Tomas Sankara – Doras Žmogus – užmirštas didvyris

Iki 1984 metų nedidelė Afrikos valstybėlė vadinosi Aukštutine Volta, tačiau tuomet į valdžią atėjęs Tomas Sankara savo šalį pavadino Burkina Fasu, kas išvertus reiškia „Dorų žmonių žemė“ – pagal tai, kaip pats gyveno ir mokė kitus gyventi. Tačiau apie tai šiek tiek vėliau. Ir kas visgi buvo tas Doras Žmogus, iki gelmių sukrėtęs visą Afrikos istoriją, apie kurį nei su žiburiu nerasi dabartinės istorijos vadovėliuose? Netgi dar labiau nutolstant nuo temos – kodėl būtent dabar prisiminiau šį Žmogų?*

* Straipsnis parašytas anksčiau, nei jį skelbiame – šiandien ir yra jo gimimo dienos proga (T. Sankara gimęs 1949 m. gruodžio 21 d.) – Red.

Šiuo metu kaip tik Lietuvoje vėl artėja rinkimai. Tiek gatvės, tiek socialiniai tinklai prisipildė reklamų, todėl vargu, kad kažkam reikia apie tai ir priminti. Jei vis dar nebuvote apmėtyti pigiais tušinukais arba neradote savo pašto dėžutėje makulatūros – taip sakant, dar ne vakaras. Apskritai, Lietuvoje daiktavardis „politikas“ turbūt jau visiems tapęs keiksmažodžiu. Tiek man, tiek daugeliui Jūsų, gerbiami skaitytojai, beveik neabejoju, jog šis žodis asocijuojasi su bukumu, apgavystėmis, tačiau tuo pačiu –  brangiais automobiliais, vilomis ir t. t. Trumpai tariant, tikrai niekuo padoriu. Šis žodis netgi ėmė varyti savotišką šleikštulį, kai pasižiūri į visą tą pigų maskaradą bei apsimetinėjimą, kurį kuria mūsų vadinami „politikai“.

Ir tuo metu netyčiom mintyse iškyla visiška priešinygbė – tikrieji Politikai – tie žmonės, kurie karste vartytųsi, jei žinotų, kad yra vadinami tuo pačiu žodžiu. Tas vaizdas galvoje sukelia netgi savotišką juoką. Kaip jums, skaitytojai, atrodytų, pvz. Butkevičiaus palyginimas su Če Gevara? Arba Kubiliaus ir Vladimiro Lenino draugiškas pasišnekučiavimas?

Turbūt tas pats, kas kolorado vabalo ir liūto draugystė.

Taigi, visame šiame cirko fone man mintyse ir iškilo Tomas Sankara. Tiesiog kaip beprotiškai makabriškai ironiškas palyginimais su tais “politikais”, kokius turime mes. Tiek apie Leniną, tiek apie Gevarą, tiek apie kitus žymius politikus jau prirašyta pakankamai, apie Sankarą yra kalbama mažiau. Ir ne be reikalo. Pateiksiu faktus apie Dorą Žmogų ir leisiu jums patiems palyginti jį su kuo tik norėsite – Butkevičiumi, Kubiliumi ar nors ir pačiu Lietuvos „patriarchu“ Landsbergiu.

Taigi, Tomas Sankara gimė 1949 m. katalikiškoje Margaret Sankaros ir žandaro Sambo Jozefo Sankaros šeimoje. Sankarų šeima buvo kilusi iš Silmi-Mossi genties, kuri buvo laikoma viena iš mažiausiai privilegijuotų genčių. Tomas Sankara pradinę mokyklą baigė Gaoua mieste, o vidurinę – Bobo Diulase, antrame pagal dydį Burkina Faso mieste. Tomo Sankaros tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Gyvendamas šalyje su didele musulmonų populiacija, T. Sankara taip pat buvo susipažinęs ir su Koranu.

1966 m. vidurinėje mokykloje įgavęs karybos pagrindus, devyniolikmetis Tomas Sankara pradėjo karinę karjerą. Po metų jis buvo išsiųstas į mokymus Madagaskare, Ancirabės mieste, kur 1971 m. ir 1972 m. matė žmonių sukilimus prieš Filiberto Cirananos režimą. Ten jis perskaitė ir Karlo Markso bei Vladimiro Lenino kūrinius, padariusius jam neišdildomą įspūdį ir suformavusius pažiūras visam gyvenimui. 1972 m. Sankara grįžo į Aukštutinę Voltą (dab. Burkina Fasas), 1974 m. dalyvavo kare prieš Malį. Sankara pelnė pagarbą už didvyrišką pasirodymą kare, tačiau po metų, didėjant politiniam sąmoningumui, jis suvokė, kad karas yra „nenaudingas ir neteisingas“. Tomas Sankara tapo populiariu veikėju sostinėje Uagadugu. Tai, kad jis buvo geras gitaristas (grojo grupėje, pavadinimu „Tout-à-Coup Jazz“) ir važinėjo motociklu, taip pat pasitarnavo jo įvaizdžiui visuomenėje.

1976 m. Tomas Sankara tapo Komandosų Mokymo Centro vadovu Pô mieste. Tais pačiais metais Sankara Maroke susipažino su Blezu Kompaore, vėliau tapusiu revoliucijos išdaviku ir Burkina Faso prezidentu, valdančiu iki dabar nuo pat Sankaros mirties. Valdant pulkininkui Saye Zerbo, grupė jaunų karininkų sukūrė slaptą organizaciją, pavadinimu „Komunistų Karininkų Grupė“ (pranc. Regroupement des officiers communistes arba ROC), kurios nariu tapo, žinoma, ir pats Tomas Sankara.

1981 m. rugsėjį karinė vyriausybė Sankarą paskyrė Valstybės Sekretoriumi Informacijos klausimais. Pirmą dieną Sankara į darbą atvažiavo dviračiu. Visgi 1982 m. balandžio 21 d., matydamas, jog režimas visiškai neatstovauja liaudies, jis atsistatydino, paskelbęs šūkį: „Nelaimė tiems, kurie apgaudinėja liaudį!“ (pranc. „Malheur à ceux qui baillonnent le peuple!“)

1982 m. lapkričio 7 d. įvyko dar vienas perversmas, kurio metu į valdžią atėjo gydytojas Jean-Baptiste Ouédraogo. 1983 m. sausį Sankara tapo Ministru Pirmininku, tačiau gegužės 17 d. buvo atleistas iš pareigų ir po Prancūzijos prezidento sūnaus ir Afrikos reikalų patarėjo Jean-Christophe Mitterrand vizito jam buvo skirtas namų areštas. Tokie valdžios veiksmai sukėlė masinius žmonių protestus.

1983 m. rugpjūčio 4 d. Blaise Compaoré organizavo perversmą, kurio metu, būdamas 33 metų, į valdžią atėjo Tomas Sankara. Perversmą rėmė Libija, kuri tuo metu kariavo su Prancūzijos remiamu Čadu.

Sankara laikė save revoliucionieriumi ir buvo įkvėptas Fidelio Kastro ir Če Gevaros sėkmės Kuboje bei Ganos vadovo Džerio Rolingso. Sankara Burkina Fase paskelbė „demokratinę ir liaudies revoliuciją“ (pranc. Révolution démocratique et populaire). Revoliucijos ideologija buvo apibrėžta kaip anti-imperialistinė Sankaros kalboje Discours d'orientation politique 1982 m. spalio 2 d., parašytoje jo artimo bendražygio Valère Somé. Naujosios valdžios politika buvo nukreipta į kovą su korupcija ir badu, miškų atželdinimą, taip pat sveikatos apsaugos ir švietimų sistemų stiprinimą.

Naujoji valdžia panaikino genčių vadų privilegijas, kaip duoklių rinkimas ir privalomas darbas.

Sankaros iniciatyva buvo sukurti Revoliucijos gynimo komitetai (pranc. Comités de Défense de la Révolution) – masinės sukarintos organizacijos. Sankaros vyriausybė taip pat inicijavo šaukimą į karinę tarnybą, tačiau ne į valstybinę armiją, o į SERNAPO (pranc. Service National et Populaire) – alternatyvias Burkina Faso karines pajėgas. Šios dvi organizacijos tapo atsvara armijos galiai.

Moterų teisių gerinimas ir įtraukimas į valstybės valdymą buvo vienas iš aiškių Sankaros vyriausybės tikslų. Tai buvo beprecedentis tikslas tarp Vakarų Afrikos vyriausybių. Sankaros vyriausybė uždraudė moterų lytinių organų apipjaustymą, priverstines santuokas ir poligamiją (daugpatystę). Tuo pačiu valdžia moteris paskyrė į įvairias aukštas vyriausybės pareigas ir skatino dirbti bei mokytis mokykloje – net ir nėščias. Sankaros vyriausybė taip pat skatino naudoti kontracepciją ir vyrus pačius gaminti maistą bei vaikščioti į parduotuves, kad šie suprastų rūpesčius, su kuriomis susiduria moterys. Tomas Sankara buvo pirmasis Afrikos valstybės vadovas, skyręs moteris į tokias aukštas vyriausybines pareigas ir net karinius postus.

Sankaros vyriausybė taip pat pirmoji visoje Afrikoje AIDS pripažino kaip rimtą problemą ir pradėjo aktyvią kovą su AIDS plitimu. Iš viso per Sankaros valdymą buvo paskiepyta 2,5 mln. vaikų nuo tymų, meningito bei geltonojo drugio.

Apie šio Žmogaus darbus plėstis labai neverta, nes tam parašyti turbūt ir knygos nepakaktų, todėl galima tiesiog viską sutrumpinti:

• Jis pardavė visus vyriausybės tarnybinius Mercedes automobilius ir vietoje jų ministrams skyrė Renault 5 (tuo metu pigiausias automobilis Burkina Fase). 
• Jis sumažino visų vyriausybės tarnautojų atlyginimus, įskaitant ir savo, bei uždraudė vyriausybės vairuotojus ir 1-os klasės skrydžių bilietų pirkimus. 
• Jis atėmė žemę iš feodalinių dvarininkų ir atidavė valdyti valstiečiams. Vos per trejus metus kviečių užauginimas padidėjo nuo 1700 kg/ha iki 3800 kg/ha. Tai padarė šalį nepriklausomą nuo užsienio maisto paramos. 
• Jis priešinosi užsienio pagalbai, sakydamas, kad „kas tave maitina, tas tave ir valdo“. 
• Jis iškalbingai pasisakė įvairiuose forumuose, kaip Afrikos Vienybės Organizacijos, prieš neokolonijinės politikos skverbimąsi į Afriką per Vakarų prekybą ir finansus. 
• Jis kvietė vienytis į jungtinį Afrikos šalių frontą, kuris galėtų išsiginti visų užsienio skolų. Jis teigė, kad vargšai ir išnaudojamieji neprivalo grąžinti pinigų turtingiesiems ir išnaudotojams. 
• Jis pavertė armijos atsargų sandėlį Uagadugu į visiems atvirą valstybinį prekybos centrą (pirmąjį prekybos centrą šalyje). 
• Jis privertė tarnautojus sumokėti vieno mėnesio atlyginimą visuomenės projektams. 
• Jis atsisakė įsirengti oro kondicionierių savo kabinete vien todėl, kad tokią prabangą galėjo sau leisti vos vienas kitas šalies gyventojas, o daugumai tai nebuvo prieinama. 
• Jis sumažino savo atlyginimą vos iki 450 $ per mėnesį ir apribojo savo turtą viso labo iki vienos mašinos, keturių dviračių, trijų gitarų, šaldytuvo ir sulūžusio šaldiklio. 
• Jis pasirūpino, jog kiekviename kaime būtų pastatyta po medicininį dispanserį. 
• Jis įsakė statyti mokyklas miestuose ir kaimuose (per metus buvo pastatyta apie 350 mokyklų). 
• Jis reikalavo, jog valstybės tarnautojai dėvėtų tradicinę tuniką, nuaustą iš Burkina Faso medvilnės ir pasiūtą Burkina Faso amatininkų. 
• Jei Jo paklausdavo, kodėl jis savo portretų nekabina viešose vietose, kaip tai darydavo kitų Afrikos valstybių lyderiai, Sankara atsakydavo, kad „čia yra septyni milijonai tomų sankarų“.

… ir t. t. ir panašiai.

Mėgindamas sumažinti užsienio skolas, Tomas Sankara nacionalizavo įvairias pramonės šakas. Jis taip pat kovojo su Tarptautinio Valiutos Fondo, Pasaulio banko ir Prancūzijos įtaka.

Tokie Sankaros veiksmai sukėlė Vakarų lyderių, ypatingai Prancūzijos, bei privilegijas praradusių genčių vadų pyktį.

1987 m. spalio 15 d. Tomas Sankara buvo nužudytas ginkluotos gaujos, vadovaujamos išdaviko, buvusio bendražygio Blaise Compaoré. Perversmą aktyviai rėmė genčių vadai bei Vakarų imperialistai. Sankaros kūnas greitai buvo palaidotas nepažymėtame kape, o žmona su dviem vaikais pabėgo iš šalies. Po Sankaros nužudymo prasidėjo kelias dienas trukęs ginkluotas Revoliucijos gynimo komitetų pasipriešinimas.

Į valdžią atėjęs Blaise Compaoré netrukus sustabdė visus Sankaros valdžios projektus, panaikino jau įvykdytas reformas, grąžino TVF įtaką į šalį ir nutraukė 4 metus trukusią Burkina Faso revoliuciją.

Susumavus visus Tomo Sankaros nuveiktus darbus, nenuostabu, jog net UNICEF jo atėjimą į valdžią pavadino Afrikos dešimtmečio įvykiu.

Sankara, kuris dažnai buvo vadinamas „Afrikos Če Gevara“, propagavo Gevaros išorinį ir vidinį stilių bei buvo įvairiais aspektais panašus į Gevarą. Sankara, kaip ir Gevara, dėvėdavo karišką beretę ir karinę uniformą, gyveno asketiškai, turėjo nedaug asmeninių daiktų ir, atėjęs į valdžią, tenkinosi žemu atlyginimu. Abu vyrai buvo Fidelio Kastro draugai (Kastro aplankė Sankarą 1987 m.), gerai kalbėjo prancūziškai, mėgo motociklus ir naudojosi savo charizma motyvuojant pasekėjus. Tiek Gevara, tiek Sankara tikėjo ginkluota kova prieš imperializmą ir monopolinį kapitalizmą, smerkė neo-kolonializmą, teikė didelę svarbą žemės reformai ir švietimui bei kovojo prieš kontrrevoliuciją. Abu revoliucionieriai taip pat buvo imperialistų nužudyti jauni ir būdami panašaus amžiaus (Gevara – 39, Sankara – 38). Net ir žuvo panašiomis dienomis: Gevara – spalio 9 d., Sankara – spalio 15 d.

Galų gale, abu revoliucionieriai buvo nacionalistai, savo žemyno didvyriai, tikėję šviesia savo tautos ir visos žmonijos ateitimi bei už ją kovoję.

„Mūsų revoliucija Burkina Fase remiasi žmogaus patirties visuma nuo pat pirmojo žmonijos oro įkvėpimo. Mes tikimės tapti visų pasaulio revoliucijų, visų išsivaduojamųjų Trečiojo Pasaulio kovų įpėdiniais. Mes naudojamės Amerikos revoliucijos pamokomis. Prancūzijos revoliucija mus išmokė žmogaus teisių. Didžioji Spalio revoliucija atnešė pergalę proletariatui ir padarė įmanomą Paryžiaus Komunos svajonių apie teisingumą įgyvendinimą“, – Tomas Sankara, 1982 m. spalis.

„Revoliucija ir moterų išlaisvinimas eina kartu. Mes nekalbame apie emancipaciją kaip labdarą ar žmonių užuojautos bangą. Tai yra pagrindinė būtinybė, reikalinga revoliucijos triumfui. Moterys užima kitą pusę dangaus“, – Tomas Sankara

„Če Gevara mokė mus, jog galime išdrįsti pasitikėti savimi, pasitikėti savo sugebėjimais. Jis įskiepijo mums įsitikinimą, kad kova – vienintelė išeitis. Jis buvo to laisvojo pasaulio pilietis, kurį dabar mes kartu statome. Štai kodėl mes sakome, kad Če Gevara taip pat yra afrikietis ir Burkina Faso pilietis“, – Tomas Sankara

Taigi, mielas skaitytojau, neabejoju, jog jau supratai, kodėl mūsų istorijos vadovėliai tyli apie Dorą Žmogų. Ar galėtum patikėti, jei kas pasakytų, jog kažkuris Lietuvos seimūnas nuveikė bent 1% tautos naudai to, ką padarė Tomas Sankara? Kaip pats įsivaizduoji šio Žmogaus, savo šalies ir žemyno didvyrio, nuveiktų darbų palyginimą su darbais tų padugnių ir šiukšlių, kurie dabar vadinasi „politikais“? Kaip įsivaizduoji Tomo Sankaros veidą ant tušinuko, įpaišytą tarp mėlynos vėliavos su geltonomis žvaigždėmis? Ar įsivaizduoji, kaip nesuvokiamai juokingai ir groteskiškai Sankara atrodytų Lietuvos seime, sėdėdamas šalia Kirkilo, Auštrevičiaus ir kitų?..

Ir galų gale, jei mūsų seimūnai yra „normalūs“, „modernūs“, „vakarietiški“ XXI a. politikai, kas tuomet buvo Tomas Sankara, Ernestas Gevara ir kiti?..

Parašė: Draugas