžiausiai Vokietijos darbo klasės daliai, neabejotinai suvaidino
labai svarbų vaidmenį „kaulėta bado ranka“. Tik patys nuosekliausi
revoliucionieriai-internacionalistai, kurie buvo pasirengę kovoti iki pabaigos,
netgi tokiomis sąlygomis galėjo pasukti revoliucijos tėkmę augimo kryptimi. Ir
tai yra labai svarbi pamoka mums šiandien. Lygiai taip pat, kaip objektyviai
dėsningai tokiomis sąlygomis gali atsirasti fašizmas. Jei susidaro visų šių
prielaidų ar daugumos jų kompleksas - ten tauta neišvengiamai susiduria su
fašistine pabaisa, ir mes turime būti tam pasiruošę, kad vėl nebūtume užklupti
netikėtai.
Vokietijos revoliucija, kurios pergalių ir
pralaimėjimų šimtmetį mes dabar minime,
mums šiandien yra labai svarbi ne tik grynai istoriniu požiūriu, ne tik
ideologinės kovos istorijos klausimais. Ji yra labai vertinga praktinės
politikos požiūriu. Nauja kapitalizmo raidos banga XX a. pabaigoje ir XXI a.
pradžioje pasaulyje suformavo visą grupę naujų pramoninių „šalių-kentaurų“,
kurių vidaus situacija yra labai panaši į tą, kuri buvo Vokietijoje prieš šimtą
metų. Šiose dabartinėse šalyse mes matome tą patį revoliucinį derinį:
išsivysčiusią pramonę, didelį darbo klasės atstovų skaičių, masinį darbininkų
judėjimą, turintį nemažą politinės veiklos, labai ribojamos buržuazinių
įstatymų, patirtį, – ir didžiulį kaimo
ir provincijos atsilikimą, bei daugelį neišspręstų elementarių
buržuazinių-demokratinių problemų, prieštaravimų. Tokia socialinė padėtis
sukuria reakcijai milžiniškus rezervus, kurie nėra matomi kasdienėje, taikiai
besivystančioje politinėje situacijoje, įprastinių buržuazinių rinkimų
cirkuose, tačiau bent kiek rimtesnės krizės metu jie neišvengiamai
pasireiškia. Nėra retenybė šiose šalyse
ir kiti, būdingi buvusiai vokiečių revoliucijai, požymiai: sunki liaudies masių
praeityje patirtų pralaimėjimų našta, revoliucinių-demokratinių tradicijų
silpnumas, ypač pergalingų tradicijų.
Gyvenimas griežtai primena: nei
proletariato skaičius, nei jo gebėjimas organizuotis, vienytis profesinių
sąjungų ar partijų formoje, nei senosios politinės sistemos panaudojimo
patirtis, nei netgi dalies valdžios senoje politinėje sistemoje užėmimas -
niekas iš išvardintų savaime negarantuoja stabilios pergalės ir yra nepakankama
sąlyga sėkmingai kovoti prieš fašizmo grėsmę. Ir fašizmo grėsmė dėsningai
egzistuoja „šalių-kentaurų“ sąlygomis, kuriose išsivystęs industrinis
valstybinis monopolistinis kapitalizmas sugyvena kartu su vidutiniškai
išsivysčiusiu kapitalu, smulkiu, patriarchališkai periferiniu. Tokios grėsmės
tragiškai ryškus pavyzdys yra šių dienų Brazilija, ir ne vienintelis.
Pagerbkime tylos minute revoliucinių kovų,
seniai vykusių ir dabar vykstančių, didvyrių ir kankinių šviesų atminimą. Pasistenkime paimti iš
praeities „ugnį, bet ne pelenus“. Ateityje mūsų laukia ilgas ir nelengvas
kelias.
Šaltinis: ВЗЛЕТ
И ТРАГЕДИЯ ГЕРМАНСКОЙ РЕВОЛЮЦИИ
Vertė: Kazys Stimburys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą