2018 m. gruodžio 19 d., trečiadienis

Michailas Bugakovas. Pirmoji Socialistinė Respublika Lietuvoje (1918-1919 m.)


Sukanka 100 metų nuo pirmosios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, vadovaujamos V. Mickevičiaus – Kapsuko, paskelbimo. 2018-2019 metai Lietuvai, kaip, deja, ir kitiems buvusios Rusijos imperijos kraštams, buvo audringi. Lietuvos teritorijoje veikė dvi socialiai priešingos vyriausybės, kurios viena kitos nepripažino. Iš esmės nei buržuazinė Lietuvos Taryba, nei V. Mickevičiaus – Kapsuko proletarinė Vyriausybė nebuvo visiškai nepriklausomi politiniai subjektai. Taryba gavo politinę, materialinę ir karinę pagalbą iš kapitalistinės Vokietijos, o V. Mickevičiaus Vyriausybė iš socialistinės Rusijos.

Lietuva vokiečių okupacijos laikotarpiu
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją.Vokiečiai pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Lietuvių dauguma ėmė ilgėtis sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizij – priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir kitokie valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai. Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti 1914 m. rudenį. Buvo bandoma nustatyti, ką Lietuva gali gauti iš karo. Dalis lietuvių veikėjų išreiškė lojalumą Rusijos imperijai, paskelbdami vadinamąją „Gintarinę deklaraciją“. Lietuvą okupavus Vokietijai, kita dalis persiorientavo į ją.

1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas buržuazinės nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko Lietuvos Tarybos prestižas. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918  m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu.

Rusijos Spalio revoliucijos įtaka

Lygiagrečiai Spalio revoliucijos idėjų veikiami, Lietuvos darbo žmonės 1918 m. pakilo į kovą ne tik su okupantais vokiečiais, bet ir vietine buržuazija, už Tarybų valdžią. Lapkričio 11 d. Kompjenė paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Lapkričio revoliucija Vokietijoje pakrikdė okupantų jėgas ir sudarė palankesnes sąlygas okupuotų kraštų darbo žmonėms kovoti dėl savo išsivadavimo. Pačioje Lietuvoje buvo 5steigta Lietuvos Komunistų partija (LKP). 

1918 lapkriti Lietuvos Taryba suformavo pirmą buržuazinę vyriausybę ir paskyrė Augustiną Voldemarą jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai ir jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus Darbinnkų Taryba suformavo Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo panaikino Vokietijos okupacinę valdžią, paleido Lietuvos Tarybą ir perdavė valdžią darbininkų deputatų taryboms, bei paskelbė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (Lietuvos TSR) įkūrimą. Šiame Manifeste buržuazinė Lietuvos Taryba tiesiai ir šviesiai buvo pavadinta „kaizerine taryba“.

Atsakomuoju žingsniu, Lietuvos Taryba gruodžio 26 d. paleido Voldemaro vyriausybę ir paskyrė socialistų liaudininkų demokratų partijos narį Mykolą Sleževičių nauju ministru pirmininku.

Tarybų valdžios Lietuvoje reformos

V. Mickevičiaus vyriausybes Manifestas paskelbė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą, išdėstė revoliucines Tarybų valdžios priemones ekonomikos, užsienių politikos srityje, ragino darbo žmones šalinti kaizerinių okupantų valdžios organus ir kovoti prieš gresiantį naują Anglijos, Prancūzijos ir JAV imperialistų okupacijos pavojų. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai. Tarybųs ocialistinės Lietuvos valstybės nepriklausomybę pirmoji pripažino Tarybų Rusijos vyriausybė Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko V. Lenino 1918 m. gruodžio 22 d. pasirašytu dekretu.

V. Kapsuko vadovaujama Tarybų Lietuvos vyriausybė 1919 m. parengė ir paskelbė daugelį dekretų, kurie nubrėžė kelius naujam respublikos ūkiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui kurti. Vadovaujantis tais dekretais, buvo nacionalizuojamos stambios įmonės ir organizuojamas jų darbas visuomenės, o ne atskirų kapitalistų labui. Nacionalizuoti dvarai buvo perduoti tvarkyti žemės ūkio darbininkų komitetams. Tarybinė Lietuvos vyriausybė kūrė respublikos ginkluotąsias pajėgas, stiprino tarybinius organus vietose. Didelį organizacinį darbą atliko 1919 m. pradžioje įvykusi Lietuvos Komunistų partiįos II konferencija, apskričių Tarybų ir revoliucinių komitetų atstovų pasitarimas, Lietuvos Tarybų suvažiavimus, antrasis jungtinis Lietuvos Komunistų partijos ir Baltarusijos Komunistų partijos suvažiavimas, du žemės ūkio darbininkų suvažiavimai ir kiti tarybinių darbuotojų pasitarimai. Visi šie renginiai padėjo daug plačiau paskleisti darbo žmonėms Tarybų valdžios idėjas, naujosios socialistinės santvarkos kūrimo patyrimą.

V, Kapsuko vyriausybė taip pat kūrė institucijas kultūrinėms vertybėms saugoti. Buvo įsteigti Dailės, Istorijos ir etnografijos, Gamtos muziejai, organizuota archyvinių dokumentų saugojimo įstaiga. Socialistinei kultūrai ugdyti tarybinė vyriausybė organizavo Lietuvos valstybinį teatrą, Vilniaus valstybinį simfoninį orkestrą, Meno akademiją. 1919 m. kovo 13 d. buvo paskelbtas V. Kapsuko pasirašytas Vilniaus universiteto atkūrimo dekretas, kuriuo buvo siekiama „sukurti šalyje kūrybinės minties židinį, apie kurį galėtų susitelkti mokslinės jėgos, sugebančios savo žiniomis ir patyrimu padėti platiesiems darbo žmonių sluoksniams pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais". Atkuriamam Vilniaus universitetui buvo perduoti senieji universiteto rūmai ir skirtas milijonas rublių organizacinėms išlaidoms.

1919 m. pavasarį ir vasarą kontrrevoliucijos ir revoliucijos jėgų santykis Lietuvoje susiklostė pastarosios nenaudai. Nepaisant atkaklaus beveik pusę metų trukusio darbo žmonių, Raudonosios Armijos dalių priešinimosi, Tarybų valdžia Lietuvoje buvo užgniaužta. Traukdamasis iš Vilniaus, V. Kapsukas kurį laiką buvo apsistojęs Ukmergėje, kur pasakė kalbą masiniame darbo žmonių susirinkime, pareiškęs, kad Raudonosios Armijos pralaimėjimai yra laikini, kad Tarybų valdžia Lietuvoje anksčiau ar vėliau vis tiek triumfuos.

Tarybų Lietuvos vadovai, tarp jų ir V. Kapsukas, 1918— 1919 m. padarė ir kai kurių klaidų. Jauni Lietuvos Komunistų partijos kadrai dar nebuvo spėję pakankamai suvokti marksizmo-leninizmo teorijos darbininkų ir valstiečių sąjungos klausimu, ne visada sugebėjo praktiškai taikyti lenininę nacionalinę politiką.

Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos faktoriai 

Vokietijos okupacinės armijos išvedimas iš Vilniaus prasidėjo gruodžio pabaigoje. Tuo pat metu Raudonoji Armija judėjo į vakarus, stengdamasi atsiimti Bresto taikos sutartimi prarastas teritorijas. 1919 m. sausio 2 d. Lenkų Komiteto pajėgos (Samoobrona) jėga paėmė valdžia Vilniuje. Lietuvos Taryba ir Sleževičiaus vyriausybė tą pačią dieną pasitraukė į Kauną. Raudonoji Armija įžengė į Vilnių sausio 5 d. ir Mickevičiaus- Kapsuko vyriausybė atstatė savo valdžią.1919m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR susijungė ir suformavo Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką (Litbelą). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru.

1919 vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, veržėsi giliai į Litbelo teritoriją. Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį. Mickevičiaus vyriausybę Lietuvoje labiausiai palaikė miesto darbininkai ir kaimo samdiniai bei bežemiai valstiečiai. Lietuvos ūkininkai labiau palaikė Sleževičiaus vyriausybę, kuri pažadėjo žemę tiems, kurie ją dirba. Agrarinėje šalyje, kokia tuomet buvo Lietuva, ūkininkų palaikymas buvo lemiamas faktorius. Suvokdamas ribotą paramą savo vyriausybei, Mickevičius priešinosi Lenino raginimams šaukti daugiau lietuvių į Raudonąją Armiją. Jis pasiuntė telegramą Leninui, teigdamas, kad lietuvių šaukimas į Raudonąją Armiją dar sumažintų paramą jo vyriausybei. 1919 rugpjūtį beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. 1920 m. liepos 20 d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika de jure nustojo egzistuoti.

Taigi, antagonistinių klasinių priešingybių kova anuomet baigėsi buržuazinės Lietuvos pergale. Deja, kaip rodo istorija, amžinų pergalių ir pralaimėjimų nebūna.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą